Lietuvių kalba ir vėl liks tik prasčiokams?

Buvo laikai, kai lietuviškai kalbėjo tik varguomenė, elitui save priskiriantys bajorai ir plikbajoriai kalbėdavo svetima, užtat aukštuomenės kalba – lenkų ar prancūzų. Vėl grįžtame atgal. Užsienio kalbos mokėjimas vertinamas labiau nei lietuvių. O ir viešus užrašus mūsų valstybine kalba jau išstūmė užsienietiškos iškabos. Kas atsitiko lietuviui?

Apie tai prie „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskutavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, praėjusią politinę kadenciją buvęs jos pirmininku Valentinas Stundys, rašytojas Vytautas Bubnys, etnologas, Edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Rudnios mokyklos direktorė Birutė Švagždienė. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. Jakavonis: Seime pateiktas Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas. Kodėl susirūpinta mūsų kalbos padėtimi? Kodėl sakoma, kad kunigaikštis Gediminas, jodamas pro savo vardo prospektą, lietuviškai nerastų nė vieno užrašo?

B. Švagždienė: Porą rastų.

G. Jakavonis: Porą galbūt. Ir vargu ar pajustų, kad tai jo įkurta sostinė. Anksčiau buvo pasakymas „rusename“, o dabar – „anglėjame“, t.y. nuo rusų kalbos pereiname prie anglų. Kaip paaiškintumėte, kodėl reikėjo pakeisti Lietuvių kalbos įstatymą?

V. Stundys: Iš tikrųjų susidėjo gana daug aplinkybių.

Įstatymo projektas turi savo įdomią istoriją. Jis buvo pradėtas rengti turbūt dar 2005-aisiais ir buvo ne visiškai pabaigtas. Praėjusioje kadencijoje mes perėmėme naują įstatymo projektą. Toliau jį tvarkėme, tobulinome. Šioje kadencijoje vėl reikėjo tikslinti ir tobulinti, mat kalbos įstatymas yra įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą, kurį 2012-aisiais patvirtino Seimas.

Aišku, konstitucinis įstatymas yra aukštesnio rango įstatymas. Paprastai kalbant, jeigu tokį įstatymą priimame, nuo to momento visi įstatymai, susiję su kalbos viešojo vartojimo reglamentavimu, turės derėti ne tik su Konstitucija, bet ir su konstituciniu įstatymu. Taigi jo rangas yra aukštesnis ir jo priėmimo procedūrai yra taikomi kiti kiekiniai skaičiai. Jį keisti ne taip paprasta. Tai viena.

Dabar galiojantis įstatymas buvo priimtas 1995-aisiais. Taigi jau galime minėti dvidešimtmetį. Visa kalbinė, kultūrinė aplinka iš esmės pasikeitė. Dabar galiojantis įstatymas nesikiša į daugelį kalbos viešojo vartojimo sričių. Tarkime, elektroninę erdvę: elektroninė prekyba, programinė įranga… Visos programos lieka absoliučiai nuošaly, dabar galiojantis įstatymas nepasako apie tai nė žodžio.

Antra, jame menkai aptarti tie dalykai, kuriuos Konstitucinis Teismas yra įvardijęs kaip valstybės pareigą užtikrinti lietuvių kalbos apsaugą. Taigi apsaugos dalykai šitame įstatyme taip pat visiškai naujai ir kitaip sutvarkyti.

Trečia, dalis normų, dėl kurių kartais šiandien viešojoje erdvėje pasigirsta keistokų vertinimų ir tvirtinimo atvejų, yra susistemintos ir perkeltos iš kai kurių kitų įstatymų. Tarkime, Civiliniame kodekse, Vartotojų teisių apsaugos įstatyme kai kurie dalykai yra surašyti. Tai šie dalykai yra labai aiškiai čia fiksuojami.

Esminis turbūt tas dalykas, kad įstatymas aprėpia visas lietuvių kalbos viešojo vartojimo sritis. Nuo lietuvių kalbos vartojimo valstybinėse savivaldybių institucijose iki informacijos pateikimo vartotojui, t.y. informacija apie prekes, prekių ženklų vartojimas ir kas turi būti šalia tų prekės ženklų. To dabar galiojančiame įstatyme taip aiškiai nėra parašyta.

