V. Sinica. Draugystė su Lenkija, arba kodėl neleisti nelietuviškų asmenvardžių?

Kol taip nenutiko, norisi pabrėžti du dalykus. Pirma, nepagrįsti kaltinimai „nesąmoningu darbu Rusijai“ tapo universalia etikete, kurią šiandien politinės jėgos klijuoja savo oponentams kur tik netingi. Antra, aiškinimai, jog gerų santykių su Lenkija vardan privalome nusileisti Krymo okupaciją pateisinančio V. Tomaševskio reikalavimams yra klaidingi dėl kelių esminių priežasčių.

„Naudingi idiotai dešinėje“ plečiasi link centro

Sekantys politines diskusijas greičiausiai prisimena, kaip metų pradžioje konservatorius Mantas Adomėnas visus dėl Europos vertybinio nuosmukio sunerimusius ir gilesnę bei greitėjančią Europos integraciją stabdyti norinčius Lietuvos ir kitų Europos šalių dešiniuosius nesikuklino pavadinti naudingais idiotais. Tokio vardo jie nusipelnė, nes esą savo pažiūromis ir siekiais sutampa su Rusijos ir konkrečiai Vladimiro Putino tikslais. Pagalba Putinui nesąmoninga, todėl šie žmonės „idiotai“, tačiau vis tiek pagalba, todėl „naudingi“.

Ne paslaptis ir tai, kad M. Adomėnas etiketę mėgino užklijuoti Europoje populiarėjančių euroskeptiškų vadinamosios tolimos dešinės (far-right) partijų atstovams, kurių nepatogus atitikmuo Lietuvoje yra Tautininkų sąjunga. Integraciją palaikanti TS-LKD tokių „idiotų“ apsuptyje turėjo atrodyti kaip vienintelis protingas dešiniojo rinkėjo pasirinkimas, nors ir joje tarp paprastų narių dauguma tikrai atitiktų Adomėno „naudingo idioto“ kriterijus ir, jei tą suprato, turbūt neapsidžiaugė. Vis dėlto, kartą paleidus džiną iš butelio, Putinui nesąmoningai dirbančiųjų valstybės intereso išdavikų ratas pradėjo plėstis. Kadangi Putinas nuteikinėdamas visuomenę prieš Vakarus instrumentiškai vartoja tradicijų, šeimos ir tautiškumo gynėjo retoriką, logiška, jog palaipsniui jam dirbančiais taps visi šias vertybes politiškai ginantys žmonės.

Po minėtojo V. Laučiaus teksto pasirodymo tokiais tapo ir TS-LKD sudėtyje esantys krikdemai, o greičiausiai ir „tikrųjų“ konservatorių dalis, nepalaikanti LLRA reikalavimų Lietuvoje įteisinti dvikalbius vietovardžių, gatvių ir asmenvardžių užrašus. Neabejotinai ten pat atsiduria ir keliasdešimt signatarų, disidentų, mokslininkų ir kultūros atstovų, vasarį pasirašiusių kreipimąsi, prašantį netenkinti antikonstitucinių LLRA reikalavimų bei pašalinti šią antivalstybinę jėgą iš valdančios koalicijos. Baisu ištarti, bet ir prezidentė, aiškiai pasakiusi, kad valstybinė kalba negali būti politinių derybų objektas. Galiausiai surengę visuomenės nuomonių apklausą neabejotinai sužinotume, jog naudingų idiotų, nepritariančių nuolaidoms LLRA ir todėl dirbančių Putinui, Lietuvoje yra dauguma ir tikrai ne vien dešinėje.

Toks neatsakingas švaistymasis visuomenę skaldančiu ir ištisas jos grupes marginalizuojančiu kaltinimu yra pavojingai plintanti politinė mada. Kitaminčių kaltinimas darbu Rusijai (taigi išdavyste) ne tik priešina visuomenę ir yra tiesmukas Lietuvos piliečių įžeidinėjimas. Tokiais kaltinimais Lietuvoje kuriama atmosfera, kai konkrečios, kaip taisyklė konservatyvios, nuomonės apskritai negalės būti garsiai ištartos ir rimtai vertinamos viešose politinėse diskusijose. Juk valstybės išdaviko pozicija neverta nei pagarbos, nei diskusijos. Būtent prie tokios situacijos ir savotiškos liberalizmo (kaip priešingo Putino retorikai) diktatūros judame. V. Laučius tokį siekį įvardija atvirai: „Tegul sau kliedi privačiose erdvėse: privačiai nusišnekėti nedraudžiama“. Vienintelės tiesos neatitinkančios nuomonės ne taip seniai dar buvo uždarytos nepatenkintų SSRS piliečių virtuvėse.

