Šalies intelektualai paskelbė peticiją dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pertvarkymo

Vasario 26 d. 73 žinomi menininkai, mokslininkai, kultūros darbuotojai, Nacionalinės premijos laureatai paskelbė peticiją dėl kultūrinės spaudos rėmimo. Ši peticija skirta Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) tarybos pirmininkei Vaivai Žukienei, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkei Audronei Pitrėnienei bei kultūros ministrui Šarūnui Biručiui.

Kaip žinia, sausio 24 d. Seime įregistruota įstatymo pataisa, kuria siūloma naikinti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Pasak Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, jei šiam siūlymui būtų pritarta tai valstybės paramos skyrimas nekomercinei kultūrinei ir šviečiamajai žiniasklaidai priklausytų nuo vieno žmogaus – kultūros ministro.

„Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas įkurtas 1996 m. rugsėjo mėn. 2 d. Tuomet finansavimas per fondą atskyrė politikų ir valstybės pareigūnų sprendimus nuo tiesioginio lėšų visuomenės informacijos rengėjams skirstymo. Ir tai buvo didžiausias bei pažangiausias jaunos šalies sprendimas sukurti subalansuotą ir ne politinį paramos spaudai mechanizmą“,– pažymi D.Radzevičius.

Tačiau, pasak peticijos autorių, jau ne pirmus metus kyla neaiškumų dėl SRTF veiklos principų ir sprendimų kriterijų.

„2014 metų projektų konkurso rezultatai, o taip pat grupės Seimo narių pasiūlytas įstatymo projektas dėl Fondo pertvarkymo sukėlė itin daug diskusijų ir klausimų bei paskatino susiburti kultūros srities atstovų bendruomenę, kuri pasirengusi prisiimti aktyvų vaidmenį siekiant skaidrumo ir inicijuojant pokyčius. Apibendrindami diskusijas, kreipiamės į Fondo tarybą, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetą ir Kultūros ministeriją, norėdami iškelti šiuos svarbius klausimus ir pateikti siūlymus“, – rašoma peticijos autorių išplatintame pranešime.

Skelbiame visą peticiją:

I. Fondas buvo įsteigtas kaip valstybės priemonė remti kultūrinę žiniasklaidą ir kultūros sklaidos bei švietimo projektus. Nors pastaraisiais metais Fondui skiriamos didesnės sumos, tačiau parama profesionaliai kultūrinei žiniasklaidai nedidėja. Tai dar 2011 metais viešame kreipimesi pabrėžė kultūros leidinių redaktoriai, tačiau iki šiandien išliko ta pati tendencija.

Geras pavyzdys yra nuo 2011 m. mažėjantis savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ finansavimas. 2010 m. ir ankstesniais metais „Šiaurės Atėnams“ analogiškos apimties projektui įgyvendinti buvo skiriama 120 000 Lt, o palaipsniui mažinant skiriamą sumą 2014 m. skirta 90 000 Lt. Kyla klausimas, ar tokiais nekomentuojamais sprendimais Fondas siekia nurodyti tam tikrų pokyčių savaitraštyje reikiamybę, ar tai yra labiau atsitiktinumas, o galbūt tai susiję su dar kitais motyvais?

Be to, kultūriniams leidiniams apskritai neskiriama tiek paramos, kiek jos privaloma skirti pagal Fondo nuostatus (ne mažiau nei 23 proc. visų paskirstomų lėšų). Mūsų skaičiavimu, šiųmečiame konkurse šiai sričiai skirta tik 18,9 proc. Norime sulaukti atsakymo, kodėl fondas savo iniciatyva mažina ir taip menką paramos kultūrinei žiniasklaidai dalį.

II. Jau ne pirmus metus keliami klausimai dėl Fondo finansuojamų sričių skirstymo. Šiuo metu pagal Visuomenės informavimo įstatymą parama teikiama šioms sritims: 6.1. kultūros, meno leidinių; 6.2. šviečiamojo pobūdžio leidinių; 6.3. regioninės žiniasklaidos (regionų, vietinių laikraščių, žurnalų ar kitų specialių leidinių, radijo ir televizijos); 6.4. radijo ir televizijos; 6.5. internetinės žiniasklaidos (informacinės visuomenės informavimo priemonių); 6.6. vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo.

