Oršos mūšiui – 500 metų: tuometinė geopolitinė padėtis panaši į dabartinę

Šie metai yra paskelbti Oršos mūšio metais, tačiau istorikai susirūpinę, kad visuomenė mažai žino apie mūšio reikšmę ir tuometinės geopolitinės situacijos panašumą į dabartinę. Žinių spragas žada užpildyti paroda „Oršai  ̶ 500“.

Jos atidarymo renginys vyks rugsėjo 3 d., 14 val., Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, teigiama rengėjų pranešime spaudai.

Jubiliejiniame renginyje apie mūšio svarbą kalbės karo istorikai, muziejų vadovai, ministerijų atstovai. Parodą rengia Lietuvos  dailės muziejus, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai ir Vytauto Didžiojo karo muziejus.

„Kaip ir dabar V. Putino valdomoje Rusijoje, taip ir anuomet Maskvos Didžioji Kunigaikštystė (DK) puolė kitas žemes, kaltindama, kad jose skriaudžiami rusai ir niekinamas jų tikėjimas. Politinė Oršos mūšio reikšmė yra labai didelė: Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalė prieš daug  didesnę Maskvos DK kariuomenę padarė milžinišką įspūdį Europai ir įėjo į jos karybos bei politikos istoriją.

Oršos mūšis svarbus tuo, kad buvo išgelbėtos Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Lietuvos tuomet sėkmingai skleista propaganda prisidėjo prie laimėjimo, o tai suteikė persvarą katalikų tikėjimui. Rusija kuriam laikui buvo izoliuota nuo stambių karinių operacijų, sustiprėjo Gediminaičių įtaka Europoje“,  ̶  teigia karo istorikas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.

Kviečia ugdyti patriotiškumą

Oršos mūšio pusės tūkstantmečio jubiliejų įamžinę menininkai kviečia visuomenę aktyviai dalyvauti parodoje ir kituose mūšiui skirtuose kultūriniuose renginiuose, mat juose įgytos žinios yra geras priešnuodis prieš šiuo metu taip pat aktyvią Rusijos propagandą.

„Įvairios grėsmės mūsų tautai visą laiką buvo ir bus. Reikia išmokti didžiuotis tuo, kas esame, kad tauta išliktų ir pakiltų. Būtina žinoti savo istoriją ir šaknis, ugdyti patriotiškumą, savo kūriniais praturtinti kultūrinius klodus. Mano, kaip menininkės, misija buvo įprasminti pergalę, kurią pasiekėme prieš 500 metų, ir pažymėti ją vaizdiniu principu.

Juk per vaizdus pateikta informacija įsimenama geriausiai. Savo kūryba kviečiu prisiminti mūsų vingiuotą istoriją, pažvelgti į tautos pergales ir nuosmukius, iš jų pasimokyti“,  ̶  sako jubiliejinio Oršos mūšio medalio autorė dailininkė Lina Kalinauskaitė.

„Mums reikia parodyti, kad buvome galinga valstybė ir turėjome savo rūmus, iš kurių išvyko valdovas Žygimantas Senasis“,  ̶  įsitikinęs karo istorikas A. Pociūnas. Todėl parodą „Oršai  ̶  500“ papildys vienoje Vytauto Didžiojo karo muziejaus salėje veiksianti Lietuvos valdovų rūmų ekspozicija.

Lietuvos dailės muziejus į parodą atveš įžymiojo XVI a. pradžios Hanso Krello paveikslo „Oršos mūšis“ natūralaus dydžio kopiją (jo originalas saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje), Konstantino Ostrogiškio ir Radvilos Barzdotojo portretų kopijas. Vytauto Didžiojo karo muziejus ekspoziciją papildys Žygimanto Senojo bei Konstantino Ostrogiškio portretais (dail. J. Grigorovič), to laikotarpio archeologiniais ginkluotės radiniais: alebardomis, ietimis, lauko pabūklais – falkonetais.

„Oršos mūšyje triuškinamai laimėta pergalė buvo bendra, tačiau reikia neužmiršti, kad jos dominantė buvo Lietuvos kariuomenė. Nors į jos sudėtį įėjo samdyti kariai iš Lenkijos, tačiau jie gavo atlygį Lietuvos pinigais. Atėjo į pagalbą ir Lenkijos kariuomenės daliniai. Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis sugalvojo mūšio strategiją ir ją įgyvendino. K. Ostrogiškis nebuvo grynakraujis lietuvis, turėjo ir ukrainietiško kraujo, bet Lietuva buvo jo tėvynė. Jis yra laimėjęs apie 60 mūšių.

