Trečiadienis, 3 kovo, 2021
  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
    • Naujienos
    • Diskusijos
    • Kultūros teorijų labirintai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

V. Terleckas. Be kompetencijos, su „patikimomis“ čekistų ataskaitomis prieš partizanus

Doc. dr. VladasTerleckas, www.voruta.lt
2012 04 11 10:35
64
Vladas Terleckas | T. Lukšio nuotr.

Vladas Terleckas | T. Lukšio nuotr.

Vladas Terleckas | T.Lukšio nuotr.
Vladas Terleckas | T.Lukšio nuotr.

Tokius žodžius ištarti verčia Mindaugo Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė“ tekstai ir išvados. Ji parašyta disertacijos pagrindu, jai vadovavo antipartizaniškomis nuostatomis išgarsėjęs Liudas Truska. Pagal A. Anušauską, Truska buvo apsuptas ilgamečių „teisinių struktūrų darbuotojų“ (www.alfa.lt, 2011 12 01). Knygą išleido (2009 m.) Lietuvos istorijos institutas. Leidinio objektas (tema) – partizanų kova su kolaborantais 1944–1953 m., kuri autoriaus valia tampa pasakojimu apie neva purve ir kraujuje besimaudžiusių laisvės kovotojų „nusikaltimus“, vos ne jų kova su tauta. Knyga pelnytai sukėlė pasipiktinimo audrą, ją kvalifikuotai kritikavo istorikas Rimantas Jokimaitis, Ričardas Čekutis, Mingailė Jurkutė ir daugelis internautų. R. Čekutis savo komentarus pavadino taip: „Partizanų dergimas – eilinė „mitų griovėjų“ demagogija“. Jie apsiginti nuo to jau negali, todėl mūsų pareiga tai padaryti.

Ko gera, labiausiai šiurpina tai, kad knygoje 1944–1953 m. istorija neatpažįstamai išdarkyta. Ją perskaitęs, nesuprasi, kodėl žmonės 1944–1953 m. vadino laikmečiu, kai dejavo žmonės ir žemė. Rašantiems apie šiuos žiauriausius, daugelį paliečiančius laikus privalomus reikalavimus tiksliai ir gražiai nusakė internautas Joachimas. Anot jo, „istoriją suprasti ir rašyti gali ir turi tik sielos, dvasios ir elgesio aristokratai“. Ir Pocius prisiekė ištikimybę Cicerono suformuluotiems istorikų uždaviniams – susilaikyti nuo melo, neslėpti tiesos, neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu bei pažadėjo atlikti naujus, nešališkus tyrimus“ (p. 12). Čia parašė, čia pamiršo. Kas belieka, R. Čekučio žodžiais, pasišovusiam išskalbti kruvinus čekistų marškinius ir švaistytis kaltinimais savo valstybę gynusiems piliečiams. Pocius liko kurčias žuvusių ir gyvųjų partizanų maldavimui nemeluoti. Ne taip seniai Vyčio apygardos vadas B. Juospaitis-Direktorius prašė: „Tenorime vieno – kad būtų sakoma tiesa. Tiesa be jokių išlygų. Buvo karas. Partizanai irgi padarė pražangų, bet ne iš blogos valios.“

Iš dalies galima sutikti su Pociumi, kad po Kovo 11-osios sudėtinga ir jautri partizanų kovos su kolaborantais tema buvo iš dalies nutylima, baimintasi ją išsamiau patyrinėti. Senokai dėl to nerimavau ir jaučiau, kad šią spragą gali pabandyti užpildyti koks nors stribvaikis ar 1944–1953 m. buvęs išverstakis komjaunuolis. Apeinant kolaborantų baudimo temą, nukenčia partizaninės istoriografijos įtaigumas, sukeliama nekaltai partizanų nužudytųjų artimųjų atmetimo reakcija jie paliekami sovietinės pseudoistorijos ir aktyvinamos antipartizaninės propagandos įtakoje.

Pocius žavisi: „L. Truska ryžtingai kelia ginkluoto pasipriešinimo prasmės, naudos <…> ir partizanų nusikalstamų akcijų klausimus“ (p. 35). Savaime aišku, kad toks pat drąsuolis yra ir knygos autorius. Moksle neužtenka ryžtingumo, drąsos. Būtina kompetencija, bešališkumas. Reikia ir patikimų šaltinių. Drąsa be šių savybių tėra įžūlumas, akibrokštas. M. Jurkutė pagrįstai abejoja Pociaus kompetencija teoriniais temos klausimais. Anot jos, autorius visiškai nevaldo sąvokų, jos sujauktos, be turinio (Knygų aidai, 2009, nr. 5, p. 20). Daug ką pasako jau tas faktas, kad autorius nepabandė apibrėžti savo darbo fundamentalios sąvokos „kolaborantas“, šį uždavinį permetė kitiems. Šią kapituliaciją aiškina taip: „be tinkamos metodologijos, priemonių, instrumentų, kriterijų vargu ar galima įsiskverbti į problemos (kolaboravimo – V. T.) šerdį, todėl knygoje nekeliamas tikslas šį sunkų klausimą visapusiškai išnagrinėti ar išspręsti. Tam reikalingas specialus platus tyrimas (p. 65). Rimto mokslininko tokie žodžiai būtų paskutiniai. Pocius menkai susipažinęs su kolaboravimo lietuviška istoriografija, nežino ar ignoruoja „Kultūros baruose“ skelbtą Voldemaro Klumbio ir Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės diskusiją. Pociui kur kas svarbiau pacituoti kažkokio užsieniečio J. Burdso straipsnėką „Borba s banditizmom v SSSR v 1944–1953 gg.“ padarytą išvadą, kad Vakarų Ukrainai ir Lietuvai buvo būdingas „socialinio banditizmo ir antisovietinio nacionalinio judėjimo abipusis susipynimas“ (p. 27). Turbūt nereikia aiškinti, kokių užsieniečių paslaugomis tradiciškai naudojasi Maskva. Iš esmės tuo ir baigiasi Pociaus žadėta užsienio istoriografijos apžvalga. Iš jos būtų galima daug ko pasimokyti. Pvz., prancūziškoje istoriografijoje yra skiriami aštuoni kolaboravimo tipai: karinis, dvasinis, politinis, ekonominis, tautiškumo naikinimas, išdavystė ir t. t. Pociui – tai „neatrasta Amerika“. Šios didelės spragos niekaip neužpildo knygoje pateikti fragmentiški skaičiai apie Prancūzijoje nuteistus kolaborantus.

