V. Radžvilas. Einam per istoriją kaip per minų lauką (II)

„Pro Patrios“ judėjimas vienija patyrusius Sąjūdžio autoritetus ir jaunimą, studijuojantį tarptautinius santykius, filosofiją, istoriją. Kokią išeitį iš besiklostančios beviltiškos situacijos mato „Pro Patrios“ lyderiai? Apie tai Marius Matulevičius kalbasi su šio judėjimo idėjiniu vadovu profesoriumi Vytautu Radžvilu. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

Marius Matulevičius:

– Pastebime, kad pats į tautą žiūri tarsi iš paukščio skrydžio. Kartu „Pro Patria“ deklaruoja ir krikščioniškų vertybių svarbą. Tiesą sakant, nepastebėjome jūsų žmonių konkretaus krikščioniško veikimo, kai vyko smurtas prieš žmones Garliavoje, kai visuomenininkams buvo fabrikuojamos bylos. Apie tai beveik nerašoma ir jūsų tinklalapyje.

Vytautas Radžvilas:

– „Pro Patrios“ tinklalapyje iš tiesų vyrauja straipsniai, kuriuose iš pirmo žvilgsnio labai nedaug kalbama apie vadinamąsias aktualijas. Jos nėra ignoruojamos, tačiau, kaip jau mėginau paaiškinti, pasiekus tam tikrą tašką tokiomis aktualijomis persisotinama ir nepabaigiamas kalbėjimas apie tuos pačius dalykus darosi beprasmis ir net žalingas, nes tampa kliuviniu ugdyti gilesnei pilietinei ir patriotinei savivokai, brandesnei tautinei ir valstybinei sąmonei. Skriaudžiamo ir savo padėtimi nepatenkinto vergo ar baudžiauninko stichiškas protestas kaip nesąmoninga jo patiriamo apmaudo ir pykčio išraiška iš esmės skiriasi nuo laisvo žmogaus ir piliečio sąmoningos ir kryptingos politinės kovos dėl savo teisių ir bendrojo visuomenės gėrio. Tai visiškai skirtingos kovos plotmės ir lygmenys, tarp kurių negalima dėti lygybės ženklo. „Pro Patrios“ tinklalapyje skelbiamų straipsnių turinys šiuo požiūriu gana tiksliai atspindi principinę sambūrio nuostatą: veiksmas ir jo apmąstymas turi eiti kartu. Jeigu koks nors viešumoje veikiantis sambūris neskiria dėmesio savo narių politinei savivokai ugdyti, tai jau savaime yra negeras ženklas. Abejingumas idėjiniams ir politiniams klausimams, pasireiškiantis kaip perdėtas ar net išimtinis dėmesys vadinamosioms„konkrečioms“ aktualijoms ir problemoms, yra skiriamasis populistinių visuomeninių sambūrių bruožas. Be to, toks abejingumas yra beveik šimtaprocentinė garantija, kad sambūris ir praktinėje veikloje anksčiau ar vėliau pateks į aklavietę, nes reikiamu momentu nepajėgs tinkamai susiorientuoti politinėje tikrovėje ir todėl neras veiksmingų būdų ir priemonių savo tikslams pasiekti. Galiausiai tai yra ir tiesiausias kelias į moralinę aklavietę. Vadinamieji „teisybės ieškotojai“, kurie linkę kliautis vien „sąžine“, „vidiniu teisingumo jausmu“, „nuoširdumu“ ir linkę atsainiai žvelgti į tai, ką paniekinamai vadina „teorizavimu“ ar „abstrakčiomis idėjomis“, tiesiog pasmerkia save tapti Tado Blindos tipo „svieto lygintojais“ ir pakartoti varganą jo nueito kelio epopėją.

– Tačiau kol jūs diskutuojate idėjiniu lygiu, didžiausios galios struktūros Lietuvoje brutaliai veikia savo ruožtu. Jūs į tai nereaguosite?