Raginame Fondą, Seimo narius, Kultūros ministeriją ir visą kultūros bendruomenę gerai apsvarstyti, ar šios sritys išskirtos logiškai ir pagrįstai. Ar verta atskirai išskirti internetinę žiniasklaidą šiuo metu, kai internetiniai ir popieriniai leidiniai yra praktiškai neatskiriami, nes dauguma kultūros leidinių turi interneto svetaines, o internetiniai portalai leidžia savo leidinius? Ar reikia atskirti vaikų ir jaunimo kultūrinį švietimą nuo bendro kultūrinio švietimo? Net ir esant išskirtiniam vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo poreikiui, šį siekį užtektų įtvirtinti formuluojant vertinimo kriterijus ir prioritetus.

Remiamų sričių skirstymas yra ne tik pernelyg išskaidytas, bet ir itin nelankstus. 2009 metais Vyriausybė patvirtino paramos proporcijas atskiroms sritims; šis potvarkis, priimtas ekonominės krizės metu, turėjo galioti tik vienerius metus, tačiau išliko iki šiol. (Be kita ko, tai rodo, kokia nekoordinuota yra už kultūrinės žiniasklaidos rėmimą atsakingų institucijų veikla)

Mūsų įsitikinimu, ir dabartinis sričių suskirstymas, ir proporcijų sistema neskatina konkurencijos, o atskirais atvejais gali sudaryti galimybę piktnaudžiauti. Taip teigiama ir STT atliktoje Fondo veiklos analizėje: „gali susidaryti tokios situacijos, kai vienoje programoje gali būti pateikta abejotinos kokybės projektų, tačiau pagal Dalinės finansinės paramos nuostatų /…/ proporcijas šiai programai bus privaloma skirti ne mažesnį, negu nurodyta Dalinės finansinės paramos nuostatuose, finansavimą. Tokiu atveju bet kuris parengtas projektas, kuris yra pateiktas dalyvauti konkurse, gaus dalinį valstybės finansavimą“.

III. Itin svarbus klausimas, į kurį laukiame ir Fondo vadovybės, ir Seimo narių atsakymo – tai prioritetų klausimas. Mūsų įsitikinimu, svarbiausias Fondo prioritetas turi būti profesionali, kritiška, analitiška, inovatyvi kultūrinė žiniasklaida, atitinkanti XXI amžiaus žinių visuomenės poreikius ir galinti konkuruoti su kitų Europos šalių žiniasklaida. Jei geriausi Lietuvos kultūros leidiniai (taigi ir kūrybingiausių menininkų ir intelektualų bendruomenės) išliks tos pačios kritinės būklės kaip dabar, akivaizdu, kad kultūros sklaida regionuose, televizijoje ir kitur nebus sėkminga, nes tiesiog nebus ką skleisti.
Manome, kad šiandien prioritetai sudėlioti atvirkščiai. Minėtu Vyriausybės potvarkiu kultūros ir meno leidiniams skirta 23 procentai paramos, o regioninei žiniasklaidai – 37 procentai, taigi beveik dvigubai daugiau.

Tokia padėtis, pirma, lemia tai, kad valstybės parama išskaidoma, o ne konsoliduojama. Remiama vis daugiau projektų (2010-aisiais – 210, 2013-aisiais – jau 422!), tačiau bendra paramos suma auga daug mažesniu tempu. Lygiavos principas skirstant paramą neskatina konkurencijos ir neužtikrina kokybės.

Antra, kaip jau ne sykį konstatuota, tokia padėtis itin apsunkina paremtų projektų stebėjimą ir vertinimą, atverdama duris Fondo siekių ir nuostatų neatitinkantiems projektams. Pavyzdžiui, parama skiriama „Vakarinė Palanga“ savaitgalio priedui „Pliažas“, kuriame vyrauja straipsniai apie populiariosios kultūros reiškinius ir „žvaigždes“; šio leidinio turinys taip pat neatitinka Fondo nuostatų 13 straipsnio: „teikiami projektai (…) turi teisę gauti paramą tik tais atvejais, kai reklama minėtuose laikraščiuose ar žurnaluose užima ne daugiau kaip 25 procentus leidinio ploto“.

