J. Vaiškūnas. Kalėdų supratimai

Kūčios – šeimos susitelkimo šventė. Tuo metu kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kai visa kosminė erdvė susitraukia į mažą šviesos ratą besisukantį apie namų židinį, tai ir žmogaus siela iš erdvių laukų platybių ir tolimų kelionių sugrįžta į namų vidų prie šeimos židinio, į sielos šviesą ir prisiminimų šilumą…

Vasarą džiugu bėgti šviesos erdvėmis nuo daikto prie daikto, nuo minties prie minties, žiemą – tamsos apsiaustoje namų židinio ugnyje susitelkti meditacijai – keliui į vidų, sugrįžimui į sielą. Pati tamsiausia ir ilgiausia metų naktis tampa nusileidimo į mūsų sielos gelmes simboliu, tuomet gauname progą pasisemti galių iš pačių giliausių pasąmonės erčių, tuomet sielos vandenys gali virsti svaigiausios išminties vynu. Palaimingas buvimas Tėvynėje, kai visi namuose – su savais apie amžiną židinio ugnį.

Namai – Kalėdų šventvietė – šilti ir jaukūs, apsupti kosminio šalčio ir patamsių galių. Šiandien sugrįžtančios Saulės ir pasaulio atsimainymo apimtos širdys, atsivėrusios dvasios stebuklui, laukia ženklų – gairių kelionei į dar vieną Saulės ratą.

Pasitelkime svarbiausius Kūčių – Kalėdų ženklus:

Saulę – pasaulio ir sielos atnaujintoją

Žiemos saulėgrįža daugeliui pasaulio tautų yra nenugalimos Saulės sugrįžimo šventė. Saulė ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, žmogiškai dvasiai – tai pačios gyvybės, sielos, dieviškumo šaltinis ir viso pasaulio pradžia. Visas Pa-Saulis išnyra kaip Saulės iššviesta iš tamsos chaoso, sušildyta, apskrieta ir apibrėžta erdvė, o tuo pat ir kaip laikas – kurį gyvename kartu įsikūniję po Saule.

Laikui nuo Kalėdų iki sausio 6 d. teikta ypatinga reikšmė. Šis laikotarpis vadinamas “tarpušvenčiais”, “tarpukalėdžiais” arba “šventvakariais”. Šiuo laiku Saulės laidos ir tekėjimo kryptys bei dienos trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti ūkio darbus, susikaupti, apmąstyti savo gyvenimą, bendrą būtį su artimaisiais šiapus ir anapus. Tai būtina padaryti, kad į sugrįžtančios Saulės mums vėl atkurtą Pasaulį įžengtumėm su sutvarkytu ir darniu savo sielos ir minčių pasauliu. Tik tuomet galima tikėtis, kad dar vieni dovanai gauti Naujieji metai bus išties mums nauji ir sėkmingi.

Kalėdą – nešančią sugrįžtančios Saulės dovanas

Kalendorinėse Kalėdų dainose apdainuojamas devyniaragis elnias, kurio raguose kalviai kala aukso vainiką. Aukso vainikas tarp dangiško elnio ragų – tai pati mitinio kalvio nukalta Saulė. Kalėdų vardas tiesiogiai susiejamas su kalvio nukalama Saule, kuri senosiose dainose kartais ir vadinama Kalėda. Kalėda apdainuojama atvažiuojanti geležiniais ratais su šilko botagais, dalinanti savo dovanas Pasauliui ir mums, jos išsiilgusiems. Ratai – Saulės disko įvaizdis, botagai – spinduliai, dovanos – sugrįžtančios Saulės atnešamos visos Pasaulio gėrybės. Šiuolaikinio, jau mums įprasto raudonais rūbais apsirengusio ir elnių vežamo Kalėdų senio įvaizdis, taip pat kildintinas iš daug senesnio, Saulę atnešančio, elnio vaizdinio. Tad mūsų Kalėda, Kalėdų senis ir net amerikoniškas Santa Klausas yra įkūnytojai pačios sugrįžtančios Saulės, nešančios visas artėjančių Naujųjų metų dovanas.

Žvaigždes – žadinančias mūsų sielose viltį

Prie Kūčių stalo sėdame sužibus pirmajai vakaro žvaigždei. Krikštasuolėj, palei Kūčių stalą, ant sienos kabinamos šiaudinės Kalėdų žvaigždės. Žvaigžde dabar puošiame ir Kalėdų eglės viršūnę. Kūčių naktį iš žvaigždžių spėdavo ateitį, būsimų metų derlių, gyvenimo sėkmę. O paskutinį šventvakarių vakarą (sausio 6) žvaigždės atvaizdą iškilmingai nešiodavo po kaimus. Buvo tikima, kad kiekvienas žmogus danguje turi savo žvaigždę, žmogui gimstant žvaigždė įsižiebia, o mirštant krenta. Todėl pamatęs krentančią žvaigždę žmogus susimastydavo apie gyvenimo trapumą ir laikinumą, pajausdavo atsakomybę už kiekvieną būties akimirką.

