V. Baškys. Gyvenimas ir ryžtas būti prie Baltijos

Baltijos pajūris – tai aisčių baltų gyvenimo tūkstantmečiai. Klaipėdos kraštas – amžių Lietuvos istorija, mūsų tautos būtis bei žūtbūtinių kovų už laisvę vieta. Eiliuotoji Livonijos kronika mini, jog Klaipėdos pilis buvo puolama taip dažnai, kad visiems antpuoliams surašyti „reikėtų veršio odos paieškoti“. Viso to negalima palikti užmarštyje. Klaipėdos krašto autochtonas visuomenės veikėjas pedagogas Martynas Gelžinis knygoje „Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva“ apibendrino: „Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos istorija yra tokia plati, gili ir patraukli, slepianti savyje daug ir įdomių mokslinių ir teisinių problemų, kurias mokslininkai vis ir vėl imsis tyrinėti“ ir priminė: „Jei mes tuose tyrimuose nedalyvausime, tai kiti parašys tokią Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos istoriją, kokia ne mums, bet jiems patiks“.

Sausio 15-oji – Klaipėdos diena

Lietuvos kova dėl Klaipėdos krašto yra ryškus tautos kovų už nepriklausomybę puslapis. Šis kraštas po ilgų okupacijos šimtmečių 1923 m. buvo išlaisvintas ir vėl prijungtas prie tautos žemės. Sausio 15-oji įėjo į Lietuvos istoriją. Tą dieną 1923 m. Lietuvos remiami sukilėliai užėmė Prancūzijos laikinai administruojamą Klaipėdą, ir miestas tapo Lietuvos dalimi. Sausio 15-oji įvardinta Klaipėdos diena.

Etnografinėje tautos žemėje Klaipėda – gyvybiniai vartai į pasaulį. Versalio taikos sutartimi 1919 m. Antantės šalys nugalėtojos privertė Vokietiją grąžinti užgrobtas žemes. Dar iki tų įvykių 1918 m. Tilžėje buvo įkurta Prūsų lietuvių Tautos taryba, kuri kreipėsi į Versalio taikos konferenciją, kad visa Mažoji Lietuva būtų prijungta prie Lietuvos. Tarybos nariai V. Gaigalaitis, J. Strekys, K. Lekšas ir M. Jankus buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Bet Lietuvos valstybė dar nebuvo pripažinta juridiškai, neaiškus jos likimas. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visi žmonės. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius.

1921 m. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje reiškė savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuva. 1922 m. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, atsišaukimu gyventojams buvo pranešta, jog Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas.

Su tuo susijusi Lietuvos didvyrio Stepono Dariaus veikla. Jis savanoriu dalyvavo Klaipėdos krašto išlaisvinime. 1922 m. paskiriamas Klaipėdos trečiosios sukilėlių grupės vado padėjėju. 1923 m. sausio 15 d. įžengia į išvaduotą Klaipėdą. Kaip mokantį anglų ir prancūzų kalbas Klaipėdos vadavimo štabas jį siunčia į anglų karo laivą dalyvauti derybose su Antantės atstovais. Už dalyvavimą išvaduojant Klaipėdą S. Darius apdovanotas aukščiausio laipsnio Sidabro medaliu – Klaipėdos išvadavimo ženklu.

Klaipėdos klausimas tapo svarbus visai Rytų Europos politikos raidai. Tačiau 1924 m. Paryžiuje pasirašius Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvenciją, įtampa atslūgo. 1928 metų sutartimi tarp Lietuvos ir Vokietijos valstybės sienos dalykams sutvarkyti buvo išsamiai aprašyta sienos tarp abiejų valstybių linija, joje Klaipėdos krašto teritorija priskirta Lietuvai.

Baltiškų šaknų gyvybingumas

Vokietija, susitaikiusi su mintimi, jog neteks Klaipėdos krašto, intensyviai ruošėsi čia išsaugoti savo įtaką. Vokiečių politinės organizacijos ėmė vykdyti ardomąją veiklą, naudojo žeminimo, grasinimų ir net smurto priemones, skatino tautinę neapykantą, vietinius gyventojus vertė atsisakyti „kaimietiškų lietuviškų“ šaknų. Martynas Gelžinis rašė, jog vokiečiai: „Jie, nors ir Klaipėdą de facto praradę, plunksna ir knygomis veda įnirtingą kovą dėl jos vokiškos ateities“.

