Kol Valdemaras Tomaševskis matuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) švietimo ir mokslo ministro kėdę, yra gera proga pakalbėti apie tai, su kuo „naktinė koalicija“ rimtais veidais derasi dėl ministro posto. Prieš pusmetį jau teko komentuoti ir rašyti apie tai, kad elektroninėmis priemonėmis platinamo žurnalo rusų kalba „Russkij mir“ („Rusų pasaulis“) visuomeninės tarybos narių sąraše puikuojasi ir Europos Parlamento nario, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo Valdemaro Tomaševskio pavardė.
Tai nekeltų jokio susidomėjimo, jeigu ne žurnale tiražuojamos antilietuviškos ar antibaltiškos, istorine dezinformacija dvelkiančios teorijos. Bei dar viena aplinkybė – politikas dalyvauja Rusijos Federacijos vyriausybinės Tėvynainių, gyvenančių užsienyje komisijos finansuojamo leidinio visuomeninėje taryboje. Natūralu, kad kyla klausimas, kokiai pozicijai atstovauja Tomaševskis? Juk žurnale kaip vienas nacizmo reabilitavimo pavyzdys pateikiamas ir 2010 metais atidarytas memorialas-bunkeris, kuriame 1949 m. vasarį partizanų vadų suvažiavime generolas Jonas Žemaitis išrinktas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku. Atidaryme dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, o generolo J. Žemaičio nuopelnai taip pat aukštai įvertinti oficialios Lietuvos valdžios. Jo vardas įrašytas į mūsų istorijos vadovėlius kaip žmogaus, kuris okupantų teismo metu išdrįso įvardinti Lietuvos okupaciją ir prisiėmė visą atsakomybę vadovaudamas lietuvių pasipriešinimo organizacijai. Jo paminklas stovi prie Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos.
Kaip žinia, lietuvių antikomunistinio pasipriešinimo atstovai su lenkų antikomunistinio pasipriešinimo pagalba siuntė informaciją per Lenkiją apie šalyje vykdytus baisius nusikaltimus žmoniškumui. Pagaliau, pati galingiausia lenkų pasipriešinimo organizacija – Armija Krajova nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. pradėjo kovoti su komunistiniu režimu ir NKVD kariuomene. Per 1944 m. antrąjį pusmetį Lietuvoje kas antra kovinė partizanų operacija prieš NKVD ir jų pagalbininkus teko būtent Armijai Krajovai. Tuo laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje kas antras politinis kalinys buvo lenkas, o antikomunistinio pasipriešinimo dalyviams persikėlus į Lenkiją – vien per trejus metus jie kautynėse nukovė tūkstantį NKVD karininkų ar kareivių, sovietinio saugumo darbuotojų. Gal Lietuvoje ir egzistuoja kontroversijos dėl Armijos Krajovos veiksmų rytų Lietuvoje 1944 m. pavasarį, bet Lenkijoje (beje, ir Lietuvoje) antikomunistiniams lenkų partizanams, jų pasipriešinimui yra pastatyti paminklai. Apie tai joks „Russkij mir“ nerašo ir nerašys, o V.Tomaševskis KGB ir NKVD antilenkiškos veiklos nematė ir nematys.
Todėl visiškai nenuostabu, kad į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicijos „Valdemaro Tomaševskio blokas“ kandidatų sąrašu pernai pateko europarlamentaro V.Tomaševskio padėjėjas, 18 metų KGB dirbęs V.Balakinas. Tada kyla klausimas: arba V.Tomaševskis nežino apie lenkų antikomunistinį pasipriešinimą ir kas prieš jį kovojo, arba, kas labiau tikėtina – savo dalyvavimu minėto leidinio veikloje, į politiką atvedamais KGB patirties įgijusiais padėjėjais atstovauja Rusijos užsienio politikos liniją Lietuvoje bei ignoruoja lenkų antikomunistinio pasipriešinimo istoriją. Todėl, kaip ir kuo V. Tomaševskio apetitą malšins „naktinė koalicija“ – pamatysime netrukus.
Autorius yra Seimo Nacionalinio saugumo ir ginybos komiteto pirmininkas
Taip susiklostė, kad dirbu Vilniaus rajone, bet daug darbe bendrauju su Lenkijos lenkais. Didžiulis skirtumas kai po darbo išeinu gatvėn,mane supa ne lenkai, o surusintas, subaltarusintas, susovietintas substratas kur girdėti kas antram žodį tik „mátai“. Jokių lenkų čia nėra, laikas sutikti su popiežiaus žodžiais J.P.Vaitylos, iš kur čia lenkai? Tai paprastas anklavas kuriame gyvena ir laukia „geresnių“ laikų, atvykstant „didžiajam“ broliui, antilietuviška mišrainė. Daugiau pabendrauji ir supranti, kad jie sutinka būt ir ne lenkais, bet būtinai LIETUVOS nuskriaustais, kažkuo kuo patys net neįvardina. Tokiam „subalamūtintam“ kraštui ir atstovauja visokie „tomaševskiai“.
Dėl Tomaševskio Anušauskas teisus. Bet dėl Nako – atleisk jam viešpatie.
Uspaski’chui reikia koalicijos 3+1, kad galėtų keisti Konstituciją ir reikalui esant parvežti saulę iš kitos šalies.
Visai neaisku kam Nakas tarnauja ir kokiu tikslu siekia bandydamas supriesinti padzioj Venskiene su Prezidente, po to prezidente su Degutiene. O rinkimu schema buvo sudaryta taip, kad Venskienes partija nekonkuruotu nei su viena opozicine partija.
Nieko jis nenorėjo supriešinti, Nakas paviešino tik tiesą, išsakytą seimo pirmininkės, o Degutienę aš tikiu. Šalį valdo ne tie, kuriuos renkame, o tretieji asmenys, kuriuos galima vadinti Klanu, ar kaip kitaip.
