Lenkijoje minint Gegužės 3-iosios (1791 m.) konstitucijos paskelbimo jubiliejų, Seinų sinagogoje Lietuvos ir Lenkijos humanitarai, rašytojai, menininkai rinkosi į pirmąjį Kaimynų dialogo forumą, kuris pavadintas „Lietuva-Lenkija-Europa“. Susitikimą surengė LR konsulatas Seinuose, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas Kaune bei Seinuose veikiantis fondas „Pogranicze“.
Pradėdamas renginį „Pogranicze“ centro vadovas Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski) pabrėžė, kad lenkų ir lietuvių tarpusavio santykiai pasižymi labai turtingomis tradicijomis, o šis paveldas svarbus ne tik abiem šalims, bet taip pat Europai. Tačiau šiame paribyje, pasak jo, savo pėdsakus paliko ir nacionalizmas, etniniai konfliktai bei XX a. totalitarinės santvarkos. „Kokią vietą šiuolaikinėje Europoje užima ir kokią ateityje užims Lietuva ir Lenkija?“ – retoriškai klausė direktorius K. Čiževskis, atkreipdamas dėmesį į įvykius Ukrainoje. „Koks yra kultūros vaidmuo tame procese?“ Jo nuomone, bendras kultūros, istorijos paveldas gali padėti kurti tvarią ir gerą kaimynystę. Taip būtų įgyvendinta ir Europos kaimynystės politika, ypač atsižvelgiant į jos Rytų partnerystės lygmenį.
LR konsulato Seinuose vadovė dr. Vida Bagdonavičienė sveikindama forumo dalyvius pabrėžė, kad šiandien nekyla klausimo, ar reikia bendrauti ir bendradarbiauti. Tačiau kyla klausimas, kaip bendradarbiauti. Pasak jos, „Pogranicze“ centro veikla tai ypač geras pavyzdys, kaip per naujas veiklos formas kuriamos naujos tradicijos, nauji menai ir tuo pačiu su didele pagarba ir dėmesingumu atsižvelgiama į bendrą istoriją.
„Mūsų susitikimo progos: Gegužės 3-ioji, Gegužės 1-oji, Lietuvos ir Lenkijos kaimyninės sutarties 20-mečio paminėjimas, puikiai dera tarpusavy – visos jos laiko perspektyvoje yra susietos pagrindine idėja. Tai pilietinės visuomenės, modernios visuomenės kūrimas, bandymas sukurti tokių santykių modelį, kuris eliminuotų konfliktų tarp tautų ir valstybių galimybes.“
LR konsulato vadovė Vida Bagdonavičienė padėkojo „Pogranicze“ centro įkūrėjams Malgožatai ir Kšištofui Čiževskiams už darbą skatinant pagarbą, toleranciją tautoms, žmonėms ir kultūroms. Malgožatai Čiževskai (Małgorzata Czyżewska) įteikė LR užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus apdovanojimą. „Apdovanoju už Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių santykių plėtojimą Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“, – citavo ministro įsakymą.
Po oficialaus Kaimynų dialogo forumo atidarymo įvyko lietuvių tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus parodos „Vilnius: tarp sacrum ir profanum“ pristatymas. Paveiksluose pavaizduota Vilniaus panorama, aikštės, ansambliai, architektūros paminklai. Parodos autorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, pristatydamas savo darbus, pabrėžė, kad kultūrinėje plotmėje lietuviai ir lenkai visuomet gebėdavo bendradarbiauti. Pasidžiaugė, kad visuomet turėjo ir turi Lenkijoje daug draugų, kad jam žinoma daugelio iškiliausių lenkų kūryba.
Antrojoje Kaimynų dialogo forumo dalyje „Pogranicze“ centro vadovas K. Čiževskis, profesoriai D. Špoperis (D. Szpoper), K. Buchovskis (K. Buchowski), E. Aleksandravičius ir A. Kulakauskas nagrinėjo XIX–XX a. sandūros kultūrines-politines realijas, atsiradusį naują požiūrį į kalbą, tautiškumą, Antano Baranausko svajones, kurias jis bandė įgyvendinti dirbdamas Seinuose. Pristatyta neseniai prof. Egidijaus Aleksandravičiaus išleista knyga lenkų kalba „Antanas Baranauskas. Giesmininko kelias“.
K. Čiževskis pabrėžė, kad jo vadovaujamas fondas kai kurias A. Baranausko idėjas bando įgyvendinti savo projektuose taip pat šiais laikais. Kaip pavyzdį paminėjo Žagarių bažnytėlę, kur lietuviškų pamaldų metu bandoma įterpti ir lenkiškus elementus. Pasak jo, tai gali būti vienas iš veiksmingų būdų stabdyti lietuvių kalbos ir kultūros nykimą. Mat tai paskatina lenkakalbius kartu dalyvauti tokiose iškilmėse, domėtis, susipažinti su lietuvių kalba, dvasiniu paveldu. Jo teigimu, tai bandė daryti mišriose kalbiniu požiūriu parapijose vysk. A. Baranauskas, tačiau dažnai susilaukdavo nuožmaus parapijiečių pasipriešinimo.
