Jūsų dėmesiui – naujas etnokultūrinis žurnalas jaunimui „Saulės arkliukai“

Ne taip seniai dienos šviesą išvydo naujas etnokultūrinis žurnalas jaunimui „Saulės arkliukai“. Per metus numatoma išleisti  4 žurnalo numerius. Pirmame, šių metų gegužės mėnesį atspausdintame, žurnalo numeryje atrasite: mitologo dr. Dainiaus Razausko mintis apie mitologiją, pasakas ir gyvenimą, kultūros istorikės Ingės Lukšaitės rašinį apie kultūros praeities, atminties ir naujų sąsajų svarbą, žurnalo redaktorės Beatričės Rastenytės pasakojimą apie senuosius karpinius, etnologės Nijolės Marcinkevičienės  balandžio – birželio laikotarpio svarbiausių etnokultūrinių švenčių apžvalgą, keliautojo Tado Šidiškio kelionių po Dzūkų aukštumą aprašymą, žinių apie vasaros renginius ir kita.

Keista tai, kad per dvidešimt penkerius metus normalių, ne bulvarinių, ne politiškai ir religiškai smarkiai priklausomų žurnalų, būtent jaunimui – moksleiviams, studentams ir kitiems pradėta leisti visai neseniai: prieš kelerius, gal kiek daugiau, metus kultūrinio gyvenimo žurnalas „Pašvaistė“ („Naujosios Romuvos“ terpėje), nemažai dėmesio skiriantis jaunimo kūrybai,  štai šiais metais – „Saulės arkliukai“, išaugę intelektinėje „Liaudies kultūros“ žurnalo dirvoje. Abu juos remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Bet, turint omeny, kurlink keliavo „tautinės mokyklos“ valdytojai, visai nekeista. Tik dabar, parėmus Etninės kultūros globos tarybai, buvo parengtos nuoseklios prigimtinės kultūros žinijos perteikimo mokyklose programos – norėk ir dirbk. Bet kiek sutinki mokytojų, tiek išgirsti, kad nelabai kas tepasikeitę: kur anksčiau būta veiklos, ten ir dabar jos yra, o gyvesnės etnokultūrinio švietimo plėtros nesijaučia.

Kaip sakoma, nebuvo kontekstų, subrendimo. Jaunimas šiuo požiūriu buvo neįtikėtinai apleistas – neturėjo savo dvasinių centrų, kurie būtų atitikę jų amžių ir su kuriais jis būtų galėjęs tapatintis. Anot 2-ame žurnalo numeryje tekstą apie paparčio žiedą publikuojančio jaunojo filosofo Igno Šatkausko: „Ar matėte kada bulvarinio žurnalo viršelyje tokį užrašą: „10 būdų, kaip tapti doram?“ ar „10 nepadorių klausimų apie dorovę“? Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? (…) O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Na, žinoma! Koks būtų vagis, jei nemokėtų skaičiuoti? (…) Susidaro toks įspūdis, kad šio dalyko pasaulis mus palieka išmokti savarankiškai, kaip ir vaikščioti ant dviejų kojų išmokstama, na, savakojiškai. Aišku, mes galime matyti pavyzdžių ir jais sekti, bet juk seksime tai savomis kojomis, jei seksime, tai savomis lūpomis. Dorovės siekiame tik dėl jos pačios, o ne iš baimės būti nubausti.“

Ar pasiseks „Saulės arkliukams“ įsteigti neformalią dvasinę bendriją, kuri skleistų dorą, šviesą, darną? Pirmieji numeriai turiningi, įdomūs, gerai iliustruoti, žodžiu, teikia vilčių. Žurnalui talkina gausus būrys žymių etnologų, ima įsitraukti ir pats jaunimas.

Iš vyresniųjų žurnalas perima patirtį, žinias, teikia tekstų autorius kaip pavyzdį, trumpuose „dosjė“ kartais rimčiau, kartais sąmojingiau juos pristato papasakodamas kokią išsiskiriančią jų gyvenimo istoriją, bando visumą, ar esmę, atskleisti panaudodamas detalę. Pvz., ne tekstas, o tikras „saldainiukas“, anot vieno kolegos, 1-ame numeryje spausdinami mitologo dr. Dainiaus Razausko atsakymai į klausimus, kaip šios srities „pirmokams“ iš gelmių suvokti, kas yra mitologija, kaip suprasti mitų ar jų nuotrupų tekstus (Dalios Rastenienės pokalbis su mitologu Dainiumi Razausku „Mitologija kyla iš sielos“). Kad ir ši ištrauka: „Visą mitologiją sudaro būtent perkeltinės reikšmės. Visa, kas pasakoma mitologijoje, – kiekvienas vaizdinys, kiekvienas veikėjas, kiekviena nupiešta situacija kalba ne apie šį materialų pasaulį, o apie vidinį sielos gyvenimą ir jo reiškinius. Man regis, tai yra pamatas, kurį perpratus, galima pradėti suprasti mitologiją. Poezija galbūt ir yra vienas iš tų slenksčių, kurį peržengus galima pradėti judėti į priekį. (…) Istorinė mitologijos ir poezijos sankaba galbūt visai neatsitiktinė, nes mitologija tiesiog gyvena poetinio mąstymo būdu. Tai šitaip – aiškinant, koks yra mitologinio mąstymo būdas, – galbūt  būtų galima jaunuolius įvesti į mitologijos pasaulį, dar nekalbant konkrečiai nei apie mūsų, nei apie kitų tautų mitologiją.“