Pensininkas, Nakas ir Degutiienė visi 3 teisūs. O Degutienė – kalčiausia, nes tik šnibžda o nieko nesako viešai. Reiškia Tos valdančios jėgos yra labai galingos.
Mielas Jonai, pačiam, kaipo politikuojančiam žyniui, manau, nėra paslaptis, kad Degutienės nevilties klyksmas jau kitą dieną gražiai raštu surašytas gulėjo ant ekscelencijos stalo?
Vargšas Nakas jau ir labai norėdamas po pusmečio nieko supriešinti nebūtų galėjęs.
O minties prastuomenė turėtų tik džiauktis, kad ir jai šiokia tokia žinelė apie “anapusinį” gyvenimą ir santykius “dausose” nukrito. Gal mažiau bus iliuzijų ir saviapgaulės. Bet, pasirodo, žinojimas ne vieną tik dar labiau nervuoja.
Taip šita man ne paslaptis. Stebiuosi Degutienės artistiškumu. Nežinau tik kodėl V.Vasiliauskas metė D.Kuolį ir kartu su P.Gyliu kaip erkės prilipo prie N.Venckienės. Gal parašysite?
Nedirbu analitiku. Ir žaidimuose nedalyvauju. Be to, nei Vasiliauskas, nei Kuolys su Gyliu man visiškai neįdomūs. Kas juos naudoja kamštukų vietoj atsiradusioms skylutėms užkamšyti (visus kartu ar atskirai), tai jau kitų pasvarstymų ir didesnių žinovų darbas.
O N.Venckienė – ne politikė, tik nuskriaustas žmogus. Kadangi tokių skriaudų yra patyrusi nemaža dalis visuomenės, N.V. – tapo labai patogia vėliava rodyti viešumai, o jos šešėlyje, kaip ir visada, visokie šūdvabaliai glaustosi.
Žlibas nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas,nematatantis ir nenorintis matyti,kad opiausias nacionalinio saugumo klausimas tai PRIVERSTINĖ Lietuvių EMIGRACIJA.Išvaromos šeimos su vaikais ,ištisos giminės,kaimai,miesteliai.Per 20 nepriklausomybės metų buvo žiūrima,akip įlyst pirmutiniam į globalistų subinę ir užsitikrint sau sotų gyvenimą.Seimo gaujų nariai turi būti teisiami už Valstybingumo naikinimą.
Jūs neteisus. Butent si vyriausybe ir nelindo globalistams i subibne – nesiskolino kaip socdemai “igiai” is TVF ir todel nevykde ju reikalavimu parduoti saliai butiiniausis isteklius, pvz., nafta uzsienieciams tam, kad butu galima po to pirkti is uzsieniko brangiau. Emigracija yra TVF multi-kulti politikos pasekme. Dabar jie pareikalaus jau ne tik kad “darbo jega” judetu, bet kad judetu ir tai kas nejuda – zeme is ranku i rankas tol, kol nuses tiems kam reikia:)
Ponia Marta, nesutinku su pagyromis šiai vyriausybei. Jie per 4 metus paskolino 17 milijardų, t.y. tiek kiek visos prieš tai buvusios vyriausybės kartu paėmus per18 metų. Jeigu ant Lietuvos per 4metus padėta 17mljrd. litų, tai jie turėtų matytis naujais darželiais kurių trūksta, asfaltuotais keliais ir gatvėm(buvote Kaune?), ekonomiškom energijos gaminimo įmonėm, galų gale elektros energijos jungtimis su ES, apie ką 4m tik prašnekėta. Apsisukite 360 laipsnių aplink, gal tuos milijardus matote kur nors realiais, įgyvendintais projektais pavirtusius? O kur dar nuosavo biudžeto lėšos, o kur ES paramos lėšos? Jūsų emigracijos priežasčių aiškinimui visiškai pritariu.
Taip, emigrcija yra TVF (tiksliau – globaliūjų struktųrų) politikos pasekmė, tačiau jai galima nepritarti, jai galima priešintis, galima bent jau stiprinti tautiškumą,patriotiškumą. Deja, konservartoriiai ne tik neisipriešino globalistų siekiams, bet su jais solidarizavosi (Kubiliaus “globalioji Lietuva”) ir ne tik nestiprino tautiškumo, bet jį žlugdė. Taigi, moraliai ir politiškai jie atsakingi už emigracijos pasekmes. O tai reiškia, atsižvelgiant į emigracijos mastus, lietuvių tautos naikinimą.
Anušauskas būdamas Seimo saugumo komiteto pirmininku parašė gerai ir atskleidė mums apie Tomaševskio kliką. Tačiau taip rašyti gali ir paprastas pilietis, jo gi pareiga yra reikalauti, kad Tomaševskis nepažeidinėtų Konstitucijos ir įstatymų.Todėl Lietuvos pseudolenkų rinkimų akcijos į valstybės valdymą nekviesti. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad dėl bylų, kurios iškeltos Darbo partijai, mūsų Konstitucijos garantė – Prezidentė Grybauskaitė pareiškė savo nuomonę, o dėl trijų bylų iškeltų pseudolenkų rinkmų akcijai Prezidentės nuomonės negirdime. Juolab, kad šiose bylose yra kalbama apie Konstitucijos ir įstatymų pažeidimą. Štai kur Prezidentės naudojami dvigubi standartai. Šios bylos guli Prokuratūroje ir neleistinai vilkinamos.
Dar 2011 XXI a rase
Dar kurioziškesnė padėtis susidaro Vilniuje, kur rinkėjai atleido buvusiam merui Artūrui Zuokui ir teisiamam Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui. Dar daugiau – į sostinės tarybą jie netgi išrinko viešai apie darbą LTSR KGB deklaravusį Rusų aljanso atstovą Viktorą Balakiną bei nuolat Rusijos institucijų apdovanojamą Rusų aljanso politikę Olgą Gorškovą. Žinoma, tokių „atstovų“ tikrai nerenka Lietuvos patriotai, tačiau esant pakrikusiai „teisinei“ rinkimų sistemai už mus juos išrinkti gali buvusios okupacinės valdžios mylėtojai. Juo labiau kad įstatymai sutvarkyti taip, jog ir menko nusikaltimo nedeklaravęs kandidatas iškart išbraukiamas iš sąrašų, o represiniame aparate darbavęsis „inžinierius“ nesunkiai surenka pakankamą skaičių balsų. Abu minėti veikėjai rinkimuose dalyvavo Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos „Valdemaro Tomaševskio blokas“ kandidatų sąraše, iškovojusiame 11 mandatų.
