Palenkės vaivada Maciej Žyvno (Maciej Żywno) bei jo tarnybos suka galvas, kaip Seinų (kaimiškoje) savivaldybėje lietuviškus kaimus pažymėti dvikalbėmis lentutėmis. Rūpestis dėl lietuvių tautinės mažumos padėties Seinų savivaldybėje pagirtinas, tačiau susidaro įspūdis, kad kaip ir Punsko atveju, ši iniciatyva turi visų pirma politinį atspalvį.
Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad prieš keletą metų Seinų savivaldybėje esančio Burbiškių kaimo gyventojai surinko parašus ir kreipėsi į savivaldybės tarybą dėl jų kaimo pavadinimo dviem kalbomis. Gyventojų kreipimąsi parėmė Lenkijos lietuvių bendruomenė ir kreipėsi ne tik į savivaldybę, bet ir centrinės valdžios institucijas. Teigiamo sprendimo nebuvo. Tiek vietinė, tiek centrinė valdžia jokių veiksmų nesiėmė ir ignoravo gyventojų prašymus. Neoficialiai buvo užsimenama, kad prieš savivaldybės rinkimus vengta sukelti lenkų tautybės gyventojų nepasitenkinimo bangą. Galimas daiktas, jog manyta, kad dvikalbių lentučių pakabinimas tik Punsko savivaldybėje duos pakankamą pagrindą tvirtinti, kad lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje naudojasi aukštais savo tapatybės apsaugos standartais.
Taigi kas atsitiko 2012 metais? Seinų savivaldybės vadovas paskelbė, kad rengs visuose kaimuose konsultacijas su gyventojais ir stengsis parūpinti dvikalbes kaimų pavadinimų lentutes. Pranešimuose pabrėžiama, kad tai daroma lietuviams prašant. Tačiau nepasakoma to, apie ką ilgus metus kalba lietuvių bendruomenė. O ji prašo sudaryti vienodas galimybes išsaugoti savo tapatybę ir kalbą visiems Seinų ir Punsko krašte gyvenantiems lietuviams. Akivaizdu, kad tapatybės ir kalbos neišsaugos dvikalbiai vietovių pavadinimai, o visų pirma švietimo rėmimas, kultūros plėtra, daugumos tolerancijos skatinimas, kultūros paveldo įamžinimas, raginimas vartoti lietuvių kalbą viešajame gyvenime – tai, ką numato 2005 metais priimtas Lenkijos tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas.
Jau ne kartą „Aušroje“ rašyta, kad Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas buvo kuriamas remiantis 2002 metų Lenkijos gyventojų visuotinio surašymo duomenimis. Tautinių mažumų atstovų skaičių ir jų gyvenamą teritoriją svarbu buvo žinoti todėl, kad įstatymas numato, kuriose savivaldybėse galima vartoti tautinės mažumos kalbą kaip pagalbinę kontaktuose su administracija, kur galimi vietovių pavadinimai tautinės mažumos kalba ir pan. Tokiu būdu buvo išanalizuota, kokią įtaką valstybės gyvenimui arba jos nacionaliniams interesams turės minėto įstatymo priėmimas. Galų gale platesnės teisės buvo suteiktos tik Punsko savivaldybėje gyvenantiems lietuviams.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 2011 metais Lenkijoje įvyko naujas visuotinis gyventojų surašymas, kurio metu buvo klausiama taip pat tautybės. Todėl kyla natūralus klausimas, kodėl konsultacijas dėl dvikalbių pavadinimų reikia rengti dabar, nelaukiant paskutinio surašymo duomenų? Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau atrodo, kad tikimasi dar prastesnių rezultatų negu 2002 metais. Anuomet Seinų savivaldybėje pritrūko vos keliasdešimties lietuvių, kad lietuvių kalbos statusas būtų įteisintas taip kaip dabar Punsko savivaldybėje. Dabar, paaiškėjus, kad lietuvių Seinų savivaldybėje dar mažiau liko, sumažėtų argumentų įteisinti dvikalbius vietovių pavadinimus. Juk neturėtumėm būti naivūs, dvikalbiai pavadinimai bus panaudoti politiniams tikslams. Juk nuo dvikalbių lentučių pakabinimo nepadaugės lietuvių, neįsisteigs lietuviškos mokyklos, neatsiras daugiau pagarbos lietuvių kalbai ir kultūros paveldui. Tad kodėl pradedama ne nuo to galo spręsti lietuvių problemas?