Savo nuostatas Pocius atskleidžia pacituodamas kito „drąsuolio“ – prof. Egidijus Aleksandravičiaus – akibrokštus, kuriais pateisino ir išaukštino kolaboravimą. Jis teigia: „Lietuvių tautai <…> kolaboravimas neišvengiamai turėjo tapti tautinio išlikimo būdu. <…> kolaboravimo galimybės <…> buvo ne tik sovietizacijos faktorius, bet ir atsparumo jai skiepas (cit. pagal M. Pociaus knygą, p. 61). Citatos autorius ties tuo nesustoja, o veda į tokias lankas: „Ar kolaboravimo kultūrinė sąmonė netapo lietuviškos tapatybės dalimi <…>“. Jam bandymas palyginti kolaboravimo ypatybes nacių ir sovietų laikais – „neabejotinai intriguojantis intelektualinis nuotykis“. Pocius pritariamai linkčioja: „Sunku nepritarti tokiai įžvalgai“ (p. 67). Pagal šiuos išminčius stribai agentai, partiniai ir sovietiniai nomenklatūrininkai buvo didžiausi lietuvybės sergėtojai, o pasipriešinimo dalyviai kenkė lietuviškumui, jie neturėjo teisės bausti kolaborantų. Vargu ar įmanoma labiau nusišnekėti ir įžeisti besipriešinusią tautą. Kaip po to galima patikėti Pociaus teiginiu, kad „Kolaborantas veikia priešingai savo šalies interesams, juos ypač pažeidžia“ (p. 65). Tuo jis demonstruoja negebėjimą net būti logiškai nuosekliam.

Taigi istorikų diplomų savininkai nepajėgia paaiškinti kolaboravimo, o ano meto paprasti žmonės kuo puikiausiai tai suvokė, nors nebuvo girdėję šio žodžio. Jiems visų pirmiausiai kolaboravimas buvo moralinė kategorija, moralinis nuopuolis, išdavystė. Paskelbtuose rezistentų prisiminimuose yra pakankamai tai patvirtinančių pavyzdžių. Amoralumu, tautos pasipriešinimo išdavyste buvo laikomi pokalbiai, šokiai su stribais, sutikimas būti jų pavėžintu. Senelės, motinos ne tik smerkė taip pasielgusias vaikaites, dukras, bet ir grasino kumščiais, mojavo pagaliais, šluotomis, kartais įduodavo į partizanų rankas tarką, kad ištarkuotų tokių sėdynes. Viena motina, įduodama partizanų vadui P. Bartkui tarką dukrai nubausti, pasakė: „Kraujas liejasi, o jie šokius daro“ (Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai. V., 2006, p. 298).

O ką jau bekalbėti apie požiūrį į stojimą į pionierius, komjaunimą, komunistų partiją (KP). Nereta motina pasakydavo, kad geriau Sibire valgys sausą duoną, nei dukra bus komjaunuolė, tuo užtrauks giminei gėdą. Raudonas pionierių kaklaraištis buvo tapęs didelės gėdos ženklu. Apskritai ši spalva kėlė alergiją. Pionieriai buvo pašiepiami, nuo jų atsiribojama. Jonas Prapiestis prisimena, kad jo klasės draugė verkė, kai pionierių vadovė užrišo jai tą nekenčiamą kaklaraištį, iškukčiojo žodžius: „Mani tata užmuš“ (www.aidai.lt, 2012-03-05). Pocius dedasi, kad jis rėmėsi rezistentų prisiminimais, bet šie faktai, žmonių nusiteikimas nesudomino. Labai jau neparankūs.

Gėda lietuviui laikytas net stojimas į Raudonojo kryžiaus organizaciją, formaliai nepolitinę. Papasakosiu su tuo susijusią tikrą istoriją. 1948 m. ar 1949 m. vieną rytą per pirmąją pamoką Krivasalio pradinės mokyklos (dabar Ignalinos r.) vedėjas paskelbė, kad esame priimti į Raudonojo kryžiaus organizaciją ir pakvietė atsiimti jos ženkliukus. Nė vienas iš maždaug 40 vaikų tarsi susimokę nepakilo iš suolo. Tada mokytojas išdėliojo ženkliukus mums ant suolų. Niekas nesusigundė ženkliukais, visi liko gulėti. Matyt, mažųjų „rezistentų“ spontanišką pasipriešinimą sukėlė matytas čekistų, stribų siautėjimas ir suvokimas, kad paimdami ženkliukus įskaudinsime tėvus, padarysime nuodėmę. Galbūt vaikai buvo girdėję tėvų pokalbius, kad vyskupai, kunigai, partizanai draudžia stoti į komjaunimą ir pionierius. Pvz., Daugailių klebonas barė tėvus, kam leidžia vaikus stoti į pionierius. Mokiniai ir Raudonąjį kryžių laikė svetimųjų „produktu“.

1951 m. Linkmenų septynmetės mokyklos penktokai apgaule buvo įrašyti į pionierius. Panaudotas plačiai Lietuvoje praktikuotas apgaulės būdas: mokiniai turėjo rašyti tariamą diktantą, kurio tekstas buvo tapatus prašymui priimti į pionierius. Mokytoja melavo, kad diktantas nebus laikomas tokiu prašymu. Praėjus porai metų, mokiniai išplėšė iš klasės žurnalo per pertrauką mokytojos neapdairiai palikto, apgautų pionierių sąrašą. Kilo didelis triukšmas, mokinius kvotė mokyklos vadovai, tačiau be rezultatų, niekas nieko „nematė“. Taip buvo atsikeršyta už apgaulę ir nuplauta pionierystės gėda. Žodžiu, anuomet nei mažiems, nei dideliems nereikėjo jokių kolaboravimo apibrėžimų ar kriterijų, viską pasakydavo širdis, vidinis balsas.

Pocius „pataiso“ istoriko Algimanto Kasperavičiaus išvadą apie kolaboravimo išnykimą po 1956 m. Esą jo nebuvo jau nuo 1953 m. vidurio, nuo tada kolaboravusios tik LKP viršūnės, kai kurie aukšti valdininkai, saugumiečiai (p. 64). Tai dar vienas bandymas perrašyti neseną istoriją, prisidengus masinių represijų pasibaigimu, Lietuvos galutiniu sovietizavimu. Represijų masto pasikeitimas nepanaikino kolaboravimo prielaidų. E. Wittig-Marcinkevičiūtė teisingai rašo: „Kadangi kolaboravimo negatyvus pobūdis yra okupacijos neteisėto pobūdžio padarinys, <…> jis negali išnykti okupacijai perėjus į aneksiją <…>“, nes ji tęsia įvykdytą neteisėtumą (KB, 2004, nr. 4, p. 23). Tautos, žmogaus laisvo pasirinkimo panaikinimas yra moralinio pobūdžio nusikaltimas. Kolaboravimas – moralinė kategorija, smerktinas moralės požiūriu. Šis aspektas dominuoja ir N. Davies duotame šio reiškinio apibrėžime. Anot jo, tai veikla, „kurios padorūs žmonės vengia dėl moralinių sumetimų. Ji apima bet kokį padėjimą engėjams vykdyti priespaudą ir turi daug išdavystės požymių <…>“.

