J. Jasaitis. Pilietiškumo nuvertinimo iššūkis (II)

32-sis Konstitucijos straipsnis skelbia: „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ Tačiau kviečiame pasižiūrėti į pagrindinius asmens tapatybę nusakančius dokumentus, naudojamus po Lietuvos įstojimo į ES, – pasą ir tapatybės kortelę. Nė viename iš jų asmens tautybė nebėra nurodyta. Kas ir kodėl iš pagrindinių dokumentų išbraukė įrašą apie tautybę ir kuo motyvuojant tai buvo padaryta, su visuomene niekada nebuvo aptarta. Kieno valia visi Lietuvos piliečiai buvo pavesti „betaučiais“, visuomenei niekada nebuvo įvardinta. Todėl šiuo metu daugelis mūsų, savo prigimtimi, kalba, kultūra ir visa savo esybe susijusių su lietuvių tauta, to negalėtume pagrįsti, naudodamiesi svarbiausiais asmens dokumentais. Esant reikalui, net negalėtume pasinaudoti aukščiau minėtu 32-uoju Konstitucijos straipsniu.

Asmens priklausymas konkrečiai tautai yra neatsiejamas nuo jo gimtosios kalbos ir etninės kultūros paveldo. Tautų formavimasis ir jų raida yra ne tik etnologų, bet ir daugelio kitų socialinių bei humanitarinių mokslų (antropologijos, lingvistikos, literatūrologijos, kultūrologijos ir kt.) tyrimų objektas. Tautų vaidmenį formuojant tiek tautines, tiek daugiatautes valstybes tyrinėja istorikai, politologai, sociologai, filosofai. Tautybė buvo žymima asmens dokumentuose net Lietuvos aneksijos laikotarpiu. Įrašas apie tautybę, kaip taisyklė, yra būtinas, prašant vizos bei pildant dokumentus, atvykus į kitą valstybę, išskyrus ES nares, priklausančias vadinamai Šengeno erdvei. Judriame pasaulyje, kuriame turistinės kelionės iš vienos valstybės į kitą bei išvykos mokslo, verslo ar bet kuriais kitais tikslais yra tapusios moderniosios kasdienybės bruožu, asmens tautinės tapatybės ignoravimas yra visiškai nepateisinamas ir gali būti prilyginamas humanitariniam nusikaltimui.

Lietuvos viešojoje erdvėje pastaraisiais metais tautos ir tautinės priklausomybės (tautybės) sąvokas vis dažniau bandoma išstumti, jas bandant sutapatinti su pilietybės sąvoka arba pakeisti tokiais naujadarais, kaip „Lietuvos tauta“ arba jau minėtu „Lietuvos žmonės“. Filosofas Vytautas Rubavičius, komentuodamas strategiją „Lietuva 2030“, su neslepiamu skausmu pažymi: „Vengiant lietuvių tautos sąvokos buvo sugalvotas ir naujadaras – Lietuvos tauta. Pastarasis visus tautiškumus „subendrina“ ir šitaip ištrina politiniame pilietiškume. Esame jau ne tauta ir ne Lietuvoje gyvenančios tautos… <…> Vargu ar pavyktų vokiečius, lenkus ar anglus įtikinti, kad vieni yra Vokietijos, kiti Lenkijos, o treti Anglijos tauta. Bet mūsiškiams šitai jau nerūpi.”

