Balandžio 20 d. Valstybinio Vilniaus mažojo teatre vyksta atsisveikinimas su velioniu aktoriumi Vytautu Šapranauskau. Teatro scenoje, kurioje V.Šapranauskas suvaidino savo svarbiausius vaidmenis yra pašarvota urna su aktoriaus pelenais.
Atsisveikinti su vienu ryškiausių Lietuvos teatro, kino ir TV aktoriumi Vytautu Šapranausku Vilniaus Mažajame teatre bus galima balandžio 20 d. nuo 15 iki 22 val., o balandžio 21 d. nuo 9 iki 15 val. Urna su Velionio palaikais į amžinojo poilsio vietą bus išnešta balandžio 21 d. 15 val.
Balandžio 19-ąją V.Šapranauskas turėjo švęsti savo 55-tą gimtadienį, tačiau likus kelioms dienoms iki šios sukakties, aktorius pasitraukė iš gyvenimo.
Aktoriui Vytautui Šapranauskui Atminti (G.Paškevičiaus daina „Žiurovai“):
V.Šapranauskui atminti – Mano TV3 – Jau 20 metų (TV3 vaizdo įrašas):
Kapitalizmas suėdė dar vieną Lietuvos talentą (kurių,deja, turime labai mažai) – daug kas jį žino tik iš televizinių projektų (kuriuos jo kolega Sakalauskas pavadino … ne to lygio darbu tokio talento žmogui), bet retas jį matė kaip aktorių, kas buvo, pasak Sakalausko, jo kūrybos Ferari.
Lietuva ir vėl nubiednėjo…
Tikejimas ir pareiga- Zmogaus priori Zemeje.
a.a. Vytautui Sapranauskui
Na, seniai nebebuvo jis Aktorius – iš Didžiosios raidės, kaip įvardija Alkas. Su visa pagarba jo talentui, tačiau nereikia šiuo įvardijimu menkinti kitų ne mažiau talentingų aktorių, kurie visą gyvenimą būna atsidavę savo profesijai.
Nušneki – kartais geri aktoriai savo vadmens laukia metų metus, o per tą laiką duoną užsidirba kitais būdais.
1941-aisiais metais mūsų MOTERYS visiškai JOMS netikėtai su keliais vaikučiais (be vyrų!) buvo nugabentos ir išmestos į visiškai svetimą Altajų kraštą. Nors nei Jomis, nei jų kūdikiais ar vaikais niekas napasirūpino maistu ar būstu, nei viena Jų, laike 15 metų, nepasimetė, nei viena Jų neatsisakė savo vaikų, nei viena Jų nenusižūdė.
Tuo tarpu Lietuvoje kas metai, pagal statistiką, nusižūdo apie 1500 žmonių!? Ir tai Nepriklausomybės laikais!?
Ar ne laikas mūsų valdantiesiems susirūpinti šiuo neigiamų ir gėdingų mūsų šaliai reiškiniu?! Savižūdybės, migracija, girtokliavimas, narkomanija, korupcija! Ar šie reiškiniai neturi bendro vardyklio?!
Nuolatinės valdančiųjų tarpusavio rietenos ir pastovūs nesutarimai su šalies gyventojais dėl esminių šaliai ir jos gyventojams klausimų! Mūsų žiniasklaidos “laivo” aiškus “pakrypimas” ant neigiamo-juodojo “borto”! Teisėtvarkos ir teisėsaugos nebūvimas! Kultūros ir meno sričių bei mokslo darbuotojų visiškas nuvertinimas!
Ar Vytautas Šapranauskas nėra eilinė vieno, o gal ir kelių, šių reiškinių auka!
“Mūsų žiniasklaidos “laivo” aiškus “pakrypimas” ant neigiamo-juodojo “borto”!” Šimtu procentų pritariu, nes savižudybės propaganda, tariamas gailestis po V. Šapranausko mirties yra snargliojimasis, vertas tik pasmerkimo, nes tie, kas galėjo padėti jam gyvam “stovėjo po medžiu”. Ypatingai bjauru, kad mirusiajam skiriamos liaupsės, kurių jis gyvenime negirdėjo. Buvo alkoholikas, godus pinigų parsidavėlis ir t. t.
Savižudybė kaip veiksmas skatina ir kitus problemų ištiktus žmones nutraukti gyvybę, o tai labai užkrečiama, pavojinga, ypač jei nusižudymas mitologizuojamas, aukštinamas . Laimei, Alkas.lt tuo neužsiima. V. Šapranausko galim gailėtis, bet žavėtis jo poelgiu pavojinga ir baisu.
