V.V.Landsbergis: Partizanai – asmenybės, kuriomis galima remtis ne mažiau kaip Basanavičiumi ar Kudirka

„Partizanai, apie kuriuos daug kalbu ir darau, dar yra ta didvyrių gentis, prie kurios prisilietus, pats tuo užsikreti ir nustoji bijoti“, – tvirtina režisierius Vytautas V. Landsbergis, baigiantis kurti savo trilogiją „Trispalvis filmas“.

Šią savaitę ant įspūdingo Dūkštos upelio skardžio, Neries regioniniame parke, po šimtamečiu ąžuolu prie pianino įsitaisė jaunoji dainininkė Ieva Narkutė, akordeonistas Martynas Levickas, padėję įrašyti garso takelį trilogijos paskutinei „geltonajai“ daliai. Tai vienas baigiamųjų studijos „A PROPOS“ darbų, kuriam užbaigti valstybė neskiria nė cento, nors filmo kopijos nemokamai dalijamos mokykloms. Apie tai Alfa.lt pokalbis su V. V. Landsbergiu.

„Trispalvio filmo“ idėja atsirado labai paprastai, pamačius, kad partizanai labai greitai dingsta iš akiračio dėl solidaus jų amžiaus. Ūmai supratau, kad esame jiems skolingi už mūsų laisvę ir garbę. Ir per mažai jų esame užfiksavę kino juostose. Tada ir atsirado noras kiek įmanoma daugiau jų prisifilmuoti, išklausyti jų pasakojimus. Šiuo metu esame užfiksavę apie 15 tokių pasakojimų – iš įdomiausių, vaizdžiausių istorijų ir bus pinamas siužetas.

Taip pat kilo mintis parodyti ne tik skaudžiąją pokario atmintį, bet apčiuopti ir šviesiąją jos pusę, jos tąsą nūdienoje, išskaistinimą. Taip atsirado „Trispalvio filmo“ idėja. Partizanai būtų raudonoji spalva – tai, kas skauda, kas kruvina, ką turime atsiminti. Žalia spalva pasakotų apie tai, kaip vasarą su vaikais gaminome bunkerį, vadovaujami buvusio partizano Jono Kadžionio. Berniokai, kuriems po 12–13 metų per kelias dienas sutvėrė miške bunkerį pagal visas partizaninio karo taisykles. Tas azartiškas vaikų užsiėmimas – su naktiniais žygiais, bunkerio saugojimu, teritorijos žvalgymais – užfiksuotas kaip atgimstanti, žalia Lietuva.

O dabar filmuojama „geltonoji“ – saulės, nuskaistinimo – dalis, raginanti nieko neužmiršti, bet gyventi toliau ir džiaugtis, kad mūsų gentyje buvo ir tokių karių, kurie nebijojo pasakyti okupacijai „ne“.

I. Narkutė paruošė labai gražių dainų pagal Broniaus Krivicko eilėraščius, liaudies dainų tekstus. Pritariant akordeonistui M. Levickui, turėtų nuskambėti jaukus geltono rudens koncertas, skirtas Dūkšto ąžuolams bei žuvusių laisvės kovotojų dvasioms.

Gerokai plačiau yra žinoma, tarkime, Dzūkijos partizanų veikla. Ar šiose vaizdingose Dūkšto-Kernavės vietose taip pat fiksuota partizaninė veikla?

Neteko apie tai girdėti ir informacijos specialiai apie tai nerinkau. Ši vieta pasirinkta daugiau kaip istorinė ir mitologinė mūsų protėvynė. Šalia Kernavės ir joje pačioje vyko labai svarbūs Lietuvos valstybei dalykai – tai ir ankstyvoji sostinė, galimai ir žynių miestas, gal ir Lizdeika su šiomis vietomis yra susijęs. Manau, kad šis ąžuolynas netoli Vilniaus irgi nėra atsitiktinis, čia knibždėte knibžda paslaptingų šnaresių, klejoja protėvių dvasios. Čia gera atsiminti, kas tu.

Vienas kultūros ministras yra aiškinęs, kad bibliotekoms nėra reikalo pirkti naujų knygų, nes esą galima sėkmingai skaityti ir senas knygas. Įtariu, kad su kinu padėtis panaši?

Galima taip pat vis žiūrėti ir žiūrėti „Niekas nenorėjo mirti“ ir pokalbį šia tema baigti. Situacija yra liūdnoka. Kažkaip įsiminiau vieną Jono Meko pasakymą, nubrėžiantį takoskyrą tarp avangardinio kino ir komercinio. Jis sakė, kad „avangardas niekada iš jokios valdžios neprašė pinigų, todėl darė tai, ką norėjo daryti“.

Tad ir aš jau ne pirmą filmą darau „avangardiškai“, už minimalius finansus, be valstybės paramos. Keisčiausia, kad visi tie filmai partizanine tema – tad valstybei lyg ir turėtų rūpėti. Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko, ir nieko čia nepadarysi. Kultūros valdininkų požiūris į prioritetus kitoks ir mūsų keliai retokai tesusikerta.

