Nepriklausomybė, suverenitetas, savarankiškumas… Šiuos žodžius tarsi užkeikimus kartojame kelis dešimtmečius – kartais didžiuodamiesi, kad baigėsi rožinės euforijos metas, kartais nuogąstaudami, kad jie neišreiškia mūsų valstybės brandos, o dažnai ir keiksnodami bei veidmainiškai ilgėdamiesi sovietinių pigios „šlapiankos“ laikų.
Visuomenė marga, nuomonių įvairovė taip pat reiškia demokratiją, ir ta proporcijų tarp „juoda-balta“ kaita rodo, be kita ko, ir pavojingus pokyčius nepriklausomos valstybės raidoje.
Būtume tik juodieji pranašai, nuolat šaukdami, kad Tėvynė pavojuje, kad aplink kaupiasi tiek grėsmių, jog Lietuva turi mušti visus būgnus, kviesdama į pagalbą sąjungininkus. Ir dar: kokios skirtingos trys „Baltijos sesės“ – Estija, Latvija ir Lietuva, apie kurių vienybę ar bendrus interesus šiuomet beveik nekalbame. Bet, ko gero, iki šiol mus vienija vienas bruožas: baimė, kad nepriklausomybė slysta iš rankų, ją graužia erozija, atsiradusi tarp mūsų pačių ir uoliai importuojama iš svetur.
Žinoma, dabar kiti laikai, ir vargu ar kas su „kalašnikovu“ išprovokuotų kaimyninių ordų įsiveržimą į kurią nors Baltijos šalį. Yra kitų, efektyvesnių būdų išardyti nepriklausomybės pamatą. Štai interneto žurnale „The Baltic Course“ apžvelgiama padėtis Baltijos šalių rinkose, o latviškame DELFI portale straipsnio autorė Olga Pavuk klausia tiesiai šviesiai: „Ar Latvijai gresia prarasti suverenitetą?“ Autorė tvirtina, kad ekonominis suverenitetas jau prarandamas, o tai veda į valstybinės nepriklausomybės praradimą.
Per pastaruosius trejus metus siaučianti sunki krizė ir būtinybė priimti finansinę pagalbą iš užsienio Latvijos vykdomajai ir įstatymus leidžiančiai valdžiai atėmė galimybę rengti sprendimus dėl svarbaus veiksmo – biudžeto suformavimo ir kartu – dėl nacionalinės ekonomikos strateginės plėtros.
„Keletą metų iš Vyriausybės tik ir girdim: pirmiausia būtina papildyti, subalansuoti biudžetą, o visa kita – vėliau, – rašo autorė. – Nors visa tai vyksta akylai stebint tarptautiniams kreditoriams, šalies biudžeto „apipjaustymas“ neabejotinai pakerta Latvijos ekonomiką ir jos žmonių patriotiškumą“.
Akivaizdu, kai valstybė nusilpsta, jai pagalbos ranką tiesia savo ir ne tik savo interesus atstovaujantys investuotojai. Finansų sistemoje maždaug 10 metų Latviją yra užvaldžiusios Skandinavijos finansų struktūros. Šiaurės Europos bankų aktyvai Latvijoje sudaro apie 55 proc., o tarp visų užsienio bankų – 75 proc. Gi didžiausių Švedijos bankų – Swedbank ir SEB – dalis šioje rinkoje siekia daugiau kaip 32 proc. ir tik 15 proc. šių aktyvų turi vietos investuotojai bei akcininkai (rezidentai), Vyriausybė – vos 10 proc. Dauguma iš 32 Latvijoje veikiančių bankų ir bankinių įstaigų aptarnauja užsienio indėlininkus (prieš krizę jų dalis siekė 70 proc.).
Kad užsienio finansų grupės taip stropiai dirba Baltijos šalyse, niekas nesistebi ir tokia veikla joms net naudinga. Tačiau antai Rusijos mokslų akademijos sociologijos institutui priklausančio Rusijos ir Baltijos šalių centro bendradarbė Tamara Kočegarova savo solidžioje studijoje „Baltijos šalių finansų krizė: kai kurios socialinės ir politinės pamokos“ pastebi vieną detalę.
Būtent Skandinavijos bankai išprovokavo gyventojų ir verslo kreditavimo bumą, mažindami palūkanas ir ragindami imti lengvatines paskolas. Taip kai kurie bankai susižėrė didžiulius pelnus: iki 2007 m. pabaigos kai kurių Latvijos bankų pajamų portfelyje net 90 proc. jų sudarė pajamos iš kreditų.
Autorė cituoja Amerikos politologą, Karnegio tarptautinio taikos fondo vyresnįjį mokslinį bendradarbį Robertas Kaganą, kuris taip apibudino prieškrizinio laikotarpio „auksinio milijardo“ elgseną: „Vieną kartą išvydę nuostabų miražą žmonės patikėjo jo realumu ir nenori, kad jis išsisklaidytų“.
Baltijos šalyse šį miražą pagražino Skandinavijos bankai, kuri, pavyzdžiui,, kaip rašo T.Kočegarova, žmogui baigus išmokėti seną kreditą, skambindavo jam ir įkyriai siūlydavo imti naują. Taip Latvijoje 2005 m. paskolų portfelis išaugo 90 proc., Lietuvoje – 88 proc., Estijoje – 75 proc. Atėjus krizei, daugybė klientų buvo tarsi „pakabinti ore“, tapo nemokūs, firmos bankrutavo, o bankai užsisklendė savyje – nesitikėdami gauti pelno, nustojo kredituoti verslą, patys patyrė didžiulių nuostolių.