Konservatoriai irgi dare klaidu. Reikejo anksciau pasirupinti tinkamais istatymais, o ne vaidinti “gerucius”:
“Ir štai trečiąją vietą Vilniuje laimėję TS-LKD atstovai, atmesdami bet kokias derybas su „prasikaltusiu“ Artūru Zuoku, siekia sudaryti koaliciją su Tomaševskio bloku. A. Zuoko koalicija valdyti sostinę jiems netinkama. Konservatoriams planuoti tokios koalicijos netrukdo net tai, kad galimi partneriai savo gretose turės buvusį KBG inžinierių bei atstovę, pelniusią ne vieną Rusijos valstybės institucijų apdovanojimą. Dabartinis Vilniaus meras Raimundas Alekna nusiteikęs lojaliai – „tikrai nenoriu kaip nors iš anksto arba kaip nors priešiškai nusistatyti“. Su V. Tomaševskio bloku koaliciją pasirengęs daryti sostinės konservatorių vadas nusprendė: ką padarysi, Lietuvoje buvo žmonių, kurie bendradarbiavo su KGB, bet su jais reikia gyventi. Taip buvo nuspręsta, atsisakant bet kokių ideologinių suvaržymų. Tik bėda, paskutiniu metu lenkai juos išdavė – vieni sudarė koalicinę sutartį su paksininkais. Tačiau viltis konservatoriams įeiti į valdančiąją koaliciją dar neišblėso – jie pasirengę draugauti ir su savo senais priešininkais paksininkais.
V. Balakinas KGB dirbo ilgai – 1973–1991 metais, turėjo majoro laipsnį. Jau 2004 metais jis kandidatavo į Europos Parlamentą, nurodydamas, kad dirbo KGB. Tačiau kandidatams į savivaldybės tarybą, kaip teigia Lietuvos įstatymai, tokią informaciją nurodyti nėra būtina, tad anketoje, pateiktoje šiems savivaldos rinkimams, apie darbą KGB prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę Balakinas ir kiti KGB karininkai bei agentai neužsimena – jie paslepiami nuo visuomenės ir „apdovanojami“ atstovavimu Lietuvos piliečiams. Apie savo lojalumą Lietuvai V. Balakinas teigia manąs, kad jeigu tokie žmonės, kaip jis, gyvena Lietuvoje, o įstatymai jiems leidžia būti savivaldybių tarybų nariais, tai problemos nėra. Ir partijos kolegos dėl praeities jam nepriekaištauja. Kaip įprasta, jis aiškina, kad KGB dirbo geri ir kvalifikuoti žmonės, ir mažai kas iš tų žmonių, kurie ten dirbo, užsiiminėjo „ideologiniais“ klausimais. Tai esą buvo žmonės, kurie kovojo su banditizmu, nusikaltėliais. A. Balakinas taip pat pridūrė, kad Valstybės saugumo komitete nedirbo operatyvinio darbo, jis buvo inžinierius, jo darbas buvo „susijęs su technika“ (tikriausiai su pokalbių butuose, gatvėje, telefonų linijose pasiklausymu, sekimo metodų ir įtaisų įrengimu, gal net apnuodijimo ar nužudymo parengimu – to dabar nemini joks buvęs kagėbistas). Aišku, Balakinas gražiomis pasakėlėmis stengiasi pateisinti tai, kas nepateisinama. Jis mėgina reabilituoti KGB, kartodamas trafaretinius pasakojimus apie čekistų kovą su mafija ar užsienio „šnipais“. Vadinamasis ideologinis darbas nebuvo šalutinis KGB užsiėmimas, o jo esmė. KGB slopino ne tik nežymius laisvės ir nepriklausomybės siekius, bet ir tautinius jausmus perkrikštydavo nacionalizmu, paversdamas potencialiai nusikalstama veika. KGB persekiojo tikinčiuosius ir kitaminčius, mėgino sunaikinti pogrindžio spaudą, rengdavo medžiagą teisiniam disidentų susidorojimui. Tą pamiršta pasakyti dabartiniai KGB nusikalstamos veiklos slėpėjai, o Lietuvos Respublikos įstatymai tai vykdyti sėkmingai jiems padeda. Buvęs VSD vadas Jurgis Jurgelis, kuriam nepriklausoma Lietuva suteikė generolo laipsnį ir kelių tūkstančių „pensiją“, netveria džiaugsmu, kad su K. D. Prunskienės laimėjimu teisme, panaikinus kaltinimus bendradarbiavimu su KGB, pasibaigė KGB „falšivkų“ panaudojimas, ir pateikia visuomenei tas pačias KGB „falšivkas“, niekindami 10 metų žūtbūtinę kovą kovojusius partizanus. Slaptųjų KGB agentų arsenalas niekada neišsenka.
