Z. Vaišvilos spaudos konferencija: Laikas pasakyti Tautai, į kur vedama Lietuva Europos Sąjungoje? (video)

Liepos 3 d. 10.30 val. Seime įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija  „Laikas pasakyti Tautai, į kur vedama Lietuva Europos Sąjungoje?“ (alternatyvūs pasiūlymai Lietuvos pirmininkavimui ES) Lietuva pradėjo pirmininkauti ES Tarybai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Briuselyje pristatė šio pirmininkavimo prioritetus. Kodėl Lietuvos valdžia atstovauja ne mūsų Tautos interesus, o tik pirmininkauja įgyvendinant ES planą, kurio pagrindinis ir jau nebeslepiamas tikslas – federacinės valstybės su svetima Lietuvai ideologija kūrimas? Lietuva į ES stojo ne dėl šių tikslų. Mūsų valdžia, ignoruodama Konstituciją ir Lietuvos stojimo į ES sutartį, be Tautos valios atidavinėja mūsų valstybės suverenitetą, priiminėja Tautai primetamą svetimą ideologiją. Lietuvos valdžia kviečiama pasisakyti, į kur vedama Lietuva Europos Sąjungoje? Nepriklausomybės Akto signataras Z.Vaišvila siūlo aptarti alternatyvius Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetus, kurie padėtų atsakyti į šiuos klausimus ir apsispręsti dėl Lietuvos ateities bei santykių su ES šalimis.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją žiūrėkite ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus.

Nuoroda į klausimų uždavimo sistema ČIA (veiks spaudos konferencijos metu).

Spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos vaizdo įrašas iš lrs.lt:

httpv://youtu.be/XkrfSZuIUyo

Skelbiame Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje perskaityto pranešimo tekstą:

Z.Vaišvila. „Laikas pasakyti Tautai, į kur vedama Lietuva Europos Sąjungoje?“ (alternatyvūs pasiūlymai Lietuvos pirmininkavimui ES)

Prasidėjo Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai – pagrindinis Prezidentės D. Grybauskaitės kadencijos propagandinis renginys. Pamatėme ir Vyriausybės, Seimo populizmą. Po Lisabonos sutarties pasirašymo įvykdžius ES reformas, t.y. įsteigus nuolatinius ES Tarybos pirmininko (Bendrijos prezidento) ir užsienio politikos vyriausiojo įgaliotinio postus, šalies-nario pirmininkavimas – tik parodomasis. Pirmininkaujančioji valstybė, kaip akcininkų susirinkimo pirmininkas, tęsia darbotvarkės klausimus, svarstomus iki pirmininkaujančio pasikeitimo, atsiranda iki 5% naujų klausimų. Keisti negalima nieko. Tik pirmininkas labiau matomas, nes dalis veiksmų vyksta pirmininkaujančioje valstybėje. Jei dauguma pritars, viena iš 10 Tarybos sudėčių svarstys pasiūlytą klausimą, po to jį laimins ar ne valstybių Vadovų taryba.

Š.m. birželio 28 d. p. D. Grybauskaitė Briuselyje pristatė tris Lietuvos pirmininkavimo prioritetus. Cituoju Prezidentę: „Sieksime finansinio stabilumo, ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo. Dar vienas iš labai svarbių mūsų pirmininkavimo uždavinių – atvira ir saugi Europa bei jos kaimynystė… Finansinio stabilumo bus siekiama stiprinant ekonominę ir pinigų sąjungą bei kuriant bankų sąjungą. Todėl svarbu tęsti finansinio sektoriaus reformas, skatinti geresnį ekonomikos valdymą ir kovą su mokesčių vengimu. … būtina realiai imtis mažinti nedarbą, ypač jaunimo. Taip pat reikia efektyviau išnaudoti bendrosios rinkos potencialą – paslaugų, skaitmeninės ir energetikos rinkos gali duoti stiprų impulsą ES konkurencingumo didinimui. Atvira Europa – trečias Lietuvos pirmininkavimo prioritetas.“ Tačiau visa tai – tik ES projekto tolimesnio įgyvendinimo einamieji žingsniai. O kur Lietuvos interesai? Kodėl Lietuvos valdžia atstovauja ne mūsų Tautos interesus, o tik įgyvendina Centro planą? Koks šis planas? Kodėl mus gundė stoti į ES?

