V.Astas. Ar Vilnius dar mūsų?

Po paskutiniųjų Vilniaus savivaldybės rinkimų, kuriuose lenkų-rusų aljansas gavo penktadalį vietų savivaldybės taryboje ir įeina į valdančiąją koaliciją, šis klausimas ne toks jau juokingas. Bet šįkart kreipkime savo klausiantį žvilgsnį ne į sostinę, o į aplinkines žemes, į Vilniją, tiksliau, į pietrytinę jos dalį.

Seniai, o gal ir niekada per pastaruosius dvidešimt metų nebuvo tiek žiniasklaidos, visuomenės ir valdžios dėmesio pietryčių Lietuvai, lietuviams joje ir Lietuvos lenkams. Na, nebent tada, kai buvo skelbiamos autonomijos, kabinamos Lenkijos vėliavos ant savivaldybių. Dėmesį kreipti iš tiesų yra į ką. Ar anksčiau nebuvo? Buvo, kaip nebus, tačiau bent jau žiniasklaida, didžioji žiniasklaida, tylėjo kaip vandens į burną prisėmusi, nuolankiai lankstydamasi tariamam strateginiam partneriui. Panašiai elgėsi politinės partijos – nuo kairiųjų iki dešiniųjų, – tą patį darė ir valdžia. Veltui įvairios visuomeninės organizacijos, pradedant „Vilnijos“ draugija, Lietuvos sąjūdžiu ir kitomis bei pavieniai inteligentai metai iš metų savo raštais bei memorandumais mėgino pramušti tą tylos sieną, kilstelėti sunkų uždangalą ir parodyti visuomenei ir valdžiai, kokios bjaurastys, kokie pelėsiai ir išsigimimai dygsta, auga, veši ir klesti už jos. Ak, jei tai būtų leista anksčiau! Ak, jei valdžios būtų susigriebta! Kiek metų paleista niekais! Kiek prarasta jaunų žmonių – keliolika kartų! – kurie išauklėti taip, kad nemylės ir negins Lietuvos, greičiau atvirkščiai…

Tad kas gi dedasi Vilnijoje? Tiesą sakant, nieko labai nauja, tik kyštelėjo nagučius čia daug metų auginamas slibiniūkštis. Bet palikim metaforas… Trumpai tariant, pirma, Vilnijoje jau  keliolika metų įtvirtinta vienos nelojalios Lietuvai, priešiškos kitoms tautoms partijos – Lietuvos lenku rinkimų akcijos (LLRA) valdžia, labiau panaši į diktatūrą. O pačios partijos valdymą užgrobęs šeimyninis klanas. Antra, čia nuolat diskriminuojami visi nelenkai, nelenkiškos įstaigos, mokyklos, organizacijos, pažeidžiamos žmogaus teisės į mokslą (lietuviškų mokyklų nėra penkiasdešimtyje vietovių), į darbą, į teisingą atlyginimą. (Kur dairosi mūsų akylieji lygių galimybių kontrolieriai?) Trečia, valstybinėse mokyklose, kuriose vyksta mokymas ir ugdymas nevalstybine kalba, iškreipiama istorija ir geografija, o pilietinio ugdymo turinys skatina patriotizmą svetimai valstybei, savąją pateikiant kaip šių žemių neteisėtą valdytoją. Ketvirta, čia arba nevykdomi, arba pažeidinėjami įstatymai ir kiti teisės aktai, jei jie nepatinka LLRA. Centrinės valdžios, galima sakyti, čia nėra, čia sava tvarka, savos taisyklės ir savotiškas gyvenimas, kreipiamas viena aiškia vaga – į šio krašto sulenkinimą.

Kaip jie, tie lenkintojai, drįsta?! – nepatikės koks skaitytojas nuo Telšių ar Šakių. Ogi drįsta, nes už jų nugarų – didelė galybė. Tariamasis strateginis partneris gražiai mus apžaidė, suokdamas į ausį vylingas melodijas ir tuo pačiu metu paslapčiom tęsdamas Vilnijoje jau šimtmečiai tą pačią, unijinę, patikrintą lietuviškumo prarijimo politiką. Lietuvos lenkų rinkimų akcija, savivaldybių valdantieji bus maža pasakyti turėjo galingą globėją. Jei jau tiksliau įvardinti (o tai dabar atsiskleidė labai ryškiai), tos abi Lietuvos organizacijos, maitinamos Lietuvos mokesčių mokėtojų, vykdė Lenkijoje kuriamus planus, buvo Lenkijos įrankiai. Ir ne tik tos dvi – ir daugybė kitų, atskiriančių nuo Lietuvos piliečių, buriančių savam, ypatingam reikalui tik lenkus: mokytojus, gydytojus, mokslininkus, moksleivius, verslininkus, finansininkus. (Betrūksta tik karių!) Visa tai leido lenkams ir Lenkijai visiškai valdyti padėtį bent jau dvejose – Vilniaus ir Šalčininkų rajono teritorijose ir nubrėžtus planus sėkmingai įgyvendinti. Lenkinimo darbas vyko ir tebevyksta iš peties, aršiai, kietai.