Pasirodo, V. Balakinas jau seniai dirba europarlamentaro V. Tomaševskio padėjėju. Ir tik dabar, iškilus „nedideliam“ skandalui, V. Tomaševskis atleido profesionalų kagėbistą politiką iš pareigų. Esą išrinktasis Vilniaus miesto tarybos narys, buvęs KGB inžinierius V. Balakinas pasiprašė atleidžiamas iš europarlamentaro padėjėjo pareigų, nes nenorėjo, jog šis „turėtų nemalonumų“. Tiesa, V. Tomaševskis galvoja, kad jei jau rinkėjai nepriklausomą Lietuvą buvo patikėję valdyti buvusiam Komunistų partijos Centro komiteto (CK) pirmajam sekretoriui Algirdui Brazauskui, tai kabinėtis prie buvusio KGB inžinieriaus nėra jokios prasmės. Tomaševskis piktinosi, kad toks kabinėjimasis yra bandymas politiškai susidoroti, apšmeižti profesionalų darbuotoją.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Gintaras Songaila Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga prisiminė sovietų imperijos mėginimus sužlugdyti atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę, aplink Vilnių kuriant Lietuvai nepavaldžią „tarybų socialistinę lenkų autonomiją“, ir lygino anų laikų politiką su dabartinėmis Lietuvos ir Lenkijos santykių realijomis.
G. Songaila, komentuodamas dabartinės lenkų ir rusų koalicijos („Valdemaro Tomaševskio bloko“) savivaldos rinkimuose sudarymą ir jos sėkmę, be kita ko, teigia, kad kokia nors valdančioji koalicija su „Tomaševskio bloku“ Vilniuje ne tik kompromituotų tokią koaliciją sudariusias partijas ir politikus, bet ir sudarytų klaidingą įspūdį, kad agresyvumas ir spaudimas yra geriausia politika Lietuvos atžvilgiu. Pasak G. Songailos, Lenkų rinkimų akcijos dalyvavimas rinkimuose viename sąraše ne tik su Rusijos ambasados puoselėjama jos tėvynainių partine organizacija, bet ir su daugelį metų Vilniuje dirbusiais KGB karininkais daug ką atskleidžia. G. Songaila nepritaria aiškinimams, kad koks nors nuolaidžiavimas „Tomaševskio bloko“ nepagrįstiems reikalavimams būtų turėjęs įtakos kitokiems rinkimų rezultatams. Jo žodžiais, jei nori mušti, lazdą visuomet surasi. Švietimo įstatymo priėmimo atidėliojimas, spaudžiant Lenkijai, Seimo nario nuomone, taip pat neprisidėjo prie tautinės ramybės.
Su Anušausko išvadomis dėl AK kovos nuo 1944 m. rugpjūčio “su komunistiniu režimu ir NKVD kariuomene” sutikti sunku, žinant, kad tuo metu sovietų į Lietuvą iš Kaukazo permesta Vietrovo divizija puolėsi deginti kaimus ir šaudyti valstiečius ne kur AK veikimo teriritorijoje, o visų pirma Dzūkijoje, kitose lietuvių gyventose vietose.
Neįtikinamai atrodo ir Anušausko tvirtinimas, kad “tuo laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje kas antras politinis kalinys buvo lenkas”. Greičiausiai tai buvo popieriniai lenkai, nes tuo metu saugumo sumetimais gelbėdamasi nuo NKVD teroro turtingesni valstiečiai užsirašydavo lenkais. Šis faktas kad ir netiesiogiai rodytų, kad NKVD veiksmai Lietuvoje buvo nukreipti būtent prieš lietuvius, o ne prieš AK veiksmus.
Be to, teko girdėti, kad be 16-osios lietuviškos divizijos, kovojusios sovietų pusėje, buvo dar 50-oji lietuviška divizija, kuri stovėjusi Vilniuje ir dėl to, kad didžioji jos karių dalis susitarusi pasitraukė į partizanus, buvo išformuota. Taigi šie kariai, tuo metu veikę Rytų Lietuvoje kaip partizanai prieš komunistus ir NKVD, saugumo sumetimais galėjo gyventojams prisistatyti AK kovotojais arba tik vilkėti AK kovotojų uniformomis, tačiau iš tikrųjų būti Lietuvos partizanais.
Atsižvelgdamas į išdėstytus faktus, manau, kad Anušauskas čia Lietuvos partizanų nuopelnus galėjo lengva ranka priskirti AK kovotojams, o nemažą įkalintųjų popierinių lenkų dalį palaikyti lenkais. Yra žinomi faktai, kad KGB kalėjime Vilniuje kalinamų vyrų žmonos darydavosi pasus, kuriuose užsirašydavo lenkėmis tam, kad taip lengviau priimdavo atvežtą kalinamiems vyrams maistą.
Taigi, gyvenimas buvo sudėtingesnis negu randamas formaliuose popieriuose. O gal tai dar vienas eilinis istorijos klastojimo atvejis, švelninantis nusikaltimus prieš lietuvių tautą.
Ponas Anušauskas vis ieško Rusijos uodegos… Gal ji yra, o gal ir nėra. Galbūt Tomaševskis dalyvauja toje “redakcinėje kolegijoje” šiaip – kad mėtyti pėdas ir visokių anušauskų dėmesį atitraukti nuo tikrųjų Tomaševskio šeimininkų – ponų, kurie jam diriguoja iš Varšuvos. Bet ir čia ne esmė. O esmė štai kur: LLRA aktyviai ir akiplėšiškai pažeidinėja Lietuvos Respublikos konstituciją ir įstatymus, nevykdo teismų sprendimų ir t.t. ir pan. Štai čia yra esmių esmė, į kurią gilintis ponas Anušauskas nemato reikalo. Nors man atrodo, kad jis yra tiesiog bevalis bejėgis, kuris negali ir nenori šių problemų spręsti.
Labai taiklūs pastebėjimai. Anušauskas nemato – kas yra tikrasis Tomaševskio lėlininkas. Ir dar stebisi, kad Tomoševskis nevertina ir neliaupsina Armijos Krajovos… Ir tai NSGK pirmininkas?
Man tai nieko nuostabaus, kad Anušauskas nemato Tomaševkio ir jo LLRA “lėlininko”, juk to „nematė” ir iki šiol „nemato“ ir Landsbergis, taigi – ir jo politiškai vadovaujama visa TS-LKD. Vieną sykį reikia tai sakyti tiesiai šviesiai viešai. Dar daugiau, kaip galima matyti, tą Varšuvos “lėlininkavimą” nutyli ir Landsbergio statyta ir dabar užtariama Grybauskaitė.