Net ir akivaizdžiai neteisėtai vykdytu 2004 m. referendumu Lietuva stojo į ES, kaip į laisvų valstybių sąjungą. Tačiau prijungus Rytų Europą, pradėta forsuoti ES vertimą vieninga federacine valstybe su viena valiuta, pasiūlyta Europos Konstitucija. Mūsų valdžia išdavė Tautą – uzurpavo jos suverenias galias ir nepatikėjo šio klausimo tautai. Tačiau net tokiais metodais projektas nebuvo prastumtas – Prancūzija ir Niderlandai referendume tarė NE. Tuomet imtasi optinės apgaulės – pasiūlyta tariamai ne Konstitucija, o tarpvalstybinė Lisabonos sutartis, kuriai esą nebūtini Tautos referendumai. Mat suprato, kad ir antrą kartą Prancūzijos tauta pasakys NE. Tik Airijos valdžia neišdrįso meluoti tautai. Bet įsijungė propagandiniai ir ekonominiai svertai, ir Airija balsavo tiek, „kiek ir kaip reikia“. Tai, kad Lisabonos sutartimi šalys atiduoda esmines suvereniteto dalis – nė motais visų ES valstybių valdžioms. Tik drąsioji Islandija turi savo nuomonę, net drastiškai sunkiomis ekonominėmis sąlygomis bent kol kas atsispyrusi šiam spaudimui.

Dėl Lisabonos sutarties, prieštaraujančios Lietuvos stojimo į ES sutarčiai ir mūsų Konstitucijai, Lietuvos Tauta referendumu nepasisakė. Ši sutartis atėmė laisvų valstybių valią užtikrinančią veto teisę, sukūrė federacinės valdžios Prezidento ir užsienio politikos vyriausiojo įgaliotinio institucijas, milžiniškus aparatus, sudarė prielaidas vienyti ir kontroliuoti valstybių finansus, o nepaklusniesiems tramdyti – be finansinių sankcijų patyliukais pradėjo įgyvendinti Europrokuratūros instituciją. Tačiau šiems žingsniams būtini Lietuvos ir kitų ES valstybių tautų sprendimai! Prezidentas V. Adamkus tyliai pritardavo tam, kad Seimas uzurpuodavo šiuos Tautos sprendimus, formaliai Seimo nariams balsuojant už ilgus ir aptakius ES traktatus, ypač dalyse dėl ES ir valstybių kompetencijos pasidalinimo ir persipynimo. Tačiau Prezidentė D. Grybauskaitė, nekreipdama dėmesio, kad ją rinko Lietuvos tauta, ignoruoja ir ją, ir Seimą, be jokio teisinio pagrindo vienasmeniais sprendimais dalina Lietuvos suvereniteto likučius Briuselio kolegoms.

Trūkčiodamas, tačiau federacinės valstybės, į kurią nestojome, darymo traukinys įsibėgėjo ir važiuoja.  Faktiškai pagal komunisto italo A. Spinelli projektą, siekiant Europą suvienyti marksistinės ir liberaliosios ideologijų pagrindu. Beje, Altiero Spinelli (1907-1986) – politinis teroristas Italijoje ir Europos federalistas, kurio vardu pavadintas pagrindinis Europos parlamento rūmų pastatas Briuselyje. 2012 m. Europos Komisijos pirmininkas ekskomunistas-maodzedunininkas Ch. M. Barosso viešai pareiškė, kad jau 2020-aisiais Europoje nebeliks valstybių – tik Europos Sąjunga, o ES prezidentas H. Van Rompuy, kad tautos ir nacionalinės vertybės yra paprasčiausia atgyvena. Eurokomisarė V. Reding, š.m. birželyje atvykusi į Vilnių atidaryti ES namų, atvirai pagrasino nepaklusniesiems: „ES reaguos, jei kuri nors šalis nepaisys Bendrijos normų leisti kiekvienam gyventi, kaip nori.“ Tad lošimo kortos ant stalo atidengtos. Atvirai. Demonstruojant centro jėgą ir ignoruojant mūsų stojimo į ES sutartį.

