Skelbiamės demokratine respublika, turinčia Konstitucijoje įtvirtintą referendumo teisę. Ar tikrai? Š. m. rugpjūčio 5 d. VRK pateikėme 31 piliečio referendumo iniciatyvą dėl Konstitucijos 35 straipsnio papildymo nuostata, kad valstybė nefinansuoja politinių partijų ir politinių organizacijų.
Kodėl tai darome?
Ne tik todėl, kad VRK ir teismai, pripažinę, kad Tauta gali referendumu spręsti mokesčių klausimus, neleido referendumų dėl piliečių turto neapmokestinimo ir dėl referendumo sąlygų palengvinimo. VRK ir teismai pasijuto besą aukščiau už Konstitucinį Teismą ir nusprendė, kad tokiais Lietuvos Konstitucijos pakeitimais pažeisime užsieniečių teises.
Per valstybės lėšas išlaikomas politines partijas užvaldyta mūsų valstybė – nei referendumai leidžiami, nei rinkimuose galima lygiateisiškai dalyvauti. Nes sukurta valstybę užvaldžiusių grupuočių sistema – faktiškai dalyvauti rinkimuose gali tik partija, išlaikoma valstybės lėšomis.
Kitoks politinių organizacijų finansavimas draudžiamas. Narių mokesčiai – nykstamai maži, lyginant su valstybės dotacijomis politinėms partijoms (www.lrs.lt/sip/getFile3?p_fid=28110).
Kažkada Politinių partijų įstatymas skelbė: „Politinių partijų įvairovė užtikrina Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą“. Vėlesnėje jo redakcijoje ir jį pakeitusiame Politinių organizacijų įstatyme (t. y. politinių partijų ir politinių komitetų) to neliko.
Seimas nustatė, kad politinės partijos finansuojamos iš valstybės biudžeto. Partijos, kurios pagal rinkimų rezultatus „neįveikia“ barjero, valstybės lėšų negauna, gali egzistuoti tik iš nario ir stojamųjų mokesčių, simbolinių aukų rinkimų metu. Rinkimų užstatus teisėtai sumokėti gali tik „išrinktieji“.
Taigi, politinių partijų įvairovė tapo dar vienu mūsų „demokratijos“ blefu. Demokratija Lietuvoje valdoma iš viršaus. Šio valdymo įrankiai – VRK ir teismai. To kojos dygsta iš Europos Sąjungos (ES). Taip vadinamos Europos politinės partijos yra ne tik „demokratijos“ ir „politinės veiklos“ imitacija, o visuomenės valdymas iš viršaus ir ES federalizavimo įrankis.
2019 m. Seimo nario Juozo Oleko teikimu Seimas priėmė LR Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų įstatymo bei Politinių partijų įstatymo pakeitimus, kuriais įteisinta Europos Parlamento (EP) „geroji“ praktika: „Lietuvoje registruotų politinių partijos nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikoje gyvenantys Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kurie yra sulaukę 16 metų ir nėra kitų valstybių partijų ar politinių organizacijų nariai, išskyrus jų narystę Europos politinėse partijose, kurių steigimą ir veiklą reglamentuoja Reglamentas Nr. 1141/2014, gali būti tik politinės partijos nariais.“
Ukrainos „Maidanai“ parodė net valstybės perversmams panaudojamų paauglių sąmoningumą ir atsakingumą politikoje, t. y. atskleidė valstybės „valdymą“. Tačiau valstybės valdymas neturėtų būti žaidimas – šiandien tai atvedė Europą į karą, apie ką po Mastrichto sutarties (dėl Europos Ekonominės Bendrijos reorganizavimo į politinę Europos Sąjungą) pasirašymo EP narius laišku perspėjo italų istorikas Roberto de Matje.
ES Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų įstatymuose numatoma, kad Europos politinės partijos ir Europos politiniai fondai gali būti registruojami, kaip asociacijos, t. y. tariamai ne politinės, o visuomeninės organizacijos (EP ir Tarybos reglamentas Nr. 1141/2014).
