Du trečdaliai Lietuvos gyventojų gerai atsiliepia apie vienkartinės taros užstatą

Nuo 2015 metų Lietuvoje pradės veikti užstato sistema vienkartinei plastikinei, metalinei ir stiklinei gėrimų pakuotei.

Aplinkos ministerija surengė gyventojų apklausą ir išsiaiškino, kad net 67 proc. apklaustųjų teigiamai vertina tokios sistemos diegimą. Jau dabar ne per drąsu būtų teigti, kad nuo to išloštų Lietuvos miškai, paežerės, pakelės ir viešo susibūrimo vietos, nes būtent jos yra labiausiai teršiamos plastikiniais buteliais ir metalinėmis skardinėmis.

„Pastaruoju metu padaugėjo neigiamų atsiliepimų viešumoje apie planuojamą naująją užstato sistemą. Dažniausiai tą neigiamą informaciją skleidžia tik suinteresuotos grupės, todėl raginu prieš tai atsilaikyti ir kalbėkime faktais. Jie rodo, kad užstato sistemos visur pasiteisina: sumažėja aplinkos tarša, gyventojai ima geriau suvokti rūšiavimo svarbą, papildomų pajamų gauna verslas. Ir niekas niekur nebrangsta, kaip stengiasi kai kas įtikinti“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

Esamos rūšiavimo sistemos neefektyvumas

Kaip teigia Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvis Gytis Žakevičius, dirbantis prie privalomojo užstato vienkartinei pakuotei kūrimo: „Prireikė nemažai laiko, kol Lietuvoje visuomenė suprato rūšiavimo svarbą. Visgi geriausiai rūšiavimas vyksta tuomet, kai vartotojas yra skatinamas finansiškai.“ Puikus to pavyzdys – užstatas daugkartinei alaus tarai. Šių atliekų jau daug metų nebematome išmestų pakelėse ar miške.

Šiandien veikianti rūšiavimo sistema viešaisiais varpo formos konteineriais, kuriais atskirai yra surenkamas popierius, plastikas ir stiklas, yra nepakankamai efektyvi, nors gyvuoja daugiau nei 10 metų. Per metus jos išlaikymas ir plėtra kainuoja apie 60 mln. litų, o rezultatai kuklūs – tik apie 17 proc. į rinką išleidžiamos plastikinės pakuotės yra surenkama atgal, metalinės taros rezultatai dar prastesni – tik 8,5 proc. Negana to, perdirbėjai neretai skundžiasi, kad atvežama antrinė žaliava yra prastos kokybės, o ir jos kiekis yra nepakankamas. Todėl jie yra priversti nemažai žaliavos įsivežti iš užsienio.

Akivaizdu, kad tos pakuotės, kurios nebuvo atskirai surinktos, yra arba išmetamos gamtoje, arba kartu su mišriomis buitinėmis atliekomis keliauja į sąvartyną. Taip yra teršiama gamta, nes tokioms pakuotėms suirti reikia daug laiko (PET buteliams – apie 400 metų, o metalinėms skardinėms – 200 metų), o perdirbimui tinkamos atliekos yra nepanaudojamos kaip antrinės žaliavos.

Preliminariais skaičiavimais nuostolis atliekų surinkėjams už neparduotas antrines žaliavas kasmet siekia apie 150 milijonų litų. Tiesiogiai dėl tokios situacijos finansiškai nukenčia ir patys vartotojai. Nerūšiuodami ir visas antrines žaliavas mesdami į tą patį buitinių atliekų konteinerį, jie didina atliekų kiekį, už kurio šalinimą patys ir susimoka.

Užstato sistemos privalumai

Remiantis užsienio valstybių patirtimi, galima teigti, kad užstato sistemoje iš rinkos susigrąžinama ir perdirbama apie 90 proc. plastikinių, stiklinių ir metalinių gėrimų pakuočių. Šiuo metu Aplinkos ministerijoje dirbantis kitas JPP „Kurk Lietuvai“ programos dalyvis Daumantas Simėnas sako, kad kaimyninėje Estijoje sėkmingai veikianti užstato sistema sugeba funkcionuoti be jokių papildomų mokesčių. „Tokia sistema Lietuvoje, praėjus keletui metų po jos įvedimo, galėtų pati finansiškai išsilaikyti“, – teigia D. Simėnas.

Už užstato sistemą atsakingas administratorius disponuoja dviejų rūšių pajamomis. Vartotojai, kurie dėl savo neatsakingumo išmeta ar sugadina tarą, neatgauna sumokėto užstato, kuris lieka sistemos administratoriui. Tad galima teigti, kad neatsakingi vartotojai stipriai prisideda prie užstato sistemos išlaikymo.

Kitas pajamų šaltinis – įplaukos už parduotas antrines žaliavas. Verta paminėti, kad surenkamos yra tik tvarkingos ir nepažeistos pakuotės. Dėl aukštos kokybės antrinių žaliavų perdirbėjai yra pasirengę taikyti didesnius supirkimo tarifus. Numatoma, kad depozito sistemai įsivažiavus, gėrimų gamintojams ir importuotojams nereikės mokėti administravimo mokesčio už į rinką išleidžiamas pakuotes. Todėl galima prognozuoti, kad depozitinių prekių kainos vartotojams šiek tiek sumažės.

Kitas svarbus aspektas: sumažės realus šiukšlių kiekis, išmetamas į mišrių komunalinių atliekų konteinerį. Tai turėtų paskatinti žmones dar labiau rūšiuoti bei naudotis viešaisiais antrinių žaliavų konteineriais, idant sąskaitos už šiukšlių šalinimą būtų mažesnės.

Nauda verslui

Užstato sistemos tausoja gamtą – dėl to nesiginčija net patys didžiausi jos kritikai. Tačiau yra gerų žinių ir verslui. Depozitinių prekių kainos turės šiek tiek mažėti, nes gamintojai ir importuotojai nebemokės taip vadinamo administravimo mokesčio, o ir patys vartotojai į sąvartynus išsiųs mažesnius kiekius atliekų, dėl ko teoriškai jiems turėtų mažėti ir mokestis už buitinių atliekų šalinimą.

Naujoji užstato sistema prisidės ir prie verslo skatinimo. Surenkamas didžiulis antrinių žaliavų kiekis ir aukšta kokybė turėtų skatinti antrinių žaliavų perdirbimo ir iš jų gaminamų naujų prekių rinką. Taip pat reikia pastebėti, kad parduotuvės, kurios priims depozitinę tarą, iš užstato sistemos administratoriaus gaus tam tikro dydžio kompensaciją už patiriamas išlaidas. Tai ypač aktualu mažoms regionų parduotuvėms, nes jos gaus papildomas pajamas.

Pasaulinė praktika rodo, kad net 70 proc. lėšų, kurios buvo atsiimtos už sugrąžintą tarą, yra išleidžiamos toje pačioje parduotuvėje, todėl prekybininkai dėl depozito padidins savo apyvartines lėšas, per užstato sistemos administratorių galės kompensuoti dalį patiriamų išlaidų ir padidins savo pardavimus, o kartu ir pelną.