2013 m. lapkričio 6 d. 1863 m. sukilimo muziejuje (Paberžė, Gudžiūnų seniūnija) vyks Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos posėdis.
Posėdyje bus aptarta etninės kultūros plėtra Aukštaitijos regione, Tarmių metams skirti renginiai ir kiti klausimai. Bus surengta ekskursija apžiūrint 1863 metų sukilimo muziejų ir Tėvo Stanislovo bažnytinių reikmenų kolekcijas.
Aukštaitijos regioninę etninės kultūros globos tarybą (AREKGT) sudaro visų Aukštaitijos savivaldybių deleguoti 28 nariai, savivaldybių administracijų, kultūros, švietimo įstaigų ir kitų įstaigų darbuotojai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.
AREKGT yra Lietuvos Respublikos Seimui pavaldžios institucijos Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) regioninis padalinys. EKGT regioniniai padaliniai veikia penkiuose etnografiniuose Lietuvos regionuose: Aukštaitijoje, Dzūkijoje (Dainavoje), Mažojoje Lietuvoje, Sūduvoje (Suvalkijoje), Žemaitijoje.
Jų tikslas – daryti įtaką etninės kultūros sklaidai etnografiniuose regionuose, laiduojančiai regioninio savitumo išsaugojimą, tautinio tapatumo ir savimonės stiprinimą, užtikrinti etninės kultūros paveldo apsaugą ir gyvosios tradicijos plėtrą, etninės kultūros objektų ir subjektų globą, įtraukti į etninės kultūros veiklą suinteresuotas institucijas, visuomenines organizacijas, vietos bendruomenes.
Regioninės tarybos yra įsteigtos 1999 m. vadovaujantis Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu. Savo veikloje, be pagrindinių šalies įstatymų, jos vadovaujasi Regioninių tarybų nuostatais bei Regioninių tarybų reglamentais.
Kai laikas…
laikosi pakibęs
(anoj pusėj upės, – rasite “už ko” ir kiek brangiai 🙂
– o šioj pusėj upės, – nuostabiai išlikusi, aptikta ir pateikta …su Bulhaku /ant nykstančių jau trol./ stebukliškai
http://mylimasvilnius.wordpress.com/category/dinges-vilnius/
– 1944 m. buv. LIETUVOS TARYBOS rūmų nuotrauka, dab. esam/buv. centrinio knygyno vieta);
tai metas šiandien Aukštaitijos regioninei etninės kultūros globos tarybai (AREKGT)
“atkabint” tą …com/2009/02/ nuoroda teiktos “kultūros” laikinumą
/”Tik dabar jau nebežinau ar gerai, ar blogai, kad jos laikinos(?)?..” iš mylimasvilnius.wordpress.com /
nuo kablio
žemėje…
TAME Neries krante, –
Zita Mackevičienė – Aukštaitijos regioninės tarybos pirmininkė nuo 2013 m., Utenos r. savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė
Lina Vireliūnienė – Biržų r. savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja
Liucija Bertulienė – Joniškio r.savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė
Violeta Aleknienė – Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė
Zita Kapučinskienė – Pamūšio kultūros namų meno vadovė
Lina Vilienė – Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyr. specialistė
Remigijus Vilys – Panevėžio r. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausias specialistas
Daiva Adamkevičienė – Pasvalio kultūros centro etninės kultūros specialistė
Kristina Kacevičienė – Radviliškio r. savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė
Ramutė Kežienė – Kupiškio r. Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė
Eugenijus Urbonas – Lietuvos maironiečių draugijos pirmininkas
Rasa Ališauskienė – Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė
Regina Stumburienė – Anykščių kultūros centro etnografė
Jonas Vaiškūnas – Molėtų krašto muziejaus Etnografinės sodybos ir dangaus šviesulių stebyklos vedėjas
Petras Blaževičius – Rokiškio r.savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas
Danutė Vigelienė – (nuo 2013 m.) Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja
Elena Kiškienė – Vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis“ folkloro ansamblio „Kupolytė“ vdovė, muzikos mokytoja ekspertė
Rimutė Vitaitė – Zarasų r. savivaldybės Kultūros centro etninės veiklos skyriaus vedėja
Sigutė Mudinienė – Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vyresnioji specialistė (kultūrologė)
Algirdas Svidinskas – Rytų aukštaičių sambūrio seniūnas
Daiva Medvedevienė – Jonavos rajono savivaldybės Kultūros centro etnografė
Gintarė Daunoraitė – Kaišiadorių muziejaus muziejininkė
Jolanta Balnytė – Kauno r. Neveronių kultūros centro meno vadovė
Kęstutis Stadalnykas – Kėdainių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas
Laimutė Bikulčienė – Širvintų kultūros centro etninės kultūros specialistė
Vita Majerienė – Širvintų r. savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėja
Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė – Ukmergės kultūros centro specialistė etninei kultūrai
Jonas Vitkūnas – Kernavės kultūrinio rezervato Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas
tauta laukia Jūsų globos – šiandien.