Pagal Pociaus pateiktą V. Tininio kolaboravimo apibrėžimo komentarą suprantu, kad jis taip pat laikosi požiūrio, jog kolaborantais dažniausiai tapo dėl politinių ar ideologinių įsitikinimų (p. 63). Mažaraščiai, tinginiai, vagys, stribai ir komunistai turėjo kažkokius įsitikinimus?!

Aptariant kolaborantų grupes ir kitur, neminimi spaudos darbuotojai, apskritai inteligentai. Vakarų Europoje ypač griežtai bausti žurnalistai, net rašiusieji sporto, ekonomikos, teatrinio gyvenimo klausimais. Jų kaltė buvo tautos moralinis tvirkinimas. Ne vienoje šalyje (pvz., Belgijoje) po karo kolaborantais laikyti ir masiškai atleidinėti iš darbo tarnautojai vien todėl, kad nacmečiu buvo paaukštinti pareigose, darbininkai savo noru dirbę Vokietijoje. Nuo 1950 m. Olandijoje ypatingieji tribunolai skelbė bausmes už išgertuves ir draugystę su vokiečiais, Hitlerio portretų laikymą namuose, leidimą vaikams dalyvauti nacių organizacijose. Prancūzijoje prie kolaboravimo buvo priskiriamas tautinio orumo išsižadėjimas. Ne dėl mados demonstruoti Vakarų literatūros žinojimą, bet siekiant tikslesnio mūsų partizanų veiksmų kolaborantų atžvilgiu, įvertinimo labai praverstų šios temos nagrinėjimas Vakarų kontekste. Jau dabar galima sakyti, kad Vakarų pasipriešinimo ideologai, vadai kolaboravimą suprato daug plačiau nei mūsų partizanai.

Kaip įprasta literatūroje, Pocius stribus priskiria prie kolaborantų be išlygų. Teoriškai tai atrodo teisingai. Tačiau perėjus prie partizanų veiksmų analizės, iškyla abejonių. Bet apie tai – kita proga. Išskyrus aptakias frazes, knygoje nenusakoma kombatanto sąvoka, ar mūsų partizanai atitiko 1949 m. Ženevos konvencijos nustatytus kombatantų požymius.

Migloje skendi ir svarbios tyrimui „civilių gyventojų, civilių“ sąvokos. Daug vietos užimtų Pociaus priskirtų prie jų socialinių grupių ir pareigų išvardijimas. Todėl tik atkreipsiu dėmesį, kad knygoje prie civilių priskirti ir KP nariai, nėjusieji jokių pareigų (p. 16). Nieko sau logika! Priklausymas okupanto partijai, kurios nariai privalėjo kovoti su partizanais, terorizavo žmones, kaip ir čekistai naudojo represines priemones, nebuvo kolaboravimas. Taip pat civiliais laikomi ir eiliniai komjaunuoliai. Išeitų, kad ir komjaunuoliai, tarnavę stribais, dirbę agentais, mokinių ir mokytojų skundikai, propagandistai netarnavo okupantui? Nenusakomi neutralių ir ginkluotoje kovoje dalyvavusių civilių atskirties kriterijai. Taip „užtamsina“, kad skaitytojui nebūtų aišku, kas buvo kas. Tuomet palengvėja uždavinys padidinti partizanų aukų skaičių.

Pocius „moko“, kad kolaboravimu neturėtume vadinti prievartinių pyliavų atidavimo, mokesčių mokėjimo, kelių taisymo ir miško kirtimo prievolių vykdymo, dalyvavimo susirinkimuose, prievartinio stojimo į kolchozus (p. 68). O kas gi taip vadina? Taip nemanė ir partizanai. Pagal knygoje patalpintą iš Žemaičių apygardos leidinio „Laisvės balsas“ kolaboravimo identifikavimą išvardyti veiksmai nepriskirti prie tokio nusikaltimo. Tad ko siekiama? Nebent viską sujaukiant sudaryti iliuziją apie žiaurius partizanus. Kita vertus, pvz., miško kirtimo prievolės nebuvo toks nekaltas dalykas. Beatodairišku neatsižvelgiant į medžių brandą kirtimu buvo naikinamas nacionalinis turtas. Plynas kirtimas kėlė pavojų partizanams. (plačiau kitame rašinyje). Kitaip nei Pocius į dalyvavimą valdžios sušauktuose susirinkimuose žiūrėjo kaimiečiai. Iš savo patirties žinojo, kad nieko gera negalima tikėtis iš tokios priemonės. Todėl ypač vyrai vengdavo juose dalyvauti, arba siųsdavo žmonas.

Knygoje aptinkame ir tokį „mokslinį atradimą“. „Daugelis pramonės, transporto, <…> prekybos <…> sferų darbuotojų <…> nebuvo kolaborantai. Jose dirbančių bendradarbiavimas negali būti prilygintas lietuvių saugumiečių, stribų, aukštų komunistų partijos veikėjų veiklai“ (p. 68). Toks bendradarbiavimas esąs tik prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų. Netikiu, kad žmogus su aukštuoju išsilavinimu neskirtų bendradarbiavimo nuo darbo, tarnybos. Nebent tokia žodžių reikšmių jaukimu norima nutapyti kuo nepatraukliausią tuometės kartos grupinį paveikslą: vieni kolaboravo, kiti buvo prisitaikėliai, o „ginkluotas pasipriešinimas <…> ne pačių gausiausių visuomenės grupių kraštutinis elgesys“ (p. 66). Ne šiaip sau citatoje įrašyti žodžiai „lietuvių saugumiečių“. Juk net 1952 m. lietuviai sudarė 14,4% visų MGB darbuotojų, o citatos autorius juos padaro vyravusiu elementu. Ar šia manipuliacija nesiekiama pagrįsti nuostatos, kad partizanai kovojo su lietuviais? Čia ir išlenda yla iš maišo. Toliau atvirai deklaruojama: „Dauguma gyventojų norėjo „ramaus gyvenimo“, stengėsi prisitaikyti prie stalininio režimo <…>“. Jeigu „dauguma gyventojų norėjo „ramaus gyvenimo“, kas tada knygoje parašė teiginius: „didelė dalis vyrų pasirinko partizano kelią“ (p. 60), „1945 m. sausio 1 d. duomenimis, net 58 620 vyrų slapstėsi nuo šaukimo į kariuomenę“; 1944–1945 m. į lagerius buvo išsiųsta apie 32 tūkst. žmonių“ (p. 58).