Kuo čia dėtas Vyriausybės atstovas regione – Palenkės vaivada? Jis reiškia Vyriausybės nuomonę ir įgyvendina jos pavedimus. Vaivados teisininkai ieško būdų, kaip dvigubus pavadinimus įteisinti esant 19 proc. lietuvių savivaldybėje (įstatymas nustato 20 proc. ribą). Iš tiesų tai įmanoma. Atskiruose kaimuose, jeigu dauguma gyventojų panorės, tai lentutė su dvikalbiu pavadinimu atsiras. Tačiau tuo ir baigsis, kadangi tai nesuteiks galimybių pakelti lietuvių kalbos statusą visoje savivaldybėje, vartoti ją kontaktuose su savivaldybės įstaigos tarnautojais. Pasakysite, kad tai neturi didesnės reikšmės, kadangi gyventojai ir taip vartos lenkų kalbą, kurią puikiai moka. Punske tai neturi reikšmės, o Seinuose turėtų. Visų pirma, nepaisant to, ar lietuvių kalba praktiniame gyvenime bus ar nebus vartojama, ji bus oficialiai pripažinta ir labiau ginama. O tai reiškia, kad nieks negalės piktai atkreipti dėmesio garsiau tarpusavy savivaldybės pastato koridoriuje besikalbantiems lietuviams, „mieliau“ bus įdarbinami lietuvių kalbą mokantys tarnautojai ir pan. O tai didintų tarpusavio toleranciją ir supratimą kitose gyvenimo srityse, pvz., sprendžiant kultūros paveldo išsaugojimo klausimą ar antilietuviškų paminklų statybos Berznyko kapinėse.
Išeitis iš šios situacijos yra labai paprasta ir aiški. Nepradėti nuo lentučių kabinimo, o imti analizuoti neseniai Europos Tarybos paskelbtą raportą apie lietuvių kalbos apsaugos būklę Lenkijoje ir bandyti tas rekomendacijas bent dalinai įgyvendinti. Pati svarbiausia ET ekspertų rekomendacija Lenkijai – imtis veiksmų, kad lenkų visuomenėje didėtų žinojimas apie tautinių mažumų kalbas ir kultūrą, būtų skatinama tolerancija. Būdų tai daryti labai daug.
Net ir neskaitęs minėto raporto, esant autentiškai gerų norų, Seinų savivaldybės viršaitis, vaivados remiamas, galėtų šį bei tą nuveikti. Žinoma, rašau tik apie tas problemas, kurios susikaupusios šios savivaldybės ribose. Viršaitis galėtų deramai sutvarkyti ir išsaugoti senąsias lietuvių kapines Aradnykuose, stengtis padėti spręsti Berznyko „paminklų“ problemą, pradėti „Žiburio“ mokyklai kompensuoti už savivaldybės vaikų mokymą, nupirkti naujus tautinius drabužius lietuvių liaudies kapelai, skatinti lietuvių kilmės vaikus mokytis lietuviškose klasėse, paremti lietuviškų ansamblių veiklą…
Tai nevyks. Nevyks todėl, kad iki 2005 m. Seinų savivaldybė ne kūrė, bet vieną po kitos uždarinėjo mokyklas, kurios buvo svarbios lietuvių tautinės mažumos išlikimui. Šiuo metu Seinų savivaldybėje jau nėra nei vienos mokyklos ar klasės lietuvių dėstomąja kalba. Senos lietuviškos kapinaitės Aradnykuose prieš keliolika metų buvo aptvertos ir pastatyta informacinė lenta, tačiau tuo pat metu leista jose karvėms ganytis. Seinų savivaldybė niekada neįsteigė jokio kultūros centro, kuris saugotų vietos kultūrą nuo išnykimo, o dalį savivaldybės vaikų priglaudusi Seinų „Žiburio“ mokykla jau septinti metai prašo ir laukia, kada savivaldybė pradės mokėti mokiniams priklausantį priedą. Todėl visai neįtikina pasakymai, jog dvikalbiai kaimų pavadinimai, kurių daugelis gyventojų net nenorės, skirti lietuviams, kad galėtų amžiams šioje žemėje išlikti.
Konsultacijos su gyventojais – geras ir pagirtinas dalykas. Jis atskleidžia gyventojų nuotaikas, visuomenės pakantumo lygį. Gal kada nors kas nors ryšis panašias konsultacijas surengti Seinų mieste. Įdomu būtų išgirsti, ką apie lietuvių paveldo išsaugojimą, lietuviškus užrašus, istorinių įvykių minėjimus… mano Seinų gyventojai. Tiek vienoje, tiek kitoje savivaldybėje lietuviai nesudaro įstatyme numatytų 20 proc. gyventojų skaičiaus. Tad ir nereikėtų šių savivaldybių išskirti. Jeigu net išryškėtų negražūs ir nemalonūs dalykai, vis vien vertėtų paklausti, kad mažiau spekuliuotume, o daugiau žinotume apie realią lietuvių padėtį Seinų ir Punsko krašte.
