Birželio 18 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nusprendė, kad Švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl palengvinto lietuvių kalbos egzamino tautinių mažumų mokyklų abiturientams prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui. Sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Ministrui tinkamai nepagrindus skirtingų egzamino užduočių tautinių mažumų kalba ir lietuvių kalba besimokantiems mokiniams nustatymo, bylą nagrinėjusi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas.
Viena iš ginčyto Įsakymo nuostatų – 3 punktu – buvo pakeista valstybinio ir mokyklinio brandos egzamino literatūrinio rašinio apimtis, tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams nustatant mažesnį privalomą rašinio žodžių skaičių nei lietuvių kalba besimokantiems mokiniams. Tokį reguliavimą Švietimo ir mokslo ministerija grindė tuo, jog tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams buvo skirta mažiau pamokų, taip pat rėmėsi 2012 m. vykdyto bandomojo egzamino rezultatais.
LVAT pabrėžė, jog valstybinė kalba yra itin gintina ir saugotina vertybė, kurios vartojimas valstybės viešajame gyvenime kartu yra ir vienas iš valstybingumo garantų. Valstybės, viena vertus, turi pareigą sudaryti galimybes tautinių mažumų atstovams mokytis savo gimtosios kalbos, tačiau, kita vertus, jos turi teisę nustatyti ir reikalavimus tam tikru lygiu mokėti valstybinę kalbą. Tačiau įtvirtindama tokius reikalavimus, valstybė kartu privalo sudaryti ir tinkamas sąlygas valstybinės kalbos mokymui.
Nustačiusi, jog Įsakymu buvo nustatyta skirtinga egzamino rašinio apimtis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad reguliavimas lietuvių kalba ir tautinių mažumų kalba besimokančių moksleivių atžvilgiu buvo akivaizdžiai skirtingas. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas pažymėjo, jog ginčijamo reguliavimo suderinamumas su Konstitucijoje įtvirtintu visų asmenų lygybės principu tikrintinas vertinant, ar tarp paminėtų moksleivių grupių egzistuoja tokie skirtumai, jog jie objektyviai pateisintų skirtingo reguliavimo įtvirtinimą. Skirtingo reguliavimo nustatymas gali būti pripažintas objektyviai pateisinamu tik tuo atveju, jei jis turi teisėtą tikslą ir šio tikslo siekiama proporcingomis priemonėmis.
LVAT akcentavo, jog valstybė, nustatydama vienodus egzamino reikalavimus, turi sudaryti ir vienodas, lygias galimybes tokiam egzaminui pasirengti, bei atvirkščiai – tik nesant vienodų galimybių pasirengti egzaminui, gali būti nustatomos skirtingos jo užduotys. Todėl tą patį egzaminą laikantiems moksleiviams diferencijuojant šio egzamino užduotis, privalėjo būti įvertinta, ar organizacinių ir kitų priemonių visuma nesudarė moksleiviams vienodų galimybių pasiruošti egzaminui, ir kokiu mastu tokios galimybės skyrėsi.
Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog Įsakymo pagrįstumui turi būti keliami itin aukšti reikalavimai. Diskriminacinių nuostatų įtvirtinimas, teismo vertinimu, nagrinėtu atveju sukeltų itin neigiamas pasekmes – būtų ne tik pažeisti asmenų teisėti lūkesčiai vienodomis sąlygomis įstoti į aukštąsias mokyklas, tačiau ir diskredituojama valstybinė kalba, kaip konstitucinė vertybė. LVAT nustatė, jog Švietimo ir mokslo ministerija, priimdama ginčijamą Įsakymą, neatsižvelgė į aplinkybių visumą, rėmėsi tik dalimi reikšmingų aplinkybių, kurios tiksliai neatskleidė susiklosčiusių teisinių santykių visumos ir asmenų teisinės bei faktinės padėties skirtumų.
Todėl išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas neįrodė, jog Įsakyme įtvirtintos lengvatos tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams buvo pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo Įsakymo 3 punkte nustatytą reguliavimą pripažinti nediskriminaciniu ir konstatavo, jog jis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygybės principą.
Siekdama tinkamo konstitucinių vertybių balanso ir atsižvelgusi į tai, jog dar nėra pasibaigusi šių metų brandos egzaminų sesija bei vyksta stojimo į aukštąsias mokyklas procesas, LVAT nustatė, jog ginčyta Įsakymo nuostata laikoma panaikinta nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.
Visą teismo sprendimą rasite ČIA.
