Liepos 17 d. eidamas 90-uosius metus mirė garsus kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
A. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnuose, Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1932–1936 m. mokėsi Vidiškių pradžios mokykloje, 1936–1942 m. Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. 1942–1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
A. Svarinskas į pogrindinę veiklą įsitraukė dar mokydamasis gimnazijoje. 1946 metais prasidėjus persekiojimui jis paliko nebaigtas studijas kunigų seminarijoje ir išėjo pas partizanus. Buvo Ukmergės apylinkėse veikusios pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanus vaistais, spauda ir dokumentais. 1946 m. gruodžio 21 d. A. Svarinskas buvo suimtas ir tris mėnesius tardytas bei žiauriai kankintas. Už antisovietinę veiklą jį tuomet nuteisę kalėti 10 metų darbo pataisos lageriuose. Tik 1956 m. jis grįžo į Lietuvą.
1958 m. A. Svarinskas vėl buvo suimtas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. 1958–1964 m. kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė ir LSSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. A Svarinskas buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą.
1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą, tik po 20 mėnesių vėl gavo leidimą dirbti kunigu, nuolat buvo saugumo sekamas. 1965–1971 m. buvo Miroslavo Švč. Trejybės parapijos vikaras ir Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaras. 1971–1976 m. dirbo Igliaukos Šv. Kazimiero parapijos klebonu, kartu aptarnavo ir Patilčių Šv. Petro Išvadavimo parapiją. Nuo 1972 m. bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. 1976–1983 m. Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonas. Kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą.
1978 m. lapkričio 13 d. kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus. 1983 m. sausio 26 d. Viduklėje buvo suimtas trečią kartą. 1983 m. gegužės 6 d. nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.
1988 m. Maskvoje lankęsis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovo Michailą Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską. 1988 m. liepos 11 d. A. Svarinskas buvo paleistas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. – ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę grįžo į Lietuvą.
1990–1991 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris. 1991–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas. 1991–1995 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, pirmasis šias pareigas Lietuvoje ėjęs dvasininkas. Atsargos pulkininkas. 1997–1998 m. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektorius bei Kauno Prisikėlimo bažnyčios kunigas talkininkas. 1998–2000 m. Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas. Nuo 2000 m. kovo 30 d. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas.
1989 m. A. Svarinskui buvo suteiktas garbingas Italijos Leko miesto garbės piliečio vardas. 1998 m. jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu, 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2001 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2009 m. A. Svarinskui buvo suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas.
Pranešama, kad atsisveikinimas su Velioniu A. Svarinsku bus organizuojamas Vilniuje, o laidojamas jo paties prašymu Velionis bus partizanų kapinėse netoli Ukmergės.
PATIKSLINTA:
Monsinjoro Alfonso Svarinsko palaikai atsisveikinimui bus pašarvoti 2014 metų liepos 19 dieną, šeštadienį, Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios (Šv. Ignoto g. 6) kriptoje. Atsisveikinimas šeštadienį nuo 11 iki 22 valandos ir sekmadienį nuo 9 iki 13 valandos. Sekmadienį, liepos 20 dieną, 13 valandą, palaikai bus perkelti į Šv. Ignoto bažnyčią. Atsisveikinimas bažnyčioje sekmadienį nuo 13 iki 22 valandos ir pirmadienį nuo 8 iki 11 valandos. 11 val. karstas su palaikais bus palydėtas į Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką.
Laidotuvių šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pirmadienį, liepos 21 dieną, 12 valandą. Po šv. Mišių, paties monsinjoro prašymu, laidotuvės Dukstynos partizanų kapinėse netoli Ukmergės.
***
1988 m. pirmoje pusėje per Lietuvos televiziją buvo pradėtas rodyti režisieriaus Ferdinando Kauzono 1987 m. sukurtas dokumentinis kino filmas „Kas jūs, kunige Svarinskai?“, kuriuo akivaizdžiai buvo siekiama sukompromituoti ką tik iš lagerio trumpam į Lietuvą sugrįžusį kun. A. Svarinską:
A. Svarinskas apie Garliavos įvykius:
A. Svarisnskas Klonio gatvėje, Garliavoje 2012 05 13 d.:
Jei ne garbus amžius, tai tolerastai ir liberastai jį būtų tručinę ir galbūt netgi nuteisę už jo nepajudinamą nusistatymą prieš iškrypėlius.