Kodėl neleisti nelietuviškų asmenvardžių?

Diskusijos dėl kitataučių asmenvardžių rašybos ne valstybine kalba yra senos ir įstrigusios. Pagrindinius argumentus prieš tokios rašybos įteisinimą teko plačiai paaiškinti atskirame tekste, tad prasminga tik trumpai juos apžvelgti. Pirma, kitaip nei teigia Tomaševskis, nėra jokių tarptautinių įsipareigojimų dvikalbiams užrašams. Priešingai, Europos žmogaus teisių teismas du kartus yra išaiškinęs, kad a) asmenvardžių rašyba dokumentuose yra valstybių reikalas; b) rašymas tik valstybine kalba jokių teisių nepažeidžia. 1994 m. dvišalė Lietuvos-Lenkijos sutartis įpareigojo lenkų asmenvardžių rašybą pagal skambesį, bet ne lenkiška gramatine forma – toks įsipareigojimas ir yra vykdomas.

Antra, LLRA reikalavimai prieštarauja 14 Lietuvos Konstitucijos straipsniui, kaip buvo išaiškinta 1999 m. ir 2009 m. Konstitucinio teismo nutarimais. Šių metų išaiškinimas, kad tokia rašyba bus galima, jei tą leis Valstybinės lietuvių kalbos komisija, tik permeta atsakomybę nuo politikų ir teisininkų ant kalbininkų pečių. Šiems dar nedavus jokio atsakymo visažiniai apžvalgininkai aiškina, kad įteisinti nelietuviškus įrašus ir galima, ir būtina.

Trečia, vietovardžiai ir asmenvardžiai yra bendrinės ir dažniausiai būtent lietuvių kalbos dalis, ką yra išaiškinę Z. Zinkevičius, P. Kniūkšta, V. Urbutis, B. Stundžia, K. Garšva ir kiti kalbininkai. Savo ruožtu lietuvių kalba yra UNESCO saugomas nematerialiosios pasaulio kultūros paveldas. Lietuviški, nors ir lenkų tautybės žmonių pasuose esantys ir todėl norimi sulenkinta forma rašyti vardai ir pavardės taip pat yra šios apsaugos objektas. Asmenvardis nėra ir asmens nuosavybė, o visos visuomenės ir valstybės naudojamas žmogaus tapatybės ženklas, neturintis privačios paskirties ir visada reikalingas naudoti kitiems žmonėms ir valstybei.

Ketvirta, geopolitiškai kiekviena Lietuvos nuolaida LLRA reikalavimams yra dūris į nugarą Latvijai ir Estijai, kurioms Rusija kiekviena pasitaikiusia proga teikia analogiškus reikalavimus „gerinti diskrimuojamos rusų mažumos padėtį“. Istorija rodo, kad vienai Baltijos šaliai suteikus kokių nuolaidų, tuoj pat sustiprėja puolimas ir prieš kitas. Neatsitiktinai LLRA dvikalbystės reikalavimus Lietuvai itin palaiko Rusijos ambasada Lietuvoje, o konflikto Kryme kontekste šiuo metu aktyviai puolama rusus tariamai diskriminuojanti Latvija. Lieka tik stebėtis, kaip sutampa Putino ir Tomaševskio retorika tiek Ukrainos užpuolimo, tiek ir Baltijos šalių tautinių bendrijų padėties klausimais.

Esminės klaidos ginče dėl LLRA reikalavimų: nuolaidžiavimas

Nereikia turėti iliuzijų: visi išvardinti argumentai tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį. Yra žmonių, kuriems norint geresnių santykių su Lenkija, jokia kaina neatrodo per didelė. Yra kita itin liberali piliečių grupė, kuri mano, kad bet koks piliečių teisių išplėtimas savaime yra naudingas valstybei ir gerina gyvenimo joje sąlygas. Tačiau abiejų šių grupių atstovai turėtų užduoti sau kelis klausimus ir užčiuopti kelias savo argumentacijos klaidas.