Niekas nesiima tvirtinti, kad užsienio finansų grupės Baltijos šalyse – tai siurbėlės ant sveiko kūno. Jos prisiėmė dalį rizikos ir atsakomybės už sunkmečio netektis, nors visą košę turėjo srėbti vyriausybės, kurios tempė sunkią krizės naštą, tapo ypač nepopuliarios, virto, keitėsi ir vėl iškilo. Ekonominė suirutė virsdavo politine krize, tačiau Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje dešiniojo centro lyderių vadovaujamos vyriausybės išsaugojo žmonių pasitikėjimą. Tačiau žmonėse buvo pasėtas kitas nepasitikėjimas – visa politine visuomenine sistema, gyvuojančia Baltijos šalyse vos du dešimtmečius.
Iš tiesų, joms kur kas pavojingesnė ne galingų finansinių grupių invazija iš Vakarų, o šliaužiančioji okupacija iš Rytų. 2010-ųjų pavasarį žurnalo „Valstybė“ užsakymu buvo atlikta viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ gyventojų apklausa, kurios metu ketvirtadalis apklaustųjų buvo įsitikinę, kad Lietuva kada nors praras nepriklausomybę, o beveik 12 proc. manė, kad tai įvyks iki 2025 m. (galbūt tik sutapimas, kad kovo 4 d. Rusijos prezidentu tikėtinai išrinktas V.Putinas šiame poste ketina išbūti iki 2024 m.). Politologas R.Lopata tuomet tvirtino, kad šie rezultatai atskleidžia valstybingumo krizę.
Grėsmė mūsų valstybingumui kyla ir dėl demografinių aplinkybių. Dešimtys tūkstančių jaunų, darbingų žmonių bei šeimų išvyksta ieškoti laimės į kitas šalis. Štai per 10 metų iš Latvijos į Vakarų Europos šalis ieškoti darbo išvyko beveik 250 tūkst. žmonių ir tik 8 proc. jų pasirengę grįžti namo. Per keletą pastarųjų metų šis srautas tik auga. Valdžia nepajėgi imtis jokių priemonių jam užtvenkti. Ypač liūdna, kad išvažiuoja tik ką baigę aukštąsias mokyklas ir jau padirbėję kvalifikuoti specialistai.
Lietuvoje emigracija panaši. Per du dešimtmečius emigravo apie 230 tūkst. žmonių, t.y. tiek, kiek gyvena Klaipėdoje. Kas metai išvykstančių skaičius nuolat auga: 2010 m. išvyko 83,2 tūkst., tai yra 61,2 tūkst. daugiau negu 2009 m. Apklausos duomenimis, dabar visam laikui nori išvykti 9,6 proc. apklaustųjų, o laikinam darbui – 24,2 proc. Kitaip sakant, jau artimiausiu metu galime netekti trečdalio gyventojų. Tuo tarpu per 20 m. į Lietuvą imigravo vos 70 tūkst. žmonių.
Nėra tikslių duomenų, kokie tie imigrantai, kurie užima išvykusiųjų vietą. Bet aišku, kad tai dažniausiai pigi darbo jėga iš „trečiųjų“ šalių bei tokie atvykėliai, kuriuos mes vadiname nemaloniu jiems žodžiu „atėjūnai“. Dažnai jie papildo tas gyventojų gretas, kurios įnirtingai reikalauja savo teisių, destabilizuoja vidaus padėtį ir – sakykime tiesiai šviesiai – tarnauja kitų valstybių interesams.
Gerai žinoma demografinė padėtis Baltijos šalyse tapo puikia dirva vadinamajai „penktajai kolonai“ tarpti. Latvijoje iš visų gyventojų rusakalbiai sudaro apie 28 proc. (Estijoje – 25,6 proc., Lietuvoje – 6,3 proc.). Praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, daugeliui Latvijos rusakalbių atrodo, kad jų teisės pažeidžiamos arba jas ignoruoja latvių etninė dauguma, kuri esą naudojasi proga taip pabrėžti savo atgautą suverenumą.
Rusakalbius ginanti politinė jėga „Santarvės centras“ nepateko į vyriausybę, tačiau rusų kalbos pripažinimo valstybine aktyvistai surinko 187 tūkst. (12 proc. rinkėjų) parašų ir pagal konstituciją įgijo teisę pateikti tokį įstatymą svarstyti parlamentui. Kadangi konstitucinių pataisų projektas numato keisti Konstitucijos 4 str., referendumas dėl jo bus surengtas nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą priimtų Seimas. Referendumas tikriausiai vyktų vasario 11 arba 18 dieną.
Tai, kad Latvijoje valstybinės kalbos klausimai sprendžiami konstituciniu būdu, nėra pats blogiausias variantas. Tačiau tai viena iš valstybingumo „erozijos“ apraiškų, kuri gali išplauti pagrindinės kalbos plėtrą šalyje, o drauge – ir vieną pagrindinių pamatų nepriklausomos valstybės vystymesi.
Lietuva gali tik tenkintis, kad jos tautinės mažumos yra pakančios Konstitucijai ir valstybingumui. Kol kas. Nors lenkų aktyvistai Vilniaus krašte vis dažniau suranda progų kaišioti pagalius į ratus, demografiniu pagrindu kylančių problemų mums pavyksta išvengti. Bet vėlgi – iš artimiausių kaimynų Rytuose ir Vakaruose ataidi raginimai jungtis į visokias posovietines sąjungas ar ginti neva engiamus tautiečius, ir tai rimtas perspėjimas mūsų valdžiai ir mums patiems: nepriklausomybę lengva prarasti, bet sunku ją atgauti. Istorija tai akivaizdžiai įrodo.
negi mes visai bejėgiai