Tačiau vien jėgos šių neomarksistinių idėjų įgyvendinimui gali nepakakti. Tai parodė TSRS likimas. Todėl idėjos autoriai siekia pakeisti kultūrą ir sukurti federacijos visuomenės sąmonę – vadinamąjį naująjį europietį su vadinamosiomis europinėmis vertybėmis. V. Radžvilas įvardino liberalių idėjų pagrindu ES kūrėjų tam tikslui pasirinktą būdą – sukurti demoralizuotų žmonių visuomenę ir žaisti jos instinktais. Kol egzistuos tautos ir nacionalinės vertybės, jos tiesiog neklausys Briuselio. Todėl ideologinis smūgis ir nukreiptas į šeimą, tautą. V. Radžvilas pasako priežastį – šeimoje vaikai atsiranda pernelyg pigiai. Reikia ir iš to verslą padaryti, „gaminti“ reikiamus produktus. TSRS kūrė „tarybinį žmogų“, Č. Aitmatovo apibendrintą mankurto sąvoka. Pridursiu, kad šeima, tautos ląstelė, ir išauklėti vaikus gali taip, kad netiks naujojo ES totalitarizmo apologetams. Vakarų Europoje gerokai toliau pažengta vaikų atėmimo iš šeimų kelyje.  Mums, buvusiems TSRS studentams, kurie privalomai mokėmės mokslinio komunizmo, pažįstama F. Engelso idėja likviduoti tradicinę šeimą, nes antraip sunku bus užgrobti ir išlaikyti totalitarinę valdžią. Ar atsimenate Pavliko Morozovo, įskundusio valdžiai tėvus, kultą Tarybų Sąjungoje? Šiuolaikiniam jaunimui lengviau apsukti galvas išorinėmis demokratijos formomis ir tariamomis laisvėmis be atsakomybės visuomenei, tautai ir valstybei. Tačiau, tikiuosi, neilgam.

Šiemet Lietuvos visuomenę atsitokėti ir išsijudinti privertė suaktyvėjęs beatodairiškas ES siekis primesti reikalavimus dėl homoseksualų ir transeksualų, sumenkinti prigimtinę šeimą –  žmonijos ir tautos pagrindą. Gal ne visi šių idėjų vykdytojai pagalvoja, kad prigimtinė šeima neturi nieko bendro su politika, kad tai natūralus vyro ir moters santykis. Necituosiu aibės mokslinių tyrimų, kad homoseksualiose šeimose ženkliai didesnis pedofilijos procentas, kad vaikui labai svarbu turėti tėtį ir mamą. Tai – prigimtinė vaiko teisė. Kodėl, atrodytų, absurdiškai siekiama tai sunaikinti, ypač žinant Europos ir Lietuvos demografinę situaciją? Mat pakeitus terminologiją ir kalbą, galima pakeisti ir kultūrą. Psichoterapeutams žinoma, kad transeksualumas ar lytinės tapatybės sutrikimas yra psichinė liga, dažniausiai prigimtinė, rečiau – įgyjama. Dirbau mokslinį darbą. Todėl suprantu, kad politiniai sprendimai ir visuomenės apklausos nepakeis moderniosios  psichoanalizės tėvų Z. Freudo ir C.G. Jungo, šiuolaikinių mokslinių tyrimų išvadų, kad tai yra psichinė liga. O ligos – gydytinos, bet ne platintinos. Kas suteikė teisę tuos, kurie remiasi mokslu ir nori gyventi prigimtinį sveiką gyvenimą, kaltinti, kad jie kažką diskriminuoja?

Siekiama keisti visuomenės sąmonę, kad nebūtina biologinė šeima, kuri yra ir tautos, valstybės ląstelė. Betrūksta paskelbti, kad tik tada moterys bus laisvos ir nepriklausomos nuo vyrų. Lyg nesuprastume, kad moteris stipri moteriškumu, ryšiu su vaiku ir jo gimdymu, jautrumu ir nuojauta. Taip atveriami keliai žmogiškų būtybių darymo mėgintuvėliuose verslui. Mėgintuvėliuose ir mankurtus daryti bus lengviau. Tad žengiame ne tik į valdomos demokratijos, bet ir fiziškai bei psichologiškai valdomos žmonijos „šviesų rytojų“, kaip sakydavo tarybų valdžia. Galėsime pamiršti ir tokį formalumą kaip rinkimai.