Lietuva rūpinosi lietuviška Baltijos krašto būkle. Apie tai byloja diplomato Igno Šeiniaus parašyta akademinio jaunimo priesaika jūrai: „Ties Tavim susikaupęs aš pergyvenu Tavo didingą grožį, jaučiu krūtinėje Tavo visados jauną jėgą […]. Pažadu būti Tau ištikimas. Galbūt, kad man teks kada šitą krantą ginant čia paskutinį kartą atsidusti. Tai manęs negąsdina. Tave mylėdamas aš žinau, kad kiekvieną, kas mane nuo Tavęs atskirti stengtųs, aš įveiksiu. Tu nesuvaržoma, galinga, didini mano jėgas daugeriopai. Šiandien aš prisiekiu Tau, Jūra. Aš ir mano vaikai bus tau per amžius ištikimi“.

Apie tokią būklę vaizdžiai byloja ir Kuršių nerijos gyventojų būklė. XX amžiaus pradžioje Petras Babickas – pedagogas, diplomatas, publicistas, kraštotyrininkas išleido 16 knygų. 1932 metų knygoje „Gintaro krantas. 83 mūsų pajūrio vaizdai“ užrašytas pokalbis su tuometiniais Nidos gyventojais:

„Štai praeina dvi moterys. Tamsiam skarelių fone maloniai šypsosi lietuviški veidai. Jos kažką ramiai kalba. Žodžiai taip pažįstami, ištarimas lyg žemaitiškas, o vis dėlto – ne, – tai, pasirodo, kuršiškai. Nuo kalno tekinas bėga berniukas,

– Tai Tamstos vaikas? – klausiu jaunesnės.

– Tas nau man vaiks,- juokiasi.

– Naumano? O kas jis toks?

– Tas nė yra jos vaiks, – atskirais skiemenimis, lyg pamoką dėstydama, aiškina man senesnioji.

O tas „naumanvaiks“, ant vienos kojos šokinėdamas, nustrioksėjo jau į uostą.

Apie santykius su vokiečiais byloja pasakojimas apie išverstus du cementinius vartelių stulpus

– Ar matai, – sugriebė mane už rankos „nelaimingas“ žvejys. – Tai jie padarė!

– Kas jie?

Meistrai iš Klaipėdos – vokiečiai, kurie stato „Jugendherberge‘ui“ namus.

– Na ir kam išvertė? – stebiuos aš, nieko nesuprasdamas, iš kur toji tragedija.

– Iš pavydo. Ja, ja.

– Iš keršto, – papildo kažkokia moteriškė.“

Iš prisiminimų prieš akis išnyra ir Lietuvos karo aviacija, kuri vykdė įvairias užduotis, dalyvavo ir propagandinėje veikloje prieš Klaipėdos krašto germanizaciją. Greta istorinių momentų yra ir asmeninių prisiminimų, kurie atverti primena gyvus praeities įvykius, kurie leidžia betarpiškai pajausti, kaip anuomet buvo iš tikrųjų. Šiauliuose gyvenanti Zofija Borusaitė Monienė tuometinius įvykius prisimena pagal Lietuvos lakūno Vlado Baškio veiklą.

Tuo metu Zofija su tėvais gyveno Kretingos priemiestyje, Bajoruose. Ji prisimena dėdę Vladą, kuris mokėsi karo mokykloje, atvykdavo pas savo vyresniąją seserį Viktoriją bei brolį Julių. Žinojo, jog čia, į Klaipėdos krašto paribį, atskrisdavo lietuvių lakūnai. Todėl giminaičiai, išgirdę lėktuvo gaudesį, išbėgdavo į kiemą, o virš stogų praskrisdavęs Vladas pamojuodavo lėktuvo sparnais, numesdavo ir jiems proklamacijų.

Lietuvos ir Vokietijos ideologinė kova buvo nelygi. Klaipėdos krašto okupacija buvo skaudus moralinis smūgis Lietuvai, jos ekonomikai. Tačiau tai, kad 16 metų Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, išgelbėjo dalį krašto gyventojų nuo suvokietinimo. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas grįžo Lietuvai.