Šitame įstatyme yra bent jau viena norma, kuri sukėlė diskusijas. Kartais viešojoje erdvėje neskiriama, kas yra prekės ženklas ir kas yra pavadinimas. Prekės ženklas pagal tarptautines konvencijas turi savo teisinę apsaugą. Jo keisti niekas neturi teisės, jis turi būti toks, koks yra registruotas. Taigi turime savo prekės ženklų registrą. Dalis yra nacionaliniai prekių ženklai, kita dalis – tarptautiniai.

Taigi jeigu Gediminas jotų Gedimino prospektu, be abejo, jisai pirmiausia matytų daug tarptautinių prekės ženklų. Ir labai minimaliai informacijos šalia lietuvių kalba. O šitas įstatymas labai aiškiai sako, kad prekės ženklo niekas negali nuginčyti, nes pažeistume tarptautines teisės normas, bet informacija lietuvių kalba yra privaloma. Pirminiame projekte netgi buvo siūlymų, kad ta informacija savo dydžiu neturi būti mažesnė nei prekės ženklas.

Šitame įstatymo projekte taip pat yra norma, susijusi su asmenų pavardžių ir vardų rašymu asmens dokumentuose. Ji kelia didžiausias diskusijas, nes Seime yra dar du atskiri specifiniai įstatymai, susiję su šitos srities reglamentavimu.

G.Jakavonis: Kartu buvome Sąjūdžio pradininkai, rėkėme, kad lietuvių kalba valstybinė, rinkome parašus. O dabar kas vyksta?

V. Bubnys: Nelinksma nutiko per tuos metus. Ir tuo labiau liūdna, kad tos požiūrio į lietuvišką žodį problemos ir toliau gilėja. Taip, lietuviškam žodžiui dėmesio tikrai stinga. Bolševikiniais laikais vyko rusinimas, bet jis ne taip aštriai vyko, kaip šiandien anglėjimas. Šis vyksta iš visų pusių.

Štai vaikas nuo mažens, nuo pradinių klasių orientuojamas į kitas kalbas. Gerai, jeigu tėvai jį moko ir lietuvišką žodį mylėti, skaityti lietuvišką knygą, bet per kompiuterį, ypač per jį, vaikas, galima sakyti, jau nuo mažens įjungiamas į tą mašiną, kuri nacionaliniam, tautiniam klausimui dėmesio skiria labai labai mažai. Ir naikina raštingumą. Vaikai mokyklose (apie tai užsimena ir mokytojai) net galvoja, kodėl reikia rašyti nosines, č, ž su paukšteliu, mat kai skaitai kompiuteryje, jų ten nėra. Lietuvių kalbos turtingumas pamažu slopinamas.

Nekalbu vien apie tai. Labai akivaizdus dalykas, kad mūsų reklamos, mūsų pavadinimai, vieši tekstai didelėmis raidėmis rašomi jau ne lietuvių kalba. Bet mane stebina dar vienas dalykas – rašytojai. Kiek daug jaunesnės kartos rašytojų sukurtuose romanuose, nekalbu apie poeziją, nors ir ten pasitaiko, yra angliškų terminų, žodžių, posakių! Ir net vertimo nėra! Tu mokėk vokiečių, prancūzų, bet tu nesuprasi tų tekstų, kurie tik anglų kalba ir nėra vertimo. Kažkaip keistas tas noras pademonstruoti, kad, štai, aš galiu ir angliškai parašyti.

Atsimenu, kai tikrai talentingas ir geras prozininkas Saulius Kondrotas kadaise, išleidęs gerų kūrinių, – labai mėgau juos, – prieš išvykdamas į Ameriką pasakė, kad rašytojui rašyti lietuvių kalba darosi jau kažkaip nepatogu. Esą negalima ja išsakyti to, ką norėtum išsakyti. Jis išvažiavo į Ameriką. Ar tai Dievo bausmė, ar kas už tokius žodžius, bet jis prapuolė kaip rašytojas. Po šiai dienai šitiek metų nieko geresnio ten neparašė, keletą smulkių dalykėlių. O didžiavosi, kad parašys anglų kalba.

Baisus labai aiškiai pastebimas dalykas, kad mokyklose moksleivių raštingumas silpnėja. Lietuvių kalbos irgi mokoma ne tiek daug. Vadinasi, prognozės labai negražios, labai skaudžios. Po tiek ir tiek metų vaikams jau nebereikės vadovėlio, jie sėdės prie kompiuterių ir mokytojas tiktai stebės, kaip jie įsisavino žinias. Šitaip pamažu dar labiau nyks mūsų gimtoji kalba.