Ar atsimenate, kaip pradėjome žengti šiuo keliu? Griuvus Rytų – Vakarų sienoms, mus, lyginant su vakariečiais, visiškus elgetas, nupirko pinigais. Kad žinotumėte, už kokius grašius tai daryta akūrus Nepriklausomybę! Мus „mokė“ rinkos ekonomikos – vertė privatizuoti strateginius valstybės objektus, nutraukti jų veiklą, t.y. tapti ekonomiškai priklausomais ne tik nuo Rytų, bet ir Vakarų. Formaliai skelbta, kad ES suteiks finansinę paramą, jog ekonomiškai pasivytume juos. Tai ir apakino mus. Ar blaiviai mąstantis nesupras, kad mūsų žemdirbiai, gaunantys tik ketvirtį paramos lyginant su ES senbuviais, ne pasivys juos, o dar labiau skirsis jų pragyvenimo lygiai? Akims atverti pateiksiu Eurostat duomenis apie 2008-2010 m. tris gaminius, sudariusius didžiausią ES žemės ūkio ir maisto produktų eksporto dalį: spiritiniai gėrimai – 6,339 mlrd. EUR, vynas ir vermutas – 6,216 mlrd. EUR, grūdų produktai – 5,192 mlrd. EUR. Tad, gerbiamieji, tikitės, kad užteks mūsų ūkininkų maršo į Briuselį šio galingo lobistinio vaizdo pakeitimui? Neremiant net savai valdžiai, kuri nenori matyti, ką ES įsipareigojo Lietuvai mūsų stojimo sutartyje. Lietuvos valdžia neturi bendros politikos net su Rytų Europos likimo broliais. Užtat mokame ES vardu uoliai mokyti gyvenimo Baltarusiją, Ukrainą. Net Izraelį šiemet sugebėjome pamokyti.

Mūsų žemdirbiams kažkas eilinį kartą pažadėta tik po to, kai laisvai bus pardavinėjama mūsų žemė, t.y. juos finansiškai nukonkuravus ES senbuviams. Nėra kito būdo valstybei reguliuoti savo ekonomiką, kaip sava monetarinė politika ir rinkos apsauga importo mokesčiais. Tam juos ES ir sunaikino. Centras nelinkęs reklamuotis, kad pagrindinę ES biudžeto dalį sudaro ne valstybių nario mokesčiai, o cukraus akcizas ir, svarbiausia, importo mokesčiai, kuriuos po įstojimo į ES gauna ne Lietuva, o ES. Tuo pačiu nebeapsaugome ir nebegalime reguliuoti savo rinkos. Tad atsisakėme ne tik pagrindinių savo valstybės rinkos reguliavimo svertų, bet ir didelės dalies pajamų, tapome centro prašytojais, t.y. patys „savanoriškai“ centrui suteikėme mūsų valdymo instrumentą. Šie skaičiai ne tik neskelbiami, bet jais viešai ir nesigiriama. Beje, gaunant ES paramą, projektui reikia skirti ir dalį mūsų biudžeto. Susigaudymui ir esminiams sprendimams priimti Tautai būtina žinoti ir palyginti šiuos nereklamuojamus skaičius.

Suvienijome centrinius bankus, suvienysime valiutą. Centro palaiminimo jau reikia mūsų biudžetui. Tuoj centras prižiūrės visus bankus. Neklusniesiems tramdyti tylomis realizuojamas Europrokuratūros institucija. Traukinys važiuoja. O ką šiam traukiniui pasiūlė Lietuva? Mažai valstybei pasipriešinti pagrindinių ES senbuvių valiai psichologiškai sunku. Ypač jei tavo tikslas yra kaulyti lėšų ir siekti biurokratinės karjeros Briuselio koridoriuose. Tačiau Prezidentei ir Seimui priminsiu, kad juos rinko Lietuvos Tauta, kuriai ir esate atskaitingi bei atsakingi. Todėl laikas viešai tautai, ypač pirmininkavimo ES Tarybai metu pasakyti, kur vedate Lietuvą? Besąlygiško Briuselio reikalavimų įgyvendinimo keliu ar mūsų Tautos ir valstybės interesų gynimo ir atstovavimo keliu?