Duodama suprasti, kad ramiai gyventi trukdė ne Lietuvos pavergėjas, o kraštutinio elgesio partizanai. E. Wittig-Marcinkevičiūtė yra tiksliai pasakiusi: „Esmė ne ta, kad žmonės norėjo gyventi (ramiai – V. T.), o ta, kad jie norėjo gyventi pagal savo vertybių sistemą, t. y. jie norėjo gyventi dorai“ (paryškinta cituojant – V. T.). Pasiklausius Pociaus, Lietuvos kaime viešpatavo vos ne idilija: „žmonės mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus, <…> tryško energija <…>“ (p. 242). „Tikros Lietuvos partizanų istorijos“ autoriui nė motais, kad apie 20 tūkst. jaunikių žuvo miške, 25–30 tūkst. – frontuose, tūkstančiai būsimų nuotakų kamavosi lageriuose, tremtyje ir ten mirė. Anksčiau vedusieji susilaikė nuo šeimų pradėjimo. Tūkstančiai moterų gimdė Vakaruose, o ne Lietuvoje. Mano gimtajame dideliame kaime (apie 240 gyventojų) 1944–1947 m. neįvyko nei vienų vestuvių, negimė nė vienas vaikas (1941–1943 m. gimė 14 berniukų), 1948 m. susituokė 4 poros. Tada vedė legalizavęsi ir demobilizuoti iš sovietų kariuomenės vyrai. Vakaruose atsidūrė 12, žuvo 14, lageriuose mirė trys jauni krivasaliečiai. Štai taip „tryško energija“. Koktu skaityti tokias M. Pociaus insinuacijas.

M. Jurkutė ir kiti teisingai pažymėjo, kad knygos tyrimas sukonstruotas pagal išankstines prielaidas, nuostatas, aiškiai priklausančias Pociaus disertacijos vadovui ir knygos recenzentui L. Truskai. Turbūt todėl 1944–1953 m. įvykių dalyviams priskiriami išgalvoti neadekvatūs vaidmenys. Aktyviai veikia tik partizanai, civiliai gyventojai parodomi labiau panašūs į nesipriešinusius, neangažuotus, neutralius, o represinių struktūrų beveik nematyti ar pasirodo fragmentiškai. Metodologiškai tai Pocių suartina su stribų bandyta įtvirtinti nuostata (kn. „Liaudies gynėjų žodis“), kad aktyvūs dalyviai buvo jie su aktyvistais. Joje NKVD kariuomenės ir čekistų nė kvapo. Negi J. Starkauskas ir daug kitų išsigalvojo visuotinį tautos pasipriešinimą?

Nepriklausomybės laikų (po Kovo 11-osios) ir išeivijos istoriografija laikoma heroizuojančia, idealizuojančia ir romantizuojančia laisvės kovas. Pasak Pociaus, joje pateikiamas vaizdas, kad „Partizanas – nepriekaištingas herojus, beveik tobulas, be nuodėmės. (<…> šventas didvyris)“ (p. 29). Tokius paistalus suprantu, kaip kvietimą būti laukiniais ir negerbti savo karių, savo sūnų ir dukrų. Kuri tauta nesididžiuoja, neheroizuoja tėvynės gynėjų?! Ar pats Pocius nekuria šio mito „pasiramstydamas“ kairuolio išeivio Felikso Jucevičiaus kritiškais išvedžiojimais apie romantinį požiūrį, iš esmės supriešinantį romantizmą su realizmu. Tokiai pozicijai prieštaravo žymus filosofas Juozas Girnius. Kaip ir reikėjo tikėtis, tarp eilučių Pocius pritaria F. Jucevičiaus mintims. Antraip necituotų nesvarbiausių J. Girniaus teiginių apie heroizmo ir realizmo santykį. Tad tenka priminti esminius filosofo žodžius. Jis į keltą klausimą „Ar galima realizmą absoliutinti aukščiausia norma?“ atsakė: „Šiuo atveju realizmas išvirstų oportunizmu ir išskirtų heroizmą. Nėra tiesioginės priešybės tarp realizmo ir heroizmo“, kuris „peržengia realizmą, ne užsimerkdamas prieš tikrovę, bet nekapituliuodamas jai ten, kur tikrovė nėra teisi <…>“ (Aidai, 1967, t. 4, p. 154). Jo galutinė išvada vienareikšmiška: „tautinei atsparai <…> partizaninė kova padėjo pagrindą <…>“. panašiai partizaninę kovą vertino ir Vasario 16-osios Akto signataras, VLIK‘o pirmininkas Steponas Kairys: „Partizanai man – tai mūsų tautos gyvenime skaisti, krauju dažyta liepsna, kilusi iš žmonių kasdienybės <…>“ (paryškinta cituojant – V. T.), tautos elitas, jai atstovavęs. Tai Pociui – aiškiai neįdomu.

Partizanai – didvyriai vien jau todėl, kad pačioje jaunystėje sąmoningai pasirinko ne vergo dalią, o žūtį Lietuvoje ir už ją, ilgus mėnesius, metus ištvėrė gyvenimą po žeme ekstremaliomis sąlygomis. Partizanai buvo tautos dvasios sanitarai. Siūlau M. Pociui savo išvedžiojimų pagrįstumą pasitikrinti tokiu eksperimentu. Gūdų rudenį tepabando pagyventi bunkeryje tamsiame eglyne permirkusiais drabužiais, jaučiant nuolatinį deguonies stygių, drėgmės persmelktam, troškulį malšinant pelkės vandeniu, užkandant surūdijusių lašinių, apipultam utėlių, šviečiant spingsulei ar žibalinei lempai, be ryšio su artimaisiais. Įdomu, kiek dienų jis ištvertų tokį gyvenimą?

Gal tuomet nekiltų šventvagiškas partizanų naudos klausimas. Į jį galima atsakyti nuotaiką praskaidrinančiu tikru tokiu atsitikimu. Mūsų krašto partizanų vadas Antanas Krinickas-Romelis buvo apstulbintas Krivasalio k. gyventojo J. J. klausimu, kodėl jie neleidžia jo sūnui Juozapui lankyti mokyklos, atėmė vadovėlius. Po kažkurio laiko uogautojai aptiko „persekiojamo“ tinginio po kelmu knygas pakištas. Skaitant kai kurių istorikų darbus, susidaro įspūdis, kad jie elgiasi kaip anas Juozapas. Po kelmu pakišo jiems nepriimtinas knygas, jose sukauptą informaciją.

Knygoje iš esmės nefigūruoja Lietuvos okupacija net kaip fonas, o okupanto represinių struktūrų siautėjimas, teroras geriausiu atveju tėra kontekstas. Neperteikta ano meto atmosfera, žmonių požiūriai į kaimo sovietizavimo įvairias priemones, kolaborantus, jų baudimą. To nėra, nes nepasinaudota didžiuliais informacijos klodais – skelbtais pasipriešinimo dalyvių prisiminimais (Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai). Stebina, kad M. Pociui net nežinomi Žemaitijos partizanų ryšininkų liudijimai, o į Aukštaitijos žmonių pasakojimus lengva ranka numoja, nes esą jų autoriai „nesąmoningai pasidavė šių dienų konjunktūrai <…>“ (p. 42). Nors keliais sakiniais aukščiau rašė kitaip: „<…> ginkluoto pogrindžio dalyviai <…> nenutyli ir įvairių nepagrįsto smurto prieš civilių šeimas atveju, pripažįsta nusižengimus moralei.“ Nesiseka žmogui be prieštaros nuslėpti šaltinių selekcijos. Tikėtina, kad prisiminimų nė neskaitė. Ne pagal jo skonį ir nuostatas parašyti. Kam reikia slapukauti? Istoriografinėje dalyje daug plačiau ir palankiau aptariami sovietinių pseudoistorikų rašiniai, propagandistų publicistika. Visa ši rašliava nevadinama konjunktūriška. Matyt, todėl, kad joje pateikta „nemažai faktinės medžiagos apie <…> valdžios bendradarbių represavimą ir žiaurumus“ (p. 19).