– Apie tai dar kalbėsime. O kol kas norėčiau atkreipti dėmesį į vieną, sakyčiau, ne visų pastebimą, bet iš tiesų gana savitą „Pro Patrios“ sambūrio bruožą: tai nėra tik socialinių ir politinių tikslų siekiantis patriotinis piliečių susivienijinimas. „Pro Patria“, griežtai kalbant, yra sambūris, kurio atskaitos taškas ir įkvėpimo šaltinis yra ne vien moderniojo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje atsiradusio tautiškumo idėjos. Idėjinis ir istorinis sambūrio atskaitos taškas yra tai, kas vadinama Vakarų krikščioniškąja civilizacija. „Pro Patrios“ veiklos horizontą užbrėžia ne siauroki moderniojo sekuliaraus nacionalizmo rėmai, bet ištisos didingos civilizacijos renesanso vizija. Ji atspindi įsitikinimą, kad dabartinės pastangos išspręsti aktualiausias šiuolaikinio pasaulio problemas liks bevaisės, jeigu neįvyks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei Vakarų civilizacijos dvasinis ir intelektualinis atgimimas. Štai kodėl „Pro Patrios“ portale skelbiama gana daug iš pirmo žvilgsnio abstrakčių, nuo vadinamųjų aktualijų nutolusių religinių, filosofinių, taip pat mokslinių tekstų. Rašant apie aktualias nūdienos problemas stengiamasi vadovautis pamatine klasikinės (antikinės ir viduramžių) politinės filosofijos nuostata, kad kiekvienos visuomenės santvarka ir jos narių santykai yra tokie, koks yra toje visuomenėje vyraujantis sielos tipas. Toji nuostata reiškia, kad dvasiškai ir intelektualiai nuskurdę žmonės nesukurs teisingos ir humaniškos visuomeninės ir politinės santvarkos. Šiuo atžvilgiu „Pro Patria“ nėra judėjimas, kuris siektų vien teisingumo, lygybės ar panašių dalykų. Sambūriui tokie dalykai yra svarbūs, bet esminis uždavinys, dėl kurio sąmoningai vengiama dalyvauti vienadieniuose politiniuose žaidimuose, yra tai, ką galbūt leistina pavadinti siekiu ieškoti asmens dvasinio, moralinio ir intelektualinio vientisumo bei darnos. O vientisas gali būti tik asmuo, gebantis aiškiai ir nuosekiai apsibrėžti savo santykį su pamatiniais savo gyvenimo dalykais ar veikiau atramos ir atskaitos taškais ir gairėmis – Dievu, kitu asmeniu, savo tauta, visuomene ir valstybe. Suprantu pavojų, kad toks vieno iš „Pro Patrios“ siekių apibūdinimas gali nuskambėti kiek pompastiškai, bet iš tikrųjų sambūrio galimybės veikti šia linkme vertinamos blaiviai ir savikritiškai, aiškiai suvokiant jų ribas. Tačiau faktas yra ir tai, kad „Pro Patrios“ narių saviugda tik ką minėtais aspektais yra laikoma ne tik svarbiu, bet turbūt pagrindiniu sambūrio veiklos uždaviniu.

– Bet jeigu „Propatrios“ kai kuriuos narius imtų sekti saugumas, tai jūs ir toliau nekreiptumėte dėmesio į vadinamąsias aktualijas?

– Be abejo, protestuotume, tačiau aiškiai suvokdami, kad dabartinėmis sąlygomis toks protestas būtų tik simbolinis, mažai ką galintis pakeisti veiksmas. Kaip tik todėl „Pro Patrios“ veikla grindžiama principine nuostata, kad organizacijos keliami tikslai turi kuo labiau atitikti realias galimybes juos įgyvendinti. Stengiamasi išvengti dviejų vienodai ydingų kraštutinumų – kurti grandiozinius planus pretenduojant į valstybės gelbėtojų vaidmenį arba, priešingai, puoselėti nepamatuotas iliuzijas, kad, visa galva panirus į vadinamųjų konkrečių problemų sprendimą, savaime įmanoma išaugti į platų pilietinį sąjūdį, pajėgiantį siekti ir sisteminių permainų. „Pro Patrios“ veiklos strategiją turbūt galima apibūdinti kaip dviejų nuostatų derinį. Pirmenybė teikiama realiai įgyvendinamiems veiksmams ir vengiama, išskyrus būtinus atvejus, grynai simbolinių, jokių apčiuopiamų rezultatų neduodančių akcijų, neretai tampančių pigiu populistiniu triukšmavimu. Taip pat dėmesys sutelkiamas į tuos aktualius klasimus, kuriuos įmanoma paversti bendranacionalinėmis ar bent jau didelei visuomenės daliai svarbiomis problemomis. Trumpai tariant, strategijos esmė – dėmesys problemoms, galinčioms labiausiai sutelkti ir mobilizuoti sąmoningus ir aktyvius piliečius. O pereidamas prie paties užduoto konkretaus klausimo galėčiau pasakyti, kad tokia konkretybių ir bendrybių derinimo strategija ieškant jų pusiausvyros yra turbūt vienintelis šiokių tokių vilčių teikiantis būdas suburti Lietuvoje jėgą, galinčią padaryti galą neteisėtam pavienių piliečių sekimui. Pavyzdžiui, lygiai taip pat neįmanoma apsaugoti visų kultūros paminklų buriant prie jų vis naujas piketuotojų grupeles. Sisteminės reformos tam ir reikalingos, kad visose valstybės gyvenimo srityse būtų sukurta ir įtvirtinta piliečių valią atitinkanti bendra tvarka, nuo kuriuos būtų išdrįstama nukrypti tik pavieniais atvejais. Vargu ar gali būti didesnė klaida, kaip strategiją siekti sisteminių reformų pakeisti nepabaigiamo „pavienių gaisrų gesinimo“ taktika, visas pilietines iniciatyvas paverčiančia beviltiška kova su vėjo malūnais.