Abejonių kelia ir kai kurių paremtų subjektų juridinis statusas. Fondo paremtų projektų sąrašuose matome ne vieną uždarąją akcinę bendrovę, kurios pagrindinis veiklos tikslas – pelnas, bei neaiškia veikla užsiimančias viešąsias įstaigas. Pavyzdžiui, VšĮ „Baltoji pelėda“, kuriai skirta gausi parama (iš viso 470 000 Lt) interneto puslapyje kaip pagrindinė veikla įvardinamas grožio konkursų organizavimas. Ši viešoji įstaiga taip pat nėra registruota Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų duomenų bazėje.

Neabejojame, kad kultūrinė žiniasklaida privalo būti remiama ir regionuose. Ir šiandien čia esama kokybiškų leidinių, kurie niekuo nenusileidžia sostinėje leidžiamiems. Tačiau kultūrinis bet kurios, ypač nedidelės šalies gyvenimas natūraliai telkiasi didžiuosiuose miestuose. Svarbiausiuose žiniasklaidos priemonėse šiandien bendradarbiauja daugelis iškiliausių regionų menininkų, intelektualų, žurnalistų. Todėl reikalaujame pertvarkant Fondo veiklą pamatiniais laikyti kokybės ir profesionalumo, o ne geografinius kriterijus.

Todėl siūlytume fondą pervadinti Kultūrinės žiniasklaidos rėmimo fondu. Minėtoje Seimo narių iniciatyvoje pasiūlytas fondo pervadinimas „Kūrybingos žiniasklaidos fondu“ sudarytų galimybę atsiriboti nuo fondo misijos – remti kultūrinę žiniasklaidą – ir suteiktų erdvę plačia kūrybingumo sąvoka prisidengti nieko bendra su kultūros sklaida neturinčioms iniciatyvoms.

IV. Kita opi problema, kurią raginame neatidėliotinai spręsti – tai fondo veiklos viešumas, ypač projektų vertinimo kriterijų bei principų srityje. Šiuo metu Fondo nuostatose apsiribojama mažai ką sakančiomis bendrybėmis.

Visuomenei neprieinami kriterijai skatina spekuliacijas dėl finansavimo paskirstymo motyvų ir skaidrumo. Praktika neargumentuoti paramos sumažinimo, kritinių pastabų neteikimas neleidžia žiniasklaidos priemonėms taisyti savo klaidų ir tobulėti. Mūsų žiniomis, viešą vertinimų pateikimą palaiko ir paraiškas vertinantys ekspertai. Prašome pateikti argumentus, kodėl konkretūs vertinimo kriterijai ir ekspertų pastabos nėra skelbiamos viešai.

V. Manome, kad parama kultūrinei žiniasklaidai yra gyvybiškai svarbi visai Lietuvai, nes šalies ateitis tiesiogiai priklauso nuo to, kiek jai pavyks išvystyti savo kultūrinį ir intelektualinį potencialą.

Todėl sveikiname Seimo narių iniciatyvą svarstyti Fondo veiklą reguliuojančių įstatymų patobulinimą. Raginame sukurti tokią teisinę Fondo bazę, kuri garantuotų jo veiklos viešumą ir skaidrumą, kolegialumą ir aiškų kompetencijos pasiskirstymą, nuoseklią politiką, pastovų finansavimą. Raginame sukurti nešališką Fondą, kurio veiklos netemdytų šešėlis, kurio sprendimams įtakos negalėtų daryti nei politikai, nei siauros interesų grupės. Raginame užtikrinti pastovų finansavimą, kuris ir pačiam Fondui, ir kultūrinės žiniasklaidos darbuotojams leistų planuoti ateities veiklą. Siūlome atsižvelgti į analogiškų Lietuvos ir Europos institucijų, pavyzdžiui, į Kultūros tarybos veikimo modelį. Norime pabrėžti, kad optimalų sprendimą bus galima rasti tik tokiu atveju, jei į nuodugnią diskusiją bus įtrauktos visos suinteresuotos šalys, kultūrinės žiniasklaidos ir visuomenės atstovai.

