Rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo dauguma po ilgo ir atkaklaus spaudimo, nepaisydama kultūros žmonių ir kūrybinių organizacijų protestų, po pakartotinių projekto atmetimų ir pateikimų bei daugelio procedūrinių manipuliacijų, priėmė Lietuvos kultūros tarybos įstatymo projektą XIP-3469(4).
Šiuo projektu Vyriausybė įpareigojama šalia Kultūros ministerijos įkurti naują biudžetinę įstaigą – Lietuvos kultūros tarybą, kuri turės įgyvendinti valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse, kartu vykdydama šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose jai pavestas viešojo administravimo bei kitas funkcijas. Įstatymas nustato, kad Tarybos savininko teises ir pareigas, išskyrus sprendimus dėl Tarybos reorganizavimo ir likvidavimo, kuriuos priims Vyriausybė, įgyvendins Kultūros ministerija.
Įstatyme įvardinti šie Tarybos veiklos tikslai: sudaryti sąlygas įvairiapusei kultūros ir meno plėtrai ir sklaidai, užtikrinti racionalų ir pagrįstą skirstomų lėšų panaudojimą; pagal kompetenciją įgyvendinti kultūros politiką; analizuoti kultūros ir meno procesus, darančius įtaką kultūros politikai.
Siekdama jai pavestų tikslų, Taryba finansuos kultūros ir meno programas, projektus ir kitokias priemones; administruos jos pavaldumui priskirtą Kultūros rėmimo fondą; skirs kultūros ir meno kūrėjams stipendijas ir kitokią finansinę paramą; organizuos kultūros ir meno tyrimus,koordinuos šių tyrimų įgyvendinimą; atliks vykdomų kultūros ir meno projektų stebėseną; pagal kompetenciją rengs ir teiks išvadas dėl apdovanojimo Kultūros ministerijos įsteigtomis premijomis; dalyvaus rengiant ir įgyvendinant Europos Sąjungos ir kitų valstybių finansinės paramos programas, pagal kompetenciją administruos kultūros sektoriui skirtas paramos lėšas; savo iniciatyva ar pagal užklausas teiks siūlymus ir ekspertų išvadas kultūros ir meno politikos klausimais Kultūros ministerijai ir kitoms valstybės institucijoms.
Taryba valstybės biudžeto ir kitas jai skirtas lėšas naudos šiems tikslams: kultūros ir meno kūrėjams remti; kultūros ir meno projektams, programoms ir kitoms priemonėms finansuoti; Tarybos ir ekspertų paslaugoms apmokėti, Tarybos vadovo ir administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų darbo užmokesčiui; kitoms su Tarybos veikla susijusioms išlaidoms apmokėti.
Nustatyta, kad Taryboje sprendimus priims ir vykdys kolegialus valdymo organas – Tarybos narių susirinkimas bei vienasmenis valdymo organas – Tarybos pirmininkas ir Tarybos administracija.
Seimas priėmė ir lydimąjį naujos redakcijos Kultūros rėmimo fondo įstatymo projektą XIP-3470(4), kuriuo siūloma didinti fondo finansavimą. Nustatyta, kad fondui skiriamų akcizo pajamų, gautų už parduotus alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką procentas didės nuo 1 iki 3. Už pataisas balsavo 86, susilaikė 5 Seimo nariai.
Šis įstatymas turėtų įsigalioti 2012 m. spalio 1 d., o iki 2012 m. spalio 31 d. Vyriausybė ir Kultūros ministerija turėtų priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Apie Kultūros ministerijos parengto, pirma Menų tarybos, paskui Kultūros tarybos vardu pakrikštyto įstatymo trūkumus, nekonstruktyvumą ir net ydingumą savo nuomonę nekartą yra išsakę garsūs kultūros ir meno kūrėjai, kultūros darbuotojai. Buvo siūloma pirmiau parengti ir priimti bendrą Kultūros įstatymą, o Kultūros tarybos įstatymą priimti kaip Kultūros įstatymo sudedamą dalį arba rengti atskirai po to.