Tikintys, kad nuolaidos LLRA reikalavimams išspręs įtampas su Lenkija, turi sau atsakyti, ar tos įtampos tikrai išnyks. Menka paslaptis, jog ginčai dėl lentelių ir pasų įrašų lenkų kalba yra politinių ginčų ir populiarumo vaikymosi pasekmė. Taip yra tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. LLRA su Tomaševskiu priešakyje kursto tariamai diskriminuojamų lenkų mitą, kad galėtų juos nuo šios „diskriminacijos“ ginti. Jų reikalavimai kyla ne iš gyventojų poreikio, o iš būtinybės, kad koks nors poreikis nebūtų patenkintas ir LLRA turėtų ko reikalauti. Tokioje situacijoje, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad patenkinus vieną ar kitą reikalavimą neatsiras naujų.

Priešingai, kad išliktų politikoje, LLRA visada turės reikalauti vietos lenkams vis naujų teisių, o rinktis tikrai yra iš ko. Jau Edvardo Trusevič rengtame Tautinių mažumų įstatymo projekte buvo siekiai, kad gausiai lenkų gyvenamose vietovėse valstybės institucijų darbuotojai mokėtų lenkų kalbą (kaip ten dirbti lietuviui?), kad rinkiminė informacija būtų teikiama visomis vietos gyventojų kalbomis (išlaidos kandidatams ir rinkimų organizatoriams), valstybė užtikrintų finansavimą žiniasklaidos priemonėms mažumų kalba ir t.t. Žingsniai maži, bet jau esantys LLRA darbotvarkėje.

Toliau nuoseklu būtų reikalauti vien lenkiško dalykų mokymo lenkų mokyklose, taip pat mažinti konkrečios tautybės gyventojų procentą, kuriam esant būtų galimi gatvių ir gyvenviečių pavadinimai tos tautos kalba. Sumažinus šį skaičių nuo dabar svarstomų 25 proc. iki E. Trusevič reikalautų 10 proc., lenkiškus bei rusiškus gatvių pavadinimus pamatytume ir Vilniuje. Sekant Vengrijos diasporos politikos Rumunijoje ar Rusijos politikos Latvijoje pavyzdžiu, galiausiai būtų pareikalauta ir antros valstybinės kalbos. Nereikia gąsdintis autonomija – iki jos yra ir daug kitų reikalavimų. Kodėl LLRA turėtų nereikalauti, jei tai padeda jai išlikti, o Lietuva leidžiasi į kalbas tuos reikalavimus vykdyti?

Sveikas protas gali piršti klaidinančią mintį, jog dabartiniai reikalavimai yra pagrįsti, o kiti minimi būtų perdėti. Tačiau čia reikia prisiminti tris dalykus. Pirma, ir dabartiniai reikalavimai nėra jokio tarptautinio mažumų teisių standarto išpildymas, nes tokio standarto nėra. Ko reikalauti pasirenka LLRA. Antra, Lenkijoje Lietuvos lenkų padėtis yra vertinama pagal tai, ką teigia V. Tomaševskis. Jo kaltinimai priimami kaip faktas, o jo pergalės Lenkijos užsienio reikalų ministro buvo įvardytos pačios Lenkijos pergalėmis.

Ką besugalvotų LLRA, Lenkija visada turės tiek, kiek ir dabar, pagrindo tuos reikalavimus palaikyti darant spaudimą Lietuvai. Trečia, pačioje Lenkijoje dominuojantys dešinieji politikai varžosi, kas aktyviau rūpinsis lenkų diasporos padėtimi Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse. Toks rūpestis didina jų populiarumą savo šalyje, o Lietuva su LLRA jiems yra puikus politinis resursas, kurį protinga išnaudoti. Kodėl tokioje situacijoje Lenkija turėtų nepalaikyti augančių Tomaševskio grupuotės reikalavimų ir ateityje?

Esminės klaidos ginče dėl LLRA reikalavimų: visiems geriau nuo papildomų teisių

Minėta antroji LLRA reikalavimų tenkinimo šalininkų grupė vadovaujasi liberaliu principu, kad daugiau teisių Lietuvos piliečiams reiškia ir geresnį gyvenimą Lietuvoje apskritai. Taip teigiant visiškai ignoruojama konfliktiška politikos prigimtis ir požiūrių į valstybės tikslus įvairovė.

