R. Kupčinskas. Agresyvios nuostatos nesikeičia

Skelbiame Seimo nario Ryto Kupčinsko pasisakymą Seime liepos 8 d. svarstant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) inicijuotą antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymą.

Šiandien Lietuvoje stebime labai keistą ir gėdingą situaciją – šalies parlamentas vėl ir vėl renkasi svarstyti vienos antivalstybinių pažiūrų partijos reikalavimų įteisinimo, nors tos pačios partijos atstovai vis įžūliau melagingais kaltinimais dergia Lietuvą tarptautinėje erdvėje.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalaujami ir priesaiką Konstitucijai užmiršusių valdančiųjų palaikomi gerbiami esą Seimo nariai turėtų balsuoti už leidimą nužymėti Vilniaus krašto viešąją erdvę nevalstybine kalba, o jo gyventojų pasuose – valstybinę kalbą pakeisti lenkų kalba, tuo grįžtant prie krašto okupacijos laikotarpio tradicijų.

Visa tai vyksta LLRA mobilizuotoms grupėms rengiant akcijas prieš Lietuvą ir jos suverenumą savo vidaus politikos klausimuose, kaip kad birželio 25 dieną surengus akciją prie Vokietijos ambasados.

Akcijos dalyviai prašė Vokietijos, cituoju, „kovoti su akivaizdžiu diskriminavimu dėl tautybės“, kurį savo šalyje lenkai esą patiria jau ilgus metus. Prašymą lydėjo melas apie tariamą draudimą gimtąja kalba kalbėti net namuose, ką kalbėti apie viešąją erdvę. Būtų įdomu sužinoti, koks lenkas Lietuvoje buvo nubaustas už kalbėjimą lenkiškai?

Iš sąmoningai Lietuvos įstatymus ignoruojančių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių administracijos direktorių  daromi kone tarptautiniai kankiniai. Žmonės esą nubausti už gimtąją kalbą. Kad sąmoningai nevykdė teismo sprendimų ir nesilaikė galiojančių įstatymų, leisdami kabėti Konstitucijos 14 straipsniui prieštaraujantiems užrašams, vėl nutylima.

Meluojama, kad Lietuvoje nesilaikoma Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos reikalavimų, nors LLRA reikalavimai ten nekeliami, meluojama, jog Lietuva nesilaiko 1994 m. sutarties su Lenkija įsipareigojimų, galiausiai meluojama, jog Lietuvoje bloginama vietos lenkų padėtis, nors jokios teisės iš jų neatimtos, o už sustiprintą švietimo lygį dar reikėtų padėkoti, o ne skųstis, kai tuo tarpu Lenkijoje uždaromos viena po kitos lietuviškos mokyklos.

Greta viso šio melo tariamiems vietos lenkakalbių atstovams akivaizdžiai negana ligšiolinio užsienio šalių kišimosi. Negana, jog Lenkijos parlamentarai veža aukas baudoms už įstatymų ignoravimą mokėti, kad Lenkijos Užsienio reikalų ministras  grasina energetiniams projektams, o Lenkijos kitų politikų pasisakymai leidžia suprasti, jog Lenkija dar pagalvos ar vykdyti sąjungininkų įsipareigojimus ginti Lietuvą agresijos prieš ją atveju. Dabar siekiama Vokietijos įsikišimo, kurio niekaip protu negalima suprasti ir paaiškinti.

Šantažo politika LLRA ir jų pirmtakų autonomininkų jau ne kartą išbandyta ir veikianti prieš nuolaidžiauti mėgstančią Lietuvą. 1991 m. pradžioje SSRS agresijos ir ekonominės krizės kontekste autonomininkai mainais į lenkų paramą Lietuvos valstybei išsireikalavo tas pačias šiandien LLRA trokštamas nuolaidas – dvikalbius užrašus Pietryčių Lietuvoje.  Reikia  priminti, jog tai buvo ne parama Lietuvai, o 1991 m. gegužę Mosiškėse priimtas nutarimas pakartotinai skelbti autonomiją net nebe Lietuvos, o dar egzistavusios SSRS sudėtyje. Tai patvirtina Vilniaus ir Šalčininkų rajonų dalyvavimas Gorbačiovo rengtame referendume, lyg tai būtų SSRS, o ne Lietuvos teritoriją. Tokią padėką už šių reikalavimų nuolaidų vykdymą Lietuvai duoda didžiausi vietos lenkų skriaudėjai – kraštą izoliacijoje ir atsilikime besistengianti išlaikyti Lenkų rinkimų akcija.

Būkime protingi ir turėkime savigarbos –į žeminimą, melą, patyčias ir ultimatumus neatsakykime pataikavimu ir Konstitucijos išdavyste. Visus mus įvertins istorija.