A. Žarskus. Kita laisvių ir teisių pusė

Pamąstymai LPS Lietuvių tautinės kultūros sekmadieninės mokyklos 25-mečio proga (Tęsinys, pradžia rasite čia)

Kai supranti, kad esi daugumos pusėje, verta sustoti ir pamąstyti.
Markas Tvenas

Glūdinti Lietuva mažai patraukli, mus labiau vilioja apgaulingos šiuolaikinės vertybės. Gilesniam jų suvokimui reikia išsivaduoti iš primesto vienpusiško mąstymo ir pamatyti kitą medalio pusę. Ypatingai svarbu tinkamiau suvokti bene labiausiai vienpusiškai pateikiamas, demokratines laisves ir teises, kurių visi taip troškome ir siekėme.

Tai gal tos, taip trokštamos, o dabar jau ir brukamos, laisvės irgi yra neišvengiamas blogis, kaip sakė Vaižgantas?

Aklai garbiname laisvę, nes nematome ar nenorime matyti laisvių antrosios pusės ir jų padarinių. Jiems pastebėti reikia ilgo laiko. Tačiau verta pasiklausyti poeto.

Ir paprašė jaunuolis: Sakyk mums apie laisvę. Ir Mokytojas atsiliepė:

Prie miesto vartų ir prie jūsų židinių mačiau, kaip jūs puolat kniūbsti ir garbinat laisvę;

Taip vergai nusižemina prieš tironą ir liaupsina jį, nors tasai juos žudo.

Taip, šventyklos giraitėje ir tvirtovės šešėlyje mačiau laisviausius iš jūsų, nešiojant savo laisvę kaip jungą ir antrankius.

Iš tikro, jūsų vadinamoji laisvė – pati stipriausia iš tų grandinių, nors jos grandys spindi saulėje ir akina jus.

Ir mano širdis plūdo krauju; nes tik tada jūs galit būti laisvi, kai laisvės troškimas nebetaps jums pančiais ir kai jūs liausitės šnekėti apie laisvę kaip apie galutinį tikslą.

Taip suvokia, regi laisvę poetas ir filosofas Kalilis Džibranas.

Pasak jo, laisvi tapsime tik tada, kai įgysime atsparumą laisvei. Panašiai sakė ir Vydūnas: Vergai vienas grandines išmaino į kitas. Įgijusįjį atsparumą laisvei, Vydūnas vadina dykasis žmogus, o jo vidinę būseną – pilnoji dykybė. Ką ši būsena reiškia? Tai sunkiai įkandamas riešutas. Bet pastangos, įdėtos suprasti šių, tikrai lietuviškų žodžių prasmę, labai atsiperka. Kalbant simboliškai, dykasis jau atsparus laisvės virusui.

Laisvės ir teisės… Kada apie jas buvo pradėta kalbėti? Ko gero, tada žmogus nutolo nuo Dievo ir tapo netikintis. Dievas nesuteikė žmogui jokių teisių ir laisvių, tačiau jis netrukdo žmogui pasirinkti. Kategoriškas teiginys: jokių teisių ir laisvių nepadaro Dievo tironu. Priešingai, išreiškia meilę, nes jis nieko neprimeta, bet suteikia mums laisvąją valią, kurią aptarsime trečioje dalyje

Islamo šalyse, kur įstatymai remiasi Šv. Raštu – Koranu, kalbant apie teises taipogi kalbama tik apie draudimus, pareigas, apie tai, kad žmogus turi vienintelę teisę klausyti Dievo draudimų ir vykdyti jo įsakymus.

Veiksmažodis klausyti reiškia ‘išgirsti’ ir ‘paklusti’: Kas seno neklauso, tas valgo duoną sausą [LKŽ]. Taigi, Dievas suteikė žmogui tik vienintelę laisvę: klausyti jo arba ne. Panašai sako ir A. de Sent Egziuperi: Aš žinau tik vieną laisvę. Ir tai yra minties laisvė.