Peticiją pasirašė:

Alfonsas Andriuškevičius, poetas, eseistas, dailėtyrininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Mikalojus Vilutis, grafikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Kęstutis Navakas, poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
prof. Donatas Katkus, muzikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
kun. Julius Sasnauskas OFM,  rašytojas,  S. Lozoraičio premijos laureatas
Laimantas Jonušys, vertėjas, literatūros kritikas, Vyriausybės, šv. Jeronimo, lietuvių PEN centro laureatas premijų laureatas
Danutė Kalinauskaitė, prozininkė, Rašytojų sąjungos, LLTI kūrybiškiausios metų knygos, A. Vaičiulaičio premijų laureatė
Marius Ivaškevičius, rašytojas ir kino režisierius
prof.Violeta Kelertienė, literatūros mokslininkė ir kritikė
habil.dr. Jūratė Sprindytė, literatūros mokslininkė ir kritikė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė
Giedra Radvilavičiūtė, eseistė, prozininkė, ES literatūros premijos laureatė
prof. Vytautas Martinkus, rašytojas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys
prof.Aušra Jurgutienė, literatūros mokslininkė ir kritikė
dr.Dalius Jonkus, filosofas, VDU profesorius
dr. Skaidra Trilupaitytė, kultūrologė
Gintaras Bleizgys, poetas, eseistas, J. Ivanauskaitės premijos laureatas
Giedrė Kazlauskaitė, poetė, kritikė, Jaunojo jotvingio premijos laureatė
Marius Burokas, poetas, vertėjas, „Naujojo knygnešio“, A. Miškinio, Jaunojo jotvingio premijų laureatas
Gytis Norvilas, poetas, LLTI kūrybiškiausios  knygos premijos laureatas
Ramunė Brundzaitė, poetė, Jaunojo jotvingio premijos laureatė
Benediktas Januševičius, poetas, Jaunojo jotvingio premijos laureatas
Regimantas Tamošaitis, rašytojas, literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras
prof. Gintautas Mažeikis, filosofas
dr. Laura Laurušaitė, literatūros mokslininkė ir kritikė
dr.Manfredas Žvirgždas, literatūros mokslininkas ir kritikas
dr. Kęstas Kirtiklis, filosofas ir publicistas
Marijus Gailius, rašytojas,
doc.Nerijus Milerius, filosofas
Vytautas Adomaitis, verslo konsultantas
dr.Laurynas Katkus, rašytojas ir vertėjas
Ilja Lempertas, istorikas
Jūratė Čerškutė, literatūros kritikė
Laima Kreivytė, menotyrininkė, poetė
Julius Keleras, poetas, eseistas, fotografas
dr. Margarita Matulytė, fotografijos istorikė
dr. Vytautas Michelkevičius, meno ir medijų teoretikas ir kuratorius
Austėja Merkevičiūtė, vertėja
Aušra Kaziliūnaitė, poetė, filosofijos doktorantė
Audra Baranauskaitė, poetė, eseistė
Augustinas Dainys, poetas, filosofijos mokslų daktaras
Aistė Kisarauskaitė, rašytoja, eseistė
dr.Aušra Pažėraitė, religijotyrininkė, VU docentė
Džina Donauskaitė, Žurnalistikos instituto lektorė
Vilma Fiokla Kiurė, menininkė, visuomenininkė
Neringa Dangvydė, literatūros kritikė
Donatas Paulauskas, visuomenininkas
Linas Kranauskas, publicistas, visuomenininkas
Žydrūnas Drungilas, redaktorius, prozininkas
Birutė Pankūnaitė, menotyrininkė
Viktoras Bachmetjevas, VDU filosofijos dėstytojas
dr.Nida Vasiliauskaitė, filosofė, VGTU docentė
Karolis Klimka, publicistas, visuomenininkas
Paulina Drėgvaitė, eseistė
Miglė Anušauskaitė, menininkė
Gerda Jord, menininkė
Agnė Juškaitė, menininkė
Erika Lastovskytė, visuomenininkė
Agnė Alijauskaitė, literatūros apžvalgininkė
Tomas Taškauskas, poetas, vertėjas
Marius Plečkaitis, ekonomistas, redaktorius
Viktorija Petkevičiūtė, žurnalistė
Violeta Juškutė, dailininkė, rašytoja
Jurga Tumasonytė, rašytoja
Saulius Vasiliauskas, rašytojas
Emilis Milkevičius, poetas
Simonas Bernotas, poetas
Sara Poisson, rašytoja,
Rasa Drazdauskienė, vertėja
Karolis Dambrauskas
Audrius Pocius
Virginija Tamošiūnaitė
Monika Kalinauskaitė
Karolina Rybačiauskaitė