– Vis dėlto neaišku, kokiu būdu jūs sieksite savo tikslų

–„Pro Patrios“ strateginis tikslas – intelektualiai ir organizaciškai pasiruošti tam metui, kai, tikėkimės, Lietuvoje iš tiesų pradės rimtai telktis geros valios žmonės, tvirtai pasiryžę pasipriešinti visose gyvenimo srityse suvešėjusioms blogybėms. Tas ruošimasis vyksta neapleidžiant einamųjų reikalų. Tačiau, kaip jau kalbėjome, reikia griežtai skirti prasmingą veiklą nuo betikslio, pilietinį veiklumą tik imituojančio blaškymosi ar, dar blogiau, nuo parodomųjų ir teatrališkų veiksmų, kurių vienintelė ir tikroji paskirtis – mažiausiomis pastangomis kaupti populiarumo taškus nieko iš esmės pakeisti negalintiems eiliniams rinkimams. Uždavinys stumdytis dėl kelių šiltesnių vietelių prie valdžios lovio tikrai neįtrauktas į „Pro Patrios“ veiklos darbotvarkę ir tikslų sąrašą. Tokiomis sąlygomis belieka ramiai daryti, kas įmanoma, ir kantriai laukti, kol šalyje rasis bent minimalus skaičius piliečių, kurie suvoks dabar vykstančių rinkiminių žaidimų bergždumą ir, prislopinę ambicijas kuo greičiau atsidurti prie valdžios vairo bei savo siaurus interesus atidėję iki geresnių laikų, pagaliau sąžiningai, be paslėptų kitų minčių ir gudravimo, apsispręs jungtis dėl tikrai didelio ir egzistenciškai svarbaus tikslo – įgyvendinti šalyje esmines sistemines pertvarkas, kurios vienintelės gali išgelbėti tautą ir valstybę. Be geros valios ir pasiryžimo, šį tą paaukoti „vardan tos…“, absoliučiai būtina susitarti bent dėl keleto programinių tikslų, kurių iš anksto neapsibrėžus ir neįvardijus sutartinai veikti būtų neįmanoma.

Ši programinė vizija galėtų atrodyti maždaug taip: pirmas programos punktas – reikalavimas, tiksliau, pastangos, atgaivinti beviltiškai sumenkusį tautos savigarbos, orumo jausmą. Tai padaryti be galo svarbu, nes šiandien kaip tauta ir tiesiog žmonės esame žeminami turbūt labiau negu praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, atrodytų, per tamsiausią komunistuojančio gaivalo siautėjimą. Sunku įsivaizduoti, kad net koks nors Sniečkus būtų išdrįsęs Basanavičių pavadinti psichikos ligoniu, o Kudirką – nevykėliu. Jis neabejotinai galėjo juos pavadinti klasiniais ar ideologiniais priešais, bet šitaip tyčiotis vargu ar būtų ne tik galėjęs sau leisti, bet greičiausiai nebūtų išdrįsęs ir iš moralinių paskatų, – nemėgstamoje „buržuazinėje“ Lietuvoje skiepyto auklėjimo poveikis vis dėlto buvo juntamas ir veikė šiek tiek tramdančiai. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, tam tikra prasme totalitarinio režimo funkcionieriai vis dar nebuvo laisvi nuo kai kurių iš praeities paveldėtų moralinių tabu ir ciniškumu, ko gero, neprilygtų mūsų visuomenę užsimojusiai „europeizuoti“ šiandieninių liberalkomjaunuolių kartai. Programinio siekio atkurti tautos savigarbos ir orumo jausmą politinis turinys ir prasmė būtų padaryti galą vis labiau įsibėgėjančiam ideologiniam, moraliniam ir psichologiniam tautos menkinimui ir žeminimui. Sąjūdžio laikais kovojome prieš totalitarines idėjas ir turėjome drąsos pasakyti, kad mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos katedros yra ideologinio smegenų plovimo centrai, o jų veikėjai yra tautinės ir valstybinės sąmonės griovėjai ir naikintojai. Taigi ir dabar turėkime drąsos pasakyti, kad gyvename dar griežtesnės ideologinės kontrolės ir subtilaus sąmonės pavergimo sąlygomis, o šią ideologinio muštro mašiną aptarnaujantys naujieji propagandininkai įžūlumu pranoksta sovietmečio pirmtakus.