Dievo suteiktoji laisvė yra ne lengvai suprantama išorinė laisvė, bet vidinė, kuriai suprasti reikia gerokai didesnių pastangų. Jėzus atsisakė vadovauti žydams kovoje prieš pavergėjus, tačiau savo sekėjams kalbėjo apie laisvę: Jei laikysitės mano mokslo (…) jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins (Jn 8, 31-32). Tiesa gali išlaisvinti ir pavergti. Dievo tiesa išlaisvina, o žmonių tiesos pavergia. Todėl Jėzus ir sako: ...kas daro nuodėmę yra nuodėmės vergas (Jn 8, 34). Nuodėmė?! Kodėl visokiais būdais stengiamasi ištrinti iš žmonių sąmonės nuodėmės sąvoką? Ar ne todėl, kad siūlomos ar reikalaujamos teisės bei laisvės ir yra žmogų pavergiančios nuodėmės?

Demokratijos šaukliai žada laisvę, patys būdami nuodėmės vergai (plg. 2Pt 2,19). Iš tiesų sunki demokratijos pamoka: išmokti būti tikrai laisvu, bet nesielgti kaip tie, kurie laisve pridengia blogį (plg. 1Pt 2,19).

Gilindamiesi į paprotinę savo protėvių kultūrą ir jų gyvenimo būdą, taipogi nerasime jokių ypatingų teisių ar laisvių. Paklusnumas, pareiga, ištikimybė, draudimai, pasiaukojimas, meilė, tarpusavio pagalba – talka rišo ir vienijo žmones. O teisės ir laisvės, apie kurias dabar dažniausiai kalbame, atskiria ir supriešina žmones, kas dabar akivaizdžiai matosi, tačiau to nenorime pastebėti.

Naujosios kartos filosofė Nida Vasiliauskaitė sako: Individas nepriklauso nei tautai, nei šeimai, nei visuomenei, nei valstybei ir neturi vykdyti kitų žmonių „gero gyvenimo“ vizijų. N. Vasiliauskaitė naudojasi visomis šeimos, tautos ir valstybės tiekiamomis gėrybėmis ir sako, kad ji joms nepriklauso. Būdingas šiuolaikinei visuomenei, tik į save atgręžtas suvokimas.

Toks pusinis mąstymas, kai matoma tik viena dalyko pusė, labai paplitęs civilizuotame pasaulyje. Platesniam požiūriui įgyti reikėtų Vasiliauskaitę apgyvendinti negyvenamoje saloje, kur nėra nei šeimos, nei tautos, nei valstybės ir tegu naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis. Gal atsitokėtų ir suvoktų, kad, kai nėra kito ar kitų, teisės ir laisvės tampa beprasmės. Tačiau, jei kiti būtinai reikalingi mano laisvėms, tai jas įgyvendindamas aš būtinai vienaip ar kitaip engsiu kitus.

Dėsningumas čia toks: kuo didesnė visuomenė, kuo ji pajėgesnė technologiškai, tuo daugiau galimybių joje parazituoti ir tuo lengviau naudotis teisėmis bei laisvėmis kitų sąskaita. Ir atvirkščiai, kuo mažesnė bendruomenė, tuo aiškiau matosi, kaip vieno laisvės ar teisės engia kitus. Iš čia akivaizdu, kad laisvės ir teisės yra tampriai susietos su morale. Kuo daugiau laisvių ir teisių, tuo žemesnė moralė. O kai laisvės ir teisės tampa amoralios arba beatodairiškos (amoralus = neatsižvelgiantis į kitus), – taip jau ir yra – moralė visai atmetama, kaip atgyvena.

Todėl teisių ir laisvių, kurios vienaip ar kitaip neatsilieptų kitiems, nėra ir negali būti. Pusiniam mąstymui tai labai keistai skamba. Betgi pasaulyje viskas yra susieta ir surišta tamprioje tarpusavio priklausomybėje. Buda, medituodamas po medžiu, suvokė priklausomo radimosi arba visuotinės priklausomybės dėsnį. Tai buvo pagrindas jo mokymo apie vidurio kelią, kuris suderina laisvės ir nelaisvės, teisės ir paklusnumo prieštaras. Dėka visuotinės priklausomybės esame taip susieti ir surišti, kad mano laisvė ar teisė vienaip ar kitaip paliečia kitus žmones – juos įpareigoja, suvaržo ar prievartauja. Atėmęs laisvę kitam, taipogi yra nelaisvas, nes jis tampa prižiūrėtoju. Laisvė – tai toks dalykas, kurį galite turėti, jei jį suteikėte kitiems. Taigi, laisvės vieniems išvirsta į prievartą kitiems ir atvirkščiai.