Ne vienas tyrėjas (tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse), nagrinėjantis posovietinės erdvės teisinius ir socialinius pokyčius, yra pažymėjęs, kad kurdama savo Konstituciją, Lietuva pasirinko ne tautinės, o pilietinės valstybės modelį. Nors šio straipsnio tema neįpareigoja įsitraukti į šią diskusiją, tačiau tenka priminti, kad „pilietinės tautos“ samprata dažniausiai yra siejama su daugiataučių valstybių formavimusi. Šia prasme gana įdomus stambios apimties kapitalinis veikalas  – trijų tomų monografija „Amerikos tautybė ir Amerikos tautinė organizacija“ (American Nationality and American National Organization), kurios autorius – JAV lietuvis, teisininkas, dr. Petras Jokubka (Peter Iron Jokubka). Pilietybės ir tautybės sąsajas, kitataučių Lietuvos piliečių lojalumo atsikūrusiai Lietuvos valstybei prielaidas nagrinėjo filosofas, MRU prof. Bronius Kuzmickas, panaudodamas tokias sąvokas, kaip „lenkiškai (rusiškai ir kt.) kalbantys lietuviai“, tačiau jokiu būdu nekvestionuodamas asmens priklausymo konkrečiai tautybei arba tautos genofondo reikšmės.

Šiuose darbuose akcentuojama, kad tautybė nėra ir negali būti kliūtimi pilietinės visuomenės formavimuisi. Pilietinė visuomenė skatina tautinių kultūrų plėtotę. Valstybė sudaro sąlygas tiek gyventojų daugumą sudarančios tautos, tiek ir tautinių mažumų kultūros paveldo išsaugojimui, puoselėjimui bei pažangai. Konstitucijos preambulėje pažymėta, kad „LIETUVIŲ TAUTA, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“, <…>, išsaugojo „savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“. 37 straipsnis akcentuoja: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“. 45 straipsnyje sakoma: „Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.“ 25 straipsnyje pabrėžiama, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“.

Tačiau kaip rodo tiek viešosios erdvės diskusijų, tiek šiai tematikai skirtų kai kurių mokslo darbų analizė, pastaraisiais metais vis dažniau bandoma įtikinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tautybė esą visai praranda prasmę, o tautinę kultūrą neva visiškai pakeičia globalistinės, vadinamosios populiariosios kultūros apraiškos. Išryškėja gana keistos tendencijos, kai bandoma ignoruoti, menkinti ar net visiškai neigti net klasikinės kultūros reiškinius, aiškinant, kad tautinių kultūrų paveldas yra visiškai praradęs prasmę ir jo vieta nuo šiol tik muziejuose ir buities kultūros objektų ekspozicijose – „skansenuose“. Primityvioji „dėžinio“ arba kičo (pseudo-etnografinio) stiliaus statyba braunasi net į UNESCO saugomų kultūros paveldo vietovių teritorijas, jau nė nekalbant apie kitas etnografines gyvenvietes. Pop-kultūros kamšalai užpildo ne tik radijo ir televizijos laidas, lenda ne tik į sodybas bei privačius butus, bet ir į parodų sales, dangstydamiesi „netradicinio“, „abstrakčiojo“, net „novatoriško meno“ etiketėmis, neretai peržengdami net absurdo ribą. Parodų lankytojai viliojami kvietimais susipažinti su „tapyba“, kurios autoriais pristatomos beždžionės, katės, paukščiai ir pan.

Talentingi kūrėjai jau senokai įvairiomis formomis protestuoja prieš kai kurių meno vadybininkų vis įžūlesnius bandymus pristatinėti visuomenei kičą ir net atvirą tyčiojimąsi iš meninės kūrybos. Prieš kurį laiką gana plačiai nuskambėjo skandalas, kai vienoje moderniojo meno parodoje buvo ruošiamasi apdovanoti autorių, pristačiusį keletą blizgančių rutulių, šio „kūrinio“ pavadinimą pateikusį lotynų kalba. Galų gale kažkam pasiteiravus, ką toks pavadinimas reiškia, paaiškėjo, kad autorius natūralistiškai atvaizdavo… dramblių išmatas. Prieš kurį laiką vienoje Lietuvos meno galerijoje buvo demonstruojamos „skulptūros“, pagamintos iš stambiai sumaltos mėsos masės, t.y. faršo.  Rimtu veidu bandoma įrodinėti, kad Vilniuje, Neries pakrantėje įbetonuotas surūdijęs kablys esąs naujoviškas meno kūrinys, kurio neva nesupranta neišprususi publika. Iki šiol tebegarbinantieji Eurovizijoje šeštąją vietą užėmusius Lietuvos atlikėjus, matyt, taip ir nesuprato šių patyrusių ir gerai profesionaliosios kūrybos pagrindus įsisavinusių menininkų aiškios užuominos, kad jų pristatytoji skanduotė „Mes esame laimėtojai“ (We are the winners) iš tikrųjų buvo tik dainos parodija, kuria norėta atkreipti Eurovizijos konkurso rengėjų dėmesį į ryškiai smunkantį jo meninį lygį ir vis gausesnes kičo apraiškas.