Tai didžiulė netektis Lietuvai, Katalikų Bažnyčiai ir mums visiems. Amžinąjį atilsį duok Lietuvos didvyriams Viešpatie. Tikiu, kad dar ateis laikas, kai Monsinjoras A. Svarinskas bus tikrai gražiai pagerbtas ir įvertintas. . Džiaugiuosi, kad tam tikrą laiką galėjau su Juo bendrauti, gauti dvasios stiprybės, patarimų. Iš jo rankų esu gavęs ir labai didelę dovaną – keletą tomų Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos. Monsinjoras liks pačiu gražiausiu drąsos ir stiprybės pavyzdžiu, neišsenkančiu šaltiniu tiems, kam Lietuva ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra visas gyvenimas.
Svarinskas -ypatingas kovotojas. Ne tik kovotojas už Lietuvos laisvę, bet ir nuožmus kovotojas (kartu su Landsbergiu, Andrikiene ir kt.) prieš kai kuriuos iškiliausius Sąjūdžio Asmenis 1992 metais. Taip prisidėjo prie Sąjūdžio suskaldymo, kai kurių labai brangių Sąjūdiečių politinio sunaikinimo ir pralaimėtų Sąjūdžio rinkimų 1992 spalio 25.
praleidai progą patylėti
Laba diena. Landsbergis nevertas Svarinsko nago juodymo. Andirkienė iš viso ne į temą.
deja, 1992 metais buvo. Ir net labai. Nesinori čia minėti Vienos Pavardės- daug kas paaiškėtų…
Vienas šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Taigi, Landsbergis savo vėlesne “veikla” parodė, kas yra ir visi jo praeities “nuopelnai” nusibraukė.
Pabėrus kaltinimų, reikia ir kalbėti konkrečiai. Dabar tai tik mirusiojo apdrabstymas purvu.
Komentaras skirtas “atmintis nemiršta”, kuris kažkodėl tą patį skelbia ir ekspertuose, irgi be konkrečių faktų.
Mielieji, kas pamiršot, atsikapstykit 1992 metų istoriją, pasikelkit ano meto spaudą, ypač šiaurės Žemaitijoj vienoj apygardoj, ir ne tik (na, kaip man čia Liet.aido skaną įdėt?). … O tie, kas labiausiai tiesiogiai nukentėję, yra pasakoję, patvirtinę tuos faktus savo ir interviu, ir pasakojimuose per susitikimus… Žiauriai šlykštu ir purvina… Tuo pačiu nemanau, kad Tiems Doriems, bet apdrapstytiems Žmonėms šiandien orumas leis čia, po komentaru atvirai patvirtinti šitą praeities mėšlą, per tiek metų Jie daug skausmingų karčių piliulių prarijo, nors jau daug kai ką ir paviešino (bet čia jau- tikrai ne į temą)…
Nesinori daugiau kalbėt apie aklai paklusnius Landsbergio šuniukus…
Mielas Kolega. Gyvenam sudėtingą vadavimosi iš okupacijos laikotarpį mąstymo prasme. Okupantas norėjo mus supriešinti ir visokiais būdais diegė mumyse neapykantą vienas kitam. Susipriešinimas ir vienas kito kaltinimas dabar mums yra vienas iš didžiausių nuodų. Būtų puiku, jei išmoktume to atsisakyti. Pritariu Jums, kad turime išlikti ištikimi Tiesai ir prisiminti tai, kas vyko, tik vengdami vienas kito kaltinimo. A.a. Monsinjoras buvo Šauklys į kovą už laisvę, dvasinį dorovinį atsinaujinimą. Tai didinga misija. Pripažinkite, kad iš to, kuris yra Šauklys, reikalauti, kad jis būtų tuo pačiu metu ir įdėmus klausytojas, ir analitikas yra truputį per daug. Jei kalbame apie 1992m., tai visi sunkiai supratome, kokį svarbų vaidmenį vaidino per sovietmetį susiformavusi klanų sistema, ką reiškia tarptautinio kapitalo svoriai, kaip žiauriai paveikta žmonių sąmonė. Matom dabar, kad galėjo būti kitaip, bet nematom, kaip būtų baigęsi, jei situacija būtų pakrypusi kita linkme, kuri mums dabar atrodo geriausia išeitis. Veikia žymiai daugiau veiksnių negu kartais galime suvokti ir aprėpti. O Monsinjoras A.Svarinskas, sutikime, nepaprastai kietai laikėsi savo idealo:Dievui ir Tėvynei. Manau, kiekvienas doras lietuvis už tai žemai nulenks galvą prieš jį. Ir tikrai ras daug ko iš jo pasimokyti.