Ne vienas knygos kritikas prikišo jos autoriui besąlygišką pasitikėjimą čekistų ataskaitomis apie žuvusiu. Tiesiog iki priklumo M. Pocius kartoja, kad ataskaitos nebuvo klastojamos, čekistams nebuvo intereso tai daryti. Ir sugebėk melo karalystėje rasti tikslius duomenis! Tarsi jis nežinotų, kad buvo slepiami 1941–1945 m. žuvusių ir į nelaisvę patekusių RA kareivių skaičiai, duomenys apie represuotuosius. Prieš karą vykdant SSSR gyventojų surašymą, jo organizatorė – Centrinė statistikos valdyba – nesugebėjo užmaskuoti teroro poveikio gyventojų skaičiui. Už tai šios valdybos vadovai buvo sušaudyti. Slepiant žmonių skurdą, nebuvo skelbiami tai atspindintys absoliutiniai skaičiai.

Atsikirsdamas kritikams M. Pocius nurodo, kad ir A. Anušausko, E. Grunskio knygos parašytos pagal represinių struktūrų duomenis, todėl esą galima prieiti absurdiškos išvados, jog ir jos iš esmės nepatikimos (www.bernardinai.lt, 2010 02 22). Pirma, A. Anušauskas savo monografijoje ne kartą nurodo ataskaitų klastojimo faktus. Antra, netikiu, kad Pocius yra tiek naivus, jog patikimumo požiūriu neskirtų čekistų ataskaitų apie žuvusius per partizaninį karą nuo šių dokumentų apie sulaikytus, suimtus, įkalintus ir ištremtus žmones. Šios kategorijos asmenys buvo registruojami, sudaromi tremtinių sąrašai, vedamos bylos. Represuotuosius reikėjo maitinti, transportuoti ir t. t. Visa tai neišvengiamai buvo dokumentuojama. Kitaip buvo žudynių atvejais. Nužudytuosius buvo galima „perpasuoti“ partizanams, užkasti.

Keistas tas M. Pociaus mėnulis. Keistumui atskleisti prireiks viso rašinių ciklo.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. M.Kundrotas. Sulaukėme. Kas veš saulę?
  2. J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (III)
  3. J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (IV)
  4. J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (V) (video)
  5. V.V. Landsbergis. Dar sykį partizanai

ALKO TURINYS

Pastabos 64

  1. Juozas says:
    9 m. ago

    Geras atsakas šaltam M. Pociaus paviršutiniškumui. Iš tikro ten nėra jokios analizės ir jokio mokslo. Perskaičius tą knygą norisi atsiprašyt visų žuvusių. Ne veltui džiūgavo Rusijos ruporai, vos ta knyga pasirodė. M. Pocius, A. Paleckis – kas dar į šią ” raudonąją garbės lentą”..?

    Atsakyti
    • Pikc says:
      9 m. ago

      “M. Pocius, A. Paleckis – kas dar į šią ” raudonąją garbės lentą”..?” – dar galima pridėti Jurgelį, Masilionį (daugiau – https://alkas.lt/2012/01/07/m-kundrotas-sulaukeme-kas-ves-saule/). Beje, pastarojo karjera tikrai įspūdinga: kolchozo partorgas, Leningrado aukštosios partinės mokyklos absolventas, žurnalo “Komunistas” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus spaudos sektoriaus instruktorius (jo knygiūkštė rodo, kad savo amato neužmiršo :))…
      Na, o pabaigai (kaip sako, desertui), dar galima būtų ir porą čia rašančių komentatorių pridėti 🙂

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        9 m. ago

        Savęs nepamiršk. 🙂

        Atsakyti
        • Kurmis says:
          9 m. ago

          Tavęs, tėelai, tikrai nepamiršim. Įtrauksim į peredovikų garbės lentą… gal net ant stachanoviečių patrauksi…

          Atsakyti
          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Save įsitrauk, banditvaiki. 😉

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Jau įtraukėm į garbingą peredovikų garbės lentą, kaip tik po Paleckiuko ir Masilionio, kol kas aukštesnės vietos nenusipelnei…

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Apie save pasirašei.

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Nuobodžiai kartojiesi, peredovike 🙁

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Ir vėl apie save pašnekėjai.

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Pasikeisk plokštelę

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Tu.

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Pirk dramblį…

    • Žemyna says:
      12 mėn. ago

      Jei džiūgavo VOS PASIRODŽIUS, tai gal rašyta pagal užsakymą, gal net buvo užsakovų taisyta, „tikslinta”? Todėl ir pasirodymo datą žinojo, ir komentarai iš anksto buvo parengti?

      Atsakyti
  2. Kurmis says:
    9 m. ago

    Kaip kažkada minėjau, buvau su prieteliais to “veikalo” pristatyme, kurį VU organizavo….. anarchija.lt kolektyvas…
    Autorius (?) nesilaikė elementaraių mokslinio pristatymo kanonų, kad ir pateikiamose skaidruolėse, pvz., įdėta nužudyto civilio žmogaus, kraujo klane, nuotrauka…be nuorodos, be nieko. Paklaustas, kas čia per nuotrauka ir ką ji bendro turi su aptariama tema, atsako, kad tai prancūzų pasipriešinimo auka…. bet kai užklausiama, ar šaltinių ir t.t. nenurodymas ir tik nuotraukos pateikimas nėra primityvus būdas sustiprinti auditorijos neigiamas nuotraikas Pasipriešinimo atžvilgiu, tiesiog perjungė kitą skaidruolę… 🙁
    Kitas dalykas, prispaustas kelių klausinėjančių, kokiais šaltiniais naudojosi….pasirodo, TIK kgb archyvais…nes, anot autoriaus:” KGB archyvai nesudaro prielaidos abejoti jų patikimumu nagrinėjamos temos atžvilgiu…”, nors tuo pat metu aiškino, kad likę gyvi partizanai buvo nuteisti sufabrikuojant ir pritempinėjant kaltinimus ??????