Duobės dugnas! Ponas Anušauskas su savo kontora turėjo 4 metus laiko imtis priemonių, kad nebūtų “taip, kaip visada”. O vietoj pasiaiškinimo dėl neveiklos, jis mums laiškus rašo! Gal adresus sumaišė? Visiems sveikiems žmonėms Lietuvoje puikiausiai žinoma ir kas kaltas, ir ką daryti. Mūsų mokyti nereikia. O pačiam Seimo nariui mokslo prisidurti nepakenktų, nes šitais savo pasamprotavimais apie iškilų AK vaidmenį kovoje prieš komunizmą nusipelnė vietos Lietuvos išgamų – istorikų galerijoje.
P.S. Komentaruose sklando gandas, kad ir p. Anušauskas yra buvęs šlovingosios KPSS (su kuria taip narsiai kovoje AK) nariu? Seimo nario biografijoje patvirtinimo neradau.
Namuose kalbasi baltarusisku-rusisku-lenkisku misiniu (po prostu), telefono kalba-rusu,kompiuteris rusiskai, kapines Baltarusijoje, gimines Baltarusijoje ir Rusijoje, TV programos rusiskos, megstamiausia radijo stotis-Ruskoje radijo.
2010 spalio 15 d. Lrytas ir kita žiniasklaida praneša:
Vilniaus miesto savivaldybės taryba ketvirtuoju sostinės vicemeru išrinko Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) narį Jaroslavą Kaminskį.
Iki šiol 55-erių metų J.Kaminskis buvo LLRA frakcijos sostinės taryboje seniūnės pavaduotojas.
J.Kaminskio kandidatūrą per slaptą balsavimą palaikė 30, buvo prieš 17 savivaldybės tarybos narių. J.Kaminskio kandidatūrą pateikė naujasis meras konservatorius Raimundas Alekna.
Taip susiklostė, kad dirbu Vilniaus rajone, bet daug darbe bendrauju su Lenkijos lenkais. Didžiulis skirtumas kai po darbo išeinu gatvėn,mane supa ne lenkai, o surusintas, subaltarusintas, susovietintas substratas kur girdėti kas antram žodį tik „mátai“. Jokių lenkų čia nėra, laikas sutikti su popiežiaus žodžiais J.P.Vaitylos, iš kur čia lenkai? Tai paprastas anklavas kuriame gyvena ir laukia „geresnių“ laikų, atvykstant „didžiajam“ broliui, antilietuviška mišrainė. Daugiau pabendrauji ir supranti, kad jie sutinka būt ir ne lenkais, bet būtinai LIETUVOS nuskriaustais, kažkuo kuo patys net neįvardina. Tokiam „subalamūtintam“ kraštui ir atstovauja visokie „tomaševskiai“.
Dėl Tomaševskio Anušauskas teisus. Bet dėl Nako – atleisk jam viešpatie.
Uspaski’chui reikia koalicijos 3+1, kad galėtų keisti Konstituciją ir reikalui esant parvežti saulę iš kitos šalies.
o kuom jau del Nako neteisus?
Visai neaisku kam Nakas tarnauja ir kokiu tikslu siekia bandydamas supriesinti padzioj Venskiene su Prezidente, po to prezidente su Degutiene. O rinkimu schema buvo sudaryta taip, kad Venskienes partija nekonkuruotu nei su viena opozicine partija.
Nieko jis nenorėjo supriešinti, Nakas paviešino tik tiesą, išsakytą seimo pirmininkės, o Degutienę aš tikiu. Šalį valdo ne tie, kuriuos renkame, o tretieji asmenys, kuriuos galima vadinti Klanu, ar kaip kitaip.
Pensininkas, Nakas ir Degutiienė visi 3 teisūs. O Degutienė – kalčiausia, nes tik šnibžda o nieko nesako viešai. Reiškia Tos valdančios jėgos yra labai galingos.
Mielas Jonai, pačiam, kaipo politikuojančiam žyniui, manau, nėra paslaptis, kad Degutienės nevilties klyksmas jau kitą dieną gražiai raštu surašytas gulėjo ant ekscelencijos stalo?
Vargšas Nakas jau ir labai norėdamas po pusmečio nieko supriešinti nebūtų galėjęs.
O minties prastuomenė turėtų tik džiauktis, kad ir jai šiokia tokia žinelė apie “anapusinį” gyvenimą ir santykius “dausose” nukrito. Gal mažiau bus iliuzijų ir saviapgaulės. Bet, pasirodo, žinojimas ne vieną tik dar labiau nervuoja.
Taip šita man ne paslaptis. Stebiuosi Degutienės artistiškumu. Nežinau tik kodėl V.Vasiliauskas metė D.Kuolį ir kartu su P.Gyliu kaip erkės prilipo prie N.Venckienės. Gal parašysite?
Nedirbu analitiku. Ir žaidimuose nedalyvauju. Be to, nei Vasiliauskas, nei Kuolys su Gyliu man visiškai neįdomūs. Kas juos naudoja kamštukų vietoj atsiradusioms skylutėms užkamšyti (visus kartu ar atskirai), tai jau kitų pasvarstymų ir didesnių žinovų darbas.
O N.Venckienė – ne politikė, tik nuskriaustas žmogus. Kadangi tokių skriaudų yra patyrusi nemaža dalis visuomenės, N.V. – tapo labai patogia vėliava rodyti viešumai, o jos šešėlyje, kaip ir visada, visokie šūdvabaliai glaustosi.
Žlibas nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas,nematatantis ir nenorintis matyti,kad opiausias nacionalinio saugumo klausimas tai PRIVERSTINĖ Lietuvių EMIGRACIJA.Išvaromos šeimos su vaikais ,ištisos giminės,kaimai,miesteliai.Per 20 nepriklausomybės metų buvo žiūrima,akip įlyst pirmutiniam į globalistų subinę ir užsitikrint sau sotų gyvenimą.Seimo gaujų nariai turi būti teisiami už Valstybingumo naikinimą.