Emocingi ir skaidrūs ir kiti tekstai. Pvz., žurnalo redaktorės Beatričės Rastenytės publikacija (2-asis numeris) apie popieriaus karpinių, kaip savarankiškos meno rūšies pradininkę Juliją Daniliauskienę, – ji kuria antrinį pasakojimą apie pačios kadaise imtą interviu ir, be informacijos, kontempliuoja patirtus išgyvenimus, komentuoja nuotraukas, taip tarsi užtvirtindama savo susitikimo su žymiąja karpytoja teigiamą poveikį, tarsi rodydama, kad net vienintelis ir paskutinis susitikimas su šviesiu žmogumi gali tapti reikšmingu kultūros žurnalisto gyvenimo įvykiu. Kad ir šis Julijos Daniliauskienės portreto parašas-komentaras, savo suvokimo išsakymas: „Nuostabus Julijos Daniliauskienės portretas. Tremties įdagai neišdildomi, o akys nuo to dar didesnės, dar mąslesnės, dar tauresnės. Kančia nesugebėjo menininkės paversti piktu žmogumi. Atvirkščiai“. Pasakojimą autorė baigia itin šiltai: „Dar tą popietę rinkom nuotraukas publikacijai iš Julijos Daniliauskienės fotoalbumo: vaikystės, jaunystės su draugėmis, vėlesnės – su vyru, su dukra parodos atidaryme. Bežiūrinėdamos nuotraukas atrinkom ir Julijos Daniliauskienės, dar Lietuvos gimnazistės, su kasomis, nuotrauką. Čia aš buvau įsimylėjusi, šypsodamasi pasakė Julija Daniliauskienė. Ir, man beišeinant, ji padėjo tą nuotrauką prie pamerktos vazoje rožės. Tegul truputį pastovi.“

Štai tokie tie „Saulės arkliukai“. Matyti, jog juose bus spausdinami ir kultūros teorinio supratimo pamatus statantys tekstai (pradžia – kultūros istorikės Ingės Lukšaitės publikacija 1-ame numeryje „Mūsų kelias: kultūros patirtis, atmintis  ir naujos sąsajos“), ir nuolatinis kelionių po Lietuvą skyrelis (su tiksliais maršrutais, kuriuos rengia plačiai žinomas žygeivis Tadas Šidiškis, aistringas keliautojas Liudvikas Giedraitis, tikėtina, prisidės ir kiti), ir lygiomis teisėmis nuostabūs jaunųjų bei senųjų veidai iš renginių, iš darbų, kad nenutoltų, kad suvoktų išminties ir patirties vertę, ir skaitomos ar skaitytinos knygos, ir profesijų apibūdinimai iš giliau, ir daug kas – ir egzistenciniai išgyvenimai mokykloje ir kt.

Itin svarbu žingeidžiam jaunimui ir žingeidiems mokytojams: žurnale publikacijas apie tradicinės kultūros paveldą lydi esminės bibliografijos. Pasinaudojus jomis, jau būtų galima stoti ir į universitetą studijuoti etnologijos ar kultūrinės antropologijos, kaip dabar madinga, nors skirtumų tarp jų ir yra.

Žurnalui vadovauja, jį redaguoja, kaip minėjome, jauna rašytoja Beatričė Rastenytė, šios srities patyrimo įgijusi ne tik studijuodama lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, bet ir ne vienerius metus bendradarbiaudama su „Liaudies kultūros“ redakcija. Žurnalą remia dauguma „Liaudies kultūros“ redakcijos ir redakcinės kolegijos narių, įdomu, kad mokslininkai visiškai nesibodi aiškiau ir paprasčiau rašyti „Saulės arkliukams“.

Žurnalą „Saulės arkliukai“ galima rasti Lietuvos bibliotekose, užsiprenumeruoti internetu ar Lietuvos pašto skyriuose. Nusipirkti šį žurnalą galite kol kas tik Vilniuje, „Ragainės“ krautuvėlėje (Pilies gatvės pradžioje).

„Nieko keista, kad apie šio žurnalo pasirodymą dar nedaug kas žino, nebent tie, kurie vaikšto į viešąsias bibliotekas. Kol kas jis nepriimamas į Lietuvos spaudos platintojo „Press Express“ globą lyg koks katinas maiše… Be to, anot minėtosios įstaigos vadybininkų, – „Cosmopolitan“ vaikai perka už kokius tris litus, o šis, nori nenori, kainuoja brangiau… Visa laimė – jis PRENUMERUOJAMAS! Netrukus ir prenumerata 2014 metams bus paskelbta. Žr. www.post.lt internetu ir Lietuvos pašto skyriuose“, – sako žurnalo redaktorė B.Rastenytė.