Sausio 16–17 dienomis Valstybinė kultūros paveldo komisija surengė išvažiuojamąjį posėdį į Molėtų, Švenčionių ir Ignalinos rajonus.
Buvo aplankytos vietos kultūros paveldo vertybės – dvarai, bažnyčios ir kitos, saugomų teritorijų vertybės. Paveldo komisijos nariai domėjosi šių vertybių būkle, išsaugojimo iššūkiais bei pasidžiaugė sėkmingais paveldo puoselėjimo pavyzdžiais.
Dvarų sėkmės istorijos ir užmirštų pastatų liūdesys
Čiulų dvaras, įsikūręs Labanoro regioniniame parke, žavi ne tik savito stiliaus architektūra, bet ir savininkų – Aisčio ir Elenos Šimaičių – rūpesčiu paveldu. Čia išlikę keturi istoristinio stiliaus pastatai statyti XIX a. II pus.
Ponų namas yra retas medinės kurortinės architektūros pavyzdys ir labiau primena šveicarišką chalet, nei įprastą lietuvišką dvarą – vien pirmame aukšte yra 31 langas, namą su kolonomis ir balkonu puošė daug kiaurapjūvių ornamentų.
Dabartiniai savininkai tvarko dvaro aplinką ir pagrindinį pastatą, rengia jo tvarkybos darbus ir siekia prikelti naujam gyvenimui.
Savininkų atliekamų tvarkybos darbų užmojai ir tvarus, jautrus, aplinką bei išteklius tausojantis požiūris šiame žingsnyje turėtų susilaukti ir Molėtų rajono savivaldybės, jei ne finansinės, tai moralinės ir metodinės paramos.
Paveldo komisijos narius maloniai nustebino Vidiškių dvaras ir jo savininkas
Rūmų vidus įrengtas skoningai ir jaukiai, interjerai kokybiškai (su restauravimo atodanga) sutvarkyti, bet neperkrauti, kiekviename žingsnyje jaučiamas savininko Kęstučio Mozerio užsidegimas sovietmečio kultūros centrui grąžinti eleganciją ir orumą.
„Dėkojame savininkui už pastangas ne tik puoselėti šią kultūros paveldo vertybę, bet ir suteiktą galimybę juose apsilankyti, apžiūrėti, įsijausti į Vidiškių dvaro genius loci“, – sakė Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Nuo šios patirties gerokai skyrėsi jau kelis metus tvarkomos Arnionių dvaro sodybos atvejis ir savininkų galimybės jį aprodyti. Dvaro rūmus, garsėjančius klasicistine architektūra, manoma, suprojektuotus klasicizmo korifėjaus Lauryno Stuokos Gucevičiaus, nepavykus suderinti apžiūros laiko, teko nulydėti žvilgsniu važiuojant pro šalį.
„Paveldo komisijos nariams nepavyko apžiūrėti tvarkomų dvaro parko, rūmų ir kitų pastatų išorės ir vidaus. Viliuosi, ne pernelyg naiviai tikimės, kad Arnionių dvarą pavyks apžiūrėti dar tvarkybos žingsnyje.
Nekvestionuotina yra pamatinė nuostata, jog ir privačiomis lėšomis finansuojamos nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės yra neatsiejama Lietuvos kultūros ir kultūros paveldo dalis.
Juo labiau, kad susipažinti su darbais atvažiuoja skirtingų sričių kultūros paveldo ekspertai, galintys pasidalinti profesinėmis žiniomis, kartu aptarti sudėtingus ir kartais itin painius įstatymų taikymo ir net teisėkūros klausimus“, – pabrėžė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Anot Paveldo komisijos pirmininkės, šiandieninė paveldosauga stengiasi taikyti ne baudimo, o pagalbos kultūros paveldo vertybių savininkams praktiką. Verta turėti omenyje ir tai, kad perteklinis uždarumas skatina įtarimus, kad kultūros paveldo vertybės tvarkomos nesilaikant taisyklių ir paveldosauginių reikalavimų.
Deja, aplankyta ir vertybių, kurių būklė kritiška. Įspūdingus tūrius menančios ir išskirtinę estetinę išraišką vis dar liudijančios Kazokinės dvaro sodybos arklidės bei kt. pastatų liekanos, nors ir nebuvo iš anksto įtrauktos į apsilankymo programą, patarus Kultūros paveldo departamento specialistams, buvo aplankytos papildomai.
Ilgus metus netvarkomi, bešeimininkiai ir neprižiūrimi buvusio dvaro pastatai yra virtę pavojingais griuvėsiais, nepaisant vietos bendruomenės pastangų tvarkyti jų prieigas, renginiais pabrėžti akyse nykstantį paveldą.