Štai pavyzdys. Ramutis Juškevičius, krikščionių demokratų partijos narys, norėjo kandidatuoti į prezidentus. Jo trumpoje programoje, kuri nepateko į spaudą, buvo ir tokie punktai: Suteikti teisę vaikams gimti – uždrausti juos žudyti abortais. Suteikti teisę vaikams turėti motiną ir tėvą – uždrausti skyrybas. Suteikti teisę vaikams gimti sveikiems – uždrausti vyrams iki 35 metų vartoti bet kokius alkoholinius gėrimus.

Palyginimui, tą patį dėsningumą matome ir šachmatų žaidime. Valdovės pranašumas ir jos galia remiasi tik tuo, kad kitos figūros yra suvaržytos, kad jai duota daugiau už kitas, o kitoms duota mažiau.

Kai kas sako, kad demokratija turi būti tikra. Atseit dabartinė netikra. Kas pasakysite, kokia demokratija yra tikra? Galima daug teoriškai kalbėti apie tai, kokia turėtų ji būti, tačiau tos teorijos pasirodo neįgyvendinamos arba, jei ir pritaikomos praktikoje, vėl demokratija tampa tokia, kokia buvusi, kokia ji yra dabar.

Kas yra demokratija? Tai galimybė įteisinti ir leisti bet ką. Tai teisė daryti neteisingą pasirinkimą. Tai laisvė naujoms vergijos formoms sukurti. Demokratija – tai mažumos valdžia, kai dauguma tiki, kad ji yra laisva ir pati laisvai tvarko savo gyvenimą. Demokratija – tai būdas priversti kitą elgtis taip, kaip norite jūs. Tai graži ir viliojanti iliuzija. Ir dauguma žmonių šia iliuzija tiki ir pasitiki. Begalybė būna dviejų rūšių: viena jų – kosminė, o kita – žmogiška kvailybė (Markas Tvenas). Kiek kartų reikia nusivilti, kad sudužtų toji iliuzija? 10, 20, 30 kartų? Ko gero, daug daugiau, nes tai iš tiesų graži iliuzija. Kada žmogus sudaužo šią gražią iliuziją?

Alanas Keitlis (Alan Keightley) sako taip: Kartais žmonės staiga suvokia, kad jie neprivalo suvokti pasaulio taip, kaip jie yra išmokyti suvokti. Prisiminkime, kad tikrovė, kurioje gyvename, yra sutartinė, sąlyginė. Taigi mes esame išmokyti, kad demokratiškas pasaulis gali būti tas, kuriame žmonės yra laisvi, kuriame jie turi ir gali susigalvoti įvairiausių teisių.

Kartoju mūsų išmoktam suvokimui neįprastai skambančius žodžius: Dievas nesuteikė žmogui jokių teisių ir laisvių. Prieš keletą metų kalėdiniame pamoksle išgirdau berods arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pasakytus žodžius: Demokratija naudojama totalitarizmui įtvirtinti, mokslas – mirties kultūrai skleisti, o laisvė – naujoms vergijos formoms sukurti.

Suvokimas keičia lūkesčius, lūkesčiai keičia suvokimą. Kokie mūsų lūkesčiai? Daugumos lūkesčiai tokie, kokius mums įteigia žiniasklaida. Aš šiame pasaulyje nesu tam, kad pateisinčiau tavo lūkesčius, ir tu šiame pasaulyje esi ne tam, kad pateisintum mano, – sakė Briusas Li (Bruce Lee). Tačiau kai tik pradedame kalbėti apie laisves ir teises, tai kažkodėl paaiškėja, kad mano laisvių ar teisių lūkesčius kažkas turi pateisinti, užtikrinti, aš kažką turiu apriboti ar net prievartauti, kad pasimėgaučiau savo laisvėmis ir teisėmis.

Tačiau visada tai vyksta kito ar kitų sąskaita. Ten, kur prasideda mano laisvė, baigiasi kito ar kitų laisvė. Stebimės, kur dingo teisingumas, – jį sunaikino laisvės ir teisės. Dėsningumas: kuo daugiau laisvių ir teisių, tuo mažiau teisingumo.

