J.Panka. Eurorealisto žvilgsniu: Lietuva Europos sąjungoje ir Austrijos akibrokštas

Šiomis dienomis Lietuvos politikos sluoksniuose ir visuomenėje kilo sumaištis, naujiena vejasi naujieną. Austrijoje sulaikytas labai intensyviai Lietuvos ieškomas nusikaltėlis, vienas iš svarbiausių įtariamųjų Sausio 13-osios byloje.

Perskaitęs šią naujieną ne vienas lietuvis nudžiugo – pagaliau ši byla pasistūmės į priekį, pagaliau į Lietuvos teisėsaugos rankas paklius dar vienas sovietinis budelis. Tačiau po kelių valandų, Maskvai pagrūmojus piršteliu, Austrijos teisėsauga paleidžia nusikaltėlį laisvėn. Visa žiniasklaida mirga nuo skambių antraščių: pažeistas Europinis solidarumas, pažeistos Europos arešto sąlygos, išduotos Europos sąjungos vertybės. Visi stebisi ir politikai, ir diplomatai, ir žurnalistai. O aš nesistebiu, man nekeista, kad yra pažeistos Europos sąjungos vertybės, nesistebiu, nes tų vertybių nėra ir negali būti. Europos sąjunga niekada nebus vieninga ir solidari, nes yra didžiosios šalys, kurių prezidentai gali sau leisti pasakyti apie mažąsias arogantišką frazę: “praleido gerą progą patylėti” ir yra mažosios, kurios turi paklusniai vykdyti Briuselio biurokratų nurodymus ir nekišti nosies kur nereikia. Taip buvo nuo pat Europos sąjungos plėtros pradžios. Bet pažvelkime į Lietuvą ir jos pasiekimus būnant Europos sąjungoje.

2003 metų pradžioje Lietuvoje vyko įdomūs dalykai. Per visą šalį nuvilnijo agitacinė kampanija „būkim europiečiai“. Šioje kampanijoje buvo aktyviai agituojama dalyvauti referendume ir pasakyti „taip“ Lietuvos narystei Europos sąjungoje. Televizijos kanalai ir radijo stotys buvo tiesiog pergrūsti reklamomis, miestų gatvėmis važinėjo spalvingais šūkiais papuošti autobusai, visais įmanomais būdais tautai buvo plaunamos smegenys. Buvo pakeistas referendumų įstatymas, kad būtų leidžiama balsuoti ne vieną, o dvi dienas, kai kuriuose regionuose balsavimo biuleteniai buvo spausdinami tautinių mažumų kalbomis, už dalyvavimą referendume buvo dalinami lipdukai – kuponai, kuriuos didžiausiame prekybos tinkle galėjai iškeisti į skalbimo miltelius ir alų. Taigi, buvo ir įstatymų pažeidimų ir papirkinėjimų, tačiau tikslas buvo pasiektas, žmonės balsavo taip, kaip norėjo valdžia.

Tiesa, buvo saujelė sveikai mąstančių žmonių jau tada žinojusių, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose ir kad narystė ES nėra jokia panacėja. Tie žmonės buvo vadinami euroskeptikais ir jiems kartais buvo duodama pasisakyti diskusijų laidose, taip vaizduojant esą vyksta demokratiniai procesai, ir sąžininga nuomonių kova. Tačiau dažnai tos laidos pavirsdavo farsu, kuriame mažai visuomenėje žinomi euroskeptikai būdavo prie vieno stalo susodinami su įtakingiausiais ir žinomiausiais šalies politikais. Žurnalistai stengdavosi atrodyti šmaikštūs ir žaisdavo žaidimą „suvartykim euroskeptiką“, visiems buvo linksma ir aišku, kad mes turime būti labiau europiečiais, kad netapę tos žydrosios imperijos dalimi esame pasmerkti gėdingai necivilizuotai egzistencijai.

Visuomenės ir politikos vedliai laimėjo, Lietuva tapo Europos sąjungos nare, paaukojusi Ignalinos atominę elektrinę, savarankišką muitų, vizų ir akcizų politiką, savarankišką žvejybą, žemdirbystę ir dalį suvereniteto mainais į muilo burbulų pilis, blizgančius pažadus. Pažadai buvo patys įvairiausi: vieni žadėjo, kad bus pažabota korupcija ir pagerės teismų darbas, kiti žadėjo, kad į Lietuvos ūkį ženkliai išaugs užsienio investicijos, dar kiti žadėjo, kad nebus nedarbo ir skurdo, kad Lietuva bus saugesnė ir gražesnė šalis, žadėjo pieno upes ir medaus ežerus.

Nuo referendumo dėl Lietuvos narystės ES jau prabėgo daugiau kaip aštuoni metai. Galima pažvelgti atgal ir padiskutuoti ką mes turėjome ir ką turime dabar, po tokio pasirinkimo. Šiame straipsnyje nebus visapusiškos analizės, nes tam reiktų ištiso mokslininkų kolektyvo ne vieno mėnesio įtempto ir kruopštaus darbo. Tačiau galima paliesti keletą labai svarbių, galbūt netgi svarbiausių akcentų. Vienas iš pagrindinių „euroentuziastų“ arkliukų buvo argumentas, kad įstojus į ES padidės Lietuvos valstybės saugumas. Ar tikrai jis padidėjo? Pažvelkime į energetinį saugumą, ar tikrai tapome saugesni padedant Europos sąjungai? 2003 metais turėjome veikiančią ir pagal paskutinius techninius standartus modernizuotą atominę elektrinę, gaminome labai pigią elektros energiją, turimą perviršį eksportuodavome kaimynams. 2011 metais turime neveikiančią atominę elektrinę į kurią kasmet reikia sukišti ne vieną milijoną ir kurios pilnam ir saugiam veiklos užbaigimui reikės dar daug metų ir lėšų. Taip pat turime ambicingą naujos atominės elektrinės projektą, kuris niekaip nejuda iš vietos, turime dvi kaimynes nusprendusias statyti eksperimentinio modelio atomines jėgaines prie pat Lietuvos sienų, elektros energiją perkame iš užsienio valstybių, esame sovietiniame energetiniame tinkle, kuris beveik nesujungtas su ES. 2003 metais dujas pirkome iš Rusijos monopolisto „Gasprom“ lengvatinėmis, žemesnėmis nei Europos sąjungos valstybės kainomis. 2011 dujas perkame iš to paties monopolisto kaip ir ankščiau, tik vėl ne tokiomis kaip kitos Europos šalys kainomis, šį kartą perkame jas didžiausiomis Europoje kainomis. Karinis saugumas irgi nepadidėjo, o gal net sumažėjo. 2003 metais Europoje buvo populiarūs dar iš Šaltojo karo laikų išlikę stereotipai. Vakarų šalys buvo solidarios ir pripažino galimą grėsmę iš Rusijos. 2011 metais matome, kad ES valstybė Prancūzija parduoda Rusijai galingus karinius laivus, kuriuos Rusija turės teisę laikyti kur norės, galbūt netgi Baltijos jūroje. Dar vienas populiarus euroentuziastų skelbiamas lozungas buvo, kad Lietuva bus gerbiama ir lygiateisė Europos sąjungos valstybė. Ar tai įvyko? Gana dažnai į Lietuvą atvyksta Europos valstybių ministrai, prezidentai ar vyriausybių vadovai, retas iš jų neleidžia sau kaip nors pamokyti Lietuvos. Švedijos ministrai moko mus tolerancijos seksualinėms mažumoms, Lenkijos ministrai moko kaip mums tvarkytis su tautinėmis mažumomis, kokia tvarka rašyti savo piliečių pavardes ir kokiomis kalbomis mūsų miestuose ir kaimuose turi būti skelbiami informaciniai užrašai. O ar nors vienas toks “mokytojas” sulaukė deramo mūsų valdžios atsako? Gal kartais reiktų tokiam kaimyninės “lygiateisės” valstybės atstovui pasakyti tvirtai ir aiškiai: čia Lietuva, čia lietuvių tautos valstybė, čia lietuvių tautos tvarka. Tada gal atsiras ir pagarba ir lygiateisiškumas tarp valstybių. Tačiau Lietuvos valdžia tyli ir dreba, Vilniaus pašonėje lenkų šovinistai pagerbinėja karinių nusikaltėlių šutvę, o mūsų teisėsaugos institucijos vietoj to, kad uždraustų tokius renginius ir išvaikytų tuos galimai Maskvos ir Varšuvos remiamus tautinės nesantaikos kurstytojus, organizuoja jiems keliasdešimties policijos pareigūnų apsaugą. Įdomu, ar Izraelio vyriausybė leistų Jeruzalės apylinkėse organizuoti esesininkų pagerbimo renginį? Tikrai neleistų, o organizatorius suimtų ir nubaustų, gal todėl Izraelis yra gerbiamas tarptautinėje arenoje, o Lietuva negerbiama.

Taigi, paskutinis akibrokštas, kurį mes gavome iš Austrijos vyriausybės, kai ji paleido kagėbistą, įtariamą nusikaltėlį Michailą Golovatovą ir tik dar vienas įrodymas, kad mūsų negerbia ir kad buvimas Europos sąjungoje nepadeda mums jaustis lygiaverte šalimi. Pagrindinis dalykas, nuo kurio priklauso kitų pagarba yra paties subjekto pagarba sau, nesvarbu ar tai būtų valstybė, ar žmogus. Jei mes negerbime patys savęs, kiti mūsų taip pat negerbs.