Sėkmingas Vilniaus universiteto bibliotekos ir Baltarusijos enciklopedijų leidyklos bendradarbiavimas

Ne kasdieną ir ne dažnas gali lankytis garsiojoje Vilnius universiteto bibliotekos P.Smuglevičiaus salėje. O aš, štai jau antrą kartą esu čia kviečiamas ir kvietėjai vis tie patys: Vilniaus universiteto biblioteka ir Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas. Ir abu kartus teko dalyvauti pristatant unikalius leidinius, kuriuos, talkinant Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojams, išleido Minske esanti leidykla „Baltarusijos enciklopedija“, turinti garsaus baltarusių rašytojo ir poeto Petrusio Brovkos vardą.

Pirmą kartą buvo pristatyta didelės apimties knyga „Dmitrijus Strukovas. Piešinių albumas. 1854-1857“. Antrą kartą ne mažesnės apimties leidinys „Baltarusiai Isaako Serbovo fotografijose. 1912-1913“.

Abu šie albumai yra visiškai skirtingi, viename akvarelės, kitame fotografijos, tačiau juos daug kas jungia. Visų pirma atsiradimo sąlygos. Ir D.Strukovo akvarelės ir I.Serbovo fotografijos yra saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje. Ir iki tol buvo prieinamos tik siauram mokslininkų ir specialistų būreliui. Taip buvo, kol neužsimezgė su Baltarusijos enciklopedijų leidykla bendradarbiavimas, kurį inicijavo, vėliau ir skatino Baltarusijos ambasada Lietuvoje.

„Dmitrijaus Strukovo akvarelių albumas, atskleidžiantis senąją, 1864-1867 metų Baltarusiją, mums yra labai svarbus, – sakė leidyklos „Baltarusijos enciklopedija“ direktorė Tatjana Belova. –Mums ypač svarbūs jo kūriniai, kuriuos jis atliko būdamas ekspedicijoje, vykusioje dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Šiandien šie jo darbai vieninteliuose egzemplioriuose saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Lietuvos ir Baltarusijos specialistų dėka mums pavyko išleisti šį albumą Minske. Ir dabar šis unikalus palikimas bus prieinamas visuomenei“.

Šiame albume yra apie 200 cerkvių, bažnyčių, ikonų, bažnytinių relikvijų, piliakalnių, senų miestų panoraminių piešinių, kitokio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo. Piešinius papildo lietuvių ir baltarusių menotyrininkų komentarai, iki šiol niekur neskelbti D.Strukovo dienoraščių fragmentai.

„Šis albumas – tai tarsi „Baltarusijos Atlantida“. Praktiškai visi šių baltarusių kultūros ir istorijos paminklų jau nėra, juos „nutrynė“ laikas, kuriuo metu buvo visko, nuo karo nelaimių iki ideologinės neapykantos, klestėjusios per valstybinio ateizmo periodą“, – sakė viena iš šio albumo sudarytojų, baltarusių menotyrininkė Olga Baženova.

Manau, ka bus įdomu daugiau sužinoti apie dailininką ir jo albumo atsiradimo priežastis. Dmitrijaus Strukovas (1827–1899) šį albumą parengė pagal Rusijos vyriausybės ir Rusijos archeologijos draugijos užsakymą. Piešinius jam kūrė ekspedicijos po Baltarusijos gubernijas ir dalį Lietuvos teritorijos metu.

D. Strukovas buvo ne tik žinomas dailininkas, Rusijos dailės akademijos akademikas, bet ir architektas, archeologas. Jis nusipelnė stačiatikių cerkvei, nes atgaivino susidomėjimą senųjų Rusijos ikonų menu. Jį domino senosios Rusijos menas, jis kopijuodavo ikonas, senųjų rankraščių ornamentus ir miniatiūras. Dailininkas restauravo Pokrovskio soborą Raudonojoje aikštėje Maskvoje, Prisikėlimo soborą Naujojoje Jeruzalėje. Jis vaisingai dirbo Novgorode, Pskove, Vladimire, Rostove. Pagal jo piešinius buvo pastatyta keletas cerkvių, jo dėka buvo atgaivinta XVII–XIX a. plytelių gamyba cerkvių vidaus ir išorės puošybai, altorių įrengimui. Taip pat jo dėka įkurtas Rusų ikonos muziejus.

Antrojo albumo pristatymas mus pakvietė į kitą meno pasaulį – į etnografinę fotografiją. Lietuvoje etnografiniams tyrimams fotografija buvo pasitelkta dar XIX a. pabaigoje, siekiant dokumentuoti antropologinius gyventojų tipus, įamžinti tautinius kostiumus, valstietiškos buities detales, darbus ir šventes, kaimo architektūrą, landšaftus. Lietuvoje čia pradininku buvo Povilas Višinskis, dar 1886 metais rengiamai etnografinei studijai „Antropologinė žemaičių charakteristika“ padaręs 170 fotografijų. Jis fotografavo žemaičių tipus, dirbančius valstiečius, muzikantus, kaimus, dvarus, kitką. Vėliau tokių fotografų daugėjo. O 1913 metais pradėjo darbuotis iki šiol nepralenktas senojo lietuvių kaimo fotometraštininkas Balys Buračas.

Panašiu laiku į fotografines ekspedicijas po baltarusių kaimus išsiruošė ir fotografas, etnografas, archeologas Isaakas Serbovas (1871–1943). Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje iki šiol saugomos 435 unikalios jo fotografijos, sukurtos 1911–1912 metais Baltarusijoje. Ši kolekcija neatsitiktinai liko Lietuvoje. I. Serbovas 1913 metais apsigyveno Vilniuje, čia pradėjo mokytojauti. Jo keliones finansavo 1910 metais Vilniuje savo veiklą atnaujinęs Rusijos imperatoriškosios geografijos draugijos Šiaurės Vakarų skyrius, domėjęsis šio imperijos pakraščio, aprėpusio dalį Lietuvos ir Baltarusijos, istorija, archeologija, etnografija. 1911 metais minėtasis skyrius išleido ir specialų vadovą asmenims, norintiems fotografuoti mokslo reikmėms, t.y., etnografijos ir antropologijos tyrimams. Vėliau buvo patenkintas I. Serbovo prašymas finansuoti jo fotografinę ekspediciją po įdomiausias Minsko gubernijos vietoves.

Daugiausiai I. Serbovas fotografavo Baltarusijos Polesėje, kuri nuo XIX amžiaus buvo vertinama kaip itin daug archajiškų bruožų išsaugojęs kraštas. Dabar čia Minsko, Bresto, Gomelio ir Mogiliovo sritys. Išlikusiose jo fotografijose užfiksuoti gatviniai kaimai ir jų gyventojai, su darbiniais ir išeiginiais kostiumais, su darbo įrankiais ar tiesiog dirbantys kasdienius darbus – ariantys, šienaujantys vyrai, raunančios linus, kanapes, kertančios rugius, verpiančios, bulves skutančios moterys, gyvulius prižiūrintys piemenys. Jis įamžino ir valstiečių amatus, muges bei jų margą publiką –valstiečius, muzikantus, čigonus, žydus. Ypač gausūs ir informatyvūs valstiečių, miestiečių, dvarininkų portretai. Jis žmonės fotografavo visu ūgiu, iš priekio, nugaros ir profiliu, siekiant užfiksuoti ir jų antropologinius tipus, jų aprangą, apavą, puošnią moterų galvos dangą. Ant kiekvienos nuotraukos jis nurodydavo, kada ir kur ji padaryta, užrašydavo žmonių vardus, pavardės, kartais ir amžių, net ūgį. I. Serbovas dirbo nuoširdžiai ir sėkmingai, todėl ne veltui šiandien jis vadinamas baltarusių vizualinės antropologijos pradininku.

„Mes labai džiaugiamės kūrybingu bendradarbiavimu su Vilniaus universiteto biblioteka. Jubiliejinis I. Serbovo foto albumas, pasirodęs praėjus 100 metų po jo ekspedicijų, sudaro galimybes plačiajai visuomenei susipažinti su baltarusių etnografija, istorija ir kultūra. Iki šiol šie faktai buvo mažai žinomi tyrėjams ir apskritai visuomenei“, – per knygos pristatymą pasakė Baltarusijos pasiuntinys Lietuvoje Vladimiras Dražinas.

O knygos sudarytoja baltarusių menotyrininkė, docentė Olga Lobačevskaja atskleidė dar vieną įdomią detalę. Pasirodo, kad prieš šimtą metų I. Serbovas nufotografavo ir būsimąją Baltarusijos pasiuntinio Vladimiro Dražino senelę. Dabar ji, jauna moteris, pasidabinusi baltarusių nacionaliniu kostiumu, mąsliai žvelgia į mus net iš kito šimtmečio. Štai kokie būna netikėti lemties vingiai.

Abi reprezentacijos baigėsi šio unikalaus leidinio įteikimu Vilniaus universiteto bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei. Dabar ir Lietuvos žmonės galės iš arčiau susipažinti su šiuo kultūriniu palikimu.

Autorius yra Baltarusijos rašytojų sąjungos narys