Pirma, teigiantys, kad „niekas nenukentės, jei kitataučiai rašys pasuose kitomis kalbomis“ nesupranta, kad ne visi piliečiai vadovaujasi liberaliu principu, jog gerai viskas, kas manęs asmeniškai neliečia. Įstatymų formavimas beveik niekada nėra vien teigiamos sumos žaidimas, kur kažkas gali išlošti geresnę padėtį, kitų padėčiai ir savijautai savo šalyje nepablogėjant. Pilietiškai atsakingą ir valstybei neabejingą žmogų kone asmeniškai liečia viskas, kas susiję su valstybės gyvenimu. Jei toks pilietis nepritaria vienai ar kitai teisei ar privilegijai, tuo pačiu metu, kai vieniems piliečiams nuo tos teisės suteikimo tampa geriau, tam nepritariantiems piliečiams tampa blogiau. Tai pasverti yra politikų pareiga, kurią jie dažnai užmiršta apsiribodami pigiai moralizuojančiu žmogaus teisių diskursu.

Žinoma, liberalaus mąstymo žmogui nesuprantama ir atgrasu, kaip kas nors gali būti nepatenkintas teisių kitiems suteikimu ir „koks tai kieno reikalas“. Tačiau toks kišimasis į bendrapiliečių reikalus vadinasi pozityvia laisve – piliečių teise dalyvauti sprendžiant bendrojo gyvenimo normas, kurios turėtų atitikti daugelio supratimą apie tai, kas yra gera ir priimtina.

Šia logika, beje, remiasi ir Paulius Gritėnas, nesename tekste siūlydamas įteisinti homoseksualų santuokas ir argumentaciją užbaigdamas teiginiu, jog tą padariusi „Lietuva turi puikų šansą nieko neinvestuodama tapti patrauklesne ir malonesne vieta gyventi savo piliečiams“. Nesuvokiama, kad nevienalytėje visuomenėje, daliai piliečių nuo tokio sprendimo gyventi taptų patraukliau, o daliai – kol kas triuškinamai daugumai – patrauklumo ir pritarimo šalies įstatymams kaip tik sumažėtų. Negalima, kaip tą daro P. Gritėnas, skirstyti visuomenės narių į vertus išgirsti (pažangius) ir ignoruojamus, nes jų nuomonė tariamai pasenusi. Demokratinėje valstybėje konfliktuojančias nuomones Konstitucijos leidžiamuose rėmuose išsprendžia daugumos valia, o kiekviena pusė turi teisę ir pareigą mėginti tą valią pakreipti savo naudai.

Čia prieiname prie antrojo liberalių prielaidų žmonių ignoruojamo momento. Plečiant kurių nors grupių teises ar kitaip keičiant įstatymus susikerta ne tik skirtingų visuomenės dalių vertybės ir požiūriai. Susikerta ir supratimai, ką turi saugoti valstybė. Žmogaus teisių užtikrinimas pagrįstai yra vienas iš valstybės tikslų, tačiau klaida jį laikyti vieninteliu. Nėra nė vienos absoliučios žmogaus teisės, o jų taikymo ribos priklauso nuo to, kiek norima vardan jų aukoti kitų teises ir kitus valstybės tikslus.

Šie kiti tikslai sąlyginai gali būti pavadinti konstitucinėmis vertybėmis. Valstybė turi tikslą ginti žmogų ir sudaryti jam kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Tačiau kartu valstybė apsibrėžia principus ir vertybes, kuriuos taip pat įsipareigoja ginti. Pavyzdžiui, valstybės teritorinis vientisumas kaip viena tokių vertybių yra svarbesnis už atskirų jos piliečių gyvybes (!), todėl valstybė gali ir prireikus reikalauja tas gyvybes paaukoti užtikrinant šios konstitucinės vertybės išsaugojimą. Tai kraštutinis pavyzdys, tačiau tas pats principas galioja ir šeimos, motinystės, kalbos ir kitoms vertybėms.