Antrasis programinis siekis – grąžinti į mokyklas iš jų, vos atgavus nepriklausomybę, sąmoningai išstumtą ir sužlugdytą tautinį ir patriotinį auklėjimą, be kurio taip sunkiai atkurta valstybė niekada tvirtai neatsistos ant kojų. Šitoks auklėjimas turėtų pakeisti į mokymo programas pusiau slapčia įbruktą abstrakčiomis „europinėmis vertybėmis“ grindžiamą ir todėl anemišką pilietinį ugdymą, kuris savo pobūdžiu ir turiniu iš esmės mažai kuo skiriasi nuo sovietmečiu brukto „komunistinio auklėjimo“ ir dėl savo ištautinančio bei nupolitinančio poveikio jaunajai kartai atitinka ne tautos ir valstybės, bet europeizatorių ir federalizatorių interesus ir planus.

Trečias sutelkiantis programinis tikslas – rimta savivaldos reforma. Be šitokios reformos, mumyse vis dėlto dar glūdintys pilietiškumo ir iniciatyvumo pradai niekada nebus išlaisvinti. Tad užuot svarsčius tokius klausimus, ar, pvz., jau dabar būtina tiesiogiai rinkti seniūnus ir miestų merus, derėtų pirmiausia iš pagrindų reformuoti visą savivaldos sistemą. Skubotai įvesti tiesioginiai merų rinkimai būtų pragaištingi iš anksto aiškiai neapibrėžus jų teisių ir pareigų, nes dabartinėje nelaisvoje šalyje tokie rinkimai būtų tiesiausias kelias juridiškai ir politiškai beribei ir nekontroliuojamai vietos karaliukų valdžiai įteisinti.

Galiausiai ketvirtasis svarbus programos punktas – tai radikali teisėsaugos ir teisėtvarkos reforma. Ir vėl nederėtų mąstyti apie kokią nors ypatingo prokuroro instituciją ir panašius dalykus, nes šalį neoficialiai valdančios šešėlinės galios grupuotės sugebės perimti ir savo tikslams išnaudoti ir šiuos svertus. Reikia didinti šios sistemos skaidrumą – jos kontrolę ir atskaitomybę, o ne kurti ypatingas galias turinčias pareigybes, o paskui su žiburiu ieškoti vertų jas eiti „krištolinės sąžinės“ pareigūnų.

Suprantama, tokią programą visada galima papildyti ir tikslinti. Kur kas svarbesnis klausimas – ar Lietuvoje rasis pakankamai išminties ir geros valios, kad būtų peržengtas smulkių ambicijų, nesutarimų ir kivirčų Rubikonas ir pagaliau susivienyta dėl jau minėto svarbiausio tikslo. Viena aišku – laikas nelaukia. Kita vertus, dirbtinai paspartinti įvykių taip pat neįmanoma. Jeigu šis absoliučiai būtinas žingsnis greitai nebus žengtas, liks spėlioti, ką tai reiškia: ar jam dar nesubrendome, ar niekada nesubręsime, nes jau per vėlu… Viskas, ką galima padaryti, – ramiai ruoštis šiam lūžiui tikintis, kad jis vis dėlto įvyks ir kad svajonės apie jį nėra tuščios „prarasto laiko“ paieškos.

– Tačiau jei lauksite 20 metų, kol įgysite realios valdžios, bus sudėtinga įgyvendinti savo tikslus.