Neramina ne tik Prezidentės, bet ir Seimo iniciatyvos. Kalbu ne tik apie skandalingų konvencijų diegimą Lietuvoje. Negi Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas V. Gapšys nesupranta, ką reiškia teisė užsieniečiams kurti Lietuvos politines partijas? Negi Seimo narė O. Leiputė, pirmininkavimo pradžioje jau spėjusi Lietuvos vardu Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos plenarinei sesijai įregistruoti pasiūlymą rezoliucijai ,,Lyčių lygybė mokslo, tyrimų ir technologijų srityje“, nesupranta, kad ne pagal lytį vertinami moksliniai darbai ir gabumai? Tokio uolaus ir besąlygiško tarnavimo centrui, neturint jokios savo nuomonės, tarybinėje santvarkoje nuo gimimo pragyvenęs daugiau kaip 33 metus, aš nemačiau. Net propaganda apie tarybinę moterį traktoristę tokio sumankurtėjimo lygio nebuvo pasiekusi. Ar Briuselio apologetai, galėję J. Basanavičių pavadinti psichiniu ligoniu, o V. Kudirką – nevykėliu, dar yra Lietuvos piliečiai? Tai – ne tik tyčiojimasis iš Tautos ir valstybės, bet ir visuomenės sąmonės keitimas, skatinamas ir apmokamas Briuselio surinktomis mūsų lėšomis. Ar nepastebėjote, kaip sparčiai visuomenės sąmonę dėl Sausio 13-osios įvykių keičia nebaudžiamumą užsitikrinęs A. Paleckis, atvirai remiamas suinteresuotos Rusijos? Dar kartą klausiu Prezidentės – koks jos požiūris į kolaborantų nusikaltimų tyrimą?

Tačiau lengviau užsiimti propagandine pirmininkavimo ES Tarybai „pokazucha“. Taip vadindavome tokius reiškinius savo vardais tarybiniais laikais. Jei tai skirta Briuselio idėjų įgyvendinimui, kodėl už tai 214 mln. Lt turi mokėti Lietuvos biudžetas? Įspūdžiui sustiprinti dar pasitelkiama Jungtinės Karalystės, Latvijos, Lietuvos, Švedijos ir Nyderlandų 2 tūkst. karių ES kovinė grupė, o, anot žiniasklaidos, dėmesio centro (p. D. Grybauskaitės) saugumui užtikrinti šiam pusmečiui skiriamas šarvuotas automobilis, kas kainuos milijoną litų. Gal tiesiog racionaliau visa tai administruoti Briuselyje, kuriame ir taip dirba muštruotas aparatas, kas mėnesį už tai gaunantis nemūsišką atlygį?

Beje, šiai valstybinei funkcijai atlikti mūsų valdžią daugiau nei 2 mln. litų parėmė privatūs rėmėjai – Užsienio reikalų ministerija susitarė ir paramos sutartis pasirašė su 12 iš 20 pasisiūliusių bendrovių: „Krasta Auto“, „ORLEN Lietuva“, „Birštono mineraliniais vandenimis ir ko“, „Baltic Data Center“, „DHL Lietuva“, „G4S Lietuva“, „Apiterapijos centru“, „Švenčionių vaistažolėmis“, „Žemaitijos pienu“, „Lietuviško ūkio kokybe“, „Skoniu ir kvapu“, „Švyturiu-Utenos alum“. Prezidentę, kaip ir ministrės B. Vėsaitės atveju, kviečiu principingai įvertinti šį faktą – ar šios įmonės nėra gavusios ES lėšų, ar Prezidentė gali užtikrinti, kad jos ir po šios reklaminės akcijos nesikreips į Lietuvos valdžią dėl ES ar kitų lėšų gavimo? Manau, kad pirmininkavimo ženkliukų ir kaklaraiščių, šalikėlių, L. Linkevičiaus jau įteiktų šių įmonių atstovams, neužteks. Prezidentei taikytini nepalyginamai aukštesni politikos etikos standartai, lyginant su eksministre.

Kodėl mūsų valdžia taip beatodairiškai įgyvendina ne Lietuvos, o ES valią? Stojant į ES ją vedė noras skirstyti dar vieną lėšų šaltinį. Todėl ir teko stojimo referendumo pirmos dienos vakarą užsiimti draudžiama agitacija iš LTV ekrano, naudoti tam ES lėšas. Ką daryti šiandien? Populistai jau smerkia mane – Zigmas agituoja išstoti iš ES. Ką darysime?! Pražūsime! Girdėjome panašius argumentus iš vieno p. D. Grybauskaitės mokytojų A.M. Brazausko, TSRS Prezidento M. Gorbačiovo. Tuomet nebuvo lengviau.

Diskusijai pasiūlysiu alternatyvius Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetus.