Jūs neteisus. Butent si vyriausybe ir nelindo globalistams i subibne – nesiskolino kaip socdemai “igiai” is TVF ir todel nevykde ju reikalavimu parduoti saliai butiiniausis isteklius, pvz., nafta uzsienieciams tam, kad butu galima po to pirkti is uzsieniko brangiau. Emigracija yra TVF multi-kulti politikos pasekme. Dabar jie pareikalaus jau ne tik kad “darbo jega” judetu, bet kad judetu ir tai kas nejuda – zeme is ranku i rankas tol, kol nuses tiems kam reikia:)
Ponia Marta, nesutinku su pagyromis šiai vyriausybei. Jie per 4 metus paskolino 17 milijardų, t.y. tiek kiek visos prieš tai buvusios vyriausybės kartu paėmus per18 metų. Jeigu ant Lietuvos per 4metus padėta 17mljrd. litų, tai jie turėtų matytis naujais darželiais kurių trūksta, asfaltuotais keliais ir gatvėm(buvote Kaune?), ekonomiškom energijos gaminimo įmonėm, galų gale elektros energijos jungtimis su ES, apie ką 4m tik prašnekėta. Apsisukite 360 laipsnių aplink, gal tuos milijardus matote kur nors realiais, įgyvendintais projektais pavirtusius? O kur dar nuosavo biudžeto lėšos, o kur ES paramos lėšos? Jūsų emigracijos priežasčių aiškinimui visiškai pritariu.
Taip, emigrcija yra TVF (tiksliau – globaliūjų struktųrų) politikos pasekmė, tačiau jai galima nepritarti, jai galima priešintis, galima bent jau stiprinti tautiškumą,patriotiškumą. Deja, konservartoriiai ne tik neisipriešino globalistų siekiams, bet su jais solidarizavosi (Kubiliaus “globalioji Lietuva”) ir ne tik nestiprino tautiškumo, bet jį žlugdė. Taigi, moraliai ir politiškai jie atsakingi už emigracijos pasekmes. O tai reiškia, atsižvelgiant į emigracijos mastus, lietuvių tautos naikinimą.
Anušauskas būdamas Seimo saugumo komiteto pirmininku parašė gerai ir atskleidė mums apie Tomaševskio kliką. Tačiau taip rašyti gali ir paprastas pilietis, jo gi pareiga yra reikalauti, kad Tomaševskis nepažeidinėtų Konstitucijos ir įstatymų.Todėl Lietuvos pseudolenkų rinkimų akcijos į valstybės valdymą nekviesti. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad dėl bylų, kurios iškeltos Darbo partijai, mūsų Konstitucijos garantė – Prezidentė Grybauskaitė pareiškė savo nuomonę, o dėl trijų bylų iškeltų pseudolenkų rinkmų akcijai Prezidentės nuomonės negirdime. Juolab, kad šiose bylose yra kalbama apie Konstitucijos ir įstatymų pažeidimą. Štai kur Prezidentės naudojami dvigubi standartai. Šios bylos guli Prokuratūroje ir neleistinai vilkinamos.
Dar 2011 XXI a rase
Dar kurioziškesnė padėtis susidaro Vilniuje, kur rinkėjai atleido buvusiam merui Artūrui Zuokui ir teisiamam Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui. Dar daugiau – į sostinės tarybą jie netgi išrinko viešai apie darbą LTSR KGB deklaravusį Rusų aljanso atstovą Viktorą Balakiną bei nuolat Rusijos institucijų apdovanojamą Rusų aljanso politikę Olgą Gorškovą. Žinoma, tokių „atstovų“ tikrai nerenka Lietuvos patriotai, tačiau esant pakrikusiai „teisinei“ rinkimų sistemai už mus juos išrinkti gali buvusios okupacinės valdžios mylėtojai. Juo labiau kad įstatymai sutvarkyti taip, jog ir menko nusikaltimo nedeklaravęs kandidatas iškart išbraukiamas iš sąrašų, o represiniame aparate darbavęsis „inžinierius“ nesunkiai surenka pakankamą skaičių balsų. Abu minėti veikėjai rinkimuose dalyvavo Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos „Valdemaro Tomaševskio blokas“ kandidatų sąraše, iškovojusiame 11 mandatų.
Konservatoriai irgi dare klaidu. Reikejo anksciau pasirupinti tinkamais istatymais, o ne vaidinti “gerucius”:
“Ir štai trečiąją vietą Vilniuje laimėję TS-LKD atstovai, atmesdami bet kokias derybas su „prasikaltusiu“ Artūru Zuoku, siekia sudaryti koaliciją su Tomaševskio bloku. A. Zuoko koalicija valdyti sostinę jiems netinkama. Konservatoriams planuoti tokios koalicijos netrukdo net tai, kad galimi partneriai savo gretose turės buvusį KBG inžinierių bei atstovę, pelniusią ne vieną Rusijos valstybės institucijų apdovanojimą. Dabartinis Vilniaus meras Raimundas Alekna nusiteikęs lojaliai – „tikrai nenoriu kaip nors iš anksto arba kaip nors priešiškai nusistatyti“. Su V. Tomaševskio bloku koaliciją pasirengęs daryti sostinės konservatorių vadas nusprendė: ką padarysi, Lietuvoje buvo žmonių, kurie bendradarbiavo su KGB, bet su jais reikia gyventi. Taip buvo nuspręsta, atsisakant bet kokių ideologinių suvaržymų. Tik bėda, paskutiniu metu lenkai juos išdavė – vieni sudarė koalicinę sutartį su paksininkais. Tačiau viltis konservatoriams įeiti į valdančiąją koaliciją dar neišblėso – jie pasirengę draugauti ir su savo senais priešininkais paksininkais.