– Taip, šiandien Lietuvoje visi sako: „Kai perimsime valdžią.“ Šis teiginys slepia tą pačią nuostatą – beribį valdžios godulį. Ši nuostata iš esmės yra populistinis pažadas: jūs tik išrinkite mus, o tada jau dėl jūsų nuversime kalnus. Bet juk šitą žaidimą Lietuvos piliečiai stebi jau ištisus dvidešimt metų. Ir labai protingai elgiasi, kad tokiomis šnekomis seniai netiki. Kiek žinau, „Pro Patrios“ sambūrio dalyviai taip pat nelinkę tikėti. Tiesą sakant, apskritai neteko girdėti juos kalbant apie valdžią. Visų girdėtų pokalbių ir diskusijų ašis – ne valdžios, o jos pilietinės kontrolės klausimas. Visiškai nesuprantama, iš kur radosi ir kuo grindžiamas kone visuotinai paplitęs įsitikinimas, kad, neturint formalios valdžios, Lietuvoje esą nieko neįmanoma nuveikti ir pakeisti. Negana to, pati mintis apie valdžios pilietinę kontrolę dažnai laikoma visiškai neįgyvendinama fantazija ir pašaipiai vertinama kaip atotrūkio nuo tikrovės požymis. Tokia nuostata iš tiesų stulbina, nes ją paneigia to paties Sąjūdžio patirtis. Juk didžiausio jo pakilimo ir jėgos laikotarpiu valdžios kontrolė buvo turbūt stipriausia per visą Lietuvos istoriją ir – tai būtina pabrėžti – ji pradėjo silpti ir galop sunyko būtent tada, kai Sąjūdis nesugebėjo protingai atsispirti valdžios pagundoms ir todėl akimirksniu prarado turėtą galią. Jeigu tokia valdžios kontrolė kartą jau buvo tapusi tikrove, savaime kyla trikdantis klausimas: kokie paslaptingi įkvėpimo šaltiniai maitina nepajudinamą įsitikinimą, kad panašios kontrolės neįmanoma atkurti vėl arba kad ji būtų neveiksminga? Kas tie šaltiniai – kvailumas, valdžios godulys, o gal abu kartu?

Būtent todėl, kalbant apie mūsų visuomenės galimybes dar kartą susitelkti rimtiems darbams, tenka sutikti, kad galinti sutelkti veiksmų programa yra realistinė, bet ją įgyvendinti būtų nepaprastai sunku. Sunku ne todėl, kad trūktų jėgų, nes, kaip minėta, pokyčius paprastai įgyvendina sąmoninga ir veikli tautos ir visuomenės dalis. Tikėtis visos tautos pritarimo ir paramos tokiems siekiams būtų naivu. Taigi pajėgų tarsi būtų, bet ko reikėtų dar? Manyčiau, pirmiausia reikėtų užsibrėžti fundamentalų ir aiškų tikslą, grindžiamą giliu ir tvirtu tikėjimu ir pasitikėjimu savimi: mes esame ne blogesni nei kitos tautos ir turime valingai įtvirtinti save pasaulio tautų ir valstybių bendrijoje net ir dabartinės globalizacijos sąlygomis. Kas yra Lietuva? Tai šioje žemėje gyvenanti, valstybiškai susiorganizavusi politinė tauta. Neatsitiktinai pabrėžiu žemę ir susiorganizavusią politinę tautą. Kol kas tokio Lietuvos supratimo labai stinga. Nors kalbame apie valstybę ir vadinamės jos piliečiais, dėl čia jau aptartų priežasčių daugumos mūsų formalių piliečių mąstyseną ir elgseną lemia iš sovietmečio paveldėta ir, ko gero, per dvidešimt metų ne tik neišnykusi, bet tolydžio stiprėjanti neatsakomybės filosofija. Ją apibūdinčiau kaip dažnai neįsisąmonintą, bet dėl to ne mažiau paveikią nuostatą, kad Lietuva yra ne valstybė, už kurią visi esame lygiai atsakingi, bet nežinia kam priklausanti administracinė teritorija, kurioje gyvena ne tauta, bet asmeninių tikslų siekiantys individai arba etnokultūrinių grupių konglomeratas. Už šį darinį niekas nesijaučia esąs atsakingas ar jam kaip nors įsipareigojęs. Bet vengiantys prisiimti atsakomybę už savo tautą ir valstybę tokio darinio gyventojai (piliečiais juos vadinti nedrąsu) vis dėlto sąmoningiau ar intuityviai jaučia poreikį pateisinti ir racionalizuoti tokią nuostatą, ir tai daro pirmiausia apeliuodami į jiems neva būdingą ne „lokalų“, bet „platų“ arba „globalų“ mąstymą. Tam tikra prasme tai, ko gero, yra optimaliausia savęs pateisinimo strategija, kuri išsiskleidžia ir materializuojasi sąmoningai puoselėjamu vadinamosios „globalios Lietuvos“ vaizdiniu. Iš tikrųjų toji „globali Lietuva“ – tai išnykti apsisprendusi Lietuva. Šnekos apie tokią save išnykti pasmerkiančią Lietuvą yra ne kas kita, o marksistinio teiginio, kad tautos išnyks, nauja variacija šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis. Sąjūdis teigė: mes norime būti solidari tauta, atsakinga už mūsų apgyventos žemės lopinėlį, bet kartu atvira pasauliui ir surandanti vietos visiems, kurie pasiryžę čia įsikurti ir gyventi pagal mūsų tvarką ir taisykles. Šio programinio siekio – būti suverenia tauta savo pačių žemėje – šiandien yra atvirai išsižadėta oficialiu valstybiniu lygmeniu. Ir tai yra giliausia mūsų silpnumo priežastis. Mūsų silpnumas ir bejėgiškumas kyla iš to, kad nepajėgiame ir nesugebame veikti kaip politinė ir valstybinė tauta. Tai akivaizdžiai parodo ir pavienės menkutės protesto prieš kerojančias blogybes akcijos. Jos menkutės ir bejėgės todėl, kad jomis ginamas dalinis pavienių asmenų ar grupių interesas nesuvokiamas visuminėje bendrojo tautos intereso – išlikti ir klestėti – perspektyvoje, todėl kiekviena tokia kovojanti grupelė paliekama grumtis pavieniui ir būna pasmekta pralaimėti.