Diskusijų metu seiniškis J. Nazaruk paragino renginio dalyvius pamąstyti, kaip A. Baranausko skelbtas idėjas galima būtų perkelti į šias dienas ir įgyvendinti. Papasakojo, kaip Seinų lenkiškos mokyklos drauge su Lazdijų lietuviškomis švietimo įstaigomis rengia bendrus toleranciją ir abipusę pagarbą skatinančius projektus. Tikino, kad Seinuose nėra jokių prieštaravimų ir antagonizmų diskutuojant ar saugant bendrą istorijos paveldą.
Kitas pašnekovas, prisistatęs kaip Seinų paveldą globojančios draugijos narys, taip pat patikino, kad Seinų visuomenė kreipia daug dėmesio į paveldo išsaugojimą, o A. Baranausko asmenybė yra neeilinė ir verta dėmesio. Tačiau ragino Baranauską vadinti Baranowskiu, kadangi jis taip Seinuose buvo vadinamas. „Seinuose nieks nepažįsta Baranausko – pažįsta Baranowskį, ir tik taip jį derėtų vadinti“, – pridūrė. Pasak jo, minėta draugija atliko vysk. Antoni Baranowskio biografijos bei veiklos analizę, ir tuomet daug kas paaiškėjo. Dėl kai kurių jo veiklos Seinuose epizodų ketinama kreiptis į Vatikaną, kad būtų leista susipažinti su archyvinėmis medžiagomis. Vienas iš klausimų – ar valstiečių kilmės lietuvis, kokiu istorikų monografijoje pristatomas A. Baranauskas, galėjo tais laikais pasiekti vyskupo postą. „Net jo pavardės etimologija ir veido bruožai rodo, kad jis nėra lietuvių kilmės“, – kalbėjo Kaimynų dialogo forumo dalyvis.
K. Čiževskis, reaguodamas į šiuos išvedžiojimus, priminė, kad vis dėlto iniciatyvą Seinuose pastatyti paminklą A. Baranauskui iškėlė ir sėkmingai įgyvendino ne lenkai, o lietuviai. Pasak jo, forumo metu kilusi diskusija rodo, kad vysk. A. Baranauskas buvo neeilinė asmenybė, o tokio pobūdžio susitikimai ir diskusijos reikalingi.
Renginį paįvairino meno programa. Nikolo Paganinio (Niccolo Paganini) kompozicijas atliko buvęs LR Seimo narys Gediminas Dalinkevičius (smuikas) ir Simonas Bušma (gitara). Vėliau įteikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instituto įsteigti istoriko Juliušo Bardacho (Juliusz Bardach) apdovanojimai. Kitą dieną Krasnagrūdoje vyko literatūriniai skaitymai.
„Aušra“, 9/2014.
pasibaisėtina kad Lietuvos urm kabina ‘žvaigždes” .
Daugiau apie Pograniče veiklos pobūdį galima rasti įvedus į goglą “Osrodek Pogranicze”
Tai visiškas nusikalbėjimas, įžeidinėjimas ne tik A. Baranausko, bet ir lietuvių tautos. Tai gal tas ne lietuviškos kilmės, anot lenkų, A. Baranauskas neparašė nei lietuvių klasikinės poemos “Anykščių šilelio”? Pyktis ima ne ant lenkų, nes iš jų gero niekada nelaukiam, bet ant mūsų išdavikų, parsidavėlų, pastumdėlių, kurie neturi nei garbės, nei sąžinės bei teisės kalbėti Lietuvos vardu. Ir visai nesvarbu kur jie dirba – ministerijose ar konsulatuose. Jie tik gali išreikšti savo nuomonę, o ne lietuvių tautos.
Nu kaip grazu… 🙂
Ne Baranauskas, o pasirodo, prose pana, Baranovski… Nu lenkas nebutu lenkas. Diskutuokim, kalbekim, ugdykim tolerancij lietuviai. O mes stumsim savo politikele: Vilniaus krasto okupacijos nebuvo, Baranauskas- ne lietuviu kilmes, nes matai bruozai jo (gaila niekas nepaklause ka gi jie prose pana ‘autoritetinga nuomone’ primena. galima nuspeti- lenka) nelietuviski, moksla ir kultura atnese, valstybe mums sukure… Zodziu vilno nase
Sudas. Ka veikia musu atsakingi asmenys, ir kodel is viso jie kaip eriukai dalyvauja tokiose ‘konferencijose’, kur atviru tekstu tyciojamasi is Lietuvos ir lietuviu? Lietuviu valstieciu sunus mat negalejo… Na tai dabar eile Valanciui… Kokie bruozai pas pastaraji? Eksperto niekas nepaklause? Ar nuvaziavo tik ‘verksniuko’ apdovanojimu iteikti? O savo nuomone pasakyti? O tautos nuomone pasakyti? Atsiras nors vienas galintis tai padaryti… Besarmaciai, sedintys siltose kedese, besidalinantys ordinais, ir pardavinejantys Lietuviu tautos sunu ir dukru atsidavima uz skanesni duonos kasni visiems kas tik pasigviesia. Na bet nera ko stebetis… Ir pastarosios citatos autorius jau puosiamas melynais salikais, nors svetimiems niekada netarnavo :)… Sarmatos turekit, silpnablauzdziai. Jau siutas ima nuo visu situ ‘konferenciju’, kur uz Lietuvos mokesciu moketoju pinigus valdininkeliai sau iskylas, pasisedejmus ruosiasi ir beklausydami kaip ‘kaimynai’ siuksles pila ant garbingu musu tautos zmoniu net nesiteikia papriestarauti.