Visų pirma, būtina apsispręsti, kokiu keliu Europos sąjungoje eina Lietuva. Tauta valdžiai žengti federacinės valstybės kūrimo keliu mandato nesuteikė, Lisabonos sutarčiai taip pat nėra pritarusi. Prezidentės pritarimai ar Seimo balsavimai Tautos valios nepakeis. Referendumas turėtų apspręsti ir ES bei Lietuvos įstatymų santykį. ES didžiosios senbuvės ir institucijos jau ne tik nesiklauso Rytų Europos valstybių, bet atvirai grasina dėl nepaklusnumo. Tad kodėl mūsų valdžia, būdama silpna, neprašo tautos paramos? Kodėl valdžia negina tautos? Nustačius santykį su centru, ES direktyvos nebūtų automatiškai taikomos Lietuvoje be Seimo pritarimo, o būtinais atvejais – be Tautos valios, jei direktyva prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Tie, kurie skaitė Lietuvos ir ES sutartį, kurios ES nesilaiko, atkreipė dėmesį, kad ES ir Lietuvos kompetencijų pasiskirstymai yra išplauti ir persiklojantys. ES direktyvos dėl šios priežasties yra didele dalimi abstrakčios, nes tai padeda išnaudoti netiksliai apibrėžtą kompetencijų pasidalinimą ES valios primetimui.

Pati ES valdymo sistema po Prezidento, užsienio reikalų vyriausiojo įgaliotinio ir Europrokuratūros institutų įsteigimo drauge su Europos Komisija akivaizdžiai pritaikyta federacinei valstybei. Europos Parlamente nėra šalių delegacijų – jo narius renka šalių piliečiai, tačiau parlamente jie negali atstovauti savo šalių ir jų rinkėjų. Jie atstovauja tik ES interesus ir jų įgyvendinimą per abstrakčias šio parlamento neegzistuojančių partijų frakcijas. Todėl būtina keisti EP rinkimų įstatymą, įpareigojant Lietuvoje rinktus europarlamentarus atstovauti Lietuvą, atšaukiant šią nuostatą pažeidusius. Tai pradėtų diskusiją apie Europos parlamento ir ES prasmę bei pasikeitusį tikslą. Jei EP-e nebus galimybės ginti valstybės nario interesų, tai nėra jokios prasmės šiai institucija. Net TSRS liaudies deputatų suvažiavime tai buvo galima – bendrai su Estijos ir Latvijos delegacijomis pasiekėme neįtikėtiną rezultatą – privertėme pačią TSRS pripažinti slaptųjų Ribentropo – Molotovo protokolų egzistavimo faktą ir panaikinti juos. Toks pat yra ir Europos Komisijos, be jokios realios atsakomybės skirstančios šimtus milijardų eurų, vaidmuo. Ji tampa ne tik federacinės valstybės vykdomąja valdžia, bet ir turi  teisinės valdžios galių. Tai absurdiška – pati EK skirsto lėšas ir pati sprendžia dalį teisinių ginčų dėl to.

Sąžininga ES valstybių narių diskusija turi būti atvira – ar žengiame vieningos federacinės valstybės įgyvendinimo keliu, ar kuriame lygiateisių valstybių sandraugą? Jei pasirinkimas toks, kurį mums deklaravo ir stojimo sutartyje mums įsipareigojo ES, tai toks projektas daug pigiau ir efektyviau būtų įgyvendinamas valstybių vadovų taryboje šalių susitarimu. O skiriamas, bet ne renkamas Briuselio aparatas turi būti tik techninis, bet ne politinis. Nedera vaidinti „demokratiją“, leidžiant milžiniškas lėšas Europos Parlamentui ir faktiškai nekontroliuojamai bei nerenkamai Europos Komisijai, kurios atsakomybė – tik bendrapolitinė.

Viena pati Lietuva to nepasieks. Būtina jungtis, visų pirma, visoms Rytų Europos šalims, telkti į šį ratą kitas mažąsias ES ir Skandinavijos šalis. Tik tada ES „branduolys“ pradės „išgirsti“ mūsų visų bendrą balsą. Nemanau, kad šių bendražygių siekiai būtų esmingai skirtingi. Tačiau tai nevyksta. Kol kas visos Rytų Europos šalys kiekviena atskirai žvelgia į centrą beveik aklo paklusnumo kupinomis akimis, o ne formaliai deklaruotų lygiateisių narių akimis. Tik suvienijus jėgas priverstume naująjį Centrą sąžiningai ir viešai, be veidmainystės atsakyti Europos tautoms, kurlink jos yra vedamos. Tai bus naudinga visiems, jei deklaruojami siekiai yra sąžiningi, o ne apsimestiniai.