Bet galbūt dar ne viskas negrįžtamai prarasta ir dar turime noro ir valios vėl tapti tikra tauta? Jeigu paaiškėtų, kad vis dėlto norime, tektų nuveikti daug darbų. Pirmiausia – aiškiai apibrėžti santykius su ES, nes jų neapibrėžtumas yra mus demoralizuojantis ir atimantis valią gyventi ir politiškai teigti save veiksnys. Nenorėdami būti tik administraciniu ES vienetu, turėtume Sąjungai atiduoti savo suvereniteto ir įgaliojimų tiek, kiek manome esant prasminga ir reikalinga. Tik tokiu atveju nebebūsime klusnūs eurokomisarų nurodymų vykdytojai.

– Galbūt paprasti žmonės ne visada mato visumą. Ar tokiu atveju išsilavinusių žmonių judėjimai, pavyzdžiui, „Pro Patria“, neturėtų jų palaikyti kartu dalyvaudami, kalbėdamiesi su jais? Eitų ir į kitus protesto mitingus, komunikuodami su nusivylusiais žmonėmis.

– Jei į protesto mitingus susirenkantys jų dalyviai nežino, kas jie yra – laisvi ir orūs piliečiai ar likimo ir valdžios nuskriausti bedaliai, jei jie nežino, ko iš tikrųjų siekia, tokie mitingai bus tuščias laiko ir jėgų švaistymas. Savaime jie niekada neįgis aukštesnės – politinės – kokybės ir prasmės. Kad jie tokią kokybę ir prasmę įgytų, būtina aiškiai ir tiksliai apibrėžti idėjinius piliečių vienijimosi pagrindus, nes be šito jokios pastovesnės ir tvirtesnės jų santalkos neįmanomos. Taip, šiandien mitingai nesutraukia net 1000 žmonių. Bet ar gali būti kitaip, jeigu jų siekiniai ir tikslai dažnai neaiškūs patiems jų organizatoriams? Kuo tokie mitingai gali baigtis, jei ne – kalbant tiesmukiškai – garsiu išsirėkimu, t. y. padriku ir nerišliu visų kiekvieno kalbėtojo asmeniškai patirtų gyvenimiškų nuoskaudų išliejimu viešumoje? Net kai tokiuose mitinguose mėginama kalbėti apie iš tiesų svarbius dalykus, pvz., tautines vertybes, nesugebama dorai paaiškinti, kodėl būtent šitos vertybės yra tokios svarbios. Maža to, galima prisiklausyti net keistenybių, kai, pvz., protestuojama prieš ES teigiant, kad mes norime kalbėti savo kalba ir išsaugoti savo tautos senovinius papročius. Tokios kalbos glumina. Atrodo, net nesuvokiama, kad jomis laužiamasi pro atviras duris, nes Europos Sąjungai tautų kalbos ir papročiai nerūpi. Kaip sakyta, mes reikalingi ir svarbūs kaip darbo jėgos ir kitų išteklių šaltinis. Iš tikrųjų gresia ne įsivaizduojama kalbinė ar kultūrinė asimiliacija, bet visai kitas čia trumpai aptartas pavojus – būti pamažu suvartotiems kaip biologinė medžiaga, arba, kalbant aiškiau, išnykti dėl Lietuvoje ir Europoje vykstančių mums nepalankių ekonominių ir socialinių procesų, kurių nesugebame valdyti ir todėl esame nepajėgūs atsispirti tautą tirpdančiam jų poveikiui. Juk mus stengiamasi „europeizuoti“ ir „perauklėti“ tik tiek ir tik tam, kad taptume „lanksčia“ ir „judria“ darbo jėga, pasiruošusia dėl didesnio uždarbio galvotrūkčiais lėkti kad ir į pasaulio kraštą, ir savo ruožtu būtume pasirengę svetingai sutikti tokius pat iš kitų pasaulio kraštų plūstančius bastūnus. O kokia kalba šnekėsime namuose arba kokius šokius šoksime laisvalaikiu po darbo, šios grynai ekonominės tautų naikinimo logikos požiūriu nėra svarbu.