Garbė Didžiajam Lietuviui.
Savo pažiūrėlių nepriskirkite a.a. Monsinjorui.
Prisimenu tą filmą. Buvau dar “tupas” vaikas, bet jau tada imponavo A. Svarinsko laikysena. Manau, kad Lietuva daug neteko.
pagarba Lietuvos sūnui Alfonsui Svarinskui
Tebūna šviesios protėvių Dausos iškiliam dvasininkui ir Partizanui.
Amžiną Atilsį Alfonsui Svarinskui. Didis žmogus. Iki savo gyvenimo šiame pasaulyje liko ištikimas Dievui ir savo Tėvynei.
Pritariu. Didi netektis Lietuvai Monsinjoro A. Svarinsko mirtis. Neperdedant Žmogus – Legenda. Dėkoju Dievui, kad teko jį pažinti. Tokiais baisiais okupanto siautėjimo metais ne tik sugebėjo išlikti laisvu, oriu Žmogumi, bet jam pasisekdavo įkvėpti laisvės troškulį aplinkiniams. Iki paskutinio momento išlaikė gyvąją dvasią, atskyrė tiesą nuo melo ir net nepalankiausiose aplinkybėse visada priešinosi absurdui, nekaltų žmonių skriaudimui. Nepavyko jo nei papirkti, nei įgąsdinti NIEKAM. Visada parodydavo teisingo, doro žmogaus kelią. Sunku įsivaizduoti, kaip reikės gyventi be jo. Antra vertus jo pavyzdys išliks įkvėpimu ateities kartoms: kaip įmanoma atlaikyti tokius baisumus ir nepalūžti, Jis įpareigoja mus nepasiduoti nei genderizmui, nei liberalizmui, nei mamonos kultui. Tikiu, kad ateis laikas, kai jis bus paskelbtas šventuoju. Šviesi amžinybė tedžiugina jo sielą.
Rašei, Ramune, apie a.a. A. Svarinską ir, kad gudriau būtų parašei: ,,… Jis įpareigoja mus nepasiduoti nei genderizmui, nei liberalizmui, nei mamonos kultui.”.
Tikrai nesupratau, kas tie JŪS, kuriuos ĮPAREIGOJA. Nesupratau, nei to GENDERIZMO, nei prie ko čia tas LIBERALIZMAS, o tokio KULTO MAMONOS visai nėra. Paaiškink žmoniška kalba, gal ir MES ‘nepasiduosime’.
Kai paaiškins,tai ir ausis nuleisi…
Man aišku, kad labai lengva rašyti nesąmones už mirusį Žmogų – ,,… Jis įpareigoja…”. Kad žmonės nepasiduotų, reikia bent suvokti kam nepasiduoti.
Buvo toks Svarinsko politikavimo ir parsidavimo landsbergizmui laikotarpis nuo 1991-ų. Teisingai rašė “Atmintis nemiršta”. Po šiai dienai koktu prisiminti…
Gera ,kad Pats esi tobulas
Per tamstos “Netobulus” jau 22 metai iš politinio gyvenimo ištrinti Lietuvai (pabrėžiu- Lietuvai, o ne kažkokiem pinigingiem Šeimininkam už jos ribų ir vietinės mafijos sruktūrom) ir tik Lietuvai nuoširdžiai atsidavę idealistai…
Na, mirė dar vienas senukas. Nieko ypatingo, visi miršta. Šitas dar ir nušnekėdavo į šoną. Iliuzinio pasaulio karys, idealistas, kariaves su ne tais priešais. Komuniagos, žinoma, niekšai, bet ne mažesni niekšai yra ir Romos katalikų bažnyčios šutvė. O kur dar naujųjų lietuvos verslininkų plėšikavimai, valstybininkų aferos ir pan. Prieš tuos nešokinėjo…
O jeigu , senukas , būtų pašokinėjęs ir prieš “tuos” tai jį gerbtum ar ne?
Nereikia atmėžinėti velionio darbų….Didis vyras buvo-niekas nenuginčys…