    Tada, po klausimo, kokia “stebuklinga” metodologija naudojantis jis atskyrė “nekeliančius” abejonių KGB dokumentus nuo sufabrikuotų…autorius pratrūko ir pradėjo panikuoti, pats klausinėdamas “nepatogios’ auditorijos:” kuo jūs mane kaltinat?”…
    Jau neminint tokių dalykų, kad prispaustas faktų, pradėjo aiškinti, kad “galima nužudytųjų paklaida, gal kokie 500-600 asmenų, bet ne daugiau”…bet kai buvo paklaustas, kodėl jo knygoje nurodytas KONKRETUS nužudytųjų skaičius, o ne “apie , virš…” o dabar ‘atsiranda” galimos paklaidos….gerb (?) autorius tiesiog nusisuko į auditoriją nugara ir nebeatsakinėjo į klausimus 🙂
    Situaciją pataisyti šoko vienas organizatorių ir demitizatorių, pradėjęs raginti auditoriją “atimti” klausinėjimo monopolį iš kelių “neteisingų” klausinėtojų…

    Atsakyti
  3. tikras lietuvis says:
    9 m. ago

    Juokingas tas V.Terleckas: pasak jo visi miškiniai – herojai.
    Deja deja – retas iš jų aukojosi dėl Tėvynės, dauguma iš jų tiesiog miške saugojo savo skūrą, dėl ko ir nesibodėjo terorizuoti lietuvių.

    Atsakyti
    • Alfredas says:
      9 m. ago

      Pagarba V.Terleckui už išsamią knygos apžvalgą su konkrečiais argumentais.
      O tu ponuli pasikeisk savo vardą į “tikras kolaborantas” – labai gerai atitiks tavo pažiūras ne vien tik pokario kovos kontekste.

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        9 m. ago

        Labai nesidraskyk, žydšaudčių – pokario banditų palikuoni – tiesa yra tokia: nieko tie partizanai nenuveikė, išskyrus tai, kad begalė žmonių per juos kentėjo.
        Tikrieji partizanai, kurių buvo aiški mažuma, aukojosi dėl Tėvynės, o ne terorizavo tų, kurie ta kova netikėjo.

        Atsakyti
        • Alfredas says:
          9 m. ago

          Tikras kolaborante, ko gi taip seilėmis taškaisi.
          Tavo teiginiai tiesiog nudėvėtos kolaborantų klišės, kurios buvo platinamos sovietiniais metais.
          Šiais laikais jos skamba kvailokai.

          Atsakyti
          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Tu vėl apie save, vaiki – su kuo ir sveikinu. 🙂

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Jack off and die, el cabron estupido… Comprendes?

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            O dabar pabandyk lietuviškai.
            Ar sugebėsi? 🙂

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Learn english y espanol…

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Mokykis, žydberni, jei lietuvių kalbos nemoki. 😉

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Tai apsispręsk, ar aš žydbernis ar miškinių banditų palikuonis, nes kažkaip susivėlei, cabronai 🙂

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Žodis žydas atėjo iš rusų, kur reiškia blogietį.
            Toks ir esi.

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Taigi sakau – apsispręsk, ar plokštelė užsikirto?

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Tau.

          • Kurmis says:
            9 m. ago

            Nusipirk dramblį…

    • Robertas says:
      9 m. ago

      anarchistas/homosovietikas ” tikras lietuvis” stebina savo bukumu. Tautiečiai, pasirinkę mirtį nelygioje kovoje su seksualinių mažumų sukurta Blogio imperija, be abejo yra Didvyriai. Nors jo ” nesupratimas” nėra keistas- ir žydai nėra vieningi holokausto klausimu. Vieni rašo knygas apie jo buvimą, kiti taip pat rašo knygas apie jo buvimą daugeliui pasaulio tautų, ne vien žydams. Keistuolis “tikras lietuvis” taipogi “nesuvokia”, kad 1940 metais dalis išsigymusių žydų virto lietuvšaudžiais, tapę čekistais, o nuo 1941 dalis išsigymusių lietuvių – žydšaudžiais. Keistuolis anarchistas/homosovietikas ” tikras lietuvis” taip pat “nežino”, kad šiuos nusikaltimus mūsų piliečiai (žydai, lietuviai) vykdė nebesant mūsų valstybei- ji buvo sunaikinta SSSR ir jų mokinių/ ginklo draugų ir mirtino konkurento nacių Vokietijos. Anarchistas/homosovietikas ” tikras lietuvis” sistemingai rodo nepagarbą Lietuvos valstybei visuose internetiniuose leidiniuose.

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        9 m. ago

        Mali tą patį per tą patį ir nieko gudraus nesugebi pasakyti.

        Atsakyti
  4. tikras lietuvis says:
    9 m. ago

    M.Pocius disertacijoje parodė tai ką aš seniai rašiau komentaruose – ką jau nuo pokario laikų sako kaimo žmonės: tikrų partizanų buvo labai mažai (ką rodo rezultatai – miškiniai absoliučioje daugumoje puldinėjo lietuvius, o ne kovojo su priešo kariuomene – nestūmė jų kariuomenės iš Lietuvos, nevertė karinių ešelonų ir t.t. Tik nuo 1949m. vasario 16d., kada atsirado bendra miškinių vadovybė, sudaryta iš tikrų partizanų, lietuvių terorizavimas iš miškinių pusės praktiškai baigėsi).
    O terleckams geriau reikėtų užsiimti savo specialybės dalykais, nelendant į sritį, kurioje neturi reikiamų žinių.

    Atsakyti
  5. tikras lietuvis says:
    9 m. ago

    Štai ką apie pokario kovas rašė iškilus partizanas kunigas Justinas Lelešius – Grafas: “mes (tikrieji partizanai) pralaimėjome, nes mūsų nepalaikė visuomenės dauguma (varguomenė), kuri prie tarybų gavo tai, ko neturėjo prie Smertonos, – normalų gyvenimą.”

    Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      9 m. ago

      Smetonos.

      Atsakyti
  6. tikras lietuvis says:
    9 m. ago

    Istorikų pateikti duomenys:
    1. per laikotarpį 1944 – 1953m. miškinių būriuose buvo apie 200 000 žmonių;
    2. per tą laiką miškinių žuvo apie 20 000, o jie nužudė lietuvių valstiečių – apie 30 000.

    Atsakyti
  7. janušonis evaldas says:
    9 m. ago

    Va,rodos,tema lyg ir išsemta,ale atsiranda karts nuo karto koks išverstaskūris.Šita kova buvo tokia žiauri,nelygi vienpusė ,neteisinga,kova be jokiu šansu ,kova su išsigymeliais okupantais ir vietiniais dvasios vargšais.Dėl sadistiškai nukankinto Ramanausko-Vanago,dėl visu tu kurie buvo išmėtyti aikštėse,prie bažnyčiu,kuriu net motinos nebeatpažindavo,dėl ju visu ramia sažine galiu pateisint viska,buvo karas,vaitojo žmogus ir žemė.

    Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      9 m. ago

      Negalima pateisinti nei vieno atvejo kada buvo nuskaustas nieko dėtas žmogus.
      Žmonės to miškiniams neatleido – nepalaikė jų, dėl ko miškiniai ir pralaimėjo.
      Būtų miškiniai lietuvių neterorizavę, būtų lietuviai juos palaikę.

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        9 m. ago

        Papildau: o per kitų miškinių klaidas ar nusikaltimus kaip tik nukentėjo tikrieji partizanai ir jų rėmėjai.

        Atsakyti
        • albatrosas says:
          9 m. ago

          Pakoreguosiu tavo sakinuką: “O dėl koloborantų, stribų apsimetinėjimu miškiniais, darant nusikaltimus kaip tik ir nukentėjo tikrieji partizanai ir jų rėmėjai”.

          Atsakyti
          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Tokių apsimetėlių, jei ir buvo, tai buvo labai nedaug.
            Tai, kad miškiniai terorizavo lietuvius, pripažįsta jie patys.

          • Dervišas says:
            9 m. ago

            Trauk tave perkūnas bukagalvi.

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Ir vėl apie save pašnekėjai – su kuo ir sveikinu. 🙂

        • Robertas says:
          9 m. ago

          Pasikartoju:

          anarchistas/homosovietikas ” tikras lietuvis” stebina savo bukumu. Tautiečiai, pasirinkę mirtį nelygioje kovoje su seksualinių mažumų sukurta Blogio imperija, be abejo yra Didvyriai. Nors jo ” nesupratimas” nėra keistas- ir žydai nėra vieningi holokausto klausimu. Vieni rašo knygas apie jo buvimą, kiti taip pat rašo knygas apie jo buvimą daugeliui pasaulio tautų, ne vien žydams. Keistuolis “tikras lietuvis” taipogi “nesuvokia”, kad 1940 metais dalis išsigymusių žydų virto lietuvšaudžiais, tapę čekistais, o nuo 1941 dalis išsigymusių lietuvių – žydšaudžiais. Keistuolis anarchistas/homosovietikas ” tikras lietuvis” taip pat “nežino”, kad šiuos nusikaltimus mūsų piliečiai (žydai, lietuviai) vykdė nebesant mūsų valstybei- ji buvo sunaikinta SSSR ir jų mokinių/ ginklo draugų ir mirtino konkurento nacių Vokietijos. Anarchistas/homosovietikas ” tikras lietuvis” sistemingai rodo nepagarbą Lietuvos valstybei visuose internetiniuose leidiniuose.

          Atsakyti
          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Nusišneki visiškai.

    • Dervišas says:
      9 m. ago

      Šaunuolis Evaldai.

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        9 m. ago

        Nusipaisto tas vaikis, o tu, su tokiu sutapdamas, toks pat ir esi.
        Sveikinu. 🙂

        Atsakyti
  8. Nastojaščij russkij says:
    9 m. ago

    Molodec cikras lytuvys, chorošo otrabatyvaješ, daješ eščio pobolšė komentarijev.

    Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      9 m. ago

      Сам дурак и мать твоя контра. 🙂

      Atsakyti
  9. zemaiciu zydas says:
    9 m. ago

    A gali cia zydzialis paisisakit, nemusit baltu didzavyrei?:D

    Atsakyti
    • janušonis evaldas says:
      9 m. ago

      prašom prašom 🙂 čia labai laukiami visi geri kulturingi žmogai 🙂

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        9 m. ago

        Žmogui – ne žydui. 🙂

        Atsakyti
        • zemaiciu zydas says:
          9 m. ago

          Na as kaip nepapaprastai issilavines zmogus, matot, turiu sesis aukstuosius diplomus, i da tris magistraturas su aspiranturom, ir atstovauju sioje nedraugiskoje erdveje tautines, lytines, religines ir idejines mazumas kaip melyno kraujo zydcigonis, paklausiu pasnekovu sitaip. KA NE POCHUJ? Buvo kas buvo! Kiek galima cia rypaut apie praeiti? Gal verciau kuriam ateiti jau? Va as tureciau gryzt I tevo sodyba po desimt metu. Ir ka as ten rasiu? Tokia sitai va nusibliovusia valdzia? Ne, aciu…

          Atsakyti
          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Kažin ar begrįši.

          • janušonis evaldas says:
            9 m. ago

            Mums lietuviukams yra skaudžiu dalyku ,apie kuriuos reikia kalbėt ir atmint kad visokie……negalėtu mumis manipuliuot,tiesa ir tai,kad reikia kažkaip išmokt nebūt patiems sau priešais arba išnyksim dar greičiau.O tamstai linkiu kuo didžiausios sėkmės keliant Tėvų sodyba (tuo pačiu ir Lietuva aišku)

          • zemaiciu zydas says:
            9 m. ago

            kelt ten nebera ka – viskas ten aukstumoj. Klausimas tik – ar man ten gryzt ar stumt ja ko chiortovoj materi kokiam subinlaiziui paksiniam ukininkui su visais miskais ir likt kokioj kanadoj gyvent, ar visdelto gryzt ir augint ozkas – va kur klausimas…uz linkejimus aciu savaime:)

          • Vilmantas Rutkauskas says:
            9 m. ago

            Grįžk kaip žydas – bagotas.

          • zemaiciu zydas says:
            9 m. ago

            as gimiau bagotas Vilmantai. Toks bagotas, kad visi kiti turtai man neberupi…;)

          • Eglė says:
            9 m. ago

            Nu šakės, koks nesveikas… Nugi žiauriai nesveikas tu! Turi aukso bliamba, o jam visvien… Aš šiandien išsiderėjau pora metrų, kad man duotų apsisėt, o tu čia miškais giriesi… Nu taip, aš turiu teisę ir didesniam plote vaikščiot ir džiaugtis, bet tai savo žemė… Kad tau 16-ka būtų, kaip tai nesuprast…

          • zemaiciu zydas says:
            9 m. ago

            mergaice, as tikras zydas. As bent suprantu, kad nebuna zeme TAVO. TU buni ZEMES…;)

          • Eglė says:
            9 m. ago

            Užskaitau 🙂

          • Krivis says:
            9 m. ago

            Miškus gali į kiaušinius išmainyt. Daba apsimoka.

          • tikras lietuvis says:
            9 m. ago

            Žiūrint kieno kiaušinis. 🙂

          • Vilmantas Rutkauskas says:
            9 m. ago

            Na va, tai koks tu toks Krivis šventaregis .

  10. partizanas says:
    12 mėn. ago

    Apsimetinėjantis “tikru lietuviu” sovietžmogis – tikras stribvaikis, manyčiau, dar ir kagėbistas, prakeiktų okupantų padlaižys. Tokį išsigimėlį, šmeižiantį šventą partizanų laisvės kovą (ak, jei būtų partizaninio karo metai) patys partizanai pagavę šikinę ištarkuotų, druskos pabertų ir pasismagindami ant šakos pakabintų. Taip, niekur stribiniai padarai – Lietuvos išdavikai nedingo: šimtai ir tūkstančiai kagėbistų, šnipų, informatorių – ir toliau, kurie dar nepadvėsę, šmeižia lietuvių tautos laisvės kovos drąsiausius karius, partizanus. Dabar jie dirba kremliniams grobikams, tikėtina ne dykai. Apsipūtoję partizanus šmeiš ir yčiosis, kol kojas pakratys….

