Molotovo-Ribentropo pakto vardu žinomas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. jų pasirašytas ir šiandien Juodojo kaspino dieną minimas dokumentas iš tikrųjų yra Stalino Sovietų Sąjungos – Hitlerio nacių Vokietijos sutartis dėl Baltijos jūros rytinio pakraščio pasidalinimo. Taigi, nors ir neužrašytas, bet savaime suprastas šio pakraščio okupavimas ir nepriklausomų valstybių – Estijos, Latvijos, Lietuvos – panaikinimas. Tai netrukus ir įvyko, o tų kraštų okupacija tęsėsi 50 metų. Per ją lietuvių tauta neteko ketvirtadalio savo vaikų ir dar iš tikrųjų nežinia, kiek milijardų dolerių turto.
Ši istorija yra daug kartų aptarta, aprašyta, todėl vargu ar verta dar kartą ją kartoti. Man šiandien įdomesnis su ja susijęs kitas klausimas: ar ši šiurpiausia bet kada įvykusi lietuvių tautos bei jos valstybės tragedija gali pasikartoti? Praeitis tragiška, bet ji – jau praeitis. Tačiau kas prieš akis, kas laukia ateityje? Tad meskime žvilgsnį ta kryptimi.
Pirmiausia prisiminkime mūsų tautos padėtį aną lemtingą dieną. Lietuva, taip pat, kaip ir šiandien, buvo nepriklausoma valstybė, supama tų pačių kaimynų. Tų pačių mus pasidalijusių kaimynų. Tad pirmiausia klauskime, kodėl jiems tada prireikė mus tarp savęs pasidalinti? Atsakymas ne per sunkus, o pasidalinusiųjų galvojimu, gal net ir logiškas. Juk tik prieš 22 metus buvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas. Prieš jį šį Baltijos jūros pakraštį valdė ta pati kaimynė Rusija. 1918 metais jį prarado. Prarado, bet ar atsižadėjo?
Daug žemių prarado ir karą pralaimėjusi Vokietija. Tiesa, ne šiame Baltijos jūros pakrašty, bet plačiuosiuose vakarų, pietų, taip pat ir rytų ,,vandenyse”. Karo laimėtojai atėmė visas Vokietijos ten turėtas kolonijas. Dėl to gausi vokiečių tauta tapo suspausta nedidelėje Vidurio Europos dalyje ir vos galėjo išsimaitinti. Kurį laiką ji net badavo. Tad troško prarastos erdvės. Vakaruose ją atgauti buvo nebeįmanoma, nes buvę okupuoti kraštai jau suko laisvės keliu. Tad beliko tik rytai, kur Rusijoje ir Ukrainoje tvyrojo neaprėpiami derlingos žemės plotai, Vokietijai labai reikalingos duonos aruodai. Kas gi tuo metu nežinojo vokiečių ,,Drang nach Osten” politikos? Tiems tikslams pasiekti tuose abiejuose kraštuose – Stalino „sojuze” ir Hitlerio „reiche” – per 22 pokario metus buvo subrandintos ir pakankamos jėgos. O mes tebuvome mažytis minkštas grūdelis jų milžiniškose replėse.
Tiesa, buvo ir šiokia tokia viltis – trečioji Europos jėga: Didžioji Britanija ir Prancūzija, o už jų nugaros mūsų didele drauge laikoma Amerika. Jos, aišku, – Hitlerio priešai, bet su jomis, ypač su Didžiąja Britanija, žaidė ir mūsų priešas Stalinas. Bet žaidė jis ir su Hitleriu. Atsitiktinai ar ne (tai jau kita tema), visą pavasarį užsitęsusios Londono-Maskvos derybos staiga nutrūko, todėl Hitleriui išėjus į karą prieš Angliją, didysis bolševikas buvo stipriai kryptelėjęs didžiojo nacio pusėn ir pradėjo jį remti duona ir net karui reikalingomis žaliavomis. O tai Lietuvos aplinką dar labiau jaukė.
Tad tokia tuo laiku Europoje buvo padėtis. Vyko politinė, karinė maišatis, o joje atsidūrė ir Lietuva. Šalia to, ir Maskva, ir Berlynas flirtavo su ja. Ne tik Stalinas savo melaginga, fiktyvia savitarpio pagalbos sutartimi, bet ir Hitleris Lietuvai siūlė pasukti prieš Lenkiją ir atsiimti Vilnių, tuo laiku net nieko nereikalaudamas. Tokiomis aplinkybėmis ir gimė Molotovo-Ribentropo paktas ir tuo laiku mums nežinomi Baltijos valstybes padalinantys slaptieji protokolai. Po to – ultimatumas, okupacija ir didžioji mūsų tautos tragedija.