Paviršutiniškas globalizacijos sąlygomis ekonominių ir socialinių procesų bei jų daromo poveikio tautoms ir valstybėms supratimas yra rimta kliūtis idėjiškai bręsti ir telktis išeičių iš dabartinės krizės ieškantiems politiniams ar visuomeniniams judėjimams. Antroji vienijimosi kliūtis – iki šiol vyraujantis neapibrėžtas ir neaiškus daugelio tokių judėjimų santykis su tuo, kas paprastai vadinama „sistema“, t. y. Lietuvoje egzistuojančia ekonomine, socialine ir politine santvarka. Viena vertus, ši santvarka aršiai kritikuojama. Ir visiškai pagrįstai: iš tiesų gyvename netotalitarinio ir vis agresyvėjančio režimo sąlygomis. Tačiau praktinis santykis su šia „sistema“ yra gerokai kitoks. Jį galima apibūdinti kaip konformistiško kolaboravimo su ja nuostatą.

Turėtų būti lyg ir savaime akivaizdu, kad tokią konsoliduotą ir gelžbetoninę sistemą įmanoma sugriauti ar pakeisti tik sutelktomis visų ją kritikuojančiųjų pastangomis. Tačiau kažkodėl kritiškos retorikos šiai sistemai nešykštintys visuomeniniai ir politiniai dariniai praktinėje plotmėje, ypač artėjant rinkimams, staiga pradeda elgtis priešingai ir nei iš šio, nei iš to mėgina vadovautis naivia prielaida, kad tą sistemą galima įveikti žaidžiant pagal jos taisykles. Klausimas, ar jie iš tiesų naivūs, yra principinis, bet tegul atsakymas į jį lieka pačių antisisteminių herojų sąžinei. Tačiau akivaizdu, kad šis nuoširdus ar apsimestinis naivumas yra giliai antisąjūdinės dvasios ir pasaulėžiūros išraiška. Sąjūdis buvo antisisteminis visos tautos judėjimas todėl, kad pirmiausia kaupė totalitarinei sistemai laužyti reikalingą pilietinę jėgą ir nemėgino kovoti su ja iš anksto prisitaikydamas prie jos žaidimo taisyklių, nors formaliai veikė pagal tuomet galiojusius įstatymus. Iš esmės prie sistemos taisyklių buvo prisitaikyta tik išoriškai ir paviršutiniškiai. O dabartinės „antisisteminės“ jėgos, pirmiausia vadinamosios „antisisteminės“ partijos, veikia kitaip: jų elgesys veikiau primena elgesį tų tarybų Lietuvos piliečių, kurie stojimą į Komunistų partiją aiškino ir teisino troškimu „griauti sistemą iš vidaus ir šitaip pasitarnauti savo kraštui“. Ką tokia „tarnystė Lietuvai“ ir tokia „partinė ardomoji veikla“ davė – gerai žinome.