O rytoj,
– anam krante nuo Paberžės,
kažkur tai Varšavoj, – vėliavą
grafienės Šilingienės Vilhelminos
kunigo Antano Mackevičiaus
sukilėlių būriui įteiktą Laisvės kovos
valiai ir galiai apvienyti rastą, – atgabensite TEN.
Laiku…
http://lh5.ggpht.com/_SDVDSDPC0FA/SZVbVF8zzPI/AAAAAAAAGzo/_id41FO02q4/s640/IMG_5071.JPG
– dabar ir
tuoMET –
“Giminėje buvo gyvi prisiminimai apie 1863 m. sukilimą, Paberžės dvaro savininkų Stanislovo ir Vilhelminos Šilingų ryšius su Paberžės kunigu Antanu Mackevičiumi, vienu iš sukilimo vadovų. Paberžės būrio sukilėlių vėliava ir buvo Vilhelminos Šilingienės išsiuvinėta. Stanislovas Šilingas už sukilėlių rėmimą buvo ištremtas į Sibirą, jo žmona Vilhelmina spėjo išvykti į Paryžių, jų dvaras buvo konfiskuotas ir perduotas caro valdininkui, o vienuolikmetę Valeriją, mūsų rašinio herojaus Stasio Šilingo būsimą motiną, apsiėmė auginti patriotiško nusiteikimo asmenys. Tokia giminės istorija be pėdsako neišnyko, glūdėjo kaip uždelsto veikimo mina S. Šilingo savimonėje. Formuojantis etninei tautos savimonei visa tai atliko liepsnojančio deglo vaidmenį, ypač revoliucinių neramumų metais, o kadangi etninė lietuvių tauta formavosi lietuvių kalbos pagrindu, tai šią kalbą pirmiausia dar reikėjo išmokti. S. Šilingui ir R. Bytautui tai nebuvo kliūtis.
Jie ne tik išmoko protėvių kalbos, o R. Bytautas net nusipelnė lietuvių kalbos tyrinėjimams, parašęs vertingų straipsnių iš kalbos filosofijos ir praktinių lietuvių kalbos vartojimo dalykų. Apie S. Šilingo išmoktos protėvių kalbos jausmą geriausiai liudija jo devynių dukterų vardai. Vedęs savo bičiulio R. Bytauto seserį Emiliją, dukterims suteikė štai kokius gražius, poetiškus tautiškus vardus: Laima (gimė 1912 m.), Daiva, Danguolė, Saulenė, Raminta, Rusnė, Audronė, Vingra, Galinda (gimė 1933 m.). Be išugdyto lietuvių kalbos jausmo vargu ar tokius vardus būtų suteikęs.
Būdama toli nuo tėvynės lietuvių studentija ir inteligentija svarbiausią priedermę suvokė kaip gyvenimo tikslą – šviesti savo tautą, žadinti iš amžiaus letargo, į kurį tauta svetimųjų buvo nugramzdinta. Rusijos, Vokietijos šviesuoliai aiškino, kokius didžius turtus iš protėvių paveldėjo lietuviai per savo senąją kalbą, liaudies dainas, tautosaką, tradicijas ir papročius. Bet visas šias lobių skrynias ligi tol vos ne vos buvo pravėrę svetimšaliai tyrinėtojai, suvokę tą senos tautos dvasinės kultūros vertę. O kur patys lietuviai? Šis klausimas S. Šilingui, R. Bytautui ir kitiems šviesuoliams nedavė ramybės, o mes to meto lietuvių šviesuomenėje, tegul ir ne tokioje dar plačioje, galime įžvelgti naujų ir labai svarbių visuomeninių pokyčių.”
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/kategorija/mokslo-lietuvos-numeriai/2012-metai/2012-03-08-nr-5-471/page/2/