Atgimsta piliakalniai saugomose teritorijose

Lietuvoje priskaičiuojama apie 1000 piliakalnių, nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose pastaraisiais metais nemažai iš jų tvarkoma. Varnių regioniniame parke baigti Pašatrijos, Panemunių regioniniame parke – Seredžiaus, o Salantų regioniniame parke – Kartenos piliakalnių tvarkymo darbai. Lankytojų laukia naujai įrengti laiptai, informacinės aikštelės, sutvirtinti erozijos pažeisti šlaitai. Siekiant apsaugoti augmeniją ir kultūrinį sluoksnį įrengti pėsčiųjų takai, automobilių stovėjimo aikštelės.  Darbai atlikti įgyvendinant projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos įgyvendinamas projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis. Šį rudenį projekto dėka lankytojų laukia dar daugiau atsinaujinusių piliakalnių.

Bajoro Pagramančio Pilaitė

Kadaise dabartinio Pagramančio regioninio parko teritorijoje gyveno bajoras Pagramantis, turėjęs gražuolę dukterį Gramantę. Ji negalėjo atsiginti jaunikių, tačiau bajoras dukters nenorėjęs atiduoti. Galiausiai pirštis atvyko netoliese gyvenę bajorai. Gramantei abu jaunikiai patiko, todėl ji pažadėjusi tekėti už to, kuris supils didesnį piliakalnį. Abu jaunikiai supylė lygų kaip siena piliakalnį, todėl Gramantė išsigando, kad pažado ištesėti negalės. Ji paprašė burtininkės stebuklingo gėrimo, kurį išgėrusi lyg į žemę prasmego. Iš tos vietos link Akmenos upės pradėjo tekėti upelis, kurį vietiniai pavadinę Gramančia. Būtent Gramančios ir Akmenos santakoje ir stovi Pagramančio piliakalnis, kartais vadinamas Pilaite.

Nors Pagramančios piliakalnis ir taip laikomas vienu įspūdingiausių Lietuvoje, tvarkant piliakalnį iškirtus menkaverčius medžius ir krūmus, prieš lankytojų akis atsiskleidžia natūralus piliakalnio grožis. Taip pat atstatyti bei sutvirtinti erozijos pažeisti piliakalnio šlaitai, įrengti laiptai, suoliukai, apžvalgos aikštelės.

Nuo piliakalnio viršaus galima pasigrožėti gražiausia Lietuvos upe – Akmena, Gramančios upeliu, atodangomis, miškais ir pievomis su retųjų augalų buveinėmis.

Vienintelis piliakalnis Dieveniškėse

Bėčionių piliakalnis – vienintelis Dieveniškių apylinkėse – datuojamas I tūkst. pradžioje,tačiau dar dabar galima pastebėti pylimo liekanas, o šalia jų – griovio pėdsakus.
Dieveniškių kraštas laikomas archaiškiausia Lietuvos teritorija, o Bėčionių kompleksas pamėgtas archeologų. Piliakalnyje užfiksuoti net du kultūriniai sluoksniai, senesnis iš jų siekia II–I a. pr. Kr. Šįkart prieš tvarkant piliakalnį mokslininkai čia aptiko nemažai keramikos radinių, XV a. siekiančio diržo fragmentą.

Tvarkymo metu buvo atlikti kirtimai, šienavimo darbai, įrengti takai, pastatytas medinis tiltas. Pakilę mediniais laiptais, lankytojai patenka į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria puiki panorama. Atsipūsti bei paiškylauti siūloma pavėsinėje, kur įrengti mediniai suolai ir stalas. Susipažinti su apylinkėmis galima prie informacinio stendo. Čia laukiami ir dviratininkai, kuriems įrengti specialūs stovai dviračiams, tad čia turėtų būti patogu aktyvaus laisvalaikio gerbėjams.

Prasmegusi Imbarės pilis

Kita legenda byloja, kad ant kalno stovėjęs dvaras, kurio bajoras visaip engęs žmones. Vieną dieną dvaras prasmego, o žemėje liko skylė, iš kurios esą visokios baisybės lenda. Iš tiesų ant piliakalnio XVII–XVIII a. stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant greta esančios Dvarlaukio kalvos…

Rudenį Salantų regioniniame parke jau bus baigti šios teritorijos tvarkymo darbai – iškirsti menkaverčiai krūmynai, lankytojus pasitiks sutvarkyti takai – jokių kliūčių ieškoti Imbarės lobio, kuris esą paslėptas kalne! Jei nuspręstumėte imtis paieškų – raktas nuo turtų guli Salanto upės sietuvoje. Vidurnaktį reikia nerti į tą sietuvą ir rasti akmenį, o po juo – raktą. Kam pavyks išimti raktą, tas taps visų užburtų turtų savininku. Bent jau taip žmonės kalba…

Pasak projektą įgyvendinančios Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės Rūtos Baškytės, Lietuvoje gamtos ir kultūros paveldas  yra nepaprastai glaudžiai persipynę. Tai puikiai įkūnija kelionė po piliakalnius saugomose teritorijose – apipinti legendomis ir istorijos paslaptimis, jie tampa žmogaus, jo pasaulėjautos ir gamtos neatskiriamumo simboliu.

Imbarės piliakalnio legenda pasakoja, kad kadaise čia stovėjusioje pilyje kalėjo kryžiuotis, kurį išlaisvino pro šalį ėjusi mergina. Motina ją už tai prakeikė (inbarė). Tačiau merginą pamilo smuikininkas, sulaužęs prakeiksmą. Mainais už tai jis turėjo gyventi su mylimąja Imbarės pilyje. Kartą smuikininkas pradėjęs groti, pasiklausyti prie pilies susirinko apylinkių žmonės ir visa pilis prasmego žemėn, o kalne liko žiojėti skylė. Iš tiesų, X–XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, dėl galios konkuravusi su Apuolės pilimi. Spėjama, kad ji buvo apleista po XIII a. kuršių sukilimo.