K. Ostrogiškis buvo fenomenalus vadas, kaip ir jo pagalbininkai  ̶  LDK kariuomenės lauko etmonas Jurgis Pergalingasis ir Jonas Barzdočius Radvilos bei lenkų vadai  ̶  Lenkijos rūmų maršalka Jonušas Svierčkovskis ir Vaitiekus Sampolinskis“,  ̶  teigia karo istorikas.

Laimėti padėjo LDK propaganda

Oršos mūšis istorikų yra vertinamas kaip vienas iš stambiausių mūšių XVI a. Europoje. Pagal ginkluotę ir mūšio kombinaciją jį galima lyginti su 1512 m. mūšiu prie Rovenos (Italija) tarp ispanų ir prancūzų, kurio metu sėkmingai buvo panaudota artilerija.

Pasak A. Pociūno, Oršos mūšyje kariuomenė buvo panaudota dar įdomiau  ̶  visa vienu metu: „Prieš Maskvos DK operatyviai buvo „numestos“ visos kariuomenės rūšys: pėstininkai (arkebūzieriai ir ietininkai), kavalerija (lengvoji ir sunkioji), artilerija, pontonininkai.

Žinomas dar vienas manevras, sėkmingai įgyvendintas Oršos mūšio metu. Kai rusų kariuomenės kairysis sparnas puolė mūsų kariuomenės dešinįjį sparną, mūsiškiai imitavo bėgimą, o rusai patikėjo ir ėmė vytis. Mūsiškiams staigiai pasisukus dešinėn, rusai neturėjo kur dėtis ir „užšoko“ ant patrankų. Štai čia pasidarė didžiausia „košė“. Savo pridėjo arkibūzieriai, o iš dešiniojo sparno maskvėnams kalė lenkų sunkieji ir lietuvių lengvieji raiteliai.

Taip Kropivnos upės pakrantėse Lietuvos ir Lenkijos daliniai sunaikino Maskvos DK kariuomenės kairį sparną. Tokia mūšio kombinacija buvo lietuvių jau panaudota Žalgirio mūšyje“.

Pagal reikšmę Oršos mūšis istorikų lyginamas su šimtmečiu anksčiau vykusiu Žalgirio mūšiu. Per juos abu kilo klausimas, ar išliks Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė. A. Pociūnas pabrėžia, kad valdovas  ̶  Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III norėjo pakilti pavaldinių akyse, užgrobdamas vis daugiau naujų rusų ir baltarusių žemių, pajutusių laisvę LDK sudėtyje (pavyzdžiui, Smolenską ir Naugardą) bei paversdamas jas fanatiškomis rusiškomis provincijomis.

Sužinojęs, kad LDK valdovas ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis su kariuomene yra prie Borisovo, Vasilijus III paskelbė, kad paimtą į nelaisvę valdovą Žygimantą Senąjį kartu su jo lietuvių ir lenkų kariais kaip gyvulius sukaustys grandinėmis ir ves per Maskvos gatves. Tuo metu Vasilijus III palaikė ryšius su katalikiškosios Šv. Romos imperatoriumi Maksimilijonu I, kuris stipriai rėmė Maskvą. Šventosios Romos imperija buvo tarsi izoliuota, aplink ją Europoje buvo įsigalėję Gediminaičiai, todėl Maksimilijonas I vardan politikos (norėdamas atgauti Vengrijos karūną) susirado draugą – Maskvos didįjį kunigaikštį.

Po triuškinamai laimėto Oršos mūšio šv. Romos imperatorius Maksimilijonas I „nusiplovė rankas“ nuo draugystės su Maskva. Jis ėmė bendrauti su LDK valdovu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju, kuris tuo metu Europoje skleidė galingą propagandą apie maskvėnų žiaurumą, didelį žuvusių maskvėnų skaičių. Žygimantas Senasis apie tai pranešė Vengrijos ir Čekijos karaliui Liudvikui II, popiežiui Leonui X bei kitiems valdovams.

Maksimilijono I ir Vasilijaus III sudaryta koalicija, nukreipta prieš Gediminaičių dinastiją (į ją įėjo Šv. Romos imperija, Teutonų ordinas, Danija, Brandenburgas, Saksonija, Valachija, Maskvos DK), suiro. „Gaila, kad per Oršos mūšį neatgavome Smolensko, tačiau politinė Oršos mūšio reikšmė yra labai didelė, juk buvo išsaugotos Lietuvos ir Lenkijos valstybės ir sustabdyta Rusija. Mūsų valdovas Žygimantas Senasis labai gražiai „sužaidė“ politiškai, sustiprinome savo padėtį su Vakarų Europa, bet aršūs karai su Rusija buvo tik prasidėję,  ̶  sako A. Pociūnas.

Spausdinti