Kasmet artėjant Vėlinėms Lietuvos ramuvos jaunimas rengia protėvių paminėjimo šventę Švenčionių rajone, Dvarciškėse. Lankomi pilkapiai, giedamos giesmės ir sutartinės vėlėms, aukojama.
Šį sykį kelionė vėlių ir protėvių takais buvo kaip niekada ilga, prasminga ir įvairi. Ilga, nes truko visą dieną ir naktį. Prasminga, nes visi veiksmai, žodžiai ir mintys buvo kreipiami ir siejami su vėlių pasauliu. Įvairi, nes protėviai buvo minimi ir ant pilkapių, ir šventykloje, ir užstalėje, ir vaidinant pasakas iš vėlių ir velnių gyvenimo.
Protėvių paminėjimas prasidėjo didžiojoje Dvarciškių troboje paskaitomis. Apie vėles, protėvius ir bendruomeniškumą gausiai susirinkusiems kalbėjo Romuvos Krivis Jaunius. „Mes esame bendruomenė, bet turim atminti ir prisiminti didžiają bendruomenę – gyvuosius ir mirusius, kurių yra daug daugiau nei gyvųjų, ir kuriems turime būti dėkingi už savo ir tautos gyvastį“. Krivio mintis pratęsė filosofas Ignas Šatkauskas. Jis pasakojo apie pomirtinio gyvenimo dievą – Veliną.
Po paskaitų jaunimas patraukė protėvių takais. Dvarciškės, arba kitaip vadinamas, Romuvos kaimas labai tinkamas Vėlinių paminėjimui, nes vos už kelių kilometrų driekiasi III – IV amžiaus pilkapynai. Pradėjome apeigas aplankę įspūdingiausią – Liūlinės milžinkapį, menantį Lietuvos kūrėjų laikus. Didingas pilkapis greičiausiai žymi tuometinio didiko-kariūno palaikų laidojimo vietą. Už kelių kilometrų, toliau nuo vieškelio pušimis apaugę kauburiai – kita senoji kapavietė. Čia apsistojome ilgesniam laikui. Surinkome šiukšles, ant pilkapių išdėliojome žvakutes, padengėme vėlių stalelį. Skambėjo senovinės karių išlydėjimo į žygį giesmės, sutartinės.
Nuo pilkapių Tadas Šidiškis – žygeivių vadas – vedė visus prie „Vėlių sienutės“ – ilgos akmenų sienos vidury miško. Čia žvakių ugnelės išsidėstė į vėlių taką, tamsią naktį sujungiantį mirusius su gyvaisiais.
Protėviai ir dievai buvo pagerbti ir sugrįžus iš žygio, Dvarciškių Romuvos šventykloje, užkūrus aukuro ugnį, aukojant ir tariant maldų žodžius.
Artimųjų mirusių vėlėms buvo skirtos vaišės ir prisiminimai Dvarciškių didžiojoje troboje. Pravėrėme trobos langus, pakvietėme vėles vaišintis sykiu. Ratu buvo siunčiamas dubuo su grūdais ir žvakėmis. Kiekvienas jį paėmęs minėjo savo mirusius protėvius. Pasakojimuose ir minėjimuose skleidėsi netolima Lietuvos istorija – tremtinių, partizanų ir kitų pasišventusių žmonių, teikusių mums gėrį ir šviesą – prasmingi gyvenimai.
Vėlių naktis buvo skirta pasakoms-vaidinimams iš Jono Basanavičiaus „Vėlių ir velnių gyvenimo“. Pasakų veikėjai – velniai ir kitokios būtybės atgijo kaimo gryčios prieblandoje įgavę neįtikėtinus pavidalus ir vaidenosi tol, kol juos išvaikė pradėję kristi meteoritai.
Tą ilgą Vėlinių vakarą protėvių vėlės buvo šalia mūsų – mūsų prisiminimuose, maldų žodžiuose, giesmėse ir kanklių garsuose.
Vytauto Daraškevičiaus fotopasakojimas:
Tikrai ne vien “Romuvos” kaimas tinkamas VėlĖms paminėti..VėlĖms paminėti tinkama visa PaSaulė,tad nereikia perLenkti lazdos 🙂
Įdomu kiek iš ten dalyvaujančių žmonių pirmiausiai apLankė/apTvarkė savo proBočių,proSenelių,Senelių,Tėvų ir kitų Artimųjų kapus?Ar ramiai pilKapiuose užDegę žvakutę,Savus Artimųjų kapus paLiko nuošaly?
Tikiuosi,kad pirma savo kiemą apsiTvarko,paskui ir kitus kiemus apTvarko 🙂
Eilė metų,tą vėlų Vėlių vakarą ypatingai Rūko Takas paSklinda PoSaulę – PerĖjoje – AnojPilį – AmŽinybėje …
Iš kartos į kartą,iš plaKančios Širdies į plaKančią Širdį perDuodama PaJauta – SuVoka VėlĖms ….
TieSIOG be žodžių, be kalbų aišku, vien paMačius NuoTraukas (kuriose bene visose, pastebėjau, yra matomai Romuviams svarbi Ugnis)… , – akivaizdžiai matos, koks skaudus ir begalinai brangus Romuviams Baltų tikėjimas ir jo nešėjos Vėlės būtent iš stipriai Baltų religinės, tuomet tapusios gynenimo būdu, protėvystės. Tai VaDinkim kaip norim…
Tačiau tos nuotraukos – tai tiesiog atima žadą. Jėga. Gaila, kad Romuviai taip negyvena kasdien.
Pasitaisau, gy(v)enimo, ne gynenimo.
labai gražu ir labai prasminga, bendarvimas su Vėlėmis pakelia mus į Amžinybę.