Na ir iš kur ponia Amelija su kunigu Doveika taip gerai žino Šapro nuodėmes? Ar jis jiems jas išpažino? O gal jiedu turi nepaprastai glaudų ryšį su pačiu Dievu ir iš jo savo žinojimą ape “savižudybę” ir “alkoholizmą” semiasi, o ne iš žiniasklaidos? Kad net po aktoriaus mirties prisideda prie neaiškios mirties “diagnozės” patvirtinimo?
Kiek jau pas mus tokių, kurie “girti” balutėse prigėrė, (Kedys, Ūsas, Mikutavičius) girti iš devinto Baltarusijos viešbučio aukšto iškrito (Pociūnas) , “girti” buvo vežiojami policijos automobilio bagažinėje (Beresnevičius) , kol galą gavo??
Bet juk žmogus buvo sudaręs sutartis dėl darbo su Anglija, su kinorežisieriais, su teatru. Kas būtų sudarinėjęs sutartis su alkoholiku? Nesąmonė.
O kaip mirė ką tik Velykų išvakarėse kitas, nemažiau talentingas menininkas, muzikantas ir teatro kritikas – Valdas Gedgaudas, sukėlęs neokairiųjų ideologų pasipiktinimą su savo kritiniu straipsniu Literatūroj ir mene “Aš esu pydaras, mama, ir tuo didžiuojuosi”. Straipsnio antraštei pasiskolinęs žodžius iš Varno pastatyto spektaklio apie gėjų gyvenimą. Neokairiųjų atstovai jį apskundė tada žurnalistų etikos komisijai, vadovaujamai vaikų psichiatro L.Slušnio, homoteisių gynėjo D.Pūro proteže. O neokairė95 narys Karolis Klimka skundė šį žmogų Briuseliui, reikalavo atimti finansavimą iš Literatūra ir Menas. Ir visa tai po jų iniciatyva organizuoto KAsteluci spektaklio, kur vaikai drabstė fekalijomis Jėzaus veidą. Ir šie patys “riteriai” tuomet gynė “laisvą meninę išraišką”.
Jei pasižiūrėtumėt “Paskutinę instanciją”, Rūtos Janutienės interviu su Šapranausku,
tiesa.com/naujienos/9393/mire-vytautas-apranauskas.html
tai įsitikintumėte, kad ir Vytautas Šapranauskas buvo lygiai taip pat greičiausiai tų pačių neokairiųjų jėgų atakuojamas, skundžiamas… o TV3 spaudžiama imtis priemonių.
Taigi, visa tai rodo kadir DĖL ŠIOS MIRTIES NUODĖMĖ KRENTA VISAI ANT KITŲ ŽMONIŲ.
Bet ar pajėgs mūsų teisėsauga visa tai išsiaiškinti?
Na, aš tai pati savo akimis tiesioginės laidos filmavime mačiau, 2009 m. maždaug spalio mėn., kaip V. Š. per reklamines pertraukas iš kažkokio buteliuko geria ir akivaizdžiai girtėja. Apie tai neoficialiai kalbėjo ir projekte dalyvavę šokėjai. Taip, tikėtina, kad jis buvo labai vienišas, kad prabsiblaivęs grauždavosi dėl sumauto gyvenimo, bet ieškoti čia kokių kairiųjų sąmokslų nereikia.Tai negi mes jau tiek nebemokame skaityti neverbalinių ženklų, kad nesuprastume, kad žmogus ekrane vos ant kojų pastovi ir ištisai nusišneka. Mačiau jo talentą(beje, ir viename geriausių savo spektaklių – “Nusišypsok mums, Viešpatie” iš pradžių vaidinęs tikrai puikiai, vėliau ėmė piktnaudžiauti žydišku akcentu, pataikaudamas mažiau išprususiam žiūrovui), tačiau televizija jį panaudojo tik pigaus alubario lygio juokelių demonstravimui.
Jei būčiau baigęs brežnevinį institutą ko gero būčiau tapęs mokyklos direktoriumi. Vėliau dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo uždarant mokyklas būčiau tapęs bedarbiu, Tada būčiau vienam prodiuseriui pasirašęs pardavinėti kanapes ir vežioti į taškus seniausios profesijos atstoves, nes už tai mokami dideli pinigai. Gerai kad nepriėmė manęs į tą institutą ir man neteko taip degraduoti.
O apskritai apie ką čia? Ar apie kanapes, ar apie pedagogo darbą?
Skaityk savo “patriotai”.lt – viską rasi paaiškintą. 🙂