Kernavė – lietuviškoji Troja

Yra tokia ypatinga vieta Lietuvoje, kur atsiskleidžia to regiono archeologinės kultūros nuo paleolitinių laikų iki viduramžių. Kernavę galima laikyti senosios pagoniškosios kultūros liudininke, kuri demonstruoja ir krikščionybės skverbimosi į šį kraštą požymius. Įdomu tai, kad visame Baltijos jūros regione nėra kito tokio penkių piliakalnių komplekso, kaip Kernavėje. Tai – ir ledynmečio, ir žmogaus rankų darbo palikimas. Įspūdingą kraštovaizdį čia sudaro ne tik piliakalniai, bet ir kalvos, Pajautos slėnis, Kernavėlės upelio raguvos ir Neris su savo skardžiais. Slėnyje yra saugoma nemažai archeologinių vertybių, pavyzdžiui, Kernavės kapinynas, Kernavės senovinė gyvenvietė ir kt.

Valstybės gimimą menanti žemė

Kernavė labiausiai žinoma kaip vienas iš svarbiausių viduramžių laikotarpio Lietuvos politinių centrų. Įvairūs radiniai byloja, kad čia gyventa turtingų amatininkų.  XIII a. feodalinis Kernavės  miestas buvo išsidėstęs Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių. Centrinis piliakalnis, dar kitaip vadinamas Aukuro kalnu, buvo kunigaikščio dvarvietės būstinė, o likusieji keturi tarnavo kaip priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą. Kernavė minima kaip LDK kunigaikščio Traidenio (1269–1282) valda. Tai buvo besikuriančios Lietuvos valstybės politinis-ekonominis centras, pirmoji šalies sostinė.

Nesyk siaubta priešų, ji vis pakildavo iš pelenų. Tačiau per 1390 metų kovas miestui sudegus, senojoje vietoje jis daugiau nebuvo atstatytas. Gyventojai iš Pajautos slėnio persikėlė į viršutinę terasą, kurioje yra dabartinė Kernavė. Vėliau, perkėlus sostinę į Trakus, Kernavė neteko išskirtinės politinės-karinės reikšmės. Žmonių gyvenimo pėdsakus senojoje Kernavėje uždengė ir užkonservavo storas žemės sąnašų sluoksnis. Užtat dabarties archeologams lietuviškoji Troja pamažu atskleidžia paslaptis.  

Senoji istorija atgyja

Kernavė iš tikrųjų unikali vieta, todėl yra stengiamasi išsaugoti regiono paveldą, išlaikyti tradicijas. Trumpiausią vasaros naktį Pajautos slėnyje žmonės renkasi jau nuo 1967 metų. Tradicija atvykti į Kernavę kiekvienų metų birželio 23-iąją gyva iki šiol. O apeigos dabar beveik tokios pačios kaip būdavo tada – palydima nusileidžianti saulė, uždegami laužai, aplink juos šokama ir dainuojama, Nerimi plukdomi žolynų vainikai, ieškoma paparčio žiedo, Joninių ryte pagerbiama patekėjusi saulė.

Įspūdingas renginys  „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ organizuojamas per Mindaugo karūnavimo dieną. Per šią šventę senoji Kernavė virsta viduramžišku miestu. Kaip ir kažkada, jos gatvėse gali sutikti margiausių personažų: ir iš užjūrio atvykusių pirklių, ir elgetų, ir muzikantų. Ilgapirščius, kitokio plauko nusižengėlius teisia miesto aikštėje rengiami viduramžių teismai, po kurių nuosprendžių pradeda darbuotis budeliai. Lankytojai gali pamatyti įvairius geležinius dirbinius, pamėginti šaudyti iš laiko… Štai ji – gyvoji praeitis, spalvinga senojo miesto istorija, su kuria susidūręs, jau nebeišbrauksi iš atminties.

„Per šias šventes lankytojų srautai Kernavėje smarkiai išauga. Jeigu per Jonines čionai suplaukia 5–7 tūkstančiai žmonių, tai festivalio metu jų skaičius gali siekti iki 25 tūkstančių. Suprantama, tokį antplūdį nėra paprasta suvaldyti, taigi mūsų pečius užgula nelengvas rūpestis, – sako rezervato Ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas.- Pagrindinė problema – transporto grūstys, nes Kernavėje mašinų aikštelių nebepakanka. Ją spręsti padeda kelių policija, ir už tai esame jai dėkingi. Vidaus tvarka švenčių metu taip pat tenka rūpintis, nors nepasakyčiau, kad atsiranda daug mėgėjų laipioti piliakalnių šlaitais ar niokoti rūpestingai sutvarkytą aplinką. Ko gero, daugiau rūpesčių kelia kiekvieną rudenį ir pavasarį į ekskursijas po rezervatą išsirengę moksleiviai. Štai jie tai mėgina nepaisyti draudžiamųjų ženklų ir yra linkę keberiotis aukštyn per žoles, nors šalia driekiasi pėsčiųjų takai ir laiptai“.

Lankytojų dėmesiui – nauja muziejaus ekspozicija

Būnant Kernavėje smagu ne tik kraštovaizdžiais pasigėrėti, bet ir apsilankyti čia esančiame Archeologijos ir istorijos muziejuje. Šiuo metu muziejaus eksponatų skaičius siekia per 20 tūkstančių ir atspindi visus Lietuvos archeologinius laikotarpius nuo vėlyvojo paleolito iki XVIII amžiaus. Jau naująjį vasaros turistinį sezoną muziejus pasitiks atrekonstruotas ir apsirūpinęs modernia technine įranga.  „Eksponatų rinkiniai išsidėstys trijose salėse, – pasakoja muziejaus vedėja Dalia Vaičiūnienė. – Pirmojoje bus pristatyta pati Kernavė – kaip UNESCO saugomas unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Antroji salė supažindins su šios išskirtinės vietovės gyvenimu nuo akmens amžiaus iki ankstyvųjų viduramžių, na, o trečioji pasakos apie Kernavės gyvenimą viduramžiais. Viena ekspozicijos dalis atskleis materialinį-buitinį paveldą, kita – dvasinį gyvenimą“. Taip pat muziejaus darbuotojai džiaugiasi tuo, kad turės galimybę lankytojams žymiai geriau atskleisti milžinišką šios teritorijos reikšmę mūsų istorijai, nes apie vaizduojamų laikotarpių gyvenimą iškalbingai pasakos 3D formato filmai.

Atgal, į amžių glūdumą

Rezervato darbuotojai organizuoja edukacinę programą „Gyvoji archeologija – kelionė į praeitį“, kuri skirta moksleiviams, pedagogams, šeimoms su vaikais. Tokie užsiėmimai vyksta naujai įrengtoje klasėje-dirbtuvėse. Lankytojai laiko ratu keliauja į įspūdingą Kernavės istorinę praeitį, susipažįsta su kupinu paslapčių archeologų darbu, bando „prakalbinti“ archeologinius radinius ir savo rankomis gali paliesti tai, ką mūsų protėviai paliko prieš šimtus ir tūkstančius metų. Užsiėmimai skirti įvairaus amžiaus lankytojams. Pavyzdžiui, pradinukams – „Viru viru košę arba vieno seno puodo istorija“ (mažieji susipažįsta su tais laikais, kai dar nebuvo puodų ir pamato kaip buvo nulipdytas pirmasis). Vyresniems siūloma programa „Archeologija – nuo tyrimo iki eksperimento bei rekonstrukcijos“. Lankytojams pateikiamas tikrai nemažas tokių užsiėmimų sąrašas, tad rinktis tikrai yra iš ko.