Prieš 500 metų Kuršių nerija buvo apaugusi vešliais miškais, kurie saugojo nuo aršių vėjų ir smėlio žvejų kaimelius. Tačiau imta medžius grobikiškai kirsti, sakinti, degti medžio anglis ir gaminti dervą. „Prūsų valstietis neturėjo jokio supratimo apie miško taupymą“, – rašė vienas Prūsijos ūkio inspektorius 1794 metais.

Buvo maksimaliai sumažėjęs nerijos miškingumas, o jūra vis išmesdavo smėlio, kuris, išdžiūvęs ir vėjo genamas, slinko per neriją. Jos gyventojų kova su smėliu tapo pilka kasdienybe… Tačiau apsaugos ir sutvirtinimo darbų dėka daug kas yra atkurta ir dabar visa Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertybė.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaite papasakojo kaip vyksta žmogaus ir stichijų kova už galimybę čia gyventi. Svarbiausia, kad visu Lietuvos ir Kaliningrado srities pajūriu tęsiasi apsauginis kopagūbris. Pasak, L. Dikšaitės, senovėje prasidėjusį masinį smėlio judėjimą nerijoje galėjo sustabdyti tik dideli kopų sutvirtinimo bei apželdinimo darbai. 1805 m. danų kilmės vyriausiasis kopų inspektorius Sorenas Bjornas (1744-1819), remdamasis kitų mokslininkų ir savo atliktais stebėjimais bei bandymais, pradėjo smėlynų sutvirtinimo darbus. Vienas pagrindinių jo uždavinių buvo suformuoti apsauginį kopagūbrį, kuris atliktų smėlio kaupimo ir pakrantės apsaugos funkciją. Darbai tęsėsi su pertraukomis. Šiuo metu už apsauginio kopagūbrio priežiūrą ir tvarkymą atsakinga Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija. Kopagūbris neprarado savo apsauginės funkcijos. Todėl kiekvienas, po neriją keliaujantis ar atostogaujantis prie jūros, turėtų saugoti šį gamtos ir žmonių kūrinį. Reikia vaikščioti tik nužymėtais takais, nenaikinti augalijos ir jokiu būdu neardyti kopagūbrio. Juk kartais poilsiautojai brenda per smėlius ir krūmokšnius prie jūros – kad tik greičiau. Ardo užtvaras ir traukia medgalius iš sutvirtinimų, norėdami susiręsti įvairių uždangų nuo saulės ar vėjo.

Apsauginis kalnagūbris Nidoje | A.Jablonskio nuotr.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra įkurti rezervatai, kuriuose lankantis labai svarbu atkreipti dėmesį į taisykles, kad nebūtų padaryta žalos. Grobšto gamtos rezervato ir Naglių gamtos rezervato tikslas – išsaugoti unikalius didžiojo kopagūbrio pustomų bei pilkųjų kopų kupstynės ir pajūrio palvės kraštovaizdžio kompleksus. Lankytis juose galima tik įrengta dviračių trasa bei pažintiniu taku Naglių gamtos rezervate. Be to, keliauti galima tik nužymėtais takais. Norėdama supažindinti lankytojus su Naglių gamtos rezervato Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas Kuršių marių link.

Keliaujant po parką siūloma tai daryti pėsčiomis ir dviračiais, plaukioti mariose, stebėti gamtą. Kuršių marios, Klaipėdos sąsiauris – labiausiai tinkančios vietos mėgėjiškai žūklei. Čia dažniausiai pagaunami karšiai, ešeriai, starkiai, kuojos, žiobriai. Pavasarį Klaipėdos sąsiauryje gaudomos strimelės. Labai populiari poledinė žūklė, kurios metu gaudomos vėgėlės ir stintos. Kuršių mariose, mažesniu kaip 500 metrų atstumu nuo kranto, leidžiama žvejyba visais žūklės įrankiais tik su Aplinkos ministerijos išduodamais leidimais arba licencijomis (išskyrus žvejybą plūdinėmis meškerėmis nuo kranto).

Kuršių neriją daugelis įsiminė ir pamilo nuo vaikystės ar pirmą kartą čia apsilankę. Tai tikra grožio oazė. Štai viena gražiausių Lietuvos vietų laikoma Parnidžio kopa atsidūrė naujausiame Patricijos Schultz knygos „1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį“ leidime.