Kontracepcijos dienai skirtoje konferencijoje Seimo narė Marija Pavilionienė prabilo apie naują teisę ir iš to sekančią „problemą“: Jaunimas nežino kur pasikeisti lytį. Bet kontracepcija – tai bandymas tapti laisvu nuo savo veiksmų pasekmių ir teisės gimti kitiems suvaržymas.

Tokios ir panašios teisės yra beatodairiški norai ir užgaidos. Tačiau su tokiais ir panašiais neapgalvotais norais būkime atsargūs, nes jiems išsipildant išryškėja kita jų pusė.

Kas išdrįsta pasakyti, kad tokios ir panašios teisės yra amoralios? Kai kas moralę atvirai atmeta, o dauguma nutyli, nes bijo būti apšaukti atgyvenomis ir atsilikėliais. Nebūsi sveikesnis, jei gerai prisitaikysi prie akivaizdžiai sergančios visuomenės (Krišnamurti). Jei bijai prieštarauti amoralumi, labai tikėtina, kaip netrukus bus parodyta, kad ir pats tokiu tampi.

Kodėl gi mes tikime ta nuolat nepasiteisinančia iliuzija? Priežasčių daug, bet, ko gero, pagrindinės yra trys:

1. Visų pirma, tai prieštaringa, dviguba žmogaus prigimtis. Žmogus yra sielos ir kūno jungtis: tai, kas tinka kūnui, netinka sielai, o tai, kas tinka sielai, to nemėgsta kūnas.
2. Pinigų iliuzija. Kitaip sakant, pinigų pavertimas stabu, aukščiausia gyvenimo vertybe.
3. Kalba, kuri, kaip ir žmogaus prigimtis, yra priešybių junginys.

Pirmoji priežastis žinoma nuo senų laikų. Apie ją įvairių tautų religijos ir kultūros pasakoja ir moko žmones simboliniais palyginimais.

Senas indėnas mokė savo anūką gyvenimo išminties: – Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į aršią dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas atstovauja blogio jėgas: egoizmą, pyktį, pavydą, agresiją, melą. Kitas vilkas įkūnija gėrį: taiką, teisingumą, meilę, pareigą, pasiaukojimą. Anūkas susimąstė ir tada paklausė: – O kuris vilkas laimi kovą? Senas indėnas nusišypsojo ir atsakė: – Atsimink: visada laimi tas, kurį tu maitini…

Daugelis pasakys, kad tai pasaka vaikams. Taip, tai pasaka, bet joje slypi tikroji išmintis. Kuo tiesa teisingesnė, tuo ji paprastesnė, prastesnė.

Šios gilios tiesos dažnai nebesuvokia ir tikintieji. Blogasis vilkas iš vidaus yra iškeltas į išorę ir pavadintas velniu, šėtonu. Tada reikia kovoti nebe su savimi, bet su tuo, kažin kur esančiu velniu.

Kai kalbame apie teises ir laisves, mes save, savo ego iškeliame virš kitų ir visuomenės. Pasak senojo indėno, taip maitiname blogąjį vilką. Ir to visai nesuvokiame. Taip mus apgaudinėja, o tiksliau, patys apsigauname ir todėl ta demokratijos iliuzija yra tokia gaji. Labai lengva ją palaikyti, nes mes patys to norime. Esame aukščiausiame pagundos lygyje – apžavėti. Pagunda mus taip sužavėjo, kad nepastebime joje slypinčio melo ir apgaulės.

Orwell bijojo, kad tai, ko nekenčiame, mus sužlugdys. A. Huxley suprato, kad mus sužlugdys tai, ką mėgstame be saiko, – rašė Nilas Potsmanas (Neil Potsman), kultūros ir žiniasklaidos kritikas, labiausiai pagarsėjęs savo knyga „Mes linksminamės mirdami“ („Amusing Ourselves to Death“), už kurią buvo apdovanotas Orvelo premija. Istorija patvirtina, kad iš tiesų mus sužlugdys ne tai, kas mus vargina, o tai, kas teikia malonumą.

Siekiantieji laisvių, trokšta lengvo gyvenimo. Tačiau ar tai pasiteisina? Žvelgiant plačiai, yra du pagrindinai elgimosi būdai: žmogus arba rieda, arba kopia. Paviršutiniškam žvilgsniui atrodo, kad riedėti žemyn lengva, o kopti sunku. Bet yra atvirkščiai. Riedantieji greitai pavargsta gyventi ir dažniausiai pirma laiko nueina nuo scenos, o kopiantieji, ir senatvės sulaukę, vis dar žvalūs. Per riedančiuosius, pasak Vydūno, reiškiasi senumas, o per kopiančius – jaunumas. Kinų patarlė sako: Tas, kas tau užtveria kelią, tas tave stumia pirmyn. Todėl tai, kas atrodo kliūtys, yra tik akmenys pasilypėti.

Dar vienas pavyzdys apie dvigubą žmogaus prigimtį, dėl kurios, kaip sakyta, tikime laisvių iliuzija. Yra tokia, neva egzistuojanti,  CŽV valdybos direktoriaus A. Daleso 1945 m. paruošta doktrina.  Jos esmė – žlugdyti žmones ir tautas, propaguojant amoralumą bei palaidumą visose gyvenimo srityse [ją galima rasti internete, pavyzdžiui ČIA]. Įvairios nuomonės sklinda apie šią doktriną.

Yra tas Daleso dokumentas ar ne? Tarkime, kad jo nėra, kad tai provokacija. Bet pažvelgę į tai, kas vyksta nuo II Pasaulinio karo pabaigos, regime gana tikslų Daleso doktrinos įgyvendinimą. Yra taip, kaip aprašyta doktrinoje, ir tas procesas, kaip koks vėžys, vis labiau plinta po visą pasaulį.

Galima įtarti, kad minėtoji, tikroji doktrina yra šiek tiek kitokia, nei pateiktoji. Ten gali būti aprašyta tik kaip į kitas šalis eksportuoti demokratiją. Ir to visai pakanka, kad atsirastų visa kita, kas aprašyta doktrinoje.

Jei būtų tik Daleso doktrina, tai dar nieko, bet yra kur kas blogiau. Reikalas tas, kad to, kas joje neva surašyta, mes patys norime. Taip, mes to norime. Ir tai labai lengva patikrinti. Tereikia paklausti: Jūs už demokratiją ar prieš? Jūs už draudimus ar už laisvę? Jūs už teises ar už jų suvaržymą?

Kiek atsirastų tokių, kurie pasakytų, kad prieš demokratiją, už draudimus ir už teisių suvaržymą? Manau, kad gerokai mažiau nei 10%.

Daugelis gali sakyti, kad nenori to besaikio palaidumo, yra už padorumą bei nori, kad ir tauta būtų dora. Bet dažniausiai tai savęs apgaudinėjimas. Juk sakyti, kad aš nenoriu amoralumo ir paleistuvystės, tai tas pats, kas sakyti, kad aš neturiu kūno. Žmogus yra ir siela, ir kūnas, todėl jame visada yra du priešingi norai ar potraukiai. Pavyzdžiui, Gėtė rašė apie dvi sielas: Dvi sielos mano! koks gyvenimas! viena nuo antrosios nori atsiskirti, viena su gyvu gašlumu kabinasi prie žemiškų skanybių, antroji kyla su galingumu kilniu link protėvių aukštybių.

Todėl mes visi to norime, nes visi turime kūnus. Skirtumas tik tas, kad vieni tam pasiduodame, o kiti atsilaikome. Jeigu jums nekyla noras peržengti nors vieną iš Dievo įsakymų, reiškia kažkas jumyse netvarkoje, – sakė Gilbertas Čestertonas (Gilbert Chesterton). Gilių prieštarų buvimas iškelia asmenybę.  Kitaip sakant, žmogus vystosi, jei jame yra prieštaros (konfliktas). Pasak Lao Czė: Aukštai iškilęs remiasi gelme.

Visi reiškiniai, taipogi ydos ir dorybės, egzistuoja dėka savo prieštarų (antrųjų pusių). Kaip negali būti laisvės be prievartos, šviesos be tamsos, teisės be draudimo,  tiesos be melo ar gėrio be blogio, taip ir dorybės negali būti be ydos.