Kodėl visa tai daroma, aiškėja analizuojant vėl ir vėl kurstomas, tačiau jokio rimtesnio mokslinio pagrindimo neturinčias diskusijas apie tai, kuo skiriasi tauta ir „nacija“, tautinis ir „nacionalinis“, tautiškumas ir „nacionalizmas“, šias sąvokas žūt būt bandant susieti su šovinizmo ar net nacizmo apraiškomis, apeliuojant į šiurpius hitlerininkų siautėjimo vaizdinius, aprašytus įvairių valstybių vadovėliuose. Tiesa, kažkodėl šiose pseudo diskusijose labai retai užsimenama apie iki šiol tebesitęsiančius komunistinės ideologijos sąlygotus nusikaltimus žmonijai. Tuo pat metu Lietuvos jaunimą bandoma vilioti „Europos piliečio“ ar net „pasaulio piliečio“ etiketėmis. Kuriamos „Globalios Lietuvos“ ir kitos panašios paskirties „strategijos“, kurios labai primena vyresniajai ir viduriniajai kartai gerai žinomą brežnevinę propagandą apie „proletarinį internacionalizmą“ ir apie neva atsiradusią „naują nacionalinę bendriją – tarybinę liaudį“.

5. Pilietiškumas ir rinkimų sistemos

Pilietinės visuomenės ugdymas posovietinėje erdvėje – vienas iš sudėtingiausių iššūkių nepriklausomybę atkūrusioms valstybėms. Totalitarinių režimų valdomuose regionuose piliečio samprata yra iškreipta, visiškai priešinga šios sąvokos turiniui. Čia piliečiai suprantami kaip asmenys, vienodai aklai besivadovaujantys oficialiąja ideologija ir besąlygiškai vykdantys režimo primestas prievoles. Vadinamasis „tarybinis pilietis“ turėjo tikėti, kad šis režimas yra pati demokratiškiausia ir labiausiai visuomenės pažangą skatinanti santvarka. Visus, tiek centrinių, tiek vietinės valdžios institucijų darbuotojus privaloma tvarka parinkdavo valdančioji grupuotė, pasivadinusi „partija“, nors jos vidinė sandara nė iš tolo nepriminė to, ką klasikinė politologija apibrėžia kaip partiją.

Šiai partijai nereikėjo rūpintis savo elektoratu, organizuoti kandidatų debatų ir pristatinėti jų programų, kad rinkėjai galėtų pasirinkti tinkamiausią kandidatą, kadangi ši funkcija jiems nebuvo deleguota. „Komunistų ir nepartinių bloko“ kandidatus parinkdavo TSKP rajonų ir miestų komitetai bei kitos jos vadovaujančios struktūros ir pristatydavo vietinėms partinėms organizacijoms, esančioms kiekvienoje įmonėje ar įstaigoje. Pastarųjų nariams, kaip taisyklė, belikdavo tik „vienbalsiai patvirtinti“ šias kandidatūras. Tik sovietmečio pabaigoje padažnėjo atvejų, kai vietinių pirminių partinių organizacijų nariai imdavo diskutuoti dėl vieno ar kito asmens tinkamumo, tačiau kandidatų sąrašo korekcijos būdavo labai retos.