Kaip žinia, Švietimo ir mokslo ministras, Darbo partijos narys Dainius Pavalkis, vasario 20 d. Tarptautinės gimtosios kalbos dienos išvakarėse, nepaisydamas Seimo švietimo ir mokslo komiteto siūlymų (ŠMKK), pasirašė įsakymą įteisinanti papildomas lengvatas tautinių mažumų mokyklų abiturientams laikant lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Ministras minėtus pakeitimus padarė, atsižvelgdamas į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) prašymą ir vasario 11 d. priimtus sprendimus koalicinės tarybos posėdyje.
Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymą kuriuo buvo papildomai palengvintas lietuvių kalbos egzaminas tautinių mažumų mokyklų moksleiviams apskundė 4 Seimo nariai – Liberalų sąjūdžio nariai Gintaras Steponavičius ir Dalia Teišerskytė bei konservatoriai Valentinas Stundys ir Stasys Šedbaras teigdami, kad
tautinėms mažumoms parankus ministro įsakymas prieštarauja teisės aktų reikalavimams.
2011-ųjų metų pavasarį Seimas buvo priėmęs naujos redakcijos Švietimo įstatymą, kuriame buvo numatyta pagerinti lietuvių kalbos mokymą tautinių mažumų mokyklose: nustatyti daugiau pamokų lietuvių kalba, o nuo 2013 metų suvienodinti lietuvių kalbos brandos egzamino užduotis. Tuo pačiu siekiant palengvinti perėjimą prie naujos tvarkos buvo nustatytas 8-ių metų pereinamasis laikotarpis egzaminų vertinimui. Šie Švietimo įstatymo reikalavimai sukėlė LLRA pasipiktinimą.
LLRA radikalai ir po LVAT teismo sprendimo skelbiasi kovosiantys dėl išskirtinių teisių lenkų tautinei mažumai. LLRA frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašunienė ir toliau lyg niekur nieko tvirtina, kad jei po teismo sprendimo lietuvių kalbos egzaminas bus suvienodintas, tai, esą, reikš tautinių mažumų moksleivių diskriminaciją…
„Yra toks teismo sprendimas. Nors iš tikrųjų mes galvojame, kad vis dėlto nesuteikus vaikams lygių galimybių pasirengti, negali būti priimtas sprendimas dėl suvienodinto egzamino, koks tai dalykas bebūtų, čia neina kalba vien apie lietuvių kalbą. Paprasčiausiai lietuvių kalba suvienodinta, neleidus tinkamai pasiruošti vaikams iki to egzamino. Ir manome, kad jis tikrai buvo diskriminuojantis tautinių mažumų moksleivius, ir tos nedidelės išlygos, palengvinimai leido išlaikyti tą egzaminą moksleiviams“, – teismo sprendimą BNS-ui savaip interpretavo lenkų radikalų atstovė R.Tamašunienė.
Parengta pagal lvat.lt, BNS ir Alkas.lt informaciją
Sprendimas šio atvejo yra teisingas, bet jis nėra teisėtas, t.y. pagristas LR Įstatymais. Toks klano „teisingumas“ rodo tik tikro teisingumo nebuvimo. Kodėl? Todėl, kad remiantis tokiais argumentais : „Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika“, galima priimti bet kokį sprendimą, pagal politinį užsakymą. Visais atvejais yra Konstitucinė nuostata : „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“, o ne „Teismų Praktikos“, kuria galima interpretuoti. Bet tuo „Teismų praktika“ daro teismus priklausomus, nuo kitu teismu, paneigė konstitucinė nuostatą – „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.“ Taigi : „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija antradienį konstatavo, kad sprendimas dėl palengvinto lietuvių kalbos egzamino tautinių mažumų mokyklų abiturientams prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui.“ Iš pradžios pagalvojau žiniasklaida vėl „šienauja“. Jog TIK Konstitucinis Teismas gali : „Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai.“, bei teikti „prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui.“, t.y. 107 straipsnis. „(…)Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“. O čia kažkoks „specializuotas“ teismas, kuris gali tik „Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“, „neįstatymo tvarka“, – viską išsprendė. LR ATB Įstatymas 4 straipsnis. Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas, numato TIK vieną – „2. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas KONKREČIOJE byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir TAIS ATVEJAIS, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.“ Taip yra griaunamas Lietuvos valstybingumas, konstitucinė santvarka. Jog „teismų praktika“ naudojama tik federaliniuose valstybėse, arba tuose, kurie neturi tikros Konstitucijos. Teisinėje valstybėje viskas turi būti daroma įstatymais numatyta tvarka.
Tegul autoriai pamini bent vieną tautinę mažumą Lietuvoje … bus negaila ir Nobelio premijos …
Tikras lietuvis kažkakadais teigė, kad lenkai Lietuvoje yra tik tautinė bendrija, ar panašiai, o tautinės mažumos esa tik karaimai ir romai, kurie neturi savo etninės valstybės tautiniu pagrindu.
Tai ne mano mintys,.
Aš sakau, kad Lietuvoje nėra NEI VIENOS TAUTINĖS MAŽUMOS, nes Lietuvoje nėra tokių tautų, kurios čia turėtų savo gyvenamas nuo amžių amžinųjų žemes.
Ir Lietuvoje gyvena tik viena tauta – lietuvių, o kai kas gali būti tik kitos kilmės, tačiau per laiką tie kiti sulietuvės, jei dirbtinai, mokydami ne valstybinėm kalbom, neauginsime kitakalbių – kitakultūrių, kurie dėl to save įsivaizduoja kitataučiais, tik nevažiuoja gyventi į tų kitų tautų teritorijas ir nevažiuos.
sudomino lenkų atstovės R.Tamašunienės pastebėjimas: „Yra toks teismo sprendimas. Nors iš tikrųjų mes galvojame, kad vis dėlto nesuteikus vaikams lygių galimybių pasirengti, negali būti priimtas sprendimas dėl suvienodinto egzamino Paprasčiausiai lietuvių kalba suvienodinta, neleidus tinkamai pasiruošti vaikams iki to egzamino“. klausimas: ar gali būti, kad tiek p. Tamašiūnienei, tiek Lietuvos Švietimo ministerijai (ar tik ministrui) yra labai rimtų bėdų su logika? pažvelkime: „Tokį reguliavimą Švietimo ir mokslo ministerija grindė tuo, jog tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams buvo skirta mažiau pamokų, taip pat rėmėsi 2012 m. vykdyto bandomojo egzamino rezultatais“.
ministerijos supratimu, jeigu nemoki ir nesupranti – mokykis mažiau!? o jeigu todėl, kad nesimokei arba mokeisi žymiai mažiau, nieko neišmokai, kad išlaikytum egzaminą ir turėtum vienodas galimybes su tais, kurie mokėsi, mes tau supaprastinsime egzaminą, svarbu – ateik 🙂 ačiū LVAT, dar ne visai užmerkė akis Konstitucijai ir valstybingumui.
Keista,kad Lietuvos KT vertina priimtų įstatymų atitikimą Konstitucijai tik tuo atveju,jeigu į jį kas nors kreipiasi.Kyla klausimas,kas tokiu atveju turi prižiūrėti,ar naujai išleidžiami įstatymai bei jų koregavimai nepažeižia Konstitucijos.
viskas palikta savieigai, nes neatrodo, kad dabartinė valdžia (kaip ir kitos nuo Nepriklausomybės paskelbimo) būtų susinteresuotus KAŽKOKIOS nepatogios Konstitucijos įgyvendinimu:) nes jeigu būtų, reikėtų pripažinti, kad tikroji Lietuvos valdžia yra tauta – žinoma, tik teoriškai- praktinis tokio požiūrio taikymas būtų labai neparankus tiems, kas pamiršo, kad jie yra tautos deleguoti atstovai, o ne monarchai. o pastebėjimas jūsų geras, tikrai keista, kad toks įstatymo atitikimo Konstitucijai patikrinimo klausimas nėra laikomas savaime suprantamu dalyku.
„medus:“- jeigu nesuvoki, tai gal patylėtum… „Jotvingis:“- „Keista, kad Lietuvos KT vertina priimtų įstatymų atitikimą Konstitucijai tik tuo atveju, jeigu į jį kas nors kreipiasi.“ Nieko keisto čia nėra. Taip nustato LR Konstitucija. LR Konstitucija reziumuoja, kad visi savo veiklą atliks nepažeidžiant LR Konstitucijos, tai yra principas „ nekaltumo prezumpcijos“. Įsivaizduoji, kas butu jeigu „gimstant“ įstatymui, jau iš anksto duoti pagrindą – „Jis gali prieštarauti LR Konstitucijai“ ir jo vykdymą atidėti iki KT patvirtinimo. O paskui įstatymo pakeitimai ir vėl tas pats. Panašiai – tu gymiai, ir laikyti už pagrindą, kad busi nusikaltėlis. Tai prieštarauja darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principui. Dar daugiau LR Konstitucija nenustato Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Teismo atsakomybės už teisės aktus priešingus Konstitucijai. Tai suprantamai negali būti ir pasekmių- atsistatydinimu, pasileidimu ir t.t. , nors visi duoda priesaiką LR Konstitucijai ir Tautai. Tai ir „A.Kubilius: ministras D.Pavalkis turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę dėl Konstitucijai prieštaraujančios situacijos sukūrimo“ , kuri paskelbė „| Alkas.lt“ yra niekinis. Sovietmečiais tokia atsakomybė buvo numatyta, pvz. BK 183 str.(Patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nekalto asmens), 184 str.(Neteisingo nuosprendžio, sprendimo, nutartis ir nutarimo priėmimas) ir t.t. („baudžiamos laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų“). Bet tai jau kita santvarka.
Manau p.Pavalkis už šitą savo sprendimą turi atsakyti, – geriausiai, kad opozicija pariekštų jam interpeliaciją, kaip, kad neperseniausiai, už viešų ir privačių interesų supainiojima atsakė kita ministrė. Skirtumas tik tas, kad Pavalkis savo antikonstituciniu sprendimu padarė didesnę žalą Lietuvos valstybei, nekalbant jau apie jo profesine kompetenciją .
Ministro Įsakymo, kuriuo pažeista Konstitucijos 29 str. nustatyta, kad visi asmenys valstybės institucijoms yra lygūs, kad negali būti teisių varžymo ar teikimo privilegijų dėl tautybių, panaikinimas teismo sprendimu rodo šios ministerijos teisinę nekompetenciją. Taigi ministras privalo savo teisininkams, vizavusiems panaikintą įstatymą, “įpaišyti”, kaip minimum, tarnybinę nuobaudą, o gal čia galima būtų įžiūrėti net sąmoningą ministro piktnaudžiavimą padėtimi dėl partinių interesų. Žodžiu, čia galima būtų duoti darbo net prokurorams dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Siūlau pasigydyti , gal dar ne vėlu. Kiek Seimas su Prezidentu išleido aktu priešingus Konstitucijai?
Konstitucijos nuostatos yra taikomos tiesiogiai. Tai patirtina ir teismo sprendimas šiuo atveju, tai viena. Antra, kaltei atsirasti yra būtina įrodyti veiksmus padariusio asmens tyčią ir t.t. Šiuo atveju Ministro kaip partijos politikos vykdytojo veiksmuose sąmoningumas gali būti įžiūrimas. Jis gali būti galutinai įrodytas ikiteisminio tyrimo procedūrų eigoje.
Supranti, labai sunku įrodyti, kad 2X2=4, jeigu žmogus aplamai nesupranta kad 1+1=2. Tiek metų praėjo, o jus į Konstituciją „žiūrite“, kaip avinas į naujus vartus. Taip „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.“, bet kaip ir kada? O tada, kada reikia ginti savo teisės: „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“. Tai yra gynybos argumentas. Tačiau pagal Konstituciją: „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“ Reziumuojama, kad teisėjas žino Konstituciją, antai jis duoda priesaiką: „savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), humaniškas (-a)“. Tačiau jam suteikta visišką laisvę, kadangi „Valdžios galias riboja Konstitucija.“ O Konstitucija nustato kad jis, remiantys Konstituciją ir kitko, gali savavališkai konstatuoti, kad įstatymas, ar kitas teisinis aktas prieštarauja Konstitucijai. Jo galia yra ribota: „Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“ Tai yra įtvirtinta visose procesiniuose nuostatuose. Jog visuose Konstitucijos straipsniuose, kuriose kalbama apie teisingumą yra nuostata : „įstatymo nustatyta TVARKA“. Šio atveju viskas buvo ne pagal įstatymus. Konstitucinė santvarka reiškia, kad Konstitucijoje nėra prieštaravimu, neviena Konstitucijos nuostata neprieštarauja kitai, arba butų nereikalinga. „Antra, kaltei atsirasti yra būtina įrodyti veiksmus padariusio asmens tyčią“ – absurdas! Kiek nusikaltimu(„kaltei atsirasti“) iš neatsargumo ir t.t.
skubėjau, atsiprašau už klaidas.
Varge tu varge, – kamuolio nesugauni, o vaizduoji Žalgirio žaidėją…
🙂
pritariu Kažin – jūsų pasiūlymų realizavimas turėtų didelės įtakos tam, kad Lietuvoje pažmažu atsirastų atsakomybė. kol kas – kas beatsitiktų, kaltų nėra, o jeigų dar ir kokie materialiniai nuostoliai – kompensuosim iš valstybės biudžeto 🙂 pagaliau bet kokiam baudos, nuostolių ar dar kokiam “padengimui” pasiskolinsim ir skolą užkrausim ant tautos pečių – juk pas mus kaltų nėra:) būtų šaunu, jei žmonės išmoktų priisimti atsakomybės už savo veiksmus, gerbti savo darbą, kitus, o svarbiausia – pačius save.