V. Balakinas KGB dirbo ilgai – 1973–1991 metais, turėjo majoro laipsnį. Jau 2004 metais jis kandidatavo į Europos Parlamentą, nurodydamas, kad dirbo KGB. Tačiau kandidatams į savivaldybės tarybą, kaip teigia Lietuvos įstatymai, tokią informaciją nurodyti nėra būtina, tad anketoje, pateiktoje šiems savivaldos rinkimams, apie darbą KGB prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę Balakinas ir kiti KGB karininkai bei agentai neužsimena – jie paslepiami nuo visuomenės ir „apdovanojami“ atstovavimu Lietuvos piliečiams. Apie savo lojalumą Lietuvai V. Balakinas teigia manąs, kad jeigu tokie žmonės, kaip jis, gyvena Lietuvoje, o įstatymai jiems leidžia būti savivaldybių tarybų nariais, tai problemos nėra. Ir partijos kolegos dėl praeities jam nepriekaištauja. Kaip įprasta, jis aiškina, kad KGB dirbo geri ir kvalifikuoti žmonės, ir mažai kas iš tų žmonių, kurie ten dirbo, užsiiminėjo „ideologiniais“ klausimais. Tai esą buvo žmonės, kurie kovojo su banditizmu, nusikaltėliais. A. Balakinas taip pat pridūrė, kad Valstybės saugumo komitete nedirbo operatyvinio darbo, jis buvo inžinierius, jo darbas buvo „susijęs su technika“ (tikriausiai su pokalbių butuose, gatvėje, telefonų linijose pasiklausymu, sekimo metodų ir įtaisų įrengimu, gal net apnuodijimo ar nužudymo parengimu – to dabar nemini joks buvęs kagėbistas). Aišku, Balakinas gražiomis pasakėlėmis stengiasi pateisinti tai, kas nepateisinama. Jis mėgina reabilituoti KGB, kartodamas trafaretinius pasakojimus apie čekistų kovą su mafija ar užsienio „šnipais“. Vadinamasis ideologinis darbas nebuvo šalutinis KGB užsiėmimas, o jo esmė. KGB slopino ne tik nežymius laisvės ir nepriklausomybės siekius, bet ir tautinius jausmus perkrikštydavo nacionalizmu, paversdamas potencialiai nusikalstama veika. KGB persekiojo tikinčiuosius ir kitaminčius, mėgino sunaikinti pogrindžio spaudą, rengdavo medžiagą teisiniam disidentų susidorojimui. Tą pamiršta pasakyti dabartiniai KGB nusikalstamos veiklos slėpėjai, o Lietuvos Respublikos įstatymai tai vykdyti sėkmingai jiems padeda. Buvęs VSD vadas Jurgis Jurgelis, kuriam nepriklausoma Lietuva suteikė generolo laipsnį ir kelių tūkstančių „pensiją“, netveria džiaugsmu, kad su K. D. Prunskienės laimėjimu teisme, panaikinus kaltinimus bendradarbiavimu su KGB, pasibaigė KGB „falšivkų“ panaudojimas, ir pateikia visuomenei tas pačias KGB „falšivkas“, niekindami 10 metų žūtbūtinę kovą kovojusius partizanus. Slaptųjų KGB agentų arsenalas niekada neišsenka.
Pasirodo, V. Balakinas jau seniai dirba europarlamentaro V. Tomaševskio padėjėju. Ir tik dabar, iškilus „nedideliam“ skandalui, V. Tomaševskis atleido profesionalų kagėbistą politiką iš pareigų. Esą išrinktasis Vilniaus miesto tarybos narys, buvęs KGB inžinierius V. Balakinas pasiprašė atleidžiamas iš europarlamentaro padėjėjo pareigų, nes nenorėjo, jog šis „turėtų nemalonumų“. Tiesa, V. Tomaševskis galvoja, kad jei jau rinkėjai nepriklausomą Lietuvą buvo patikėję valdyti buvusiam Komunistų partijos Centro komiteto (CK) pirmajam sekretoriui Algirdui Brazauskui, tai kabinėtis prie buvusio KGB inžinieriaus nėra jokios prasmės. Tomaševskis piktinosi, kad toks kabinėjimasis yra bandymas politiškai susidoroti, apšmeižti profesionalų darbuotoją.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Gintaras Songaila Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga prisiminė sovietų imperijos mėginimus sužlugdyti atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę, aplink Vilnių kuriant Lietuvai nepavaldžią „tarybų socialistinę lenkų autonomiją“, ir lygino anų laikų politiką su dabartinėmis Lietuvos ir Lenkijos santykių realijomis.
G. Songaila, komentuodamas dabartinės lenkų ir rusų koalicijos („Valdemaro Tomaševskio bloko“) savivaldos rinkimuose sudarymą ir jos sėkmę, be kita ko, teigia, kad kokia nors valdančioji koalicija su „Tomaševskio bloku“ Vilniuje ne tik kompromituotų tokią koaliciją sudariusias partijas ir politikus, bet ir sudarytų klaidingą įspūdį, kad agresyvumas ir spaudimas yra geriausia politika Lietuvos atžvilgiu. Pasak G. Songailos, Lenkų rinkimų akcijos dalyvavimas rinkimuose viename sąraše ne tik su Rusijos ambasados puoselėjama jos tėvynainių partine organizacija, bet ir su daugelį metų Vilniuje dirbusiais KGB karininkais daug ką atskleidžia. G. Songaila nepritaria aiškinimams, kad koks nors nuolaidžiavimas „Tomaševskio bloko“ nepagrįstiems reikalavimams būtų turėjęs įtakos kitokiems rinkimų rezultatams. Jo žodžiais, jei nori mušti, lazdą visuomet surasi. Švietimo įstatymo priėmimo atidėliojimas, spaudžiant Lenkijai, Seimo nario nuomone, taip pat neprisidėjo prie tautinės ramybės.
