Kaune esančiame Zoologijos sode penktadienį užmigdyto baltojo lokio kūnas šiandien turėtų būti pervežtas į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, kur iš jo bus padaryta iškamša.
Veterinarai pralaimėjo kovą su sunkia liga, kuria sirgo vienintelis Lietuvoje gyvenęs baltasis lokys Kasparas.
Šešiolikos metų lokys buvo užmigdytas po ilgo gyvūnų sveikatos specialistų pasitarimo.
Planuojama, kad iš Kasparo bus pagaminta iškamša, kuri bus eksponuojama Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Čia yra tūkstančiai gyvūnų iškamšų.
Baltasis lokys jau kurį laiką sunkiai sirgo. Jam kelerius metus negijo žaizdos ant užpakalinės kojos, jos vis didėjo ir gilėjo. Buvo pažeista dalis audinių ir net kaulo.
Lokys eidamas skaudama koja nesiremdavo. Buvo įtariama, kad jis serga vėžiu.
Veterinarai žvėrį gydė antibiotikais ir vitaminais, leido vaistus nuo skausmo. Kone kasdien jam buvo skiriamas milžiniškas skaičius tablečių. Kaskart veterinarai, susiruošę apžiūrėti Kasparo ir išvalyti kojos žaizdų, jam sušvirkšdavo milžinišką migdomųjų vaistų dozę.
Medikamentai lokiui būdavo suleidžiami iššovus specialų švirkštą.
Pastarosiomis dienomis Kasparas beveik neėdė, o jo būklė smarkiai pablogėjo.
„Žvėrys, kaip ir žmonės, serga onkologinėmis ligomis, – pasakojo Zoologijos sodo vyriausiasis veterinarijos specialistas Viktoras Siniauskas. – Juos gali užklupti kraujo, kaulų ir įvairių organų vėžys“. Sveiki baltieji lokiai nelaisvėje paprastai gyvena apie 30 metų.
Kasparas buvo vienas iš nedaugelio Zoologijos sodo gyventojų, voljere laiką leidęs be patelės ir palikuonių.
Kai mažylis lokiukas atvyko iš Talino zoologijos sodo, jam tebuvo vieneri. Mama jo neaugino, išaugino jį sodo darbuotojai, taigi baltajam lokiukui geriau buvo pažįstamas žmogaus rūpestis ir meilė, nei tikrieji jo gentainiai baltieji lokiai.
Atvykus į Lietuvos zoologijos sodą, mielas ir jaukus buvo nuo pačių pirmų dienų. Dokumentuose pavadintas Jasperu, netrukus darbuotojų buvo pervadintas Kasparu ir šis vardas liko visam.
Nerūpestingas ir žaismingas, pačių stambiausių pasaulyje plėšrių žinduolių atstovas, greitai tapo vienu labiausiai lankomu ir mylimu gyvūnu lankytojams. Kaip magnetas traukdavo vaikus ir suaugusius. Nuolatiniai Kasparo žaidimai vandenyje ir krante, visų mūsų džiaugsmui sukeldavo juoką ir leisdavo užsimiršti, jog jis yra kitapus voljero. Galingas žvėris, savo buvimu visada primindavo sodo lankytojams apie jo rūšiai gresiantį pavojų, greitėjančią klimato kaitą pražūtinga baltiesiems lokiams.