L. Klimka: Taip, tikrai turime problemų. Ir daugelis tų problemų turėtų būti sprendžiamos mokykloje. Palaikyčiau iniciatyvą, kurią Seimas dabar rodo, sustiprinti Lietuvių kalbos įstatymą.

Žodžio „lietuvybė“ Mokslo ir švietimo ministerijos koridoriuose neišgirsi. Čia jis bus suprantamas kaip arba žmogaus teisių pažeidimas, arba net kažkoks ekstremistinis nacionalizmas. Iki to priėjome, kad tikrai liūdna, o kalba juk yra svarbiausias tautiškumo požymis.

Labai svarbi istorinė atmintis, svarbūs tautos papročiai ir tradicijos. Šitie trys sandai sudaro tautiškumo esmę. Nesvarbu, ar tai būtų lietuvis, ar lenkas, ar žydas, ar rusas, bet tautiškumo esmę sudaro trys sandai. Ir mūsų Lietuvoje turėtų būti realizuojama šitų trijų dalykų stiprinimo politika.

O kuriozų labai daug. Štai lietuvių kalba patenka tarp 300 kalbų, kuriomis dar kalba daugiau kaip milijonas žmonių. Bet tokių kalbų vis mažėja. O mes turime iš indoeuropiečių kalbų turbūt archajiškiausią gyvąją kalbą. Akcentuoju – gyvąją, kuri yra arčiausiai prokalbės.

B. Švagždienė: Ir yra viena gražiausių.

L. Klimka: Be abejo, mums ji pati gražiausia. O žiūrint į tą liūdną mūsų kasdienybę, aš ir Seime kalbėdamas kartą parodžiau keletą skaidrių iš prospekto ir ne tik. Pvz., senamiesčio namelis, kuriame gyveno Julija Žemaitė, dabar vadinasi „Green house“. Tai kuo viskas baigsis, kai „Žalgirio“ krepšinio komandą turėsime Griunvaldu arba Grynvudu pavadinti? Nežinau, ką veikia Kalbos inspekcija. Manyčiau, reikėtų jiems algas atimti, tegu susirenka iš baudų.

Net ir pagal šiandien galiojančius įstatymus būtų galima daug dalykų patvarkyti. Neseniai lankiausi Ciuriche, Šveicarijoje, kuri turi 4 valstybines kalbas. Visi užrašai ten – vokiški. Prancūziškų beveik nėra, bet prancūziškai susikalbėti, žinoma, galima. Itališkų nėra, nes Ciurichas kantonas, kuriame vyrauja ta kalba. Viešėdamas Paryžiuje angliškų užrašų nemačiau.

O kaip yra Vilniuje? Pvz., prospekte yra gal dešimt kavinių „Coffee Inn“. Na, kurioje man pasimatymą paskirti? Tai nesusitiksiu, nes visos tuo pačiu pavadinimu. O štai dar sovietmečiu mūsų tokių neformalių susitikimų vieta senamiestyje buvo kavinė „Žibutė“, kur ateidavo žmonės savo širdies išlieti ir pasišnekėti apie labai svarbius Lietuvos ateities dalykus. Jos neliko, dabar toje vietoje „Double Coffee“. Laimei, dar per vargus išgelbėjome „Neringą“, esu kalbėjęs su Nasvyčiais. „Literatų“ kavinė žlugo. Man tai didžiausias smūgis, kurį patyriau pernai. Toks kultūrinis šokas, kad toje vietoje įsikūrė amerikiečių greitojo maisto restoranas. „Literatų“ kavinė! Kai kurios vietos dar mini mūsų kūrėjų pėdsakus, kur galėdavai Širvį sutikti ir kitus.

Lygiai taip pat prieš kelis dešimtmečius Kaune nebeliko „Tulpės“, buvusios „Konrado“ kavinės. Esu rašęs apie tai kelis straipsnius – kaip į balą. Batų parduotuvę ten padarė. Iš „Konrado“, mūsų kultūros metraščio!