Nustatytą dieną visi, turintys rinkėjo teisę, privaloma tvarka turėdavo ateiti į rinkimines apylinkes ir įmesti į urną biuletenius su juose įrašytomis pavardėmis. Tokie rinkimai vykdavo pagal principą: „vienas kandidatas į vieną vietą“. Rinkimų komisijos paskirti talkininkai turėdavo išsiaiškinti, kodėl vienas ar kitas asmuo neatvyko balsuoti. Nuo šeštos valandos ryto pas senyvus ar sergančius asmenis būdavo siunčiami rinkimų komisijos atstovai su kilnojamomis ligonių „urnomis“. Neatvykusių balsuoti laukė nemaži nemalonumai, kurie galėjo turėti neigiamos įtakos tolesnei šių asmenų profesinei karjerai, jie galėjo netekti užimamų pareigų ir pan. Todėl jau kitą rytą po rinkimų visos žiniasklaidos priemonės pranešdavo, kad balsavo 99,99 arba 99,98 proc. rinkėjų, kurie esą „vieningai atidavė savo balsus“ už jau minėto „komunistų ir nepartinių bloko“ kandidatus. Nežiūrint nieko bendro su demokratija neturinčių rinkimų procedūrų, tokia sistema būdavo vadinama „pačia demokratiškiausia pasaulyje“. Lietuvoje ji gyvavo beveik penkis dešimtmečius. Iki šių dienų ji berods yra išlikusi tik Šiaurės Korėjoje.

Atsiradus daugiapartinei sistemai, ryški dauguma atkurtos Lietuvos gyventojai pirmą kartą sužinojo apie tokias sąvokas, kaip partijos ideologija ir rinkiminė programa, elektoratas, rinkimų agitacija, kandidatų prisistatymai visuomenei ir galimybė į vieną vietą kandidatuoti dešimčiai arba dar daugiau asmenų. Tačiau ir iki šiol gana nemaža rinkėjų dalis nežino, pavyzdžiui, kas yra mažoritarinė, proporcinė ir mišri rinkimų sistema bei kandidatų reitingavimas. Daugelis tik apytiksliai orientuojasi, kaip šiuo metu finansuojama rinkimų sistema. Nemaža dalis kandidatuojančių asmenų visuomenei yra žinomi tik iš labai skirtingai juos pristatančių žiniasklaidos šaltinių. Todėl metai iš metų mažėja dalyvaujančių rinkimuose, nes gyventojai žino, kad jokios sankcijos už neatvykimą balsuoti jiems nebegresia. Dalyvavimas rinkimuose dažnai vis dar įvardijamas kaip „pilietinės pozicijos“ išreiškimas, tačiau ką tai iš tikrųjų reiškia, susimąsto tik nedaugelis.

Menką rinkėjų aktyvumą sąlygoja ir kitos priežastys. Tai: sudėtinga ir nemažai daliai rinkėjų nesuprantama rinkimų sistema, kai balsuojama ne už konkrečius kandidatus, o už vadinamuosius partinius rinkėjų sąrašus. Savivaldybių rinkimų įstatymo 3-sis straipsnis „Lygi rinkimų teisė“ šią teisę taip traktuoja: „Kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą balsuoti už kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą (toliau – kandidatų sąrašas) ar išsikėlusį kandidatą“. Visuomenėje, kurioje apytiksliai tik 2 proc. rinkėjų sudaro politinių partijų nariai, tokios rinkimų teisės formuluotė negali būti pripažįstama kaip užtikrinanti lygią rinkimų teisę. Neseniai atsiradęs leidimas kandidatuoti „save išskėlusiems“ šios problemos neišsprendžia, o tik sukuria dar daugiau nesusipratimų. Štai rinkimuose į Šiaulių miesto tarybą daugiausiai rinkėjų balsų (skaičiuojant nuo bendro balsavusių rinkėjų skaičiaus) surinko du „save išsikėlusieji“. Tačiau po rinkimų susiformavusiai šešių partijų koalicijai jie liko visiškai neįdomūs ir praktiškai neturintys jokios įtakos, priimant sprendimus.