Su Anušausko išvadomis dėl AK kovos nuo 1944 m. rugpjūčio “su komunistiniu režimu ir NKVD kariuomene” sutikti sunku, žinant, kad tuo metu sovietų į Lietuvą iš Kaukazo permesta Vietrovo divizija puolėsi deginti kaimus ir šaudyti valstiečius ne kur AK veikimo teriritorijoje, o visų pirma Dzūkijoje, kitose lietuvių gyventose vietose.
Neįtikinamai atrodo ir Anušausko tvirtinimas, kad “tuo laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje kas antras politinis kalinys buvo lenkas”. Greičiausiai tai buvo popieriniai lenkai, nes tuo metu saugumo sumetimais gelbėdamasi nuo NKVD teroro turtingesni valstiečiai užsirašydavo lenkais. Šis faktas kad ir netiesiogiai rodytų, kad NKVD veiksmai Lietuvoje buvo nukreipti būtent prieš lietuvius, o ne prieš AK veiksmus.
Be to, teko girdėti, kad be 16-osios lietuviškos divizijos, kovojusios sovietų pusėje, buvo dar 50-oji lietuviška divizija, kuri stovėjusi Vilniuje ir dėl to, kad didžioji jos karių dalis susitarusi pasitraukė į partizanus, buvo išformuota. Taigi šie kariai, tuo metu veikę Rytų Lietuvoje kaip partizanai prieš komunistus ir NKVD, saugumo sumetimais galėjo gyventojams prisistatyti AK kovotojais arba tik vilkėti AK kovotojų uniformomis, tačiau iš tikrųjų būti Lietuvos partizanais.
Atsižvelgdamas į išdėstytus faktus, manau, kad Anušauskas čia Lietuvos partizanų nuopelnus galėjo lengva ranka priskirti AK kovotojams, o nemažą įkalintųjų popierinių lenkų dalį palaikyti lenkais. Yra žinomi faktai, kad KGB kalėjime Vilniuje kalinamų vyrų žmonos darydavosi pasus, kuriuose užsirašydavo lenkėmis tam, kad taip lengviau priimdavo atvežtą kalinamiems vyrams maistą.
Taigi, gyvenimas buvo sudėtingesnis negu randamas formaliuose popieriuose. O gal tai dar vienas eilinis istorijos klastojimo atvejis, švelninantis nusikaltimus prieš lietuvių tautą.
Ponas Anušauskas vis ieško Rusijos uodegos… Gal ji yra, o gal ir nėra. Galbūt Tomaševskis dalyvauja toje “redakcinėje kolegijoje” šiaip – kad mėtyti pėdas ir visokių anušauskų dėmesį atitraukti nuo tikrųjų Tomaševskio šeimininkų – ponų, kurie jam diriguoja iš Varšuvos. Bet ir čia ne esmė. O esmė štai kur: LLRA aktyviai ir akiplėšiškai pažeidinėja Lietuvos Respublikos konstituciją ir įstatymus, nevykdo teismų sprendimų ir t.t. ir pan. Štai čia yra esmių esmė, į kurią gilintis ponas Anušauskas nemato reikalo. Nors man atrodo, kad jis yra tiesiog bevalis bejėgis, kuris negali ir nenori šių problemų spręsti.
Labai taiklūs pastebėjimai. Anušauskas nemato – kas yra tikrasis Tomaševskio lėlininkas. Ir dar stebisi, kad Tomoševskis nevertina ir neliaupsina Armijos Krajovos… Ir tai NSGK pirmininkas?
Man tai nieko nuostabaus, kad Anušauskas nemato Tomaševkio ir jo LLRA “lėlininko”, juk to „nematė” ir iki šiol „nemato“ ir Landsbergis, taigi – ir jo politiškai vadovaujama visa TS-LKD. Vieną sykį reikia tai sakyti tiesiai šviesiai viešai. Dar daugiau, kaip galima matyti, tą Varšuvos “lėlininkavimą” nutyli ir Landsbergio statyta ir dabar užtariama Grybauskaitė.
Tulas konservas Alekna mato save meru tik su Tomaševskio lenkais.
Alekna, tai taip, bet laikytina tai ir Landsbergio kaip Politikos komiteto vadovo pozicija. Ką “pamatyti” viešai dažnas vengia…
Duobės dugnas! Ponas Anušauskas su savo kontora turėjo 4 metus laiko imtis priemonių, kad nebūtų “taip, kaip visada”. O vietoj pasiaiškinimo dėl neveiklos, jis mums laiškus rašo! Gal adresus sumaišė? Visiems sveikiems žmonėms Lietuvoje puikiausiai žinoma ir kas kaltas, ir ką daryti. Mūsų mokyti nereikia. O pačiam Seimo nariui mokslo prisidurti nepakenktų, nes šitais savo pasamprotavimais apie iškilų AK vaidmenį kovoje prieš komunizmą nusipelnė vietos Lietuvos išgamų – istorikų galerijoje.
P.S. Komentaruose sklando gandas, kad ir p. Anušauskas yra buvęs šlovingosios KPSS (su kuria taip narsiai kovoje AK) nariu? Seimo nario biografijoje patvirtinimo neradau.
Namuose kalbasi baltarusisku-rusisku-lenkisku misiniu (po prostu), telefono kalba-rusu,kompiuteris rusiskai, kapines Baltarusijoje, gimines Baltarusijoje ir Rusijoje, TV programos rusiskos, megstamiausia radijo stotis-Ruskoje radijo.
2010 spalio 15 d. Lrytas ir kita žiniasklaida praneša:
Vilniaus miesto savivaldybės taryba ketvirtuoju sostinės vicemeru išrinko Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) narį Jaroslavą Kaminskį.
Iki šiol 55-erių metų J.Kaminskis buvo LLRA frakcijos sostinės taryboje seniūnės pavaduotojas.
J.Kaminskio kandidatūrą per slaptą balsavimą palaikė 30, buvo prieš 17 savivaldybės tarybos narių. J.Kaminskio kandidatūrą pateikė naujasis meras konservatorius Raimundas Alekna.