Šis Reglamentas nuostabiai „konkretus“, kaip ir visa ES politika: „politinės partijos Europos lygmeniu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.“.., „tarpvalstybinės Europos politinės partijos ir su jomis susiję Europos politiniai fondai turi atlikti svarbų vaidmenį mažinant valstybių narių bei Sąjungos politikos atotrūkį.“ Šiame Reglamente nustatyta, kad „jiems nesuteikiama teisė siūlyti kandidatų dalyvauti nacionaliniuose arba Europos Parlamento rinkimuose ar referendumų kampanijose“.
Tikrasis to tikslas įrašytas atvirai – Europos politinės partijos (t. y. ne partijos, kaip jas suprantame, o Europos Parlamente „europinėmis partijomis“ apsiskelbusios grupuotės) ir Europos politiniai fondai turi Europos teisinį subjektiškumą.
Jų registravimui ir kontrolei, sankcijų taikymui įsteigta Europos politinių partijų ir fondų institucija. Tačiau kam reikia šių Europos politinių partijų, jei jos negali dalyvauti nei nacionaliniuose, nei EP rinkimuose?
Ogi tam, kad valdyti mus ir mūsų išrinktus EP narius, o per tam skiriamas EP ir valstybių biudžetų lėšas neprileisti prie valdymo kitų, t. y. „nelojalių“ asmenų. Tikriausiai tokius „nelojalius“ asmenis Lietuvos šaulių sąjunga ir Tėvynės sąjungos vadas Laurynas Kasčiūnas ir aptarinėja kaip nužudytinus.
Šio užvaldymo pradžia užprogramuota, iš pažiūros, nekaltos redakcijos Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos suvestinės redakcijos straipsniuose:
– 10 str. 4 dalyje: „Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.“
– 224 str.: „Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, priimdami reglamentus priima reglamentus, Europos lygmeniu reglamentuojančius politines partijas, nurodytas Europos Sąjungos sutarties 10 str. 4 dalyje, ypač jų finansavimo taisykles.“.
Priėmus Reglamentą Nr. 1141/2014 ir jį įgyvendinant per nacionalinius įstatymus, sudėliotas mūsų ir mūsų išrinktų EP narių valdymas per Europos politines partijas, kurių niekas nerenka, bei šio valdymo finansavimas iš ES biudžeto per šių virš-partijų finansavimą, vykdomą per Europos politinius fondus. Kaip tai vyksta?
Skelbiama, kad Europos politinė partija – tai politinę programą turinti organizacija, kurios nariai yra nacionalinės politinės partijos arba piliečiai, susibūrę į politinę partiją, ir kuriai atstovaujama keliose valstybėse narėse. Kaip teigiama Sutartyse, „Europos masto politinės partijos yra svarbus Sąjungos integracijos veiksnys. Jos prisideda prie Sąjungos piliečių europietiškos sąmonės ugdymo ir padeda reikšti politinę jų valią.“
Ar tikrai šis mechanizmas padeda reikšti mūsų politinę valią? Kokiu būdu mes tą valią reiškiame? Atvirkščiai – mums primetama svetima valia.
Šis ES Reglamentas drauge su pavirtintomis šio mūsų valdymo instrumento taisyklėmis nustato, kad Europos politinės partijos yra remiamos iš EP biudžeto, siekiant padengti dalį išlaidų, kurios tiesiogiai susijusios su partijų programose nustatytų tikslų įgyvendinimu.
Nuo 2004 m. liepos mėn. jos gali gauti metinį EP finansavimą savo veiklai, kuris gali sudaryti iki 85 proc. išlaidų. Likę 15 proc. – nuosavi ištekliai, pavyzdžiui, narystės mokesčiai ir dovanojamos lėšos.
Taigi, mes Lietuvoje išrenkame EP narius, kurie, tikimės, atstovaus mus, tačiau atvykę į šį parlamentą jie turi pasiskirstyti į Europos politinių partijų frakcijas, kurios mus drauge su Europos Komisija ir valdo.
Ir visą šį mūsų valdymo mechanizmą mes patys ir apmokame per ES biudžetą! Gražiai mus ir ES valstybių – narių piliečius mausto. Mus gražiai vadina ES piliečiais, nors tokios pilietybės bent kol kas nėra – tik vienodos šlykštokos spalvos pasai.
Mus valdančiomis Europos politinėmis partijomis paskelbtos Europos liaudies partija, Europos socialistų partija, Liberalų ir demokratų aljansas už Europą, Europos žaliųjų partija, Europos konservatorių ir reformatorių aljansas, Europos kairiųjų partija, Judėjimas už laisvą ir demokratinę Europą, Europos demokratų partija, Europos laisvasis aljansas, Europos laisvės aljansas, Europos nacionalinių judėjimų aljansas (2009 m. spalio 24 d. Budapešte jį įsteigė įvairių Europos šalių nacionalinės partijos ir nacionaliniai judėjimai), Europos krikčionių politinis judėjimas ir ES demokratai.
Koks šaunus „pasirinkimas“ mūsų išrinktiems EP nariams – gali pasirinkti ne ką iš Lietuvos atstovaus, o per ką mus valdys, o veikiau bus statistu šioje „tvarkoje“.
Michailas Gorbačiovas taip pat norėjo suvaldyti TSRS liaudies deputatus suvažiavimuose. Tačiau Lietuvos, Estijos ir Latvijos TSRS liaudies deputatai nepaklusome Kremliaus taisyklėms. Ir rezultatų pasiekėme tokiu būdu – 1989 m. gruodžio 24 d. II TSRS liaudies deputatų suvažiavimas slaptuosius 1939 m. Ribentropo – Molotovo susitarimus pripažino buvusiais ir paskelbė juos negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Kad tai padarytų demokratinė Vokietija!
Šios Europos politinės partijos iki 85% finansuojamos iš bendrų lėšų – ES biudžeto. Šios „gerosios“ ES praktikos patirties pasisėmė ir Lietuvos Prezidentė ir buvusi Europos Komisijos komisarė (man labai patinka šis pareigų pavadinimas – tiesioginė asociacija su Tarybų valdžios komisarais, vėliau pervadintais ministrais) Dalia Grybauskaitė, pasiūliusi Seimui parlamentines partijas finansuoti iš Lietuvos biudžeto.
Seimas noriai šį instrumentą pritaikė ir taip vadinamoms nevyriausybinėms organizacijoms. Jei valdyti iš viršaus skiriamomis lėšomis, tai visus valdyti – ir politines partijas, ir visuomenines organizacijas! Neatitiks „teisingos“ politikos reikalavimų – nemokėsime.
Šiandien Lietuvoje registruota visuomeninė organizacija (asociacija), panorusi gauti paramą, turi registruotis ne tik paramos gavėja, bet ir nevyriausybine organizacija. „Tvarka“ bus!
Beje, taip vadinamoms Europos politinėms partijoms leidžiama ES biudžeto dotacijas naudoti kampanijų, susijusių su EP rinkimais, išlaidoms. Tačiau Lietuvos Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas nenumato, kad rinkimines kampanijas Lietuvoje galėtų finansuoti užsienio finansiniai šaltiniai. Tai Briuselis, matyt, mums jau ne užsienis?!
Taip nuosekliai, pereinant nuo abstrakčių užuominų ES sutartyje ir Sutartyje dėl ES veikimo (Lisabonos sutartyje) trinama riba tarp nacionalinių valstybių ir federalinės valstybės, kurios sukūrimas atvirai deklaruotas 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Mastrichto sutartyje, pasirašytoje dėl Rytų Europos šalių ir sugriuvusios TSRS respublikų surinkimo po reikiamu politiniu sparnu.
Tą pačią dieną paskelbtame stebėtinai atvirame Džordžo Sorošo straipsnyje apie mūsų ateitį atvirai deklaruota, kad Rytų Europos šalių piliečiai gerokai atsparesni, lyginant su jau senokai reikiamos propagandos apdorojamais vakariečiais.
Todėl 2004 m. referendume dėl Europos Sąjungos ir buvo nueita apgaulės keliu – neišdrįsta Lietuvos Respublikos piliečiams pateikti balsavimui sutarties dėl mūsų stojimo į ES.
Todėl pradžiai referendumu uždrauskime Lietuvos valstybės lėšas naudoti politinių partijų finansavimui. Juk matome, kad esminio skirtumo nėra – nesvarbu kuri sisteminė valstybės lėšomis išlaikoma politinė partija laimi ar tariamai laimi Seimo rinkimus.
Ar ir ši siūlomo referendumo formuluotė (Valstybė nefinansuoja politinių partijų ir politinių organizacijų) Vyriausiajai rinkimų komisijai bus neaiški ir „išbalansuos“ Konstituciją?