Kandidatų reitingavimo esmė daugeliui yra mažai suprantama. Labai abejojama jos efektyvumu. Didelė rinkėjų dalis reitingavimo teise kol kas nesinaudoja. Rinkėjams nesuprantama, kodėl pavyzdžiui, savivaldybių tarybų rinkimuose leidžiama balsuoti tik už vienos partijos sąrašą. Labai dažnai klausiama, kaip tie „partiniai sąrašai“ atsiranda, kas juos formuoja ir tvirtina, bet aiškaus atsakymo nesulaukiama. Rinkėjams taip pat neaišku, kodėl gatvėse kabo milžiniški vienų kandidatų į savivaldybes portretai, juos nuolat rodo televizija, apie juos rašo laikraščiai, o apie kitus praktiškai nieko negirdėti. Informacijos apie kandidatų tinkamumą dirbti savivaldos institucijose beveik nėra, nes ją užgožia žinios apie jų biografijos faktus, kurie su būsima veikla savivaldybių tarybose turi labai mažai ką bendro. Gana daug rinkėjų atsisako balsuoti motyvuodami, kad jie šių kandidatų nepažįsta. Dar daugiau jų, ypač jaunesniųjų, net arogantiškai pabrėžia, kad „politika visai nesidomi“, nors jie net negali paaiškinti, ką reiškia „politikos“ sąvoka, kokios yra šio socialinio instituto funkcijos.

Mūsų tyrimai patvirtino, kad „partinių sąrašų“ sistemą rinkėjai labiausiai kritikuoja kaip visiškai prieštaraujančią demokratinių rinkimų koncepcijai. Iki šiol nėra aiškios išrinktųjų asmenų periodiško (pavyzdžiui, kas ketvirtį) atsiskaitymo visuomenei sistemos. Neaišku, į ką piliečiai turi kreiptis juos dominančiais savivaldos klausimais. Praktiškai nėra ir galimybės atšaukti nesugebančius dirbti arba susikompromitavusius tarybų narius bei atsakingas pareigas užimančius, tačiau nekompetetingus arba net nesąžiningus savivaldybių administracijos tarnautojus.

Pilietinės visuomenės formavimusi Lietuvoje kliudo ir gyventojų apatija bei abejingumas. Ypač tai ryšku dideliuose miestuose, kuriuose beveik nėra susiformavusių aktyvių vietos bendruomenių. Ne tik miestų, bet ir kaimiškųjų vietovių gyventojams dabar vis dažniau būdingas kraštutinis individualizmas ir gyvenimo privatumo fetišizavimas, sąlygojantis vienišumo būseną, kuri neretai sutapatinama net su savisaugos samprata. Atseit, jūs nesidomėkite manimi, o aš nesidomėsiu jumis. Labai retai pamatysite, kad daugiabučio namo gyventojai, susitikę laiptinėje ar kieme, pasikalbėtų apie juos visus dominančius klausimus. Geriausiu atveju apsiribojama formaliu pasisveikinimu, vengiant pažvelgti į sutikto žmogaus akis. Į namo bendrijos susirinkimus, kaip taisyklė, ateina vos kelių butų atstovai, kurių dauguma pareiškia norintys tik pasiklausyti, apie ką bus kalbama. Vis mažiau žmonių susirenka į nevyriausybinių organizacijų renginius.

Vienišus, gyvenimo prasmės suvokimą praradusius individus labai lengva valdyti. Kai jausmus pakeičia tik fiziniai dirgikliai, iškyla pavojus visai dvasinei žmogaus egzistencijai. Tokie individai tampa pačia klusniausia „darbo jėga“ ir „patrankų mėsa“. Tačiau fizinių dirgiklių poveikis būna labai trumpalaikis. Jam išnykus kyla nenumaldomas troškulys ieškoti kažko dar „ekstremalesnio“, nors tai būtų ir visiška beprotybė.

Šiaulių universiteto žurnalas „Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje“, 2012, Nr.3

(Bus daugiau)