Vidutinė Žemės paviršiaus temperatūra pernai buvo devintoji pagal šiltumą nuo 1880 metų. Taip pat skaičiuojama, kad XXI amžiuje buvo devyni iš dešimties šilčiausių metų per šiuolaikinės meteorologijos epochą.
Temperatūra nuolat kilo nuo 1950 metų, kuomet vidutinė pasaulio temperatūra buvo 0,51 °C žemesnė nei 2011 metais.
NASA Godardo kosmoso studijų institutas pristato animaciją, kurioje išsamiai iliustruojamos šios atšilimo tendencijos. Raudona spalva animacijoje rodo, kad temperatūra buvo aukštesnė nei vidutiniškai per 1950-1981 metų laikotarpį, o mėlyna – temperatūra mažesnė nei vidutiniškai.
Susiję straipsniai:
- Nuostabios Žemės planetos nuotraukos – kaip jos padaromos?
- Kepler-20: 5 planetos iš kurių 2 Žemės dydžio (video)
- Saulės paviršiuje susiformavo Žemės dydžio „tornadas“ (video)
- Žemė užtemdys savo palydovą (video)
- Mėnulio paslaptis tirs dvi kosminės laboratorijos (video)
- Kodėl ankstyvoji Žemė neužšalo – vis dar paslaptis
Temperatūra Žemės ašigaliuose priklauso nuo III-jo bei nuo IV-jo geofizinių procesų, kurie gana išsamiai aprašyti Romualdo Zubino knygose “Per praeitį į ateitį” (III-sis geofizinis procesas)(2008 m.) ir “Pažadinta praeitis”(III-sis bei IV-sis geofiziniai procesasi) (2012m.).
Anot Trečiojo geofizinio dėsnio, Žemė, orbitai vertikalioje plokštumoje, pastoviai verčiasi per savo ašigalius. Šis ašigalių inversijos (pasikeitimo) ciklas trunka 6000 metų ir yra vadinamas dieviškaisiais metais.
Anot Ketvirtojo geofizinio dėsnio, orbitai vertikali plokštuma, kurioje per ašigalius verčiasi Žemė, dar sukasi ir apie vertikalę į orbitą. Šis ciklas trunka 16 dieviškųjų metų (96 000 mūsų metų) ir vadinamas Dievo Pradžiapačio metais.
Pasirodo, kad ir majai, ir mūsų protėviai arijai, puikiai žinojo apie šių geofizinių procesų egzistenciją.
Ir dieviškieji metai, ir Dievo Pradžiapačio metai, kaip ir mūsų metai, anot šaltinių, turi dar ir laikmečius.
Senovės Indijos šaltiniuose šie laikmečiai yra vadinami jugomis. Jų trukmė yra nuo 500 iki 4000 metų.
Majai vieną iš šių laikmečių įamžino ir 3 metrų didžio akmens plokštėje. Romualdo Zubino knygose šis laikmetis yra įvardijamas Pavasario laikmečių, kuris mūsų pusrutulyje prasidėjo 1030 ir baigsis 2030 metais. Anot majų, jis turi baigtis 2012 metais.
Sekantis laikmetis, anot Romualdo Zubino, vadinsis Saulėkaitros laikmečiu. Jis truks iki 2530-jų metų. Tuo metu Žemės šiauriniame pusrutulyje temperatūra ženkliai pakils, pietiniame pusrutulytje priešingai- atšals. Šis procesas intensyvės iki mūsų tūkstantmečio pabaigos. Ir Herodotas, ir Aristotelis mus informuoja, kad sekančiame “Karštymečio ” laikmetyje, kuris truks nuo 2530 iki 3530 metų, temperatūra mūsų pusrutulyje pasieks tokį lygį, kad gyventi jame dėl nepakeliamo karščio, bus neįmanoma. Pietiniame pusrutulyje vyks priešingas geofizinis procesas – atšalimas. Ten 1000 metų tęsis “Šaltmečio” laikotarpis. Tad temperatūra Žemėje kinta dėsningai dėl joje vykstančių geofizinių procesų, kuriuos pažinti yra būtina!
Vikingai,atradę Grenlandiją (Žaliajį kraštą) ten augino javus. 1004 metų žiemą Norvegijoje iššalo VYNUOGYNAI…. o jau XIIIa. kuršiai kelis kartus plėšė Švediją pereidami Baltiją ledu.XVIIa. olandų dailininkai piešė,kaip Amsterdamo kanalais žmonės važinėjasi pačiūžomis.Tie kanalai jau virš 150 metų išvis neužšala.Atšilimai-atšalimai cikliškai kartojasi,tiesiog pramonės pakilimo Europoje pradžia sutapo su atšilimo pradžia.Tad pergyventi nėra ko,tuo labiau,kad Grenlandijoje javų,o Norvegijoje vynuogių niekas neaugina.Bent kol kas.Laimė,kad pramonės pakilimas sutapo su atšilimu.Kitaip gamyklos dabar laisvai anglies dvideginį į atmosferą varytų ir dar girtūsi,kad Žemę šildo,žmoniją nuo ledynmečio gina
Šioje animacijoje ženkliai išsiskiria Antarktikos kontinente esantis mėlynas “blynas”, kuris liudija temperatūros kritimą šiame ašigalyje. Ir tai visiškai natūralu, kadangi šiame žemyne temperatūra krenta jau nuo erų sandūros. Tuo tarpu dabartiniame šiauriniame pusrutulyje nuo pat erų sandūros temperatūra nepastebimai bet kilo. Šie diametraliai priešingi procesai, abiejuose pusrutuliuose, vyks ir ateityje, tiktai vis greitėjančia tendencija. Tai lemia ir lems ne žmogaus veikla, bet III-sis Žemės judėjimo fizinis dėsnis, kuris teigia, kad Žemės ašigaliai pastoviai keičiasi vietomis (vyksta ašigalių inversija). Šio ciklo trukmė yra 6000 metų.
