G. Beresnevičius. Visuomenės ląstelių mitologija

Neprarandanti reikšmingumo ištrauką iš Gintaro Beresnevičiaus knygos „Ant laiko ašmenų“  Vilnius : Aidai, 2002.

Grįžkime prie realijų, tai yra prie vieno įstabaus fakto: šiuo metu visuomenės nesieja jokia fundamentali mitologija, galinti kiekvienam asmeniui suteikti mitais ir ritualais pagrįstą, visiškai tikrą, todėl ir patikimą gyvenimo pojūtį. Visuomenė susiskaldžiusi į detales, ir net simboliai ar ženklai ją skaldo, o ne sieja.

Skulptūros ant tilto tampa ne tik menininkų, bet ir politikų bei plačiosios visuomenės skaldymosi pretekstu. Ką gi, jos priklauso senajai ideologijai ir tai gali būti suprantama, bet skaidymosi pagrindu tampa ir Gedimino skulptūra, Valdovų rūmai, kas rodo, kad šiuolaikinė „bendroji“ mitologija nė nesiformuoja.

Šventės – ritualais mitą įdabartinantis menas – tampa susikirtimų ir diskusijų vieta. Mokinių šventės kertasi su religinėmis atgailos dienomis, valstybinė šventė – su meilės švente, nors meilė ir nepriklausomybė artimi ir šviesūs, taigi lyg ir drauge švęstini dalykai.

Esmė ta, kad visos atskiros didesnės ar mažesnės grupės turi savas precedentų aibes, savas mitologijas, savus ritualus, kurie negali nesiskirti. Mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė genčių su savomis mitologijomis, kurios tarpusavyje siejasi labai mažai arba išvis nesisieja.

Gentims priklausantys asmenys gali nepažinoti vienas kito ir dažniausiai nepažįsta, tačiau jiems susikalbėti bei „savus atskirti“ leidžia visuomenės informavimo priemonės (specializuotos ar universalesnės kaip kad didieji dienraščiai), politinių partijų veikla, kai kada net specifinės muzikos rūšys.

Būtent šioje terpėje ir formuojasi genčių mitologija, atitinkamos frazės, ritualai, ir, kadangi tai gentys – neapykantos kitiems, kovos su kitais idealai. Gentys negali nekovoti. Kare (tegu ir ideologiniame-mitologiniame) gentis tampa sulydytu organizmu.

Taip visuomenė tampa vieta, kurioje dėl vietos po saule kovoja gentys, o ne pilietiniu dariniu. Daugelį žmonių stebinantis šiandieninis piktumas kitaip manantiems – tų genčių tarpusavio santykių išraiška. Gentys kovoja troleibusuose, rinkimuose, mitinguose, gatvių muštynėse, jas primenančiose televizijos diskusijų laidose, laikraščiuose, ir t.t.

Greta genčių taip pat yra dariniai, kurie taipogi remiasi savomis mitologijomis, bet yra negausūs. Juos sudaro tam tikrą mitologemų aibę išpažįstantys asmenys, dažniausiai priskiriami vadinamiesiems intelektualams – žmonėms, kurie nors ir gyvena uždaruose ratuose, produkuoja idėjas, kurias gentys arba priima, arba ne.

Tai elitinėmis save laikančios grupės: literatai, mąstytojai bei mintytojai, įvairūs menininkai, mokslininkų grupuotės (ar greičiau klanai), politinio elito grupės, ne partijos, o jų užkulisiuose veikiančios jėgos ir pan. Jos turi stipriai „sukaltas“ mitologijas. Net labai stipriai.

Šias mitologijas pripažįstantys bei ritualais išpažįstantys asmenys gali išgyventi visišką moralinį-intelektualinį-emocinį komfortą. Tam tereikia pripažinti tokio darinio ar, tarkime, ląstelės mitologiją.

Jos pagrindėjas – kultūrinis didvyris, „gimęs tarp mūsų“, neatpažintas, miręs ir prisikėlęs (atitinkamai – emigravęs ir grįžęs atgal, dažniausiai ne fiziškai, o mintimis, raštais ir šventraščiais). Jo ,kaip kultūrinio didvyrio, kompetenciją pripažino anapusinės galios, t. y. Jis buvo pripažinta užsienyje. Jei tas pripažinimas nėra labai aiškus, šiek tiek perkeičiami akcentai ir atrandama, kad jį pripažino, tarkim, tautinė emigracija. Mitologinėje sąmonėje tai mirę protėviai ir iš anapus globojantys savają gentį. <…>

Mitologiniu autoritetu, šiuo atveju kultūriniu didvyriu, tampama patyrus protėvių palaiminimą ir atlikus mitinę kelionę „anapus“. Jeigu iš jos sugrįžtama, tai apaštališkais ar apokrifų žanrui artimais pasakojimais spaudoje pasakojama apie kelionės pas protėvius įspūdžius, apie susitikimus su kitais kultūriniais didvyriais ir jų suteiktus palaiminimus.

Kultūrinis didvyris šiapus turi savo sekėjus. Tarp jų svarbiausi pranašai, kurie pirmi jį atpažino ir ėmė šlovinti. Kartais jie būna spėję patys pasimatyti su didvyriu, kartais kitokiais keliais gavę charizmą skleisti jo mokymą ir burti naujus išpažinėjus. <…>

Be abejo, yra ir „vietinių“ kultūrinių didvyrių. Jie kvalifikuojami tamsos ir sutemų laikais chaoso terpėje, vadinamajame sovietmetyje. Tada pagrindžia tradiciją (literatūrinę, mokslinę, tiesiog pasaulėžiūrinę), nukenčia (nebūtinai juos babiloniečiai įmeta duobėn ar persekioja slaptoji policija, nukentėjimą gali atstoti tai, kad iš jų knygų išbraukiamos kelios eilutės ar neleidžiami užsienin). Pranašai juos atpažįsta.

Naudodamiesi autochtoninio kultūrinio didvyrio autoritetu, jie per masinės informacijos priemones organizuoja jo bei savo kultą. Kai kurie adeptai taip pat įgauna teisę būti žyniais, tik jau šlovina drauge ir kultūrinį didvyrį, ir pranašą.

Adeptais tampama tam tikrą laiką šlovinant didvyrį ir jo pranašus, t.p. burnojant ir barant „šventajai“ publikai nepriklausančius asmenis. Toks burnojimas dažnai savitikslis, turintis parodyti, kad atsižadama šėtono ir jo pagundų, visų pirma – klaidatikių, kitatikių ir eretikų. <…>

Manau, kad kultūrinėje, politinėje ir kitose terpėse tokių darinių pavyzdžių nesunku rasti. Nenoriu pasakyti, kad jie yra kažkas blogo, lygiai kaip nenoriu pasakyti, kad šių darinių, besiremiančių mitologine sąmone, egzistavimas yra geras dalykas. Tiesiog taip yra.

Jie užprogramuoti elgtis agresyviai kitokiomis mitologijomis besiremiančių darinių atžvilgiu. Taip kultūriniame-politiniame fone kyla „visų karas prieš visus“, kur teisieji triuškina „neteisiuosius“ – chaoso ir pragaro atstovus. Valdžios vyrai, net ir aukščiausieji, „savo tautos“ negiria ir neliaupsina.

Priešingai – bara už šviesių idėjų nesupratimą, už balsavimą ir galvojimą ne taip. Tai suprantama, valdžiavyriai patys priklauso atitinkamoms gentims ar ląstelėms, išpažįsta pačias teisiausias mitologijas ir tai, kad „apačios“, „gatvių žmonės“ gali mąstyti kitaip, juos sukrečia ir sukelia tauraus, tėviško pasipiktinimo bangą.

Tada ateina noras mokyti, pasibaigiantis kitų mitologijų apologetų pasipiktinimo (ir atitinkamai – priešpriešinių pamokymų) bangomis. Tas pats ryškėja ir partijų elgesyje su visuomene (ir atvirkščiai).

Visa tai stebint iš šalies yra juokinga, ir visa tai – mitologiniai judesiai, tačiau Lietuvoje tai – politika.

Rezultatas savitas: atskiras mitologijas, atskiras precedentų aibes išpažįstantys asmenys nuolatos jaučiasi teisūs, kiekviena daugiareikšmio ir daugiasluoksnio pasaulio apraiška jiems tampa vieta agresijai, kiekviena elitinė ląstelė siekia pasirodyti kaip vieninteliais teisingais mitais besiremianti grupė, savo teisybę ir mitologiją mėginanti išplėsti į aplinką.

Plėtimasis gali vykti paneigiant kitas mitologijas. Susikalbėjimo galimybės tokiose mitologinėse erdvėse yra daugiau ne abejotinos. Daugybė „saviškių“, savos frazeologijos, daugybė „savojo atpažinimo“ šifrų ir pan. apreiškia vieną realiją: Lietuvoje jokio bendrakultūrinio susikalbėjimo galimybės nėra. <…>

Kiekvienas literatas ar mokslininkas gali tapti politiku, žinoma, po atitinkamos mass media šlovinimo dozės. Pati šlovinimo akcija liudija, kad asmuo atsižada kitokių mitologijų, o prisijungia prie vienintelės tikrosios, kartu, kadangi jis elgiasi remdamasis mitiniais procesais, jis nebegali klysti.

Teisumo savimonė gal ir malonus dalykas, bet šitaip išnyksta bet kokia laisvės (kasdienio elgesio laisvės) galimybė. Asmuo savo laisvę įgyvendina vieną sykį – pasirinkdamas grupę, po to jam tereikia (ir privalu) kartoti joje galiojančius ritualus.

Taigi šiandienė lietuviška mitologija yra gan įdomiai išplėtota: joje užprogramuotas visiškas nuolatinis nesusikalbėjimas tarp genčių ir kitokių mitologinių grupių, ideologinis „visų karas prieš visus“ ir individo laisvės eliminavimas.

Žinia, tai tik paviršutiniškas lietuviškos moderniosios mitologijos eskizas. Dalykai daug sudėtingesni, sąmonę ir pasąmonę veikia daug daugiau mitologemų – iš esmės didžiulis ir tankus jų tinklas.