G. Jakavonis: Ir, atrodo, miestas toks lietuviškas šiaip jau turėtų būti.

L. Klimka:suprantu, turi būti išlaikyti, tuo pačiu šriftu užrašyti. Bet kas trukdo šalia parašyti „Žibutė“?

G. Jakavonis: Žymus baltistas Vladimiras Toporovas yra pasakęs, kad lietuvių kalba yra raktas apskritai į visas pasaulio kalbas, netgi į visą pasaulio istorijos supratimą. O pas mus tai, ką turime esminio, jau įgyto su motinos krauju, su motinos pienu, išnyksta.

B. Švagždienė: Štai Rimšos vargo mokykla, kur motina prie ratelio, ant kelių pasisodinusi vaikutį, moko jį raidžių. Matau skulptūrą „Knygnešys“. Juk tik mes, lietuviai, turime šitą žodį „knygnešys“. 40 metų tie žmonės, rizikuodami savo gyvybe, nešė lietuvišką žodį.

Šiandien jo nešti nereikia, jį reikia paprasčiausiai išsaugoti. Ir aš galvoju apie tas motinas, kurios Sibire, kai vaikams trūko duonos, pasidėjusios senus laikraščius, žurnalus vaikus mokė, jiems į širdį dėjo tą lietuvišką žodį, kad jo neužmirštų. Jos širdimi jautė tai, ką dar XVI a. buvo pasakęs Mikalojus Daukša. Jis sakė, kurgi yra pasaulyje tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: žemės, papročių ir kalbos.

Aš 45 metus mokiau vaikus lietuvių kalbos vidurinėje mokykloje, aštuonmetėje, paskui specialiojoje mokykloje. Visada sakydavau vieną dalyką, kad vaikui turi būti visada girdimas, pasakytas tas skambus žodis.

Kaip aš darydavau? Ir dabar turiu „Dvylikos svečių lauktuves“ (poeto Anzelmo Matučio knygą vaikams – red. past.). Man tai tarsi katekizmas, kurį aš nešdavausi į pamoką ir su vaikais sveikindavau dieną eilėraščiu.

Ką mes darydavom paskaitę sveikinimą tai dienai? Aš norėdavau, kad vaikas išgirstų ir gal į savo pasyvųjį, o gal ir aktyvųjį žodyną įsidėtų vieną kurį žodį. Aš jiems sakydavau: vaikai, svarbiausia išgirsti ne tik kas skamba eilėraštyje, bet daug svarbiau pabandyti suprasti, kas paslėpta poeto po eilutėmis, tarp eilučių arba už eilučių.

Kas mane labiausiai nustebino? Paskutinę mokslų pamoką man vaikai parašydavo laišką. Norėdavau, kad jie sudėtų savo įspūdžius ir apie pamokas, ir apie mokyklą. Skaitau vieno gana padykusio berniuko laišką, ir jis man rašo: „Aš labiausiai laukdavau jūsų eilėraščių“. Vadinasi, tam vaikui tas lietuviškas žodis į širdelę smigo. Tai nepaprastai svarbu.

Vieną kartą pas mane į ekskursiją iš Vilniaus atvažiavo vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikai su savo mokytoja. Vedžiau jiems įprastą ekskursiją, deklamavau eiles, mačiau jų besišypsančius veidukus. Nesupratau, ką jie jaučia ar nejaučia. Bet žinote, po mėnesio atvažiavau į Vilnių, į tą mokyklą, ir kaip nustebau, kai tie vaikai kartojo žodžius „Matutis, drebėti“. Įsivaizduojate, jiems, vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikams, tai išliko! Tai ką šnekėti apie mus, vadinamus normaliais? Ar mes visada normaliai, gražiai lietuviškai kalbame?

Mane labai liūdina, kai per televiziją išgirstu „bičas“, „draivas“. Galiu vardinti daugiau tokių žodžių – „piaras“, „kaifas“ ir t.t. O juk klauso ir mūsų jaunimas. Mes suvokiame, o kiti? Nešneku apie tai, kad šiandien jau nemadinga dainuoti lietuviškai. Kiek mes girdime lietuviškų dainų projektuose „Auksinis balsas“, „Lietuvos balsas“? Jeigu iš dešimties viena nuskamba, tai labai daug.

G. Jakavonis: Bet kodėl visa tai vyksta ir kas daroma, kad to nebūtų? Ar išsispręs visos bėdos, kai bus priimtas šitas įstatymas?