Dar daugiau, kultūros ir meno darbuotojų iniciatyva Kultūros įstatymas buvo parengtas ir pateiktas Seimui svarstyti (Nr. XIP-3914). Tačiau ši pačių kultūros ir meno kūrėjų iniciatyva buvo nugramzdinta į gilius Seimo vadovybės stalčius…
„Biudžetinė įstaiga Lietuvos kultūros taryba atsakys už daugelį sprendimų kultūros politikoje ir dubliuos Kultūros ministerijos veiklą, kartu atpalaiduodama Kultūros ministrą nuo atsakomybės už kultūros ir meno programų, projektų ir kitokių priemonių finansavimą, stipendijų ir kitokios finansinės paramos skyrimą, kultūros ir meno tyrimų įgyvendinimą…“ – sako vienas iš nuoseklių šio įstatymo priešininkų, Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ politinės tarybos ir Tautininkų sąjungos pirmininkas, Seimo narys Gintaras Songaila. Jis pastebi, jog lieka neaišku, kas atsakys už Tarybos susirinkimo priimtus sprendimus (pavyzdžiui, kas gali pasakyti, kokia bus Tarybos pirmininko atsakomybė už Tarybos veiklą, juk įstatyme numatomos Tarybos administracijos vadovas atsakys tik už administracijos veiklą). Aiškiai matyti, kad įstatymo kuriama tvarka sudarys prielaidas neskaidriam, šešėliniams interesams, o ne kultūros plėtrai naudingam finansavimui“.
„Pagal priimtą įstatymą formuojant Lietuvos kultūros tarybą yra nemotyvuotai atsisakoma delegavimo į Tarybą principo ir sukuriama tik rinkimų iliuzija, nes Tarybos narių parinkimo mechanizmas nėra pagrįstas ir skaidrus. Pagal dabartinę įstatymo redakciją etninės kultūros atstovams nebeliko jokių galimybių dalyvauti formuojant Tarybą, nors Seimas dar 1999 m. priimdamas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą sutiko su jo preambulės teiginiu, jog „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Mūsų siūlymai iš esmės tobulinti įstatymo projektą, įtraukiant į Tarybos formavimo mechanizmą kompetetingai ir visapusiškai etninės kultūros sritį atstovaujančią Etninės kultūros globos tarybą, taip pat konkretizuoti visavertį bei lygiavertį regionų ir kultūros sričių įvairovės atstovavimo principą, liko neišgirsti“, – sako Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė.
Įdėmiai Seimo arenoje kovas dėl Kultūros tarybos sekantys kultūrininkai puikiai suvokia ir mato, kad kova vyksta ne dėl kultūros, o dėl kultūrai skirtų pinigų administravimo mechanizmo, todėl Tarybos steigimo „stūmėjams“ ne motais kultūra ir Kultūros įstatymas, jie kuo greičiau nori ištiesti ranką į kultūrai skirtų pinigų kišenę ir daro viską, kad ta kišenė būtų jų draugo švarke ir ne toliau kaip per ištiestą ranką nuo įstatymo projekto „stūmėjų“.
Grupė Seimo narių žada kreiptis į Lietuvos Respublikos prezidentę prašydami nepasirašyti Seimo priimto Lietuvos kultūros Tarybos įstatymo. Savo ruožtu Lietuvos kūrybinių organizacijų atstovai taip pat žada kreiptis į Lietuvos Prezidentę.
Lietuvoje dabar kurti tokias tarybas yra absurdas. Gudručiai palaukė tinkamo momento ir prastūmė korupcinę sistemą, kad visokie niekšeliai galėtų sušluoti visas kultūrai skirtas lėšas į savo ir artimųjų kišenes. Kai tik valdžioje atsiranda visokie gelūnai ir zingeriai, prasideda “šmugelis” tautiniais lozungais ir kultūros vertybėmis. Visų piliečių pareiga – stabdyti niekšų veiklą.
Kultūros rėmimo fondas galėtų turėti dvi atskiras ekspertų tarybas,- vieną biudžetinėms organizacijoms, kitą nevyriausybinėms viešosioms įstaigoms, kurios pagal ES normatyvus priskiriamos prie privačių. Valstybė kultūrai skirtas lėšas dalija į dvi dalis tiems atskiriems fondams ir taip reguliuoja per šį procentą biudžetinės ir nebiudžetinės sferos kuriamą valstybės bendrą kultūros politiką. Atsiskaitymą už panaudotas lėšas gali atlikti ir viena organizacija.