Įvedus Lietuvoje krikščionybę, lietuvių erotikos deivė PIZA* buvo uždrausta, tapo tabu, o vėliau ir vadinamu „keiksmažodžiu“.
Anąkart einu pagonybės centre Vilniuje, senąja Vilnios gatve, žiūriu, mūsų erotikos deivės vardas PIZA užrašytas ant namo ir dar paaiškinta, kad šį vardą priėmė net italai, tik kažkodėl garsą „Z“ pailgino: „PIZZA ITALIANA“. Nudžiugau, kad mums, lietuviams „einant į Europą“ net buvę lotynai perima mūsų senąją kultūrą. Juk mes dėkingi jiems, kad viduramžiais į mūsų kraštą atėjo lotynų kalba ir mokslas su ja, net mūsų poetai Sarbievijus ir kiti eiles rašė lotyniškai ir taip mums paliko lotyniškų žodžių rašymo tradiciją.
Kitąkart važiuoju Antakalnio gatve, šmėsteli naujas pastatas, o ant jo užrašyti lotyniški žodžiai, šviečiantys iš tolo: „ACTIVE GYM“, tik kažkodėl antras žodis „gimnastika“ sutrumpintas. Užeinu į pastatą, klausiu direktorės: „Kas iškraipė lotyniškus žodžius, kuriuos mes seniai naudojame?“ Ji man burbteli: „Anglai“.
Pagalvojau: „Matyt, anglai keršija lotynams, t.y. Cezariui, už tai, kad jis britus nukariavo.“
Nusikeikiau: „Kad juos Žemyna, tuos anglus, mūsų tai neliečia.“ Dar pasididžiavau mintyse, kad Cezaris lietuvių tai nenukariavo, bet priešingai – sudaužant Romos imperiją mūsų baltų protėviai ypač pasižymėjo.
Pasikeliu į Šeškynės kalvas, prieš akis vėl iškyla iškraipyti lotyniški žodžiai: „OLYMPIC GYM“, „GRAND GYM“ ir t.t. Galva pradeda suktis, sudejuoju: „(Help)- Gelb-ėk Dieve! Tie anglai net ir lietuvišką žodį iškraipė”.
Galvoju: „Gal čia vien tik anglų kerštas lotynams mūsų baltų kultūros krašte? O gal gimnastikuoja ir sportuoja tik anglai ir lotynai?”
Na, bet kitas susitikimas mane vėl grąžino prie lietuvių erotikos deivės PIZOS. Važiuoju Alberto Goštauto (viduramžiais mūsų Lietuvai nusipelniusio didiko) krantine, sutviska pavasarinė saulė dviejuose stiklo daugiaaukščiuose. Žiūriu, šviečiantis užrašas: „PIZZA JAZZ restoranas“. Apsidžiaugiu, kad galėsiu erotiškų deivės PIZOS patiekalų paragauti. Įeinu į salę, iš džiaugsmo sušunku: „Tegyvuoja erotikos deivė PIZA!“ Valgantieji nustėrsta… Atsisėdu, paprašau pačio erotiškiausio patiekalo deivės PIZOS garbei. Man pasiūlo kažkokius didelius blynus. Sušveitęs didelį blyną, laukiu amerikoniško jazzo (džiazo) garsų, tačiau nejaučiu jokių geismų, tik imu snūduriuoti… Užplūsta mintys: „Kaip būtų miela, kad mes oriai elgtumėmės Europoje, bet labai sunku, kai sporto klubų, restoranų steigėjai, kalbos bei patentų tvarkytojai savo neoria veikla pila vandenį ant euroskeptikų malūno, teršdami seniausiąją Europos kalbą.“
_______________
*Jonas Lasickis. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus.1969, (parengė J. Jurginis).
Dėkui Vacy, tikrai uzpizzo tie nelietuviški keiksmažodžiai ant įmonių, užeigų ir kontorų iškabų.
Kartus jumoras suprantamas. Straipsnelis akivaizdžiai parodo tą tautos pažeminimo naštą, kurią nedrįstame nusimesti (ES ar kalbininkai iš kalbos komisijos neleidžia?). Šiaip deivilas PIZIUS buvo garbinamas, jam atnašaujama ir skiriamos apeigos anais laikais savaitę ar net dvi trunkančiose vestuvėse.
………..
portofklaipeda.lt ; post.lt ; litrail.lt ; meteo.lt ; airport.lt ; – – >
birdlife.lt ; stat.gov.lt ; .cust.lt ; tourism.lt ; forest.lt ; – – >
ir t.t čia kalba eina apie LR valstybės tarnybų užvadinimus …
Kraupus vaizdas …
Turime prasmingą veiksmažodį PISTI.
Taigi tokia linksma evoliucija:
PISTI -> PYZDA -> PIZĖ -> dievybė PIZA // PIZIUS.
Iš tikrųjų tie mūsų kalbininkai snaudžia snaudžia – iki kalbos problema atsiranda, o juk pizza buvo galima iš karto išsiversti lietuvišku žodžiu “makala”, “makša” ar net “maka”, nes šio gaminio pavadinimo prasmė reiškia, kad patiekalas pizza gaminta (suplakta, sumiešta, maišyta) iš daugelio valgomų maistų.
Netyčiom pasakyta mitologinė tiesa. Deivės simbolis Europos kutūrose buvo apskritimas, skritulys. Blynai – apeiginis valgis, dėl to jie tokie reikšmingi per Užgavėnes. Ovalas – praktiškesnė kepinių forma, bet su apeigom susiję kepiniai – apvalūs. Kad ir visiškai šiuolakinis ritualinis kepinys – tortas. Apvali itališkos picos forma leidžia įtarti tą valgį kadaise turėjus apeiginę, religinę prasmę. O iš čia ir pavadinimo sutapimas su vienu iš Deivės vardų – neatsitiktinis.
Senovinė ankstyvųjų žemdirbių kultūra mums paliko tokį gilų palikimą, kad jis persmelkė visas buities, papročių, meno sritis ir išliko iki šių laikų, nors dievai keliskart pasikeitė. Ritualai tęsiami mechaniškai, nors kartais netyčia , vaikantis kitų tikslų atsiranda galimybė prisiminti jų pradinę prasmę :).
Duomenų tam, kad patiekalo PIZZ’os vardą būtų galima tapatinti su lotynų ar kurios kitos romanų kalbų grupės genties deivės vardu, neturima, taip pat nenurodote su kokiu tų genčių bendriniu žodžiu, reiškiančiu apvalumą, apskritumą, galima būtų sieti PIZZ’os vardą. Todėl šį patiekalą laikyti apeiginiu Euopos kultūros deivės, kurios simbolis buvo apskritimas, skritulys, vien pagal tai, kad jis yra apskritos formos, akivaizdžiai nepakanka. Be to, kokia konkreti kultūrinė esmė, pasaulio reiškinio supratimas yra simbolizuojamas apskritimu, taip pat galima tik spėlioti.
Aš manyčiau, kad apskritimas yra buvimo savimi, savęs tęsimo simbolis, o PIZZA, tai jau makalavimosi, marginalumo simbolis. Taigi blyno simbolis yra skirtingas ar net priešingas PIZZ’os simboliui.
Džiaugiuosi Godos įžvalga ir paaiškinimais. Skaičius Pi = 3.14 yra funkcinis apskritimo perimetro formulės skaičius (C = 3,14 x D). Išeitų, jog žodelis Pi, savarankiškai įeinantis į bet kurį lietuvišką (lotynišką) žodį, gali turėti apskritimą (skritulį, rutulį) reiškiančią sąvoką. Taip yra ir su žodžiu PISA, kuris išsikoduotų kaip PISA = PI SIA = SIA PI = ČIA APSKRITIMAS. Raidę S vieni taria kaip S, kiti – kaip Z, ir tai nekeičia klausimo esmės. Gražiai apie Deivę Pizą pasisako “Getas”.
Kalendorinę dienų laiko seką senovėj skaičiavome pagal ratu aplinkui ąžuolą išdėstytais akmenimis (stulpais, kuolais), atsakingai vesdami paeiliui laužų arba deglų ugnį (iš čia – vedylutės, vestalės). Išorėje prie jų švęsdavom šventes, sodindavom medelius ir taip augo amžina šventimų (šventa) giraitė. Viduryje pasodintas ąžuolas tūkstančius metų priimdavo geriausius žodžius, palinkėjimus ir taip būdavo kuriama aura, t. y. energetinis jausminis kamuolys, kurį senoliai (nuo į jį įeinančios charakteristikos PI) įvardino kaip rutulinį Dievą Pikuolį – Py Kuolį. Tai – daugelyje vietų atsiradę “pykuoliai”, aukštai danguje susilieję į bendrą tautos (tautų) egzistencijos kamuolį: jame glūdi tautos (tautų) išmintis, tačiau priėjimas iki jos yra ribotas.
Ačiū Godai, už dar gilesnį žvilgsnį ir paaiškinimą. Mano pirminis pavadinimas buvo beveik poetiškas: “Gal lietuvių erotikos deivė atgijo vėl”. Čia “GAL” pradžioje gerai suskamba su pabaigoje “VĖL”. Tačiau redaktoriai mėgsta pertaisyti. Pakeitė mano “lietuvių deivė” į “lietuviška deivė”.
Redaktoriai, prašau atitaisyti!
,,lietuviška erotikos deivė” – ,,lietuvių erotikos deivė” – ,,mūsų erotikos deivės” – ,, erotiškų deivės” – ,,erotiškiausio patiekalo” —- EROTIKOS
Nežinau kiek kalbų moka Vacius Galindas, bet, jei nepavyksta reikšti mintis viena, kuria nors, kalba, tai laikas kreiptis į gydytojus 🙁
Lietuviai neturėjo EROTIKOS Deivės – pats žodis nelietuviškas!!!
nevalgau jokių pizų, yra lietuviško gero maisto. Gaia tų, kurie griebiasi nežinia ko, nesuprasdami, kad tampa pajuokos objektai
Spaudoje rašoma kad Landsbergis davė Kubiliui …. už tai kad nesusidėjo su Garliavos patvorio gauja. Šiaip tai koktu nuo visur brukamos rūros. Visiškai degradavo mūsų tauta.
Taip, EROTIKA – “žodis nelietuviškas”, bet gal tiksliau būtų galima sakyti – jau “nelietuviškas”…, nes dar dainuojame: “oi berneli ko tu stovi, ar tu many nori nori”. Taigi tos pačios šaknies veiksmažodį išreiškiantį tą “erotą”, geismą, norą dar esame išlaikę, būtent žodžiuose norėti, noras, neršti, net ir niršti (kiek su kitu prasmė atspaviu). Be to, matyt, mūsų poetė Salomėja ne šiaip sau pasivadino NĖRIMI, dar yra sakoma buvus ir deivę (gal baltų, gal keltų) NERETĄ, pagaliau čia priklauso upės NERIS, tai patvirtintų ir jos kitas vardas VILIJA< vilioti. Juk pagal prasmę "vilioti, suvilioti" yra iš tos pačios – meilės srities žodyno. Iš šios srities yra ir žodžiai pirštis, piršti, piršlys, todėl drįsčiau manyti, kad jie šakniškai giminingi minėtiems liet. norėti, noras, neršti, gr. eros, erotos. Lygindami juos, matome tik žodžio pradžios garso pasikeitimus, tas bylotų, kad meilės sritis visada buvo paslaptinga, menizuota.
Sprendžiant iš to, kas pasakyta, be to, atsižvelgiant, kad lietuvių kalba yra senesnė už graikų, ne be pagrindo galime manyti, kad gr. eros, erotos, taigi ir erotika, yra graikų kalbodarių pasidarytas iš liet. norėti, noras, neršti, numetant pradžios garsą "N".
Ar ne dėl to lietuviui norisi to buvusio bendro, dabar kaip graikų, o ne savo žodžio MEILĖ, kuris, tiesą sakant, yra šventokas, gal kai kam saldokas, o anas graikiškas – lyg ir pirmykštesnis.
Norėjau tik pasiaiškinti priežastis, bet jokiu būdu nesu už tarptautinių žodžių vartojimą vietoje savų. Juolab, kad graikišką žodį jau baigia išstumti šiuolaikiškesniu už kitus tapdamas anglų SEKSAS, o mūsų NOROS deivei ar ŪPO dievaičiui taip ir neatsiranda vietos.
Nežinau kam reikalingi tokie tavo išvedžiojimai apie kažkokį svetimžodį. Neturi ką veikti?
Vacius Galindas net pavadinime nori įteigti, kad protėviai turėjo Deivę įvardintą svetimžodžiu. Keista, kad tokios sapalionės neužkliūva ‘vaidilų ratui’ ir net pačiam ‘kriviui’.
Matyt, kad “vaidilų ratas, net ir “krivis” vis pramiega, kaip ir kalbininkai pramiegojo atsibasčiusią PIZZA. Jeigu mūsų protėviai tokie miegaliai būtų buvę, tai jau seniai lietuvių kalbai būtų amen.
Išvedžiojimus – tai skiriu daugiau senovės žinovams, be to, manau, kad ir “kriviams” pravartu būtų pabraidžioti po gilesnes “erotines” senoves…
.
Kembliui, tai kad su pajuoka pasišaipyta iš tų mūsų dvasios skurdžių naudojamų pavadinimų ir priminta apie lietuvių geismo ir aistros Deivę Pizą (visa tai anuo metu iš uždraustos (tabu) srities, nes tai susiję su gyvybės atsiradimu) ir net nurodyta šaltinis iš kur paimta. Gal tokiu būdu kai kas susimąstys ir grįš prie turtingos lietuvių kalbos.
Na, Kažin įdomūs pasvarstymai apie sen. graikų ir baltų kalbų galimus ryšius.
Getai, jei suksi medų, tai nesugalvok įmaišyti deguto šaukštą – niekas nesupras tokių juokų. Negalima šaipytis nei iš protėvių pasaulėžiūros palikimo, nei iš lietuvių kalbos.
Iš tikrųjų, seniai būtų laikas lenko Jono Lasickio, matyt, kiek sulenkintai (suslavintai) užrašytą lietuvių deivės vardą PIZA sulietuvinti (suliteratūrinti) į PEIZA ar PIESA, PIESKA. Panašiai, kaip yra LITVA:LEITA: LIETUVA.