„Pamačius liūdną vaizdą, Paveldo komisija pabrėžė būtinybę ieškoti tarpinstitucinių sprendimų. Toks kelias galėtų būti išlikusių elementų dokumentavimas. Viso apsilankymo metu pabrėžėme poreikį bent jau nuodugniai ir tiksliai aprašyti esamų pastatų fragmentus, kol jie visai nesunyko“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Šventas paveldas: polichromijos paslaptys ir bendruomenės stiprybė
Palūšės Šv. Juozapo bažnyčios sienos ir lubos buvo tapytos XVIII a. Keli tapybos fragmentai atidengti 1994–1997 m., o 2022 m. jų atverta daugiau – po storu aliejinio dažo sluoksniu atrasti piešiniai ant lubų ir sienų, kurie datuojami XVIII a.
Po storais dažų sluoksniais atrasti apaštalų figūrų ir figūrinių kompozicijų fragmentai, dirbtinio marmuro motyvai, atlikti molbertinės tapybos technika.
Restauratorių teigimu, uždažymas iš dalies apsaugojo sieninę tapybą nuo sunykimo. Manoma, kad šie darbai gali būti žymių meistrų kūriniai, tačiau tai dar turi patvirtinti žinovai.
Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, pirmą kartą pastatyta 1773 m., ne kartą degė ir būdavo atstatoma. 2016 m. balandį bažnyčia degė dar sykį.
Dabartinė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia atstatyta vos per metus – 2017 m. Ceikinių bendruomenės sumanymas ir jo susitelkimo dėka. Šventoriuje stovi po gaisro išlikusi 3 aukštų medinė varpinė.
Taip pat aplankytas Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios pastatų kompleksas.
Įdomu
Prie Inturkės bažnyčios esanti varpinė yra liaudiško baroko su klasicizmo bruožais XVIII a. statinys – joje yra žalvarinis varpas, išlietas 1671 m., o čia 1973 m. perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios. Bažnyčia taip pat pasižymi ypatingos meninės išraiškos altoriais, atvežtais iš nežinia kurios Ukmergės raj. bažnyčios.
Archeologinis paveldas, pritaikytas šiandienai: Kačėniškės piliakalnio pavyzdys
Kačėniškės piliakalnis Sirvėtos regioniniame parke yra puikus pavyzdys, kaip archeologinis paveldas gali būti pritaikytas šiuolaikiniams lankytojų poreikiams.
Šiame piliakalnyje, įrengtame ant masyvaus gūbrio prie Mergežerio ežero, 2020 m. buvo atnaujintas pažintinis takas, kuris ne tik pagerino lankymo sąlygas, bet ir suteikė galimybę iš arčiau susipažinti su šios archeologinės vertybės reikšme.
„Labai svarbu, kai paveldas yra gyvas. Sveikintina, kad čia organizuojamos edukacinės veiklos, o piliakalnio ir įrengto pažintinio tako dermė sudaro galimybes pažinti tiek kultūros paveldą, tiek vietos gamtos ypatybes“, – pastebi doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Paveldo apsauga: geroji patirtis įkvepia, bėdos skatina veikti
Paveldo komisijos nariai pabrėžė, kad kilnojamosios kultūros vertybės, ypač saugomos bažnyčiose, reikalauja didesnio dėmesio.
Šios vertybės neretai būna pažeidžiamos, todėl būtina aktyvesnė Kilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimo darbų finansavimo programos sklaida ir pranešimas visuomenei apie ją. Taip pat pastebėta vietos savivaldybių ir kultūros paveldo vertybių savininkų bendradarbiavimo svarba – šio dialogo norėtųsi aktyvesnio.
„Šis apsilankymas parodė, kad kultūros paveldas gali būti puoselėjamas bendromis institucijų, savininkų ir vietos bendruomenių pastangomis. Sėkmingi pavyzdžiai įkvepia tęsti darbus, o pastebėtos bėdos skatina ieškoti naujų sprendimų kultūros paveldo apsaugai. Toks ir yra Paveldo komisijos išvažiuojamųjų posėdžių siekis“, – priduria pirmininkė.
Posėdyje dalyvavo
Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistė (paveldosaugininkė) Rasa Juodagalvienė, Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistė Nijolė Stalnionienė, Kultūros paveldo departamento Veiklos koordinavimo skyriaus vedėja Donata Armanavičienė.
Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos Teritorinio skyriaus vyr. specialistė Kristina Jonikienė, Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos Teritorinio skyriaus vyr specialistas Edmundas Vilkas.
Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė kultūrologė, etnologė Sigutė Mudinienė, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė Giedrė Šukytė.
Marius Semaška iš Sirvėtos regioninio parko, Palūšės klebonas kun. Vidas Smagurauskas, Inturkės ir Joniškio bažnyčių klebonas kun. Darius Vėlyvis, Čiulų dvaro savininkė Elena Šimaitienė, Prie Ceikinių bažnyčios Paveldo komisiją atlydėjo seniūnas Saulius Zabolevičius ir bendruomenės pirmininkė, Ignalinos viešosios bibliotekos Ceikinių filialo bibliotekininkė Ona Martinėnienė.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir gerinimo klausimais.
