Per lenkystę į Dangaus karalystę (Lenkinimas Vilnijoje)

Lenkinimo politika Vilnijoje : straipsniai ir dokumentai / sudarytojas Gintautas Šapoka. – Vilnius : Žaltvykslė [i.e. Žaltvykslės knygos] : Vilniaus skliautai, [2009] (Vilnius : „Arx Baltica“ spaudos namai). – 212, [2] p. – Tiražas [300] egz. – ISBN 978-9986-06-345-2.

XX amžiuje tarp dviejų kaimyninių tautų – lietuvių ir lenkų – buvo dažnai kontrfrontuota beveik visose gyvenimo srityse, pradedant kultūra, religija ir baigiant švietimu, ekonomika. O kiek dar būta karinių susidūrimų!

Susikūrus tautinėms lietuvių ir lenkų valstybėms, Lenkijos vadovai siekė ginklu sunaikinti Lietuvos valstybę. 1919 m. balandžio 19 d. Lenkijos kariuomenė pirmą kartą užėmė Vilnių ir prasidėjo karinis konfliktas. 1920 m. spalio 9 d. sulaužyta prieš dvi dienas pasirašyta Suvalkų sutartis ir Lenkija okupavo Vilnių 19 metų.

Per visą istoriją Vilniaus kraštą nutautinti bandyta daugybę kartų ir įvairiais būdais. Vilnijai labai pakenkė mūsų didikų, bajorų sulenkėjimas, prasidėjęs po Liublino unijos 1579 m., nepadėjo jai ir dvasininkų veiksmai. Vilniaus vyskupijos vadovybės politika buvo nesuvokiama, nes pagrindiniai jos principai buvo tokie: katalikų tikėjimas – lenkų tikėjimas, lietuvių kalba – pagonių kalba, Dievas jos nesupranta. O XX amžiuje svarbiausiu šio krašto nutautinimo įrankiu tapo mokykla.

1920–1939 m. lenkų okupacinė valdžia labai nuožmiai persekiojo lietuviškas mokyklas Vilnijoje: tiek joms, tiek mokinių tėvams krovė didžiules baudas, 1921 m. be ceremonijų į gatvę iš jos patalpų išmetė Vytauto Didžiojo gimnaziją, Subačiaus gatvės didžiąją lietuvių vaikų prieglaudą ir kitas Vilniuje, kišo į kalėjimus mokytojus ir pan. O 1936 m., matydama, kad kitaip lietuvių neįveiks, ji beveik visas lietuviškas mokyklas uždarė. Bet ir tada lietuviai nepasidavė: vietoj mokyklų kūrė skaityklas ir jose bandė mokyti vaikus lietuviškai, tęsė savo kilnų darbą, kol sulaukė 1939 m. rudens, kai bent dalis Vilnijos grįžo Lietuvai.

Kovoti už lietuvių kalbą Vilnijos bažnyčiose XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sekėsi sunkiai, nes jėgos buvo labai nelygios. Lenkintojų pusę palaikė ne tik sulenkėję vyresnio amžiaus, aukštesnes pareigas užimantys, didesnį autoritetą turintys kunigai klebonai, dekanai, Vilniaus vyskupijos vadovybė, bet ir sulenkinti parapijiečiai – kaip įprasta persimetėliams, jie buvo ypač aršūs lietuviškų pamaldų ir giesmių priešininkai. Lenkintojams aktyviai talkino vietos dvarininkai.

Net ir po baudžiavos panaikinimo jie išsaugojo ekonominę galybę, autoritetą tarp valstiečių, todėl parapijose diktavo savