Kovo 18 d. (pirmadienį) 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje vyks knygos „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“ pristatymas.
Renginyje dalyvaus knygos autorė, teatrologė Elvyra Markevičiūtė; mokslų daktarė, docentė, teatrologė Jūratė Grigaitienė; aktorė Virginija Kochanskytė. Vakarą ves režisierius Gytis Padegimas.
Informatyvų, spalvingos asmenybės kūrybą ir gyvenimą įamžinantį tomą sudarė teatrologė Elvyra Markevičiūtė. Knyga išleista tik 500 egzempliorių, Knygą sudaro: įvadas – E.Markevičiūtės straipsnis „Sielos peizažo tapymas“ ir pokalbis su aktoriumi jo 70-mečio proga „Masiulis apie Masiulį“, užsklanda – „Paskutinis Raimondo Vabalo interviu“ (kalbėjosi A.Masiulis), o tarp jų – Panevėžio valstybinio ir Kauno valstybinio teatrų aktorių, režisierių, literatų, dailininkų, aktoriaus žmonos Gražinos Masiulienės prisiminimai. Kaip tokiai knygai dera, tekstus palydi informacinė dalis: A.Masiulio biografijos faktai, svarbesnių vaidmenų sąrašas, bibliografija, ikonografija, garso ir vaizdo įrašai, šaltiniai.
Knygoje „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“ aktorius prisimenamas kaip intelektualus, apsiskaitęs, scenoje ir kasdieniame gyvenime elegantiškas žmogus, kryptingai nesiblaškantis, pasišventęs savo pašaukimui ir, ko nenutinka, kartais kamuojamas neįvardijamos graužaties menininkas. Kūrybos žmonės intuityviai jaučia vieni kitus, todėl taip įdomu skaityti, kokį A.Masiulį prisimena jo kolegos. Kalbant apie kolegas, aktyvesni teatro lankytojai pasiges keleto jo kartos aktorių iš Panevėžio ir Kauno pavardžių, kurie kažkodėl nepanoro tarti žodį.
Apie A.Masiulį kalba daug aktorių, režisierių, literatų, dailininkų, tačiau visai negirdėti teatrologų balsų, būtų įdomu perskaityti ir rusų režisierių, kurių filmuose (pavyzdžiui, sovietmečiu labai garsus serialas „Skydas ir kalavijas“) vaidinta, prisiminimus, bendravimo su anuometinėje Sovietų Sąjungoje plačiai atpažįstamu artistu, sukūrusiu įsimintiną nacį Vilį Švarckopfą, akimirkas.
Regis, tik maestro pasiekus brandų amžių daugiau sužinojome apie jo aistringą potraukį dailei, padaugėjo publikacijų, kurių nuotraukose A.Masiulis ne tik scenoje, bet ir prie molberto. Dailininkas grafikas Romualdas Čarna sako: „… jis mokėjo apibendrinti ir tuo skyrėsi nuo mėgėjų, kurie bando pavaizduoti kiekvieną lapelį. Masiuliui gamta buvo stimulas kūrybai ir jis ją suvokė kaip menininkas – savaip interpretuodamas, nenuklysdamas į smulkmenas, pasirinkdamas motyvą, ieškodamas esmės“.
Perskaitę ir peržiūrėję gausiai iliustruotą teatrologės E.Markevičiūtės sudarytą knygą „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“ įsitikiname, kad aktorius visą gyvenimą ieškojo esmės, vengdamas atsainaus, nors kartais nutinka – dailaus, slydinėjimo paviršiukais, o jo griežtai analitiškas protas veik unikaliai gebėdavo rasti santarvę su dvasingai laisva, reglamentuotų apribojimų neišpažįstančia kūryba.
