V. Ukrainietis. Siena griuvo, tegyvuoja siena! (video)

Lapkričio 9 d. Vakarų pasaulis švenčia 25-ąsias Berlyno sienos griūties, nors teisingiau būtų sakyti – nugriovimo, metines.

Ta proga Youtube nusprendžiau pasižiūrėti National Geographic filmą „The History of the Berlin Wall“. Po peržiūros eilinį kartą įsitikinau, jog nuostaba ir kalbos, neva Rusija dabar kariauja kažkokį nematytą „hibridinį“ karą, į kurį kol kas nemokame deramai atsakyti, tėra veidmainiška pozicija, kurios Vakarai laikėsi ir anksčiau, nenorėdami padėti į Rusijos imperijos (dabar šis pavadinimas vėl grįžta į viešąsias kalbas) nelaisvę patekusioms tautoms. Daugelis padorių apžvalgininkų jau sakė, kad išties nieko naujo šiemet Kryme ir Pietryčių Ukrainoje neįvyko, precedentai jau buvo Moldovoje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, tačiau pažiūrėjęs šį filmą supratau, kad dar anksčiau ši „nepriklausomų demokratinių respublikų“ sukūrimo technologija buvo išbandyta pokariu okupuotoje Vokietijoje.

httpv://youtu.be/gAme6EcOAf4

Su Berlyno siena susijusio 25-mečio minėjimas jau vyko anksčiau, 1986 metais taip vadinamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Pažymėtina, jog anuomet šis statinys oficialiai buvo vadinamas „Antifašistiniu gynybiniu pylimu“ (vok. Antifaschistischer Schutzwall). Neva Vakarų vokiečiai nebuvo tinkamai defašizuoti, todėl kėlė grėsmę Rytų Vokietijai, bandžiusiai sukurti socialistinį rojų. Gal nebe reikalo šiųmečiai įvykiai Ukrainoje sukelia déjà vu jausmą? Juk ir šiandien yra isteriškai rėkiama, kad ukro-fašistai puola, todėl reikia nuo jų atsiskirti sukuriant „liaudies respublikas“. O siena atsiras vėliau, ir jei jos nepastatys „novorosai“, tai bus priversta padaryti pati Ukrainos valdžia. Anuomet Vakarai sienos statyboms irgi per daug nesipriešino, nes suprato, jog tai yra paprasčiausias būdas suvaldyti krizę. Vienintelis dalykas, kas jiems liko – nepripažinti VDR, kad bus daroma ir su Luhansko bei Donecko „liaudies respublikomis“.

Žiūrint Berlyno sienos statybos pradžios vaizdus, pasąmonė sufleruoja, kad tai jau kažkur matyta, o būtent šį pavasarį Kryme. Ginkluoti „žalieji žmogeliukai“ išsirikiavo gatvėse ir darė tai, kas jiems buvo liepta. O svarbiausia, kad tiek 1961, tiek 2014 jie ten buvo ir veikė „teisėtai“, neva remiantis tarptautinėmis sutartimis. Paralelės įžvelgtinos ir dėl Rusijos veikimo užgrobtose teritorijose, pavyzdžiui – įrangos grobstymas. Iš Rytų Vokietijos po karo sovietai išvežė apie trečdalį gamybinės įrangos, kurios paskui taip ir nesugebėjo panaudoti, o kartu su milžiniškomis karo reparacijomis tai nusmukdė vietinę ekonomiką. Gal būtent dėl to ukrainiečiai baiminasi, kad „humanitariniai“ karavanai grįžta ne tuščiomis priekabomis?

Belieka tikėtis, kad tokie „demokratiniai“ dariniai anksčiau ar vėliau išnyksta, spaudžiami ekonominių veiksnių. Pavyzdžiui, kai sovietams buvo prisuktas „naftos dolerių“ kranelis ir jie nebegalėjo finansuoti savo draugų, nebepajėgdama išlaikyti sienos ir savo saugumo tarnybos Stasi, VDR pelnėsi iš valstybinio terorizmo – parduodavo savo politinius kalinius Vakarų Vokietijai. Nenuostabu, kad netikėtai atsivėrus sienai, žmonės bėgo iš šios šalies kaip iš kalėjimo, su džiaugsmo ašaromis akyse ir netikėjimu, kad tai vyksta realybėje.

Vakarų elitams belieka apgailestauti, kad jų numylėtinis ir šioje laisvės šventėje visada laukiamas garbės svečias Gorby, beje, savo tėvynėje, kur dauguma palaiko jos fašistinį režimą, laikomas nacional-išdaviku, šiemet nuvažiavo į Berlyną su misija būti Putino advokatu ir jo sukurtos imperijos interesų gynėju. Norisi perfrazuoti Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) žodžius ir pasakyti: „Mr. Gorbachev, tear down your mask!“ („Pone Gorbačiove, nusiimkite kaukę“), Juk lietuviai šiaip ar taip jau matė tikrąjį šio „demokrato ir humanisto“ veidą.

Apgailėtinas yra ir vokiečių dėkingumas „išvaduotojams“. Jie nuoširdžiai džiaugiasi, kad sovietai nuvertė Hitlerį ir patys pagaliau išėjo, nors tai ir užtruko. Skirtingai nuo Baltijos šalių gyventojų, jie nededa lygybės ženklo tarp nacizmo ir komunizmo. Ten taip pat liko daugybė „minties kalinių“, kurie ilgisi kalėjimo ir, negebėdami prisitaikyti prie gyvenimo, kurį turi susikurti patys, sutiktų sugrįžti į savo kameras, kad jų gyvenimai taptų nebe savo, o kalėjimo prižiūrėtojų rūpesčiu. Bet didžiausią nerimą kelia tai, jog tarp tokių „santvarkos suluošintų“ yra ir dabartinė Vokietijos kanclerė, verčianti visą ES „nepikdyti“ agresoriaus.

Tad išsilaisvinusius ir nebenorinčius sugrįžti į „senus gerus laikus“ piliečius belieka pasveikinti su Geležinės uždangos sunaikinimo diena ir priminti Dž.F.Kenedžio (J. F. Kennedy) žodžius „Ich bin ein Berliner!“, kurie šiandien turėtų skambėti taip: „Esu ukrainietis!“

2014-11-09