‘..Kaip pavyzdį paminėjo Žagarių bažnytėlę, kur lietuviškų pamaldų metu bandoma įterpti ir lenkiškus elementus. Pasak jo, tai gali būti vienas iš veiksmingų būdų stabdyti lietuvių kalbos ir kultūros nykimą..’ cia kas????? Naujausias anekdotas? Na tai jis ne toje skiltyje… O jei rimtai, tai be galo liudna darosi, matant kas mus atstovauja… Ar jiems sumoketa, ar jiems dzin, ar … koks dar variantas imanomas? Patarkite
Vien perskaičius str. pavadinimą – turėtų nudžiūti liežuvis.
Tai, kas rašoma Aušroje dar kartą parodo, kad jokia yptinga (artima) kaiminystė, bendradarbiavimai su Lenkija nėra nei reikalingi, nei galimi. Šimtą kartų buvo teisus Oskaras Milašius iš Lietuvos ir Lenkijos santykių analizavimų darydamas išvadą, kad bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Būtent tai ir pademonstruota renginyje Seinuose.
Manau, kad konsulė turėtų susivokti, kad ji Seinuose organizavo Lietuvą įžeidžintį renginį ir dėl to atsiprašyti Tautą bei dėl šios žioplystės atsistatydinti iš pareigų.
Be to, galutinai paaiškėja, kad pagrindinį lizdą lenkizacija šalyje yra susisukusi Kaune, taigi, kauniečiai, galvokite, ar jūsų patriotizmas yra jau daugiau lenkiškas negu lietuviškas. Taip einant toliau, gali būti, kad greitai to lizdo paukšteliai užsigeis, kad pagal bruožus turi būti ne Kaunas, o Kowno.
Visas renginys nukreiptas prieš lietuvybės stiprinimą.
Jau ir Baranausko pavardę turėsime rašyti pagal lenkų norus su w raide ir apskritai, tokie ” malonūs susitikimai” vadovaujami ponios Bagdonavičienės (gal w raidę reikėtų jau rašyti) tuojau įrodys, kad vyskupas ne lietuvis ir pan.
Didžiausias pasityčiojimas, kad “vardan tos draugystės” Žagariuose šv. mišių metu atsirado lenkų kalba.
Ponai Aleksandravičiau ir Kulakauskai – atsipeikėkite, ką Jūs darote?
Už kokius apdovanojimus įžeidinėjate vietos lietuvius?
Konsulė Bagdonavičienė jau seniai su Aleksandravičiumi susijusi, mat mokslus kartu Kaune daro ir dar pasaulio lietuviais rūpinasi.
Dabar socdemai davė šiltą vietą Seinuose, tai tyčiojasi iš ten gyvenančių lietuvių.
Oficiali Lietuvos atstovė tam provokatoriui turėjo duoti atkirtį, o laukti prolenkistų Iš Kauno atkirčio ir nesitikėjau. V. Bagdonavičienė privalėjo pasakyti, kad Seinai tai Lietuva, nes sienos buvo nustatytos tarp dviejų suverenų Lietuvos ir Lenkijos dar Liublino sutartyje (1569) ir tik Pilsudkinė Lenkija 1919-20 metais kariniais veiksmais pažeidė šias sienas okupavo ir aneksavo Seinų-Suvalkų kraštą. Lietuvis vyskupas Baranauskas todėl ir dirbo Seinuose, Lietuvos teritorijoje.
Kodėl mūsų atstovai sugeba tik nutylėti ir priimtįi įvairius lenkų šmeižtus ir mūsų tautos ir valstybės įžeidimus. Jei taip patyrinėti tai vadinami lenkai, gal pusė jų tai yra asimiliuoti baltai: jotvingiai (lot.getai), galindai, prūsai, lietuviai. Ir labai keista, kad sugebėta asimiliuoti tokia maišyta ir negražia kalba, kaip lenkų kalba. Jotvingiai, dzūkai grįžkite prie savo šaknų, gražios, skambios lietuvių kalbos, pats laikas dabar 21 amžiuje. Reikalaukite vėl įsijungti į LDK. Dabar pradedamas vajus dėl Karaliaučiaus krašto teisinio sprendimo ir baltiškų pavadinimų ten sugrąžinimo.