Erų sanduroje Žemės ašis buvo lygiagreti orbitos plokštumai o dabartinis Žemės šiaurinis ašigalis buvo visiškai nusigręžęs nuo Saulės; 1530 metais Žemės ašis jau buvo statmena orbitos plokštumai; 3030 metais Žemės ašis vėl bus lygiagreti orbitos plokštumai, tačiau šį kartą į Saulę bus įsmigęs jau dabartinis šiaurinis ašigalis. Dabartinis pietinis gi bus nusigręžęs nuo Saulės. Būtent tai lemia ir ateityje lems temperatūra kaip pusrutuliuose, taip ir Žemėje.
kaip jau sakiau, cia grazi legenda, pagrysta prielaidomis kilusiomis studijuojant mitologijas. As negeologas, bet ir tai zinau kad mokslines teorijos, pagrystos siuolaikiniais metodais kaip ten radiometrijos, metalomagnetiniu uolienu turimais ir t.t. sako kad paskutinis poliu pasislinkimas ivyko pries bene 800 000 metu ir nors jis nera reguliarus vidutinis laikotarpis tarp tu pasislinkimu yra bene 40 mln. metu. Juolab kad yra absoliuciai aisku, jog keiciantis radikaliai zemes magnetizmo poliariskumui per trumpa laikotarpi, cia niekas negaletu gyventi – as jau net nekalbu apie zmones, cia ir virusui butu labai sudetinga islikti. Su visa pagarba, as negaliu priimti tokiu teoriju rimtai. Kita vertus – kokia prasme kazka apskritai rimtai priimti, visviena mes nesam kazkokia reiksminga rase…
“zemaiciu zydas” rašo:visviena mes nesam kazkokia reiksminga rase…
Taip,tikrai-jūs,nesat kažkokia reikšminga rasė… 🙂
Jie netgi ne tauta.
😀 samojingi mes tokie, ir patys sau svarbus 😀 Dulkes tik ir pelenai…
Iki išeinant į pensiją aš ir pats samprotavau taip pat kaip ir visi mūsų laikų aukštąjį mokslą baigę piliečiai ir kuo mus mokė istorijos bei kitų humanitarinių mokslų profesoriai. Tačiau knygos nejučiomis ir nenoromis palaipsniui man atskleidė tikrąją tiesą ne tiktai apie mūsų artimąją ir tolimąją praeitį bet ir pačią ateitį. Visa tai nuosekliai yra išdėstyta mano knygose “Perkūnas” (raktas į praeitį), “Per praeitį į ateitį” (proistorija) ir “Pažadinta praeitis” (III-sis ir IV-sis geofiziniai procesai). Tad vietoje bereikalingo laiko gaišinimo ir tuščių diskusijų, vertėtų paimti į rankas šias knygas ir nurodytos eilės tvarka perskaityti, gal net su tušinuku rankoje, kaip ir aš elgiausi nagrinėdamas apie 300 įvairių laikų šaltinius, kurie yra išvardinti nurodytose knygose. Beje, visą knygose rasta informacija yra susieta su mūsų laikų moksliniais atradimais ir geologijoje, ir vulkanologijoje, ir meteorologijoje, ir biologijoje, ir kitose srytise.
Na matyt teks perskaityti:)
Pateikta “Klimato kaitos animacija” tiktai patvirtina III-jo geofizinio dėsnio egzistenciją. Anot šio inž. Romualdo Zubino atrasto dėsnio, vyksta nuolatinė Žemės ašigalių inversija (ašigalių kaita vietomis). Jos periodiškumas yra 6000 metų. Ašigalių kaitos metu tai vienas, tai kitas Žemės ašigalis atsiduria tiesiogiai, ar tam tikru kampu (tai jau priklauso nuo IV-jo geofizinio dėsnio), priešais Saulę. Tuo pat metu priešingas žemės ašigalis, atvirkščiai,- nusigręže nuo Saulės. Keičiantis ašigalių padėčiai Saulės atžvilgiu, kinta ir klimatas atskiruose žemės pusrutuliuose.
Mūsų laikais šiaurinis Žemės ašigalis “slenka” Saulės link. Ir tai truks dar ištisą tūkstantmetį. Visą šį laikotarpį dabartiniame šiauriniame žemės pusrutulyje klimato temperatųra pastoviai augs. Tuo tarpu pietiniame -kris. Būtent šios tendencijos vyksmą mes ir regime pateiktoje animacijoje. Koks gi temperatūrų skirtumas tarp pusrutulių bus tūkstantmečio pabaigoje, nesunku paskaičiuoti, o paskaičiavus, – padaryti tam tikras praktiškas išvadas.