Rytų Europos šalių vienijimuisi natūraliai padėtų bendri siekiai – nuo išmokų žemdirbiams bent jau suvienodinimo iki žemės pardavimo užsieniečiams klausimų, ekonominiai ir realaus, o ne deklaruojamo energetinio saugumo klausimai. Ir ES senbuviams laikas atsakyti į klausimą dėl tikrųjų ES tikslų, kodėl negerbiamos ir nevykdomos šalių stojimo į ES sutartys, kodėl kuriai nors valstybei referendume atmetus jai nepriimtiną ES siekį ji verčiama balsuoti tiek kartų, kol bus pasiektas centro reikalaujamas rezultatas. Mūsų likimo broliams šie klausimai ne mažiau aktualūs. Moldovos stačiatikių bažnyčia net paskelbė mažąją ekskomuniką valstybės Prezidentui ir kitiems valstybės veikėjams dėl jų priimto „Antidiskriminacinio įstatymo“, atveriančio kelią homoseksualų santuokoms, pagrasino visiška ekskomunika, jei šis įstatymas nebus panaikintas. Jei senoji Europa žengs diktato ir nesikalbėjimo keliu, šis kelias ves į niekur – į bėdą.

Todėl santykiuose su ES šalimis būtina:

1. Išlaikyti valstybių narių lygiateisiškumą.

2. Išgryninti ES-ai valstybių-narių deleguojamą kompetenciją ir deleguoti ją ES-ai tik laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimų.

3. Mažinti ES-os biurokratinio aparato išlaikymo išlaidas.

4. Siekti atsisakyti Europos Parlamento institucijos kaip nebūtinos ir neatliekančios konfederacinei valstybei būdingų funkcijų – ši institucija nėra būtina norminių dokumentų priėmimui (neretai ją pakeičia Europos Komisija, nusistatanti pati sau žaidimo taisykles), jame nenumatyta ES valstybių-narių atstovavimo ir interesų gynimo funkcija, o išlaikymo išlaidos yra neprotingai didelės.

5. ES vadovauti pakanka Vadovų Tarybos ir administracinio aparato, Europos Komisijos institutas savo paskirtimi prieštarauja sąžiningam laisvų valstybių sambūviui.

6. Siekti ES bendrų tikslų, grindžiamų bendru narių-valstybių sutarimu, o ne valios primetimu mechaninės daugumos sprendimais.

7. Skubiai plėtoti ryšius su užsienio valstybėmis, galinčiomis suteikti Lietuvai alternatyvius energijos šaltinius – ES narėmis, Norvegijos karalyste, dujų eksportu užsiimančiomis užsienio valstybėmis (Jungtiniai Arabų Emyratai, Omano Sultonatas, Alžyras ir kitos). Pradėtas eksploatuoti didžiulis gamtinių dujų telkinys Viduržemio jūroje tarp Izraelio, Libano ir Kipro.

8. Vengti dviprasmybės santykiuose su ES valstybėmis-narėmis ir JAV.

9. Konkrečiais darbais, o ne žodžiais skatinti bendradarbiavimą su Baltijos, Rytų Europos, Skandinavijos šalimis, pvz. nedelsiant apsispręsti dėl bendrų, o ne vienašališkų energetinių problemų sprendimų.

Tik prieš 25 metus šio pradžiamokslio mokėmės TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose. Kodėl šiandien mūsų valdžia nebegali bent jau pabandyti sąžiningai atstovauti tautą, renkančią ją? Mūsų valdžia turi ne kurstyti nepagrįstą tautos optimizmą dėl Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai, o atsigręžti į ją rinkusią Tautą ir vykdyti jos valią, tuo remtis diskusijose su ES. Valdžia, ignoruojanti šią savo pareigą, privalo nedelsdama atsistatydinti ir niekada nepretenduoti būti ja.