V. Stundys: Norėčiau kalbėti šiek tiek kita linkme ir apskritai kelti klausimą, ar valstybėje yra kalbos politika, kuri iš principo turi ir privalo būti viena iš tautinės tapatybės apsaugos būdų. Nes kalba yra tautos veidas, tautos kultūros kodas, kultūros kraštovaizdis ir t.t.

Iš tikrųjų kartais natūraliai kyla klausimas, kad globalizacijos, tų svetimųjų kultūrų kalbų poveikio sąlygomis mes vėlgi užleidžiam savo tvirtoves ir pilis, labai lengvai pasiduodami, galvodami, kad kalbėti angliškai tai yra jau prestižo, šiuolaikiškumo požymis, vartoti daug angliškų terminų yra išsilavinimo požymis. Man kartais netgi regisi, kad ar negrįžtam į tuos anuos laikus, kai lietuvių kalba buvo prastuomenės kalba, o elitas, aristokratija kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, ir gimtoji kalba iš esmės tebuvo globojama ir puoselėjama paprastų Lietuvos žmonių.

Man regis, tai yra netikslingos kultūros politikos rezultatas. Beje, ir popiežius Pranciškus Europos Parlamente kalbėjo apie Europos Sąjungos prievolę ir pareigą globoti mažas tautas. Matome, kad Europoje vyksta tai, ką turbūt reikėtų vadinti kultūrine kolonizacija. Ar kokį nors dar įmantresnį pavadinimą pavartoti, kai didžiosios kultūros ima dominuoti ir daryti spaudimą mažoms kultūroms, ir mažų kultūrų, mažų kalbų žmonės neužima atsakingos ginties pozicijos, o iš esmės pasiduoda. Jeigu mes taip elgsimės, pasak demografų, 2060 metais mūsų nebebus dviejų milijonų.

Tai iš esmės Latvijos variantas. Bet žiūrėkit, ką daro latviai. Aš pacituosiu Latvijos Konstitucinio Teismo vieno nutarimo vieną sakinį: „Atsižvelgiant į latvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, įtvirtinimą Konstitucijoje, taip pat ir į tai, kad globalizacijos sąlygomis Latvija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur galima garantuoti latvių kalbos bei pagrindinės nacijos egzistavimą ir raidą, latvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo srities susiaurinimas šalies teritorijoje laikomas grėsme valstybinei demokratinei santvarkai.“ Štai kokia valstybiška yra mažos valstybės, mažos tautos pozicija.

Kalbos puoselėjimas, rūpinimasis gimtąja kalba, jos raida yra visų atsakomybės reikalas, bet, be abejo, reikia ir valstybės politikos tikslingų priemonių. Reaguodamas ir grįždamas prie to įstatymo projekto, atkreipsiu dėmesį, kad įstatymo projekte mes siūlome stiprinti viešosios kalbos vartojimo apsaugą, ir minima Kalbos inspekcija yra ta vienintelė institucija, kuri turi tokius įgaliojimus, bet neturi savo rankų ir akių savivaldybėse.

Tai mūsų siūlymas yra labai paprastas: ta inspekcija, kaip ir kitų sričių inspekcijos, turi turėti savo teritorinius padalinius, kad kalbos vartojimo stebėsena būtų nuosekli ir grindžiama tais pačiais principais. Kad nebūtų taikomi kokie nors dvejopi standartai, išimtys, arba iš viso regionuose – kalbėkim atvirai – mažose savivaldybėse to viešosios kalbos stebėjimo beveik ir nebelieka. Yra vadinamieji kalbos tvarkytojai savivaldybėse, kurie dažnu atveju rūpinasi vidaus raštų redagavimu, bet ne viešosios kalbos stebėsena. Tai čia irgi būtų tam tikra naujovė.

Ir dar vienas momentas: įstatyme, gal irgi pirmą kartą, po ilgų diskusijų yra siūloma, kad jeigu pastebima, jog užsienio kalba kurioje nors srityje ima dominuoti, valstybė imasi atitinkamų priemonių.

Tarkim, skaitmeninė terpė. Pažvelgę į informacinių technologijų specialistų kalbą, pamatytume, kad lietuvių kalbai gresia pirmiausia skaitmeninė mirtis, jeigu valstybė nepasirūpins, kad šioje erdvėje mūsų kalbos vartojimas būtų deramai finansuojamas. Tai yra valstybės uždavinys. Jeigu to nepadarome, mūsų kalba iš esmės lieka už skaitmeninės terpės, ir natūraliai prasideda tai, kas baigiasi, be abejo, tos kalbos išnykimu.