Kas ne kas gali nustebti: o ką gi čia dar lenkinti, seniai tautybės nusistovėjusios.

Taigi, kad ne. Senieji lietuviai čia netvirti, išsikankinę, palūžę, baltarusiai, atsikėlę į kraštą daugiausia prie sovietų, be savo tautinio stuburo. Yra lenkų, prisimenančių, kad jų seneliai dar kalbėjo lietuviškai, štai ims dar ir atlietuvės, – negalima šito leisti! Visus, visus reikia perdaryti, permalti, perdažyti baltai raudonai ir tegul šoka krakoviaką!.. Solečnikai čia, panovie, senoji lenkų žemė. Mokyklos čia turį būti tik lenkiškos ir jokių bet, nes tuoj išlėksi iš darbo, negausi leidimo, pašalpos, bendrabučio, malkų, o į snukį – kaip mat. Va taip. Kietai. Kaip prie vaivados Bocianskio, vyskupo Jalbžykovskio, kaip prie sovietų, kaip visais laikais.

Na gerai, bus Vilnijoje lenkų daugiau ar mažiau, koks skirtumas, kas iš to? Ir kam Lenkijai stengtis prie 45 milijonų lenkų prisidurti dar porą šimtų tūkstančių? Kas jai iš to?

Prieš atsakydami, perskaitykime Kinijos kariuomenės laikraščio citatą. Šisai 1988 metais yra rašęs: „Ilga ir efektyvi kontrolė strateginio rajono, kuris yra už geografinių sienų, galiausiai veda prie jų perkėlimo“.

Štai kaip! Puiki strategija taikos metu taikiomis priemonėmis! Kas įgyja teritorijos kontrolę, tas ją ir užvaldo. Be abejo, tokia strategija nėra šių laikų kiniečių išradimas. Tai istorijos patvirtinta tiesa.

Lenkijoje, kuri iki šiol nepripažįsta Vilniaus krašto okupacijos prieškariu, vieša paslaptis yra tai, kad didelė dalis visuomenės tebesvajoja, kaip priglausti prie motinos Lenkijos „nasze Wilno“, tariamai atplėšta Molotovo- Ribentropo pakto, ir nebūtų nieko nuostabaus, kad atsiradus naujam Pilsudskiui, ta visuomenės dalis, kaip prieš 90 metų isteriškai klyktų: maršale, vesk mus į Vilnių. Beje, ne tik į Vilnių, ir į Baltarusiją, ir į Lvovą. 2011.10.07 Respublika citavo pasipiktinusio A. Lukašenkos žodžius iš jo spaudos konferencijos, kad Lenkijoje „yra didelių veikėjų, kurie karštai trokšta, kad jų šalies siena eitų netoli Minsko”, bet jis nesimušiąs su lenkais, nes tai slavų tauta.

Na, šiais laikais lenkai nesimuš ir su lietuviais, Europa to neleistų. O ir kam muštis? Gali įvykti taikus demokratiškas vietos gyventojų referendumas autonomijos klausimu. O paskui dar vienas – kokioje valstybėje tie vietiniai norėtų gyventi, prie ko šlietis, prie tėvynės Lietuvos ar prie motinos Lenkijos. Arba atsitiktų taip, kad po dvidešimties metų Europoje nebeliktų tvarkdario – Europos sąjungos, daug ko dar gali atsitikti… Prieš porą dešimčių metų tai, kas yra šiandien, irgi atrodė neįmanoma.

Todėl užsimerkti prieš grėsmes Lietuvos saugumui būtų trumparegiška ir pražūtinga. Lietuvai prarasti Vilniją ir Vilnių – tai prarasti viską. Be Vilniaus Lietuva neįmanoma.