Į Budapeštą oficialaus vizito išvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius spalio 30 dieną atidengė paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai, vėliau tapusiam Lenkijos karaliumi, ir jo žmonai Jadvygai – Lenkijos karalienei ir Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukteriai.
Ceremonijos metu L. Linkevičius pažymėjo, kad naujasis paminklas simbolizuoja šimtmečius trunkantį Lietuvos ir Vengrijos bendradarbiavimą. Ministras taip pat pabrėžė, kad XIV a. įvykusi Jogailos ir Jadvygos santuoka sujungė Lietuvą su krikščioniškąja Europa ir sustiprino ryšius tarp Vidurio Europos šalių.
Budapešto pilies papėdėje esančiame Europos parke profesorės Dalios Matulaitės sukurtą paminklą pašventino Vengrijos primas, Estergomo-Budapešto arkivyskupas kardinolas Peteris Erdio (Péter Erdő) ir Vilniaus arkivyskupo augziliaras, vyskupas Arūnas Poniškaitis. Paminklo atidengimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Vengrijos užsienio reikalų ministras J. Mártonyi ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorė Henryka Mościcka-Dendys.
Paminklo atidengimas – vienas svarbiausių akcentų Vengrijoje pristatant Lietuvos kultūrą ir istoriją pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpiu. Pagrindinis paminklo rėmėjas – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, taip pat Užsienio reikalų ministerija.
Prieš tai įvykusiame Lietuvos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrų susitikime aptartos dvišalio bendradarbiavimo iniciatyvos, Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai aktualijos, pasirengimas lapkritį Vilniuje vyksiančiam ES ir Rytų partnerystės valstybių vadovų susitikimui bei kiti klausimai.
Šiandien ministras L. Linkevičius taip pat įteikė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ Tailande dirbančiam Vengrijos diplomatui Lorándui Endreffy už jo ypač profesionalią ir geranorišką konsulinę pagalbą Lietuvos piliečiams šioje šalyje.
savęs ieškojimas, po dviejų šimtmečių užvaldymo mūsų Valstybės,
imperatoriaus Vytenio, t.p. vėlesnės karaliaus Kęstučio priesaikos Vengrijoje
įtakų-pasekų atskleidimas dar laukia visų mūsų;
ypač – kai 1569 m. Liublino unijos sprendimai dar.. galiojantys 🙂
Iš šaltinių yra žinomos Kęstučio 1351 metais atliktos jaučio aukojimo apeigos, kuriomis, kaip priesaika, pagal lietuvių (baltų) tradiciją buvo sutvirtinta su Vengrija sudaryta taikos sutartis. Kaip šaltiniai nurodo priesaikos apeigos vyko priešais Vengrijos karaliaus Liudviko palapinę. Apeigų elementai (jaučio pririšimas prie dviejų stupų, galvos atkirtimas nuo kūno, kt. veiksmai) rodytų vykus teritorijos, kuri to meto supratimu Dievo žinioje buvo laikoma kaip viena, pasidalinimo tarp šalių apeigas. Tokiu atveju manytina, kad tai vyko ant Vengrijos ir LDK teritorijų naujos ribos.
Atsižvelgiant į paminėtus šaltinių faktus bei pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą, galima manyti, kad tuokart LDK atsisakė Panonijos kaip jotvingių dalies Vengrijos naudai ir apeigomis gavo Dievo pritarimą tokiam veiksmui, o Vengrija sutiko, kad kita jotvingių dalis, kaip buvo, taip ir liktų LDK, taigi ne Lenkijos priklausomybei.
Kadangi LDK Jotvingijos dalis vėliau atiteko Lenkijai, tai, ar ne iš Jotvingijos pasidalinimo minėta sutartimi yra vestina ir menama istorinė Vengrijos ir Lenkijos “kraujo” brolystė (giminystė).
Tad, labiau tiktų ir būtų Lietuvai svarbiau, jeigu būtų įamžintas Vengrijos karaliaus Liudviko ir atitinkamos (jotvinginės) LDK dalies karaliaus Kęstučio 1351 metų rugpjūčio 15 d. taikos sutarties sudarymo įvykis, kuriuo Jotvingijos teritorija pagal visas apeigas buvo pasidalinta tarp Vengrijos ir LDK.
Kas buvo ta ,,Jotvingijos teritorija”, valstybė ar genties valdos?
“Jotvingijos teritorija”, tai daugumoje tos pačios genties žmonių, dažniausiai žemdirbių kaimais, sodybomis, dvarais, miesteliais ir t.t. gyvenami, valdomi ir dirbami ar kitaip naudojmi žemės plotai, įskaitant ir miškus, vandenis.
Šitą Jotvingija ir Panonija arba Vengrija, Hungarija reikia ieškoji žemėlapiuose miškais arba kalnais. lyvis
Pagavau, Vilna, Tave 🙂
Nesuvoki genties, tautos, valstybės. Jei suvoktum, nerašytum ,,daugumoje tos pačios genties žmonių”.
Jei nori ginčytis, rašyk minėtų sąvokų apibrėžimus.
Istorikai laaabai gudrūs nagrinėti šaltinius, savaip vertinti įvykius, senovės valdovus, kaip saulėgrąžas gliaudyti, bet neturi suvokimo apie visuomenės pokyčius ir priežastis. Istorikams, jei nėra įvykių, tuščias laikotarpis. Visos ,,istorijos” nuostabiai primena ligonio kortelę poliklinikoje – kiekvienas ĮVYKIS yra liguista visuomenės būsena. Pagal liguistas būsenas sveikos visuomenės nesukursime. Senovėje neteikė reikšmės neigiamiems praeities įvykiams, protingi žmonės sakmėmis ir padavimais ugdė jaunąją kartą.
Musėk, užrištomis akimis gaudai, atsirišk akis ir pamatysi, kad save sučiupęs laikai…
Rašyk apibrėžimus, pažiūrėsiu ko vertas. Pats pagalvok, ar verta rašyti – visi Tavo ,,moksliniai darbai” neteks vertės, jei neapginsi savo apibrėžimų. 🙂
Manau, mes esame susitikę tavo svetainėje, kur pasirašinėjai ,,R..”
Kazkoks paminklas parodytas netoks?
Kestutis – karalius ? Gal ir mazoka, bet iki siol zinojau tik karaliu Mindauga, O Vytautui karunuotis nepavyko. . . Prasyciau istorikus ramiai viska paaiskinti. { Atsiprasau – Basanaviciaus raiddziu nera …Esu uzsienyje.}
O ką jūs manote, kad sutartį dėl valstybių teritorijų Vengrijos karalius Liudvikas 1351 metais būtų pasirašęs su Kęstučiu piemeniu, o ne – su juo kaip karaliumi!…
Akivaizdu, kad šalių valdymo institucijų tapatumą apsprendė ir apsprendžia ne vienodi pavadinimai, o vienodas jų valdymo galių rangas. Sutarties pasirašymo faktas patvirtina, kad karaliaus Liudviko ir kunigaikščio Kęstučio – valdymo galių rangai sutapo. Todėl, krikščioniškomis sąvokomis kalbant, sakytina, kad minėtą sutartį pasirašė Vengrijos ir atitinkamos Lietuvos dalies karaliai – atitinkamai Liudvikas ir Kęstutis.
Išvedžiojimai. Tempi ant savo kurpalio. Kunigaikščiai buvo valdovų pavaldiniai.
ale, kas man gali pasakyti. Kodėl Lietuvoje niekur nemačiau paminklo , ar akmeno su įrašu Jagailos garbei. A?