Tik džiugu, kad veik netyčia atsiranda žmonių, kurie sutinka tokius projektus paremti. Tai regisi kaip savotiškas stebuklas. Buvo a. a. Bronislovas Lubys, kuriam rūpėjo Lietuvos istorijos išsaugojimas, populiarinimas, jis remdavo ir partizaniškus filmus. Jam išėjus pasijuto tuštuma ir nejaukumas – ar yra dar Lietuvoje mecenatų, kurie remtų kultūrą vien todėl, kad remia, kurių nedomintų kokios nors politinės ar finansinės schemos? Manau, kad tokių žmonių randasi ir turėtų rastis vis daugiau, nes šiuo metu bemaž visa kultūra išgyvena būvį, artimą „avangardui“. Kinas ar partizaninė tema tikrai nėra išskirtiniai atvejai.

O šitie filmai dovanojami mokykloms. Paskutinis mudviejų su Agne Marcinkevičiūte filmas „Partizano žmona“ apie Daumantą (Juozą Lukšą) padovanotas daugeliui mokyklų ir rodomas per istorijos pamokas. Tad mes lyg organizuojame ir alternatyvų švietimą, remiame Švietimo ministeriją. Stengiamės savo ir rėmėjų kukliomis pastangomis padėti valstybei, kad ir jai kuo geriau sektųsi.

Kokius atsakymus gauna „avangardinio“ švietimo kūrėjai, kai kreipiasi (jei kreipiasi) paramos į Kultūros ar Švietimo ir mokslo ministerijas?

Būta nemažai pokalbių tiek su vienu, tiek su kitu ministru. Ypač apie neformalų ugdymą, suvokiant, kad vaikų pilietinis bei dorinis ugdymas galėtų būti gerokai kokybiškesnis. Tiek vienas, tiek kitas ministras optimistiškai kalbėjo, kad reikia ieškoti lėšų, galimybių ir t. t., kurios leistų priartinti menininkus prie mokyklų, kad jų kuriama „produkcija“ taptų prieinama ir vaikams. Bet tiek G. Steponavičius, tiek A. Gelūnas nepadarė jokio papildomo žingsnio, deja. Viskas ir toliau vyksta „avangardiniame“, privačiame lygmenyje – mokytojai pasikviečia, mes važiuojame. Tad viskas lyg ir gerai. Menininkų veikla ir turi būti tam tikra misija. Tačiau jeigu vyktų artimesnis bendradarbiavimas su valstybės institucijomis, būtų galima padaryti daug gražių dalykų. Daugelis Lietuvoje kuriamų filmų galėtų tapti metodinėmis mokymo priemonėmis.

Beje, prieš išeidamas, B. Lubys parėmė mano 24 filmų antologijos išleidimą, kuri dabar irgi dovanojama mokykloms ir bendruomenėms. Būta išmintingo ir dosnaus žmogaus.

Kas turėtų nutikti, kad prakutę verslininkai, besipuikuojantys blizgančiuose žurnaluose, prisimintų senas tradicijas Lietuvoje turinčią mecenatystę?

Tam, kad tos mecenavimo tradicijos atsigautų, reikalinga natūrali branda. Valstybė buvo okupuota, o atgavus nepriklausomybę visas verslas prasidėjo nuo Gariūnų. Tad nenuostabu, kad daugelio prakutusių verslininkų mąstymas dar gerokai egocentriškas – kuo daugiau sau, kuo mažiau darbuotojams, o ir jiems vokeliuose arba tik „biškį“. Rimtėlesnio požiūrio į veikimą išvien, keliant mūsų visų bendrabūvio kokybę, reikės dar palaukti. Tačiau turiu viltį, kad didžiųjų verslininkų vaikai, kurie išleisti mokytis užsieniuose, sugrįžę turės kitokį nei jų tėvų požiūrį.

Pirmoji karta jau greitai turėtų sugrįžti – viliuosi, kad pasimokę Britanijoje, Skandinavijoje ar Amerikoje, jie turės kitokią kapitalo judėjimo sampratą. Būtinas bendrumos, bendruomenės suvokimas – kad esi ne turėtojas, ne vergvaldys, o tik bendrasavininkis – šios žemės, šios valstybės. Ir tik dalydamasis su kitais, remdamas tautinę bei istorinę atmintį žadinančius menus, puošdamas savo valstybę, gali ištraukti ją iš skurdo. Pirma iš dvasinio, paskui ir materialaus… Ir kultūrinio, kuris visu pigumu demonstruojamas puošniuose televiziniuose šou, sėkmingai persikeliančiuose į teatrą bei kitas viešas erdves.

Kaip jaunimas, kuriam didžia dalimi skiriate savo filmus, priima partizanų temą?

Istorija geriausiai išmokstama per asmeninę patirtį, kai susijaudini, kai tave tai paliečia. Partizaninė tema ypač veikia berniukus, nes tai – nuotykiai, karas, žvalgyba, pergalės. O kai ši patirtis dar susisieja su mirties išbandymu, anapusybės patyrimu, kai suvokiama, kad buvo jaunų žmonių, kurie nugalėjo mirties baimę, tai pradedi testuoti savimi – ar ir pats taip galėtum? Kokios aplinkybės turėtų būti, kad taip atsitiktų?

Kai vaikai atvyksta pas jau minėtą J. Kadžionį, kuris gyvena netoli Kavarsko, ir pasėdi jo atstatytame bunkeryje, kur tamsa, beveik nėra oro, o žmogus jame prabuvo keletą metų su žmona, kuri tame pačiame bunkeryje ir gimdė, kai jis išgirsta apie mūšius bei žuvusius draugus, tie vaikai iš bunkerio išlenda jau visiškai kiti žmonės. Ir jiems nereikia aiškinti, kad reikia mylėti Tėvynę, elgtis padoriai. Transformacija įvyksta tiesiog akyse. Tad ir manau, kad istoriją reikia pačiupinėti, iš vadovėlių jos iki galo neišmoksi. Partizanai, apie kuriuos daug kalbu ir darau, dar yra ta didvyrių gentis, prie kurios prisilietus, pats tuo užsikreti ir nustoji bijoti. Jeigu jie nebijojo anomis sunkiomis sąlygomis, tai ko mums bijoti, kai sąlygos nepalyginamai geresnės. Ko važiuoti į užsienius, kai galime pakovoti ir čia.

Norėčiau dar pridurti, kad daug ko galima pasimokyti iš kitų tautų, pavyzdžiui, iš žydų, kurie visą Holokausto istoriją pabandė įrašyti, dokumentuoti – kaip tautos kančių vaizdo ir garso archyvą. Ir jei kas nors ateityje ten norės kurti vaidybinį filmą ar romaną, turės pakankamai medžiagos. Mes savo partizanams esame skyrę per mažai dėmesio, o dabar esama paskutinės stadijos, kai dar galima spėti surinkti jų atsiminimus. Siūlėme Švietimo ir mokslo ministerijai net tokį edukacinį projektėlį, kad vaikai kaimuose filmuotų – mobiliuosius telefonus dabar turi visi – dar išlikusius anų dienų liudininkus. Tam didelių lėšų nereikia, bet niekas tuo nenori užsiimti, tad bandome kažką daryti patys.

Žiniasklaida partizaninio pasipriešinimo temą yra palikusi nuošalyje kaip šiek tiek kontroversišką, nes paskutiniuoju partizaninio karo laikotarpiu būta visokių atsitikimų, provokacijų, kitąsyk ir ne visiškai gražių. Tačiau jei pažiūrėtume į Dzūko (Lionginas Baliukevičius), Vanago (Adolfas Ramanauskas), Daumanto (Juozas Lukša) istorijas, tai būtų galima kurti herojinį epą. Tai tokios asmenybės, kurioms galima remtis ne mažiau kaip Jonu Basanavičiumi ar Vincu Kudirka.

Neturtinga valstybė negali mėtyti pinigų vienadieniams eksperimentams, juos reikia labai tikslingai investuoti, o kinas yra labai didelė investicija. Nors šio filmuko sąmata – tik apie 40 tūkst. litų ir tai nėra „baisūs“ pinigai. Tokių filmų ar spektaklių būtų galima sukurti daug, jei egzistuotų atskiras fondas Švietimo ir mokslo ar Kultūros ministerijose, skirtas vaikų ir paauglių kultūrai. Tiesiog reikia apsibrėžti prioritetus.

Ieva Narkutė: partizanų puoselėtos vertybės nėra svetimos

„Aš stengiuosi į viską žiūrėti kiek abstrakčiau. Kai kurie žmonės partizanų, konkrečias Lietuvos istorijos temas priima siauriau – buvo kažkas anais laikais, bet ir praėjo, todėl su anais laikais nesame susiję. Tačiau, kai pasižiūri į tą buvusį maištavimo, nepaklusimo agresijai faktą, kai suvoki, kad tie žmonės turėjo labai aiškias vertybes, supranti, kad metai praėjo, bet tos vertybės išliko ir jos ne mažiau svarbios ir dabar, – tvirtino dainininkė I. Narkutė, klausiama, kuo ją sudomino partizanų, jų dainų tematika. – Kitas klausimas, kiek mes tas vertybes vertiname ir jomis naudojamės. Man tas Tėvynės pagerbimo jausmas, suvokimas, kodėl tu šioje šalyje gyveni, nėra svetimas. Man Lietuva ir labai maža, ir labai didelė. Kai ją tokią matau, tai man atrodo, kad tai, kas vyko prieš 60–70 metų, iš dalies yra lyg ir šiandienos dalykai. Juk ir mes dar turime prieš ką maištauti…“

Studijos A PROPOS sąskaitos numeris SEB banke norintiems prisidėti prie filmo sukūrimo: LT42 7044 0600 0114 5785

Režisierius Vytautas V. Landsbergis, padedamas dainininkės Ievos Narkutės ir akordeonisto Martyno Levicko, įrašė garso takelį naujausiam savo filmui.

Spausdinti