V.V. Landsbergis. Atvirkščiai

Kitąsyk ima rodytis, jog Donaldas Bisetas, rašydamas apie varną Albertiną, viską reginčią aukštyn kojom, buvo neteisus – varna viską matė teisingai. Varna buvo aiškiaregė ir matė ateities realybę, kuri ir bus (t.y.- jau yra) aukštyn kojom: girtas policininkas Aleksandrijoje, savo mašina traiškantis vaikus, grįžtančius iš mokyklos; teisėjas niekaip nedrįstantis pasakyti teisybės apie a.a. V. Pociūną; seimūnai, negebantys pašalinti daug kartų balsavimus klastojusio kolegos; tūli politikai ir verslininkai, besirūpinantis kuo labiau atrodyti, kuo labiau atsiskirti ir susireikšminti, o ne susivienyti ir patarnauti… Ne duoti, ne padėti… O kur dar pasipūtėliška patyčių žurnalistika, įsiūbuojanti emocijas, reketuojanti ir neugdanti asmeninės atsakomybės suvokimo.

II

Aktorė lėlininkė Aurelija Čeredaitė važinėja po vaikų namus ir vaidina su lėlėmis tėtį ir mamą – kaip jie mandagiai kalbasi, kaip gaminasi valgyt, kaip sako vienas kitam gražius žodžius. Lyg ir banalu… Bet vaikai žiūri išpūtę akis, nes tokių fantastinių dalykų gyvenime nėra regėję. Taip instaliuojamos užmirštos programos – kaip mylėti, kaip kalbėtis, kaip gerbti.

Gal tokia ir bus XXI amžiaus kultūra, kai piliečius, gerai apmokytus keiktis, žudyti(s), skirtis, paleistuvauti kas nors mokys normalumo. Normaliai gyventi bus avangardas – visi stebės normalią šeimą ir šnibždėsis – „jie nerealūs“…

III

Neseniai į Lietuvą po ilgesnės pertraukos grįžo bičiulis iš San Francisko. Į išsiilgtą tėvų šalelę atsivežė porą draugų, kurių odos spalva truputį kitokia nei mūsų. Pasivaikščiojus po Kauną, greit suprato, kad draugams rekomenduotina kuo skubiau išvykti, kol nesuspardė.

„Svečias į namus, Dievas į namus“ – būdavo sakoma neatvirkščiame pasaulyje. O dabar – sutikai Dievą ir į dantis, kad neslankiotų pakampiais! Ypač jei Dievas kitos tautybės… Nors ir Savam kliūtų.

Lietuvių charakterį neblogai atspindi senas, nuvalkiotas anekdotas apie pragarą, kuriame apsilankiusi ekskursija pamato nesaugomą puodą. Ekskursantams nustebus („juk jie pabėgs!”), velnias paslaugiai paaiškina, jog čia lietuviai, niekur jie nepabėgs, nes bet kurį bėgantį tučtuojau atgal įtrauks kiti, saviškiai.

Panaši situacija ir prie rusų puodo, tik ten niekas jau nebebėga – patys iššoka, įsimeta malkikių ir atgal į puodą! Atata, pragarėlis…

Visuomenė, kuri nemoka išsirinkti centrinių žaidėjų ir jiems padavinėti kamuolius, laikytina atvirkščia (t.y. – nebrandžia). Anot O.Milašiaus – ši tauta nežino prabangos subręsti…

IV

V

Ar esama Lietuvoje kultūros politikos, kuri mokytų kultūros? Regis, per nepriklausomybės metus Lietuvos kultūros politika buvo stipriai deromantizuota ir sukarikatūrinta. Tolokai nueita provokacijos, intrigos, pašaipos, vamzdžių kryptimis… Ir štai „fucking and shoping“ karta užaugo. Kas toliau?

Ką menininkai kitąsyk kuria kaip kritiką, kaip miesčionių paerzinimą, pasėjo madą, tai tapo gyvenimo būdu: tapo smagu nueiti pažiūrėti įvairių gervėms nominuotų zero I, II, XVI… Ir pakikenti, regint kaip įžymybės moka keiktis. Ką matai, tuo tampi – tatai supratęs tūlas kultūros ekspertas, skirstantis valstybės pinigus provokacijoms, galėtų suprasti, jog tokiose iš pirmo žvilgsnio „nekaltose“ smulkmenose ir prasideda savęs naikinimo sindromas.

Neseniai vienas jaunas aktorius susižavėjęs pasakojo apie kryžiais apdovanotą spektaklį:

–  Šakės, paskui dvi dienas gėriau. Stiprus reikalas.

VI

Teko girdėti, jog Skandinavijoje imama naikinti kompiuterių klases, suvokus, kad gyvas mokytojas perduoda šį bei tą daugiau, negu informacija iš „google“. Perduoda mąstymą, etiką, elgsenos principus. Be gyvo mokytojo, be šito „šio bei to“ ir išsivysto breivikai ar mūsiškiai, mėtantys šuniukus nuo tiltų.

Kitas gandas toks, jog Britanijoje po riaušių į mokyklas bus gražinamos fizinės bausmės, o tėvams teks pakloti nemenkas pinigines baudas už vaikų neišauklėjimą, jei jų atžalos elgsis netinkamai.

Nedarę jokios mokyklų reformos, regis, būtume avangardas.

VII

Ar jauku gyventi Lietuvoje? Išgirdę tokį klausimą, daugelis turbūt atsakytų, jog nelabai jauku. Švelniai tariant…

Kaip prisijaukinti Lietuvą, kaimynus, kitaip galvojančius? Geriausią receptą „Mažajam prince“ yra aprašęs Antuanas de Sent-Egziuperi:

„- Eik šen, pažaisime, – pasiūlė mažasis princas. – Man labai liūdna…

– Aš negaliu su tavim žaisti, – tarė lapė. – Aš neprijaukinta.

– A, atsiprašau, – tarė mažasis princas, bet pagalvojęs pridūrė, – o kas yra prijaukinti?

– Tai toks dalykas, kuris pernelyg dažnai pamirštamas, – tarė lapė. – Tai reiškia „užmegzti ryšius…“

– Užmegzti ryšius?

– Žinoma, – tarė lapė. – Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jeigu tu mane prijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.“