Suteikdama papildomas teises tautinėms ar seksualinėms mažumoms valstybė niekada negali vien pagerinti gyvenimo savo piliečiams. Ji tai daro tiek nepritariančiųjų piliečių gerovės (žinoma, ne ekonominės), tiek ir kitų konstitucinių vertybių (kalbos, šeimos ir t.t.) sąskaita. Nėra prasmės ironiškiems klausimams, ar nuo lenkiškų asmenvardžių išnyks lietuvių kalba. Atimant iš valstybinės kalbos dokumentų ir viešosios informacijos monopolį sumenksta jos kaip valstybinės statusas ir svarba, o tai jau savaime yra kitų padėties gerinimas valstybinės kalbos kaip konstitucinės vertybės sąskaita.

Liberalams, įsivaizduojantiems, kad pagal juos suprastas nacionalinis interesas gali būti primestas visiems ir apsiriboti vien žmogaus teisių plėtimu, derėtų būti nuosekliems savo argumentacijoje ir suprasti, ką deda ant svarstyklių siūlydami tenkinti LLRA užgaidas. Vienoje svarstyklių lėkštėje dėdami galimai geresnius santykius su Lenkija, kitoje turime padėti ne tik minėtus argumentus konkrečiai už asmenvardžius, bet ir tam nepritariančiųjų piliečių bei kitų valstybės ginamų vertybių, konkrečiai kalbos, būklę. Jokiai demokratijai ir jos stabilumui nėra į naudą, kai jos piliečių nuostatos yra ignoruojamos ir aukojamos vardan abejotinai pasiekiamų tikslų. Būtent abejotina, kaip matėme, yra ir mėginimo nuolaidomis šiandieniniams LLRA reikalavimams pasiekti Lenkijos prielankumą sėkmė.

Sėkmės atveju

Pabaigai belieka užduoti keletą klausimų skaitytojo susimąstymui. Liberalų supratimu, sėkmės atveju paaukojus esamą valstybinės kalbos padėtį Lietuvoje ir parodžius Tomaševskio kompanijai bei Lenkijai, jog spaudimas prieš Lietuvą duoda norimų vaisių, galima sulaukti didesnio Lenkijos palankumo.

Šių eilučių autoriui lieka neaišku, kas leidžia to tikėtis ir ko konkrečiai norima iš magiškosios Lenkijos partnerystės? Lenkijoje dislokuotos raketos saugo Lietuvą nuo Rusijos atakų, kaip tą įpareigoja NATO susitarimai. Būtent suaktyvėjusių retorinių ginčų dėl Lietuvos lenkų kontekste iš mirties taško išjudėjo elektros tilto su Lenkija projektas. Kokios didesnės partnerystės norime? Ar nepasitikime Lenkija kaip karine sąjungininke?

Lenkijos reikalavimai Lietuvai kaip strateginei partnerei milžiniški – pagal jos reikalavimus formuoti vidaus kalbos ir švietimo politiką. Tai akivaizdus ženklas, jog nesame matomi kaip gerbtini partneriai, greičiau pagal geriausias Romano Dmovskio (Roman Dmowski) politinės minties tradicijas, žiūrima, kiek leisimės spaudžiami. Nes spausti reikia tiek, kiek leidžiasi. Agresijos prieš Ukrainą kontekste Lenkija elgiasi labai protingai – naudojasi išaugusia įtampa ir pagrįstu Lietuvos nerimu dėl savo saugumo. Tačiau tokiame kontekste mus iš Lenkijos pasiekiantys signalai yra vis nauji reikalavimai, o ne sugebėjimas – kaip kad siūloma mums patiems – vardan bendrų tikslų padėti į šalį smulkius nesutarimus.

Taip yra, nes Lenkija moka istorijos pamokas: geopolitikoje jai egzistuoja tik naudingi partneriai, bet ne draugai, todėl iš kiekvienos situacijos buvo ir bus spaudžiama didžiausia galima nauda pačiai Lenkijai. Lietuvai irgi reikėtų greičiau tą išmokti. Geriausia, jei kartu su kitomis nesenos XX a. istorijos pamokomis apie nuolaidžiavimo politikos pasekmes. Galbūt tik poros gerų istorijos pamokų ir tereikia, kad iš naujo permąstytume itin siaurai „suliberalėjusius“ nacionalinius interesus, o Lietuvoje sumažėtų Kremliui nejučiomis dirbančių valstybės priešų.