    Atsakyti
    • partizanas says:
      12 mėn. ago

      …tyčiosis…

      Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)

K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)

2021 03 01
Ypatingasis archyvas paskelbė saugumiečio, agento smogiko Ottingo-Kirvio pranešimą

Ypatingasis archyvas paskelbė saugumiečio, agento smogiko Ottingo-Kirvio pranešimą

2021 02 24
Atminties archyvai | Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Politinės užuovėjos nebus: Genocido centras ir toliau bus puolamas

2021 02 22
K. Škirpa: Ta knyga bylos visiems ir visais laikais…

K. Škirpa: Ta knyga bylos visiems ir visais laikais…

2021 02 20
B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (V)

B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (V)

2021 02 18
dr. Algimantas Matulevičius | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.

A. Matulevičius. Šventės ir kasdienybė

2021 02 18
post.lt nuotr.

Kokią istoriją apie Vasario 16-ąją pasakoja pašto ženklai?

2021 02 16
Rasti ir atpažinti 11-os Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų palaikai

Rasti ir atpažinti 11-os Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų palaikai

2021 02 15
Dovana šalies gimnazijoms – knyga, leidžianti praverti partizanų bunkerio dangtį

Dovana šalies gimnazijoms – knyga, leidžianti praverti partizanų bunkerio dangtį

2021 02 15
D. Pakštienė. Arvydo Juozaičio knyga „Kauno saulė“

D. Pakštienė. Arvydo Juozaičio knyga „Kauno saulė“

2021 02 15
Rodyti daugiau

Naujienos

VMI nuotr.
Lietuvoje

Deklaruoti turtą ir pajamas šiemet gyventojai gali anksčiau

2021 03 03
Koronavirusas | sam.lt nuotr.
Gamta ir žmogus

Į Lietuvą – tik su neigiamu COVID-19 tyrimo atsakymu

2021 03 03
Vairavimo egzaminas | regitra.lt nuotr.
Lietuvoje

Švelnėja karantinas lauke, bus galima laikyti vairavimo egzaminus

2021 03 03
Lietuvos ir Estijos vadovai sutarė stiprinti regioninį bendradarbiavimą
Lietuvoje

Lietuvos ir Estijos vadovai sutarė stiprinti regioninį bendradarbiavimą

2021 03 03
EP siūlo naujas priemones kovoti su pinigų plovimu
Lietuvoje

Kovai su korupcija pasitelkiamos naujos priemonės

2021 03 03
Pirmą kartą Lietuvoje vyks Nacionalinis ekonomikos egzaminas
Lietuvoje

Pagalbai abiturientams ruošiantis egzaminams – 390 tūkst. eurų

2021 03 03
Lietuvos respublikos vyriausybė | lrkm.lt nuotr.
Lietuvoje

Vyriausybė skelbia programos nuostatų įgyvendinimo planą

2021 03 03
Mažinami mokesčiai už paveldimą ar dovanojamą turtą
Lietuvoje

Nuo kovo 8 dienos – vienkartinės išmokos ir turgaus prekeiviams

2021 03 03


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas apie Be humanitarinių mokslų neįmanoma mąstyti apie valstybės ateitį (video)
  • Rimgaudas apie A. Širinskienė. Demokratijos šventės karalius nuogas arba kaip (ne)vyko TS-LKD pirmininko rinkimai
  • Dainius Razauskas apie V. Valiušaitis. Išdrįsti atsistoti prieš Legioną
  • Pajūrietis apie K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Ekspertų patarimai apie vištų dedeklių auginimą ir tinkamą priežiūrą
  • Deklaruoti turtą ir pajamas šiemet gyventojai gali anksčiau
  • Į Lietuvą – tik su neigiamu COVID-19 tyrimo atsakymu
  • Seimas ruošiasi Pavasario sesijai – numatoma surengti 50 posėdžių

Skaitomiausi straipsniai

  • Č. Iškauskas. Žydai – bolševikų tarnyboje peržiūrėta: 1170; komentarų: 14
  • Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius peržiūrėta: 1059; komentarų: 17
  • R. Karbauskis. Ar tradicinės šeimos gynimas bus pripažintas nusikaltimu? (video) peržiūrėta: 881; komentarų: 49
  • Būti mitologu – su širdimi ir iš širdies peržiūrėta: 874; komentarų: 19
  • LVŽ šešėlinėje vyriausybėje bus aptartas ir 365 tūkst. visuomenės parašų surinkęs pareiškimas (tiesioginė transliacija) peržiūrėta: 761; komentarų: 10
  • Prezidento A. Smetonos tragiškas gyvenimas JAV 1941–1944 metais peržiūrėta: 571; komentarų: 8

Artimiausi renginiai

  1. Rasos

    2021-06-23 08:00 - 2021-06-24 17:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)

by Jonas Vaiškūnas
2021 03 01
7
K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)

Fotomenininkas Klaudijus Driskius 2021 m. išvakarėse išleido knygą-nuotraukų albumą „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ (V.: Tautos paveldo tyrimai, 2020, 192 p.)....

Skaityti toliau

Ypatingasis archyvas paskelbė saugumiečio, agento smogiko Ottingo-Kirvio pranešimą

by Kristina Aleknaitė
2021 02 24
0
Ypatingasis archyvas paskelbė saugumiečio, agento smogiko Ottingo-Kirvio pranešimą

Lietuvos ypatingasis archyvas pristatė Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) specialiosios grupės vado agento smogiko Rudolfo Ottingo-Kirvio 1948 m. gruodžio...

Skaityti toliau

Politinės užuovėjos nebus: Genocido centras ir toliau bus puolamas

by Jonas Vaiškūnas
2021 02 22
12
Atminties archyvai | Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Aprimo dar neseniai visuomenę drebinęs triukšmas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (Centre), kurį sukėlė 17-os šio centro mokslininkų...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas apie Be humanitarinių mokslų neįmanoma mąstyti apie valstybės ateitį (video)
  • Rimgaudas apie A. Širinskienė. Demokratijos šventės karalius nuogas arba kaip (ne)vyko TS-LKD pirmininko rinkimai
  • Dainius Razauskas apie V. Valiušaitis. Išdrįsti atsistoti prieš Legioną
  • Pajūrietis apie K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)
  • Pajūrietis apie A. Širinskienė. Demokratijos šventės karalius nuogas arba kaip (ne)vyko TS-LKD pirmininko rinkimai
Kitas straipsnis
Teka Saulė. NASA nuotr.

Kaip nuo XIX a. kito vidutinė Žemės temperatūra (video)

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai