Švietimo ir mokslo ministerija švietimo darbuotojus, kitus asmenis, besidominčius švietimo ateitimi Lietuvoje lapkričio 10 d. buvo vėl sukvietusi į viešą konsultaciją būsimai Švietimo strategijai kurti.
Šį kartą buvo įvairiais aspektais apžvelgtas tautinių mažumų švietimas, išklausyti mokyklų tautinės mažumos kalba ir Rytų Lietuvoje esančių mokyklų, kuriose mokoma lietuviškai, siūlymai.
„Atsižvelgiant į istorinę praeitį, į tai, kad ir prieškariu veikė žydų, lenkų, rusų ir kitos mokyklos, Lietuvoje buvo apsispręsta išsaugoti mokyklas tautinės mažumos kalba. Dabartiniu laiku, kurdami švietimo strategiją, turime ieškoti naujų atspirties taškų. Šie metai dar yra vieni kitų klausymosi ir girdėjimo, galimų strateginių modelių paieškos, kiti metai bus laikas, kai turėsime susitarti ir priimti sprendimus dėl švietimo ateities“, – pradėdamas viešąją konsultaciją sakė švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.
Vaidas Bacys, švietimo ir mokslo viceministras:
httpv://youtu.be/a9i2zlRqDVs
Konsultacijoje ją moderavęs kultūros viceministras Stanislav Vidtman pažymėjo, kad valstybė turi sudaryti sąlygas švietimui gimtąja kalba, tačiau ir užtikrinti aukštus valstybinės kalbos mokėjimo standartus. Tautinių mažumų švietimą įteisina keletas tarptautinių dokumentų, iš kurių svarbiausi yra Europos Tarybos priimta Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija ir Hagos rekomendacijos dėl tautinių mažumų švietimo teisių. Tačiau šalys, kurios vadovaujasi tais pačiais dokumentais, savo tautinių mažumų politiką formuoja nevienodai.
Stanislav Vidtman, kultūros viceministras:
httpv://youtu.be/dVt4QBVp–E
Švietimo politikos analitikė dr. Vaiva Vaicekauskienė išsamiau panagrinėjo keleto artimesnių šalių sprendimus tautinių mažumų atžvilgiu. Olandijoje, kai po II pasaulinio karo priplūdo emigrantų, jų stengėsi nepastebėti. Tačiau tai baigėsi įvairiomis įtampomis ir šalies politikai iškėlė naują iššūkį – suformuoti Olandijos, kaip daugiakultūrės šalies, įvaizdį. Buvo bandoma kalbėtis ne su bendruomene apskritai, o atskirai su kiekvienu emigrantu, į šalies gyvenimą integruoti jį per švietimą. Šiuo metu, ypač po teroro aktų, šalis laikosi kultūrinio adaptavimo politikos. Kitų tautybių vaikams mokykloje savo gimtąja kalba leidžiama mokytis tik pirmaisiais metais.
dr. Vaiva Vaicekauskienė, švietimo politikos analitikė:
httpv://youtu.be/kf72K_KeuZg
Lenkijoje tautinės mažumos buvo pripažintos tik apie 1989 metus. Nuo 1990-ųjų pradėjo daugėti mokinių ir mokyklų tautinės mažumos kalba, taip pat ir lietuvių. Tačiau šiuo metu lietuvių mokinių vis mažėja. Tai, pasak švietimo analitikės, susiję su politiniais sprendimais ir strategija.
Estijoje rusų bendruomenė po nepriklausomybės atgavimo buvo palikta nuošalėje ir tai lėmė jų socialinį, kultūrinį atsilikimą, neigiamą emocinę savijautą. Kadangi Estijos rusai gyvena kompaktiškai vienoje vietoje, Narvos apylinkėse, toje kalbinėje aplinkoje jiems dar sunkiau išmokti valstybinės kalbos. Latvija mokykloms tautinės mažumos kalba yra parengusi 4 modelius. Kiekviena mokykla gyvena pagal savo pasirinktą integravimosi modelį.
Lietuvos tautinių mažumų švietimo modelis buvo vienas liberaliausių Europoje. Mokyklos tautinės mažumos kalba tapo visos švietimo sistemos dalimi, vaikai savo gimtosiomis kalbomis čia gali mokytis nuo pirmos iki paskutinės klasės. Tačiau ilgainiui pastebėta, kad mokyklose tautinės mažumos kalba atsiliekama nuo lietuvių mokyklų ugdymo kokybe bei rezultatais. Tai yra kliūtis aukštojo išsilavinimo siekiantiems tų mokyklų absolventams.
Viešojoje konsultacijoje dalyvavę sociologai pristatė tyrimus, rodančius, kad didesnes pajamas gaunantys, aukštąjį išsilavinimą įgiję lenkai, rusai ar kitų tautų atstovai savo vaikus linkę leisti į lietuviškas mokyklas. Mokyklose tautinės mažumos kalba mokosi daugiau mokinių, kurių tėvai yra darbininkiškų profesijų.
Švietimo sociologas dr. Tadas Tamošiūnas atkreipė dėmesį į tai, kad egzistuoja ir paslėpta tautinių mažumų diskriminacija, paslėptas ugdymo turinys, padedantis įsigalėti stereotipams. Tarkime, istorijos vadovėliuose galima perskaityti, kad viena ar kita tauta surengė puolimą ir pan. Bet iš tikrųjų dažniausiai tai būdavo to laiko valstybių, o ne tautų, karai. Sociologas taip pat ragino vartoti korektiškesnes sąvokas, kai kalbame apie mokyklas tautinės mažumos kalba: neteisinga vadinti lenkų mokykla, rusų mokykla, kadangi jose mokosi įvairių tautybių vaikai. Šiuo metu įsitvirtina korektiškesni terminai – mokykla lenkų mokomąja kalba ar mokykla rusų mokymosi kalba ir pan.
dr. Tadas Tamošiūnas, švietimo sociologas:
httpv://youtu.be/Y8pp8zY0Zdo
Andrej Fomin, Lietuvos rusų mokyklų asociacijos Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkas:
httpv://youtu.be/sV7w3K8nLiw
Danguolė Sabienė, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos atstovė:
httpv://youtu.be/PYN9iz1w-Sw
Jelena Žurovska, Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinės mokyklos atstovė:
httpv://youtu.be/_XMGkyN6uOk
Vytautas Gustas, Trakų r. Paluknio “Medeinos” vidurinės mokyklos atstovė:
httpv://youtu.be/xo7WAR7HIG8
Vidmantas Žilius, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos atstovas:
httpv://youtu.be/0yZmpMSI71Y
Vanda Nivinskienė, Vilniaus r. Paberžės „Verdenės“ vidurinės mokyklos atstovė:
httpv://youtu.be/TsIoyFql4Z8
Valerijus Berežokas, Kauno M. Dobužinskio kultūros centro direktorius:
httpv://youtu.be/IBPy7AM7BB0
Vaidas Bacys, švietimo ir mokslo viceministras:
httpv://youtu.be/35GnpazQwbA
Visą šios ir kitų viešųjų konsultacijų medžiagą rasite Švietimo ir mokslo interneto svetainėje.