Būtina sustabdyti Seime automatinį ES direktyvų ir konvencijų aprobavimą. Būtina nedelsiant pakeisti referendumo įstatymą, nustatant, kad inicijuoti referendumą gali bent 5% rinkėjų. Būtina skubiai skelbti referendumus dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir euro įvedimo, neslepiant euro įvedimo Estijoje pasekmių. Išsamiai pasiruošus ir daug ką paaiškinus Tautai, paskelbti referendumą ir dėl Lisabonos sutarties, akivaizdžiai ir daugelyje vietų prieštaraujančios Lietuvos stojimo į ES sutarčiai.

Labai svarbu valdžiai ir valstybės piliečiams vėl pradėti tarpusavyje diskutuoti, nes privalome būti drauge. Tik drauge su Tauta ir turinti jos pasitikėjimą valdžia gali nuveikti ką nors reikšminga. Sąjūdžio laikais tai nutiko tik dėl viešumo ir tiesos sakymo principų laikymosi. Mes neįsivaizdavome, kad Lietuvą kurti galima be pagarbos asmeniui ir jo orumui. Šiandien Lietuvos ir ES politikoje to neliko. Nebūtume drauge su Tauta atkūrę Lietuvos Nepriklausomybės, jei būtume Tautai pasakę, kad Tautos nuomonė referendume – tai farsas. Toks Prezidentės elgesys – nesuvokiamas. Sąjūdis neįsivaizdavo, kad į valdžią einantys tautos atstovai gali negerbti rinkėjų ir nejausti pareigos tarnauti bendruomenei, nejausti atsakomybės dėl piliečio likimų, tautos atsakomybės. Ar ES matė tolerantiškesnę tautą, toleruojančią tokią valstybės vadovės nuomonę apie tautą?

Kviečiu Seimą tai pradėti Valstybės šventės išvakarėse. Tuo Seimas ne tik simboliškai primintų jos pareigas Prezidentei, užmiršusiai diplomatinį protokolą, pagal kurį valstybės vadovas priėmimus organizuoti turi valstybės šventės, o ne parodomojo ir nieko Lietuvai nelemiančio pirmininkavimo proga. Prezidentė šia proga priglobė vienos nakties kultūros ir meno festivalį „Kultūros naktis“, įvyksiantį naktį iš liepos 5-osios į 6-ąją – pagrindinį Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo kultūrinį renginį. Per vieną naktį reikės suspėti pamatyti net 165 projektus ir daugiau nei 700 menininkų iš Lietuvos ir užsienio. Gerai, kad Liepos 6-oji šeštadienis. Pašventę ES garbinimo šventę, pavargę po ilgos nakties, Liepos  6-ąją galėsime gerai pamiegoti Lietuvos valstybės šventės proga.

Toks mūsų Prezidentės požiūris į mūsų valstybę.

Po konferencijos gauti klausimai:

Jūratė: Prašome patikslinti mintį apie teisę užsieniečiams Lietuvoje kurti politines partijas. Ar šiuo klausimu jau priimtas koks nors  įstatymas? Argi toks įstatymas neprieštarautų LR Konstitucijos 2 straipsniui, kuriame nurodyta, jog: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“? Kokiu pagrindu užsieniečiai galėtų įtakoti priimant svarbius tautai sprendimus? Argi tokiu atveju Lietuvos piliečiai nebūtų įpareigoti LR Konstitucijos 3 straipsnio nuostatos, jog „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“?
Ačiū

Zigmas Vaišvila: Šiuos svarbius klausimus gavau po spaudos konferencijos.
Įstatymo projektą dėl teisės užsieniečiams dalyvauti Lietuvos politinės partijose, dėl ko labai susirūpinusi ES, pateikė V. Gapšys.

Klausimą pateikusi Gerb. Jūratė visiškai teisi – tai dar vienas bendras federacinės valstybės darymo instrumentas.

Beje, jau realizuota galybė ir ne Lietuvos piliečiams dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose. Šią normą pats laikas panaikinti, nes lietuvių tiek nesuvažiuos į Punską ar Suvalkus, kiek desanto galime sulaukti, pvz. iš Lenkijos.

Tiesiog akyse skęstame vieningos valstybės daryme. Laikas spaudžia – Barosso gi paskelbė, kad 2020 m. valstybių Europos Sąjungoje turi nelikti. Tad tai vienas iš svarbių šios politikos įgyvendinimo instrumentų.
Nuoširdžiai džiaugiuosi mastančiais tautiečiais.
Deja, ES iniciatyvų srautas darosi panašus į laviną.