Kaip tada pasielgė Lietuva, žinome. Bet ar žinome kodėl? Daug minčių plaukioja šiandienėje erdvėje, daug badymosi pirštais. Reikėjo Maskvos ultimatumo nepriimti, prieš Lietuvą okupuojančius sovietus kovoti. „Vienas kraujo lašas tą gėdą būtų nuplovęs” – rašė iškilus mūsų poetas Aistis, ir gal nebūtų reikėję 20,000 žuvusių kilnių lietuvių, patriotų partizanų gyvybių jai išpirkti. Reikėjo vokiečių pasiūlymą priimti ir Suomijos pavyzdžiu pasekti – nors rečiau, bet vis dar išlenda ir tokia nuomonė. Buvo jų ir daugiau, bet nė viena nebuvo priimta vykdyti. Tegul jau būna, kaip yra. Bet yra ir teigiančių, tarp kurių esu ir aš, kad Lietuvos vadovybė nežinojo, ką reikėjo tuo atveju daryti, tokiam atvejui nebuvo pasiruošusi. Į galbūt vieną iš drąsiausių, ryžtingiausių, o gal ir išmintingiausių pasiūlymų iš paties prezidento Antano Smetonos lūpų – ,,Maskvos ultimatumo nepriimkim, kovokim – kariuomenė neparuošta”, buvo mūsų generolų atsakymas. Beje, ne taip jau gerai gaudėsi ir pats prezidentas Smetona, vykdydamas Maskvos įsakymą suimti sąžiningus bei dorus valstybės pareigūnus – vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Ką gi, mes patys tą įsakymą vykdysim, mūsų pačių teismas teis. Ką geresnio taip tiesiog nusikalstamai galvojusi toji mūsų valstybės viršūnė galėjo padaryti? Tad ir pasirinko klusnų, Maskvos įsakytą nieko nedarymo kelią – prieš tokį Maskvos užmojį jokio protesto nepareikšti.
Tai buvo didelė klaida. Ir dar didesnė ji atrodo šiandien, suvokus, kad šiai tragedijai išvengti nesusisiekta, pagalbos neprašyta iš Lietuvai palankių Vakarų valstybių – Prancūziją, Lenkiją net ginklu užstojusios Didžiosios Britanijos, o ypač Amerikos. O tinkami, gerai apgalvoti diplomatiniai žygiai įtakos gal ir galėjo turėti.
Bet… buvo, kaip buvo, yra, kaip yra – madinga sakyti Lietuvoje. Visą tą tragišką laikotarpį iškentusi, 50 okupacijos metų išgyvenusi Lietuva prisikėlė. Gausesnė ir net didesnė negu 1918 metais – su atgautu, Hitlerio atimtu Klaipėdos ir daliniu Vilniaus kraštais. Šalis nori gyventi ir, be abejo, tokių tragedijų niekada nebepatirti. Ir va, čia ir tas klausimas: ar nuo jų mūsų tėvynė užtikrintai saugi visiems ateinantiems laikams? O gal tokie pavojai dar yra? Ar verta dėl to sukti galvas? Juk šiandien ne 1939-ieji, bet 2012 metai, ir padėtis pasaulyje yra visiškai kita. Kitokie valstybių susigrupavimai, kitokios jėgos ir jų santykiai, ir mes jau tarp jų. Ne vieni, kaip buvome anais laikais, Lietuva – net galingiausios pasaulyje karinės jėgos NATO pilnateisė narė, jėgos, kuri net keliais dokumentais yra įsipareigojusi mūsų laisvę saugoti. Tad ko mums rūpintis? Taip, tai tiesa. Bet…
Liko tie patys kaimynai. Ir ar ne su tokiais pačiais tikslais? Gal jie kiek nors pasikeitę Vakaruose, nors ne pro šalį ir dėl to suabejoti, bet Rytuose? Rusija Lietuvą buvo pagrobusi jau du kartus: XVIII šimtmečio pabaigoje (skriaudė 120 metų) ir 1940 metais (terorizavo 50 metų). Ir kas gali užtikrinti, kad trečio karto jau nebebus? Dėl valstybės ekonominio gyvenimo ir karinio saugumo Baltijos jūros pakrantės reikėjo carui, reikėjo Stalinui, kas gali užtikrinti, kad jos nereikia Putinui? Ypač neužšąlančio Klaipėdos uosto. Tiesa, gal ne taip labai, nes dabar jis turi neužšąlantį, žymiai didesnį Karaliaučiaus uostą, bet jam to tikrai ne gana. Šalia to, Baltijos valstybės liko toks pat karinis prietiltis jo priešininkams Vakaruose. Ar Vokietija gali užmiršti, kad Karaliaučius priklausė jai ir Rusijai valdyti buvo atiduotas tik laikinai, tik 50 metų? Ar tas laikas prieš 15 metų baigėsi? Vokietijos norams nuslopinti su Karaliaučiumi susisiekiantis Baltijos jūros pakraštys Maskvai būtų labai parankus. Ar tokie Rusijos ir Vokietijos tikslai mums nieko nesako?
O štai ir klausimas: ar tai supranta Lietuva – visuomenininkai, istorikai, politikai, o ypač valdžios? Turėtų, bet jų laikysena kelia ir abejonių. Ypač dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri yra Konstitucijos įpareigota vadovauti valstybės užsienio politikai. Ar ji suvokia, kaip tokiu atveju ir šiuo laiku turėtų elgtis Lietuvos valstybė?
Iš visos jos laikysenos atrodo, jog sunkokai. Drįstu teigti, kad geriausiai Maskvos politiką suvokė pirmasis Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Tokios nuomonės jis laikosi ir dabar. Už tai dažnai ir yra kritikuojamas. Prezidentas Algirdas Brazauskas davė įstojimo į NATO prašymą. Tačiau tuolaikinis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas viešai pareiškė: Rusija Lietuvos niekada nebepuls. Prezidentas Valdas Adamkus ryšių su NATO jau kietai ieškojo. NATO nare Lietuva tapo Rolando Pakso laikotarpiu. Netrukus pasirodė ir narystės ženklai: Zoknių oro uoste budintys NATO žvalgybos lėktuvai. JAV prezidentas Džordžas Bušas (George W. Bush), užsukęs į Vilnių, jį sveikinantiems sostinės gyventojams pareiškė: ,,Lietuvos priešas yra JAV priešas.”
Taip pat NATO statute parašyta, kad užpultą NATO narę stoja ginti visos kitos narės. Lyg turėtumėme būti saugūs ir ramūs, tačiau: „Užtikrinimai puikūs. Pagal juos, jeigu koks piktas Maskvos valdovas pasiųs į Lietuvą tankus, jiems sustabdyti Amerika turi skelbti Rusijai karą”, – rašo savo knygoje „Churchill and Hitler” žinomas JAV politikas, buvęs kandidatas į prezidentus, nuoširdus lietuvių draugas Patrikas Dž. Bjukenenas (Patrick J. Buchanan). Tačiau jis čia deda klaustuką. Nepaisant to, kaip mes brangintumėme Baltijos tautų laisvę, ar mes, Amerika, rizikuosime branduoliniu karu prieš šiais ginklais apsirūpinusį priešą dėl kraštų, kuriuose jokių gyvybinių interesų neturime? Tad ar ne apgavystė tokius pažadus dalinti, kai negalime užtikrinti jų vykdymo, klausia šis įtakingas JAV politikas.
Aš dėl to esu optimistas, į tokį mano priminimą atsakė dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius. Optimizmo nestokojo nė prezidentė Grybauskaitė iš NATO narių susitikimo Čikagoje grįžusi, kur į NATO įsipareigojimų dokumentą dar vienas toks užtikrinimas Lietuvai buvo įrašytas.
Puiku, tačiau ar toks optimizmas yra tikrovė? Tikrovė yra tik ta, kad NATO viršūnės jau įtikintos, jog Baltijos valstybėms, o taip pat Rytų Europai, bent Lenkijai, Rusijos pavojus nėra išnykęs, tvyro taip pat, kaip ir anksčiau, ir būtina nuo jo saugotis. Bet ar NATO nuo jo apsaugos? Deja, kol kas ta apsauga tik popierinė. Ir tokia bus tol, kol Lietuvoje nestovės bent vienas amerikiečių karių dalinys pilnoje kovos parengtyje, su lėktuvais, laivais bei visa kita naujausia modernia technika, pasirengusi kirsti atgal, vos tik Rusijos tankams iš Tilžės link Kauno pajudėjus. Bet ar taip būtų?
Tuo gerokai abejoja Lenkija. Rusijos pavojų skelbia viešai net pats prezidentas Bronislavas Komorovskis (Komorowski). Jis kalba apie skydinės gynybos įrengimą prieš puolimus iš oro ir kviečia kaimynes prie jos prisidėti. Ir kol kas – ne NATO ribose. Lenkija labiau pasitiki savomis jėgomis, o kaip Lietuva? Gaila, tokios tikrovės suvokti ji nepajėgi.
Taip, sakykime, NATO pajėgos įpareigotos mus saugoti, bet ar taip pat sėdinčius ir nieko nedarančius, kaip elgėmės anais 1939 metais? Tikrai ne, nes narystė turi ir įpareigojimų. Deja, Lietuva jų nevykdo. Prezidentė Grybauskaitė teigia, kad gynybai NATO nurodyto kiekio litų nebūtina skirti, tai tik pageidavimas.
Tačiau ir tai ne viskas. Žvelkime į Grybauskaitės vadovaujamą Lietuvos užsienio politiką. Ar ji geresnė, negu buvo tais lemtingais 1939 metais? Tiesa, ji judresnė, nes šiam vyksmui yra daugiau priemonių ir jos modernesnės. Tačiau pati politika? Kaip bebūtų, vis tiek patikimiausias diplomatinis, o NATO sąrangoje – ir karinis, mūsų užnugaris yra Vašingtonas. Nors dar 1943 m. (lapkričio 28 d.) Teherane prezidentas Franklinas D. Ruzveltas (Franklin D. Roosevelt) Stalinui pasakė ir jau po karo Potsdame pakartojo, kad dėl Baltijos valstybių jis nekariaus, tai, ką Bjukenenas sako šiandien, o Bušas Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik 35-tasis, geresnio draugo Lietuva neturi. O savo neapgalvotu elgesiu – atsisakymu priimti JAV prezidento kvietimą į jo vakarienę Prahoje – Grybauskaitė užtrenkė duris į JAV sostinę Lietuvai tol, kol Baltuosiuose rūmuose sėdės prezidentas Obama. Ir jeigu šiuo elgesiu ji galvojo pagerinti santykius su Maskva, jau aišku, kad labai apsiriko.
Pablogėjo ir santykiai su Lenkija, nepagerėjo ir būtini su Baltijos valstybėmis bei Europos Sąjungos narėmis. Ir nors jėgų pusiausvyros atžvilgiu Lietuva yra stiprioje NATO draugijoje, tačiau diplomatiniame pasaulyje, nuo kurio labai daug priklauso ir toji karinė bendrija, Lietuva šiandien tupi viena, kaip tupėjo anais 1939 metais. Ir pagal sutartis priklausanti dar ir nuo Briuselio nurodinėjimų.
Tad kas bus toliau? Aišku tik tiek, kad nuo tokio pavojaus kaip Molotovo-Ribentropo paktas Lietuva dar nėra saugi. Šiek tiek saugesnė negu buvo 1939 metais, bet toli gražu ne visiškai. Nesu politikos žinovas, nesiskelbiu nei esąs pranašu, bet samprotauti – mano valia. Tad mano šio žodžio pabaiga tokia: Lietuva bus saugi tada, kai nuo Suomijos – per Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Graikiją – iki Turkijos bus pastatyta visų šių valstybių sutarta bendra, tvirta diplomatinė siena, saugoma NATO karo pajėgų. Ne popierinių ir ne iš už Atlanto, bet prie tos sienos išdėstytų. Kol Rusija dar kartą subyrės, kol joje įsivyraus demokratija, kol Karaliaučius grįš į Vakarų pasaulį ir dings Rusijos kelias į jį per Lietuvą.
Paskaita skaityta JAV LB Lemonto apylinkės suruoštame Molotovo-Ribentropo sutarties minėjime 2012 m. rugpjūčio 19 d.
lygiai tas pats ir dabar: besąlyginis Briuselio, Berlyno nurodymų vykdymas.
Jeigu dar kokius 15 m. emigracija nesiliaus, tai ruskiui nereiks tankais nuo Tilžės važiuot.Tuščia vieta laisva nebuna.Istorija rodo, kad slaviška masė, kaip kokia pelkė, baigia paskutinius Baltus akivaran sutraukt.Ir kam tada tos rakėtos.Tą supranta ir Amerikonas ir NATO. Ir daugumoje patys ęsam kalti.Nesugebam savo kieme susitvarkyt. Ką norėt, jeigu stipriausiam koncervatorių valdomam rajone mokyklos dirėktorius KGB rezervystas, pavaduotoja stribvaikė, istorijos mokytojas siuntinėdavo komsomolcus į dievo namus šnipinėt mokinių.Kokie ęsam patriotai rodo Kedainių scenarijus.Trečio karto nebebus.
nepergyvenk, čia įsikurs ES skatinami, o mūsų tolerantiškų-demokratiškų-prisitaikėliškų jėgų palaikomi arabai, geltonieji ar juodieji perėjūnai.
Pergyvenu Vytautai.Matant, kad rusų, lenkų partijos vienijasi ir jau bando daryt korekcijas mūsų istatymuose, o jas aktyviai remia jų šalys.Juodieji,geltonieji,rausvieji mums dar politines gresmės nesudaro. Del burkų problemų ner.Perspektyvoj jo.
Ar aklas kad nematai ir tik klausi. Tiedu kur nuotraukoj jau seniai koja kojon pagal Bilderbergo grupės dūdą šoka bet tik už scenos. Į sceną viešai rodytis dar anksti, nes žmonės dar neparuošti Naujajai Pasaulio Tvarkai.
Na ir pasenęs prolenkiškas skystimėlis papiltas prieš rinkimus, kažin kieno intersais tai padaryta.
Svarbiausia Smetonos politikos padaryta klaida yra 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimas. Ši istorinė klaida yra ir didžiausia Lietuvos politikos gėda lėmė daugelį po to vykusių įvykių – didžiaja dalimi ir Maskvos 1940 metų ultimatumą. Tačiau autorius apie tai nutyli. Be to, problema yra ne tiek dėl Karliaučius ar grėsmės Batijos šalims, kiek Stalino su Gomulka iš Vokietijos (Prūsijos ) žemių sulipdyta ir dar nesusitupėjusi Lenkija.
Be to, įtampą regione kelia ne tiek Maskva, kiek Lenkijos agresyvumas Lietuvos, Baltarusijos ir dalies Ukrainos teritorijų atžvilgiu.
O ta autoriaus siūloma diplomatinė siena nuo Suomijos iki Turkijos, saugoma NATO karo pajėgų, tarnautų ne kam nors, o tik Lenkijos užsikonservavimui (susitupėjimui), dabar jau iš kitos – rytinės pusės, Baltijos šalių izoliavimui nuo kaimynų – Baltarusijos, Ukrainos, Kaukazo, t.y. visko to, kas naudinga Lenkijai ir nenaudinga Baltijos šalims, vykdymas.
Lietuvos saugumas padidės tik tada, kai Rusijos imperija bus išdalinta į normalias tautines valstybes. Tai vienintelė ilgalaikė tvirta garantija Lietuvos Valstybei – galutinis Rusijos imperijos sunaikinimas, padalinant ją į šitos imperijos per daugybę amžių užkariautų tautų nepriklausomas valstybes. To ir privalome siekti.
Tačiau ir tada liks akivaizdžių pavojų – ypač iš Lenkijos ir Gudijos pusių.
Europos, o tuo labiau pasaulinė istorija akivaizdžiai rodo, kad viskas priklauso tik nuo realiai susiklostančių ir pastoviai besikeičiančių geopolitinių tam tikro regiono aplinkybių tam tikru istoriniu momentu.
Tikėtis, kad dabartinė “status quo” išsilaikys “amžinai’ yra daugiau nei naivu, nes nieko nėra amžino – ir geriausia tai parodė daug kam labai netikėtas antrosios pasaulio galybės – SSSR – sugriuvimas vos per kelias dienas, bei po to kilę žiaurūs karai Jugoslavijoje, Moldovoje, Čečėnijoje, Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje.
Visų pirma reikia aiškiai suvokti, kad ne tik ekonominė sąjunga ES (kuri jau akivaizdžiai “traška”), bet ir karinė sąjunga NATO nėra amžinos – Vakarų Europos valstybių geopolitiniai, ekonominiai ir kiti interesai vis labiau skiriasi nuo JAV interesų, o Centrinės Europos (kitaip sakant “posovietinių”) valstybių įvairūs interesai labai skiriasi nuo Vakarų Europos interesų, kurie, deja, vis labiau sutampa su Rusijos imperijos interesais.
Ir tai akivaizdžiai matome vis aktyvėjančiame kariniame Vakarų Europos šalių bendradarbiavime su Rusija (pvz., Prancūzija pardavinėja Rusijai pačią naujausią karinę techniką, tame tarpe ir puolamąją).
Bet kuri imperija sunyksta, jei nesiplečia – tai bendras, ne tik istorikams gerai žinomas, imperijų raidos dėsnis.
Akivaizdu, kad Putinas, Ziuganovas, Žirinovskis ir kiti imperiniai Rusijos lyderiai tai labai puikiai žino.
Ir jie ne tik žino, bet ir realiai tai parodo savo konkrečia karine veikla – jėga užėmė Abchaziją ir Osetiją, įvedė savo armiją į įvairias Vid. Azijos valstybes, neišveda armijos iš Moldovos ir Ukrainos Sevastopolio, laiko karines bazes Sirijoje ir kitur, jau nekalbant apie Baltarusiją….
Palyginimui pasižiūrėk į JAV karinę veiklą – juk tai irgi imperija, ir ji reguliariai įsiveržia tai į Vietnamą, tai į Iraką ir Afganistaną.
O dabar akivaizdžiai ruošiasi stambiam karui su Iranu.
Nuo Rusijos imperijos įsiveržimo mus šiuo metu realiai saugo tik kita imperija – JAV.
Bet kas bus tada, kai JAV kur nors “susimaus”, ir bus priversta “parduoti” mus Rusijos imperijai?
O būtent taip ir įvyks anksčiau ar vėliau, jei iki to laiko Rusijos imperija nebus galutinai likviduota ir padalinta į kelias dešimtis tautinių valstybių.
Tuo labiau labai kardinaliai padėtis keičiasi NATO narėse Graikijoje ir Turkijoje. Graikija vis labiau silpsta, o Turkijos galia vis auga. Ir Turkija vis aršiau konfrontuoja tiek su Graikija, tiek ir su Izraeliu (JAV pagrindiniu sąjungininku), ir, žinoma, su Sirija bei su kurdais (ne tik Turkijoje, bet ir Irake bei Sirijoje).
Artėjantis karas su Iranu be jokios abejonės sukrės visas dabar egzistuojančias sąjungas – ir ekonomines, ir karines.
Kinija jau tampa antra pasaulio galybe, ir tai labai aktyviai stumia Rusiją sudaryti sąjungą su Vakarų Europa. O ši sąjunga bet kokia jos forma bus labai pavojinga tiek Lietuvai, tiek ir kitoms posovietinėms valstybėms, nes jų geopolitiniai interesai bus Vakarų stambiųjų valstybių (visų pirma Vokietijos ir Prancūzijos bei Italijos) paaukoti vardan sąjungos ir gerų santykių su Rusija – kaip atsvarą Kinijai.
Todėl tikėtis, kad amžinai tęsis dabartinė “palaiminta ramybė” yra labai naivu.
Prisiminkime Europos istoriją pastaruosius kelis šimtus metų – kiek jau kartų buvo sudaromos “amžinos taikos” ir “tvirti kariniai blokai”, ir kaip visa tai su triukšmu subyrėdavo į gabalus, vidutiniškai du kartus per kiekvieną šimtmetį.
nebloga apzvalga, pagarba!
Naivu manyti, kad mus gina kita imterija – JAV. Negi Žygeivis nemato, kad tai šalis, kuri iki šiol buvo tobulas globalistinių – sionistinių jėgų įrankis. O tų jėgų veikimo pasekmės ir dabartinė Lietuvos situacija – sąmoningai naikinama tautinė savimonė ir visomis priemonėms skatinama emigracija. Ir aklas mato, kad tokia politika veda prie greito lietuvių tautos išnykimo. Aišku, jei išliks dabartinės geopolitinės tendencijos. Bet aš tikiu, kad dar daug kas gali pasikeisti. Ir gal net artimiausiu laiku. Visi gi žinom – artėja karas su Iranu. Tikiuosi, kad jis išsivystys į Trečiąjį pasaulinį karą. O tada daug kas keisis. O su Rusijos “dalijimu” kol kas neskubėkim. Gal dar pasidžiaugsim, kad šiame istoriniame momente yra stipri atsvara globalistinėms jėgoms. O paskui, be abejo, geriausia būtų jei Rusija subyrėtų.
Lietuvis:
2012 09 03 21:25
Naivu manyti, kad mus gina kita imterija – JAV. Negi Žygeivis nemato, kad tai šalis, kuri iki šiol buvo tobulas globalistinių – sionistinių jėgų įrankis.
——————————————————————————
Aš tikrai nesu naivuolis. 🙂
Kai kas “myli” Rusijos imperiją, kai kas – Jievrosojuzinę imperiją, kai kas – JAV imperiją, o man visos jos tik gaištančios imperijos, kurias mes – visų pasaulio tautų nacionalistai – privalome likviduoti.
Papildysiu, jog Jievrosojuzas niekada negynė, negina ir negins Lietuvos nuo Rusijos imperijos. Tai faktas, kurį paneigti neįmanoma.
Greičiau jau atvirkščiai – ypatingai Prancūzija, Italija, Vokietija, Austrija ir kt. visada palaiko Rusijos imperijos pusę, o ne Lietuvos, Latvijos ar Estijos interesus – netgi ekonominius, jau nekalbant apie karinius ar politinius, parduoda Rusijos imperijai puolamuosius pačius naujausius ginklus, kuriuos Rusija gali panaudoti būtent prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją…
Atkreipkite dėmesį, kas valdo įvairias didžiausias kompanijas Rusijos imperijoje ir Jievrosojuze…. Ir palyginkite jų savininkų sąrašą – ir ten, ir čia pagrindinius turtus valdo tos pačios kelios dešimtys kosmopolitų-oligarchų ir jų šeimos…. 🙂 🙂 🙂
Iš tikrųjų Lietuvą nuo Rusijos imperijos šiuo metu gina tik NATO karinis blokas, o ir tai visų pirma tai daro kita imperija – JAV.
Ir žinoma ne dėl to, jog karštai myli Lietuvą ir jos laisvę, o todėl, kad tai atitinka JAV pasaulinius geopolitinius interesus.
Bent jau kol kas…
Lenku galvą Žygeiviui. Geresnio komentaro apie ateities karines-politines perspektyvas kažin arkas geriau nušviestų. Mano nuomonė – idealiai sutampa. Pridurčiau, kad pasaulinė ekonominė krizę, kuri gilėja ES Ir JAV, šioms valstybėms bus galima išspręsti tik nauju pasauliniu karu. O jei bus panaudotas branduolinis ginklas ….geraiu apie tai dabar negalvoti
pasiskaitai ir pagalvoji, kad istorikai kažkodėl užmiršta dar vieną, ankstesnį, 1938 metų Miuncheno paktą, po kurio buvo be šūvio okupuota Čekoslovakija, atimtas iš Lietuvos Klaipėdos kraštas. O gal p;onams istorikams Klaipėdos krašto okupacija ne dalinė Lietuvos okupacija. Tiek Čekoslovakija, tiek Lietuva su viltimi pagalbos kreipėsi į taip vadinamas demokratines Anglijos ir Prancūzijos vyriausybes. Deja, šių valstybių vadovai pirmieji atrišo Hitleriui rankas pradėti mažų valstybių okupaciją. Toliau sekė Molotovo-Ribentropo paktas. Ir jei Hitleris nebūtų vykdęs tokios masštabinės vienos tautos egzekucijos, dar neaišku kaip būtų viskas pasibaigę.Ir žinoma jo noras kariauti su Anglija ir Prancūzija Nors kas liečia pačią Prancūziją dar daug rten yra nežinomųjų. taigi Juodojo kaspino dieną aš minėčiau Miuncheno pakto pasirašymo dieną. Tai buvo leidimas pradėti Europoje antrą pasaulinį karą. Ir dėl to visą atsakomybę turi p;risiimti Didžioji Britanija ir Prancūzija.
Oi, kiek daug senovišku supratimu grindžiamo išvedžiojimo, gąsdinimosi. Visiškai nebe įvertinamas atsiradęs pasaulio suvienodėjimas dėl elektroninės komunikacijos išsivystymo. Dėl to didelėms įtampoms atsirasti tarp šalių ir valstybių nėra galimybių, viskas vienai šaliai apie kitą yra žinoma, taip pat dėl susisiekimo oru išsivystymo, televizijos transliacijų visų kontinetų žmonės tampa tarsi pažįstami vieni su kitais, tai taip pat naikina psichologines kariavio vienų su kitais galimybes. Pvz., kinai pasaulį ima darbštumu, veiklumu, o ne kariavimais ir tai būdinga Kinijos istorijai, Rusijos sibirinėje dalyje kinai apsigyvena taikiu būdu ir t.t. ir pan. Beje, karinę galią dabar lemia ne žmonių skaičiaus dydis, o turimos karinės technikos galimybės ir jų panaudojimo efektyvumas, o Rusija šioje srityje silpna, ją pačią jau 20 metų nuo musulmonų gina JAV. Taigi didelio masto karams kilti galimybių pasaulyje nėra, galimi tik lokalūs kivirčai regionuose.
Neprojaktuokime ateities pagal praeities įvykių šablonus.
Sakot nebėra psichologinių kariavimo vieeni su kitais priežasčių. Iliuzija. Pasidomėkit kokios aistros verda Rusijos internetinėje erdvėje ir kokie mesianianistiniai lūkesčiai ugdomi. Vyksta nuosekli ideologinė indoktrinacija. Manot tai neturi jokių pasekmių rusų ttautos sąmonėje? O iš kur tada neabejotina paprastų rusų parama Putinui, rusų parama karams Čečėnijoje? Ar tai nėra konkrečios tokios indoktrinacijos pasekmės? Ar ne tą patį galima pasakyti ir apie lenkus? Paprasti eliniai Lenkijos lenkai Vilnių laiko savo teritorija ir aišku visiškai pritartų jo prijungimui vienokia ar kitokia foma prie Lenkijos. Ir tai tik prisimenant mums, lietuviams, aktualius pavyzdžius. Žmogaus prigimtiss keičiasi lėtai, jei apskritai keičiasi.
Apskritai spręsti apie šalį tarp jų ir Rusiją pagal internete reiškiamas aistras yra nerimta. Žinoma, Rusijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, yra visko. Šiandien spręsti apie interneto – laisvo žodžio įtaką Tautos sąmonei sunku. Paprastai kai visi šneka, nėra kas klauso… Tas gali vykti ir su internetu, t.y. gali būti, kad “aistrų virimas” Rusijos internete ir baigiasi tik smagiu, bet tuščiu pabendravimu.
Putinas gi yra Rusijos prezidentas, todėl iš pagarbos tokioms pareigoms yra tautos palaikomas. Kas dėl karų Čečėnijoje, tai nejaugi rusai ir Rusija, būdama imperija, bus patenkinta kariniu atžvilgiu nusileisdami mažytei Čečėnijai. Be to, karai yra vienas iš vyriškų užsiėmimų.
Visiškai kita situacija šiuo atžvilgiu yra Lenkija. Joje yra šimtmečiais vykdytas ir iki šiol Lietuvos kaip tokios egzistavimo neigimas apskritai. Lietuva lenkams tai tik kresai – Lenkijos pakraščiai. Tačiau Lenkijos dabar vykdoma strategija Lietuvos atžvilgiu yra ją sulenkinti ne užkariaujant jėga, o taikia šliaužiančia ekspansija, visų pirma pelnant intelektualų, inteligentijos palankumą lenkiškumo plėtimui įvairiose gyvenimo srityse Lietuvoje.