Dosnumo negali būti be šykštumo, drąsos negali būti be atsargumo, padorumo be pasileidimo, gerumo be griežtumo ir t. t. Kitaip sakant, dosnus žmogus gali pavirsti šykštuoliu ir atvirkščiai, padorus pasileidėliu ir atvirkščiai. Todėl teises atsveria draudimai, drąsumą išlygina atsargumas, gerumą – griežtumas, laisvę – prievarta, stiprumą – trapumas ir t. t.

Mūsų santykis su laisvėmis ir teisėmis demokratinėje visuomenėje gali būti trejopas:

1. Aš galiu sakyti, kad to amoralumo, savęs paleidimo, tos tariamos „pažangos“ noriu ir esu už demokratiją ir laisves bei teises.
2. Galiu pripažinti, kad savęs paleidimo noriu, bet esu prieš demokratiją, prieš amoralias teises ir laisves.
3. Galiu sakyti, kad esu prieš palaidumą ir amoralumą, bet balsuoti [balsuoju] už demokratines teises bei laisves.

Akivaizdu, kad trečiajam atvejui pritartų dauguma, tačiau tai yra saviapgaulė, kurios nepastebime, o gal nenorime pastebėti. Ir todėl yra kaip yra. Tada nebėra svarbu, ar aukščiau minėtoji tariama doktrina yra, ar jos nėra.

Armėnų radijas klausia: Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio? Atsakymas: Žmogus gali tapti gyvuliu, o gyvulys žmogumi – ne. Ar tam, kad žmogus taptų amoraliu ar net gyvuliu, reikia kokios nors doktrinos? Kūniškumas ir jo instinktai žmoguje dažniausiai vyrauja. Jei ugdysi žmoguje žmogiškumą, – išaugs gyvulys. Jei ugdysi žmoguje dieviškumą, – išaugs žmogus. Todėl kiekviena religija, kultūra ar civilizacija prasideda  nuo draudimų. Kai draudimai pavirsta laisvėmis ir teisėmis, prasideda išsigimimas ir žlugimas.

Sakysite, kad laisvės ir teisės išlaisvina. Tačiau ką šias laikais propaguojamos laisvės išlaisvina? Ar ne žemuosius žmogaus instinktus?

Dar vienas pavyzdys to, jog mes patys norime pasileidimo ir amoralumo, o sakant šiuolaikiškai – pažangos ir modernumo. Žurnalo „Playboy“ įkūrėjas Hju Hefneris (Hugh Hefner) yra sakęs, kad leisdamas šį žurnalą 1953 metų puritoniškoje Amerikoje nesitikėjo sėkmės. Tačiau žurnalas buvo išgraibstytas, o tiražas greitai išaugo iki milijoninio.

O antroji tikėjimo „demokratija“ iliuzijos priežastis – pinigai. Pinigai mums tapo geidžiamiausia vertybe, bet jie maitina žemuosius instinktus. Turintis pinigus, gali nupirkti viską, įskaitant ir sąžinę. O mes, siekdami trumpalaikės iliuzinės pinigų teikiamos laimės, ją parduodame. Pinigų taip geidžiame, kad tikime akiplėšišku melu: pinigas daro pinigą. Palūkininkas lobsta kitų sąskaita, panašiai, kaip mano laisvė ar teisė suvaržo kitų laisvę.

Pinigai, kaip taikliai pastebėjo Eptonas Sinkleris (Upton Sinclair), atima iš mūsų gilesnį suvokimą: Sunku rasti ką nors suprantantį žmogų, kai jo alga tiesiogiai priklauso nuo jo nesupratimo lygio. Parduodame savo suvokimą tiems, kurie lupikaudami susigrobė pinigus. Taip būdavo sakoma, o dabar už tokį žodį gali pakliuti į teisėsaugos rankas, nes tu pasisakai prieš teisę imti palūkanas, o tiesiai sakant, prieš teisę lobti kitų sąskaita.

Taip susilietėme ir su trečiąja iliuzijų atsiradimo priežastimi – kalba, o ypač sąmoningu vienų žodžių pakeitimu kitais, kurie palaiko mums mielas iliuzijas.

Bus daugiau

Pirma dalis: A. Žarskus. Glūdėti ar kovoti?