Vėles – mūsų akistatą su sąžine ir praeitimi

Kūčios ir Kalėdos – trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Nors laukiame Saulės sugrįžimo, tačiau Kūčių naktį Pasaulį apgaubia pati didžiausia tamsa. Su tamsa, vėluma siejamos vėlės, tikima, kad jos į mūsų namus ateinančios vakarais ir svečiuojasi iki aušros. Ilgiausios metų naktys – vėlių viešėjimo laikas. Kad neužgautum aplink susitelkusių protėvių vėlių, tuomet būdavo draudžiama dirbti įvairiausius darbus, nesusijusius su pasiruošimu šventėms.

Tikėta, kad protėvių vėlės ypač yra linkusios prisilaikyti įvairių augalų stiebuose, vilnose, plaukuose… Todėl neverpdavo, nebraukdavo linų, nekuldavo, nesijodavo, nemaldavo, nekapodavo malkų, neplėšydavo plunksnų, netgi plaukų nešukuodavo… Nesilaikantys draudimų galėjo sulaukti nepasisekimų ūkyje, gyvulių pasiligojimo arba patys netekti sveikatos.

Vaišes – jungtį tarp šio ir anapusinio Pasaulio

Kūčių vakarą protėvių vėlės kviečiamos šventinės vakarienės prie Kūčių stalo. Visais laikais priimant svečius įprasta juos vaišinti. Paprotys po staltiese pakišti nors truputį šieno yra labai senas. Šienas, šiaudai buvo laikomi savotiška vėlių prisilaikymo vieta. Seniau nekasdieniškiems svečiams iš Anapus vaišės buvo dedamos tiesiai ant šventinio stalo paskleisto šieno. Jau prieš kokius 4 tūkstantmečius indai „Laidotuvių himne“ kartu su vėlėmis kviesdavo savo mirusiųjų dievą Jamą sėstis ant aukojimo vietoje pabarstytų žolių, kur buvo aukojamas maistas. Todėl Kūčių-Kalėdų nakties šienas nepaprastas. Po Kūčių vakarienės, iš po staltiesės ištraukęs šio nepaprasto šieno stiebelį, gali išsiburti savo laimę ir dalią, sužinoti savo gyvenimo trukmę.

Kūčių valgių turi būti paruošta 12 – tiek kiek metuose mėnesių. Pagrindinis apeiginis valgis buvo – kūčia gaminama iš javų sumaišytų su miešimu – medumi saldintu vandeniu. Kūčios turi paragauti visi, indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Apeiginis kūčios valgymas lemia derlingus, vaisingus ir sėkmingus ateinančius metus. Tarp valgių būtini: avižinis kisielius, miežinių kruopų košė (grucė), kūčiukai (šližikai), aguonų pienas, virtos pupos, žuvies patiekalai, barščiai su grybais, obuoliai, riešutai, medus. Valgoma nenaudojant peilių, kad netyčia nebūtų užgautos nematomos vėlės. Kiekvieno valgio ir gėrimo pirmiausia paaukojama nuliejant, įdedant į vėlėms skirtus dubenėlius.

Neapčiuopiama mirties erdvių viešpatija mūsų protėvių tradicijoje buvo gerai apmastyta ir suvokta. Vaikai, seneliai, ligoniai ir mirusieji buvo šalia, o ne išstumti į gyvenimo paribius, kad netrukdytų ir negąsdintų. Mirtis buvo sava: miegojo lovoje, sėdėjo prie stalo, augo medžiais, plazdėjo vėliavomis, ilsėjosi kalnelyje, žibėjo žvaigždėmis… O ar esame dabar pasiruošę iš po Kūčių stalo staltiesės ištraukti trumpą smilgą arba išvysti savo šešėlį be galvos?

Šiandien išblaškytiems kalėdinių gėrybių reklamos mirgėjimo ir civilizacijos patogumų, iš gamtinio gyvenimo ritmo išplėštiems, mums sunkiai įkandamas protėvių Kalėdinis egzistencializmas, pasireiškęs gebėjimu drąsiai žengti į susitikimą su sielos gelmėn panirusia tikrove – iš kurios į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kurioje gyvena atsakomybė už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.

2007 m.