Teisingai, negi Rusija būdama imperija, rusai, gali nusileisti mažytei Čečėnijai. Bet dabar paanalizuokit, ką jūs pats parašėte: vadinasi patys rusai, eiliniai rusai vadovaujasi imperinėmis ambicijomis, nepaisant to, kad pasaulis tarsi pasikeitė, tarsi suartėjo dėka naujų komunikacijos priemonių. Tai tiek dėl psichologinių priežasčių. Be abejo, ne kiekvienas kuris internete rėkia – Pabaltijis mūsų ar pan. Ims ginklą į rankas Lietuvai, Latvijai ar Estijai užkariauti. Bet tai – indikatorius, nuotaikų indikatorius. O indoktrinacija vykdoma ne tik interneto pagalba, o ir per švietimą, meną, televizijos ir raddijo laidas ir t.t. Visiškai pritariu jums dėl Lenkijos vaidmens Lietuvos istorijoje ir šiais laikais vertinimo. Neabejotina, kad Lenkijos siekis sulenkinti Lietuva pelnant Lietuvos inteligentijos palankumą ir plečiant lenkiškumo bazę. Nematau reikalo dė to ginčytis, nes as pats kiekvienaa proga, kiekiviename komentare akcentuoju, kad dabar pagrrindinis priešas Lietuvai yra Lenkija. Apie tai as rašiau ir savo komentare Nainio str. Su jumis polemizuoju tik dėl mani manymu iliuzinio jūsų požiūrio, kad globaliniai konfliktai šiais laikais neįmanomi.
Trumpai. Kas dėl rusų imperinių ambicijų, tai be abejonės niekas neneigia, kad jų Rusijje buvo visais laikais, yra dabar, tai savaime suprantamas dalykas. Tačiau koks yra jų mastas spręstina ne iš interneto susidaryto įspūdžio.
Nedaug suklysime pasakydami, kad pasaulis yra tapęs viena rinka. Taigi stumdymasis vieno su kitu, tarp savęs vyksta pasaulinėje rinkoje, atskirose jos dalyse. Dabar rinkoje be jokio karinio įsikišimo galima skelti tokias bangas, cunamius, kad oho.. Taigi rinka, jos santykių funkcionavimo priemonės yra tapę grūmimosi, diversijų, piktadarybių konkurentams darymo arena. Karinėmis pajėgomis čia nėra ką veikti.
Glimais karinių konfliktų židiniais yra likę tik mažiau pasaulinės rinkos apimtos, įvairiu uždarumo šydu užsiskleidusios, užsistagnavusios šalys. Tas sukelia vietinius konfliktus tokių šalių viduje, bet ne pasauliniu mastu, kadangi rinkos apimtos šalys vieningai padeda į ją besiverženčiai konflikto tokioje šalyje pusei, kuri laimi kovą, t.y.vyksta tai, kas objektyviai ir tegali vykti šiuolaikiniame pasaulyje. Apskritai atvirame, žmonių susisiekiamame pasaulyje tegali vykti tik lokalūs konfliktai, kurių atveju prireikia ir karo veiksmų.
Tai tiek trumpai pridurčiau dėl globalinių konfliktų negalimybių šiandien.
“Taigi didelio masto karams kilti galimybių pasaulyje nėra, galimi tik lokalūs kivirčai regionuose.” Libija, Afganistanas, Irakas – lokalus kivircai? Dabar Sirija….tu gal noretum pasiziureti i toki lokalu kivirca is arciau? Jeigu toks kivircas, kad ir lokalus ivyktu Lietuvoje, tau visiskai nerupetu ka apie tai galvoja anapus tinklo sedintys stebetojai. Tau pjautu kiausus, ne jiems…
zemaiciu zydas:
2012 09 04 09:53
“Taigi didelio masto karams kilti galimybių pasaulyje nėra……..”
——————————————————————————————
Paskaitykite, kokius pacifistinius straipsnius rašė laikraščiai 20 amžiaus pradžioje – vos ne iki pat WW1 pradžios, po to vėl tą patį rašė po WW1, ir po WW2 (o juk jau 1945 m. buvo SSSR parengti planai pulti Vakarų Europą su keliomis tankų armijomis, o JAV savo ruožtu jau 1946 m. planavo numesti ant SSSR miestų 20 atominių bombų….).
Iš tikro tai pasaulinio karo pavojus auga kiekvieną dieną ir vis sparčiau.
Tai visiškai akivaizdu iš to, kaip ypatingai sparčiai pastaruosius kelis metus auga lėšos, skirtos ginklavimuisi visose pagrindinėse pasaulio valstybėse (visų pirma Kinijoje ir JAV, bet ir Rusija bei Indija neatsilieka), o ir kitos šalys netikėtai išaugino savo karinius biudžetus.
Būtent tai aiškiai įrodo, kur link viskas juda.