Tokios kovos su „sistema“ strategijos ir taktikos rezultatas tas, kad „antisisteminės“ jėgos savo vertybėmis, tikslais ir veikimo būdais seniai supanašėjo su „sisteminėmis“ jėgomis ir mažai kuo nuo jų skiriasi. Išsitrynusi riba tarp sisteminių ir antisisteminių politinių ir visuomeninių jėgų yra neišsenkantis idėjinės ir organizacinės sumaišties šaltinis ir iš anksto pakerta perspektyvą sukurti platesnį visuomenės pasipriešinimo režimui frontą. Save antisisteminėmis vadinančių jėgų nenuoseklumas, flirtas su „sistema“ siekiant siaurų partinių tikslų daro jas ne tik nepavojingas, bet iš esmės paverčia tos pačios sistemos dalimi ir net ją stabilizuojančiais veiksniais. Kas iš to, jeigu, tarkime, į Seimą prasmuks keli, keliolika ar net – įsivaizduokime tokį stebuklą įvykus – keliasdešimt „nesisteminių“ kandidatų, neturinčių platesnės visuomenės paramos, nors iš tolo prilygstančios Sąjūdžio jėgai? „Sistemai“ visiškai nebaisu, jei į Seimą pateks net 30–50 opoziciškai nusiteikusių arba opozicija save vadinančių žmonių. Aišku, kad, kurį laiką bejėgiškai patriukšmavę, jie turės priimti tikrovę ir „nusiraminti“, t. y. tyliai susitaikyti su tuo, kad yra bejėgiai ką nors nuveikti. Šį savęs ir kitų apgaudinėjimo spektaklį rinkėjai seniai yra puikiai perpratę. Jie netiki „antisisteminių“ jėgų galimybėmis ką nors pakeisti iš esmės ir jų neremia, nes daugybę kartų įsitikino, kaip lengvai sistema „suvirškina“ tokias „opozicines“ jėgas. Kaip tik todėl nepabaigiamos vadinamųjų „nesisteminių“ ir „opozicinių“ jėgų šnekos apie „valdžios ėmimą“ nejučia sukelia šypseną – pernelyg jau smarkiai jos primena dar nesumedžioto ir ramiausiai girioje slampinėjančio briedžio dalybas…

Todėl nors iš principo įmanoma įsivaizduoti pavienius „Pro Patrios“ narius dalyvaujant kokiuose nors rinkimuose, tai galėtų nutikti ir būtų prasminga tik tuo atveju, jeigu susitelktų galinga, esminių permainų siekiančių piliečių (ne esamų sambūrėlių ir partijėlių mechaninė samplaika) santalka, gebanti mesti rimtą iššūkį esamai sistemai kaip vieninga ir stipri jėga. Tauta ja patikėtų, jei matytų, kad tai skaidrus susivienijimas, turintis aiškius tikslus ir realias galimybes įgyvendinti seniai pribrendusias permainas. Taigi, norint išjudėti iš dabartinio sąstingio, reikalinga turėti aiškų tikslą, ideologiją, veiklos programą ir skaidrią organizaciją. Būtina sąlyga jai atsirasti – gera valia: tokiai organizacijai turėtų priklausti asmenys, kurie pajėgtų aiškiai ir nedviprasmiškai atsakyti į lakmuso popierėlio vaidmenį atliekantį klausimą, kas jiems svarbiau – Lietuva ar valdžia? Ir patvirtinti šį atsakymą konkrečiais apsisprendimais ir veiksmais.

Vytautai, paties kolegos iš TSPMI tikriausiai nusprendė, kad paties žinios ES srityje yra nepakankamai gilios. Buvo paskirtas kitas žmogus vadovauti Europos studijų katedrai.

– VU TSPMI Europos studijų katedros vedėjo rinkimų istorija, kurią, tiesą sakant, beveik užmiršau, šiek tiek įdomi nebent kaip miniatūrinis dabartinės padėties akademinių reikalų, o tiksliau – socialinių mokslų, srityje veidrodis. Gana gerai pažindamas katedros kolegas, visiškai nenustebau dėl jų apsisprendimo, nes tai galiausiai buvo jų principinis vertybinis pasirinkimas. Kito kandidato į katedros vedėjus prof. G. Vitkaus sukaupta „integracinė patirtis“ sovietmečiu dirbant VU Mokslinio komunizmo katedroje bei studijuojant mokslinio komunizmo aspirantūroje Maskvoje, taip pat jo besąlygiškos „eurofederalistinės“ nuostatos jiems paprasčiausiai pasirodė kur kas vertingesnės ir priimtinesnės negu manasis kuklus filosofinis išsilavinimas, šiokios tokios pastangos sąjūdinėje veikloje, o manoji nuostata, kad dalyvaujant Europos vienijimosi vyksme vis dėlto derėtų išsaugoti Lietuvos tautinį tapatumą ir valstybės suverenumą, greičiausiai pasirodė esanti naivi ir sentimentali atgyvena.