Dar vienas dalykas. Dabar vyksta aštri diskusija dėl asmenvardžių asmens ir ne tik dokumentuose. Nes jeigu bus pasirenkamas kelias leisti rašyti asmens dokumentuose vartojant lotyniško pagrindo rašmenis atskirais atvejais, be abejo, tie vardai ir pavardės paplis viešojoj vartosenoj, ir kitaip negali būti, nes siūloma, kad būtų leidžiama vartoti visoje valstybės informacinėje registrų sistemoje su lotyniško pagrindo kitais rašmenimis.

Kalbininkų nuomonės čia išsiskiria, bet Kalbos komisija sako, kad pavojaus nebus, jeigu tai leisime daryti dviem atvejais: užsieniečiams, kurie įgyja Lietuvos pilietybę, ir santuokos atveju sutuoktiniams ir vaikams.

Bet aš visada turiu abejonių, ar tai ne pirmas, iš esmės – kapituliacinis žingsnis, kuriuo atidarome Pandoros skrynią, ir procesai gali tapti nebevaldomi. Aš jau nekalbu apie tautinių mažumų atvejį. Jeigu šitas atvejis dar būtų įteisinamas kaip galimybė vartoti kitus rašmenis, lietuvių kalbos viešosios vartosenos kultūra ir kokybė, be abejo, nukentėtų, o sykiu daugėtų ir nesusipratimų.

Bet aš tikiuosi, kad taip neatsitiks, kad Seimas suvoks, ką reiškia valstybinės kalbos konstitucinis statusas. Tai nėra tik šiaip oficiali kalba, tai yra konstitucinį statusą turinti valstybinė kalba.

G. Jakavonis: Žemes išsiparduodame, pinigų atsisakome, o kas lieka? Kalba.

L. Klimka: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad užsienio kalbas mokėti, aišku, yra didelis džiaugsmas ir turtas. Galima tik pavydėt Jurgiui Zauerveinui, kuris 60 kalbų galėjo susikalbėt.

Bet yra vienas pavojus: jeigu mes vaikus per anksti pradedam ugyti dvikalbiais arba trikalbiais, pasirodo (čia jau mokslininkų tyrimais), vaikas praranda kūrybiškumą. T.y. jo kūrybiškumas pradeda mažėti. Tai labai pavojinga vaikų darželiuose, kur mokoma kelių užsienio kalbų, ir štai išugdysime kartą, kurios fantazija ir vaizduotė tikrai bus silpnesnės.

Mano studentai, atlikdami praktiką moklyklose, padarė tokią sociologinę apklausą. Pirmiausia jie diktofonais užregistravo, kaip tarpusavyje komunikuoja jau vidurinę bebaigiantys vaikai. Pasirodo, jie tarpusavyje susišneka 300 žodžių. Trečdalis iš jų – svetimžodžiai, jaustukai, ištiktukai ir pan. Didžiajame žodyne yra trys milijonai šaknų ir aštuoni milijonai prasmių. Tai štai palyginkime. Žinoma, galime čia nusišypsoti, bet skurdi kalba yra skurdžios mintys, tai vienareikšmiškai susiję dalykai. Jeigu vartoji tik 300 žodžių, tai ką kalbėti apie tavo kūrybiškumą? Juk žmogaus mąstymas taip ir gimė, kada žodis ir mintis ėjo lenkčiomis vienas paskui kitą. Tai gal buvo prieš milijonus metų, bet tiktai šitaip atsirado žmonijos kalbos.

B. Švagždienė: Visiškai sutinku, kad mokykla labai daug už ką atsakinga. Galvoju, kuo mes, tėvai, giriamės, augant vaikui? Darželinukas deklamuoja eilėraščius, dar pradinėse klasėse jis deklamuoja, paskui jau juos pamiršta, nes jam tarsi ir nepatogu juos deklamuoti. Tai va ar mes, mokytojai, ir neturime daryti taip, kad tie vaikai pirmiausia pajustų tą nepaprastai gražų, labai skambų mūsų lietuvišką žodį. Šiandien mes gyvename globaliame pasaulyje, ir, aišku, turime ir prancūziškai, ir vokiškai, ir lenkiškai, ir angliškai – visom kalbom – susišnekėti, bet labiausiai branginkime savo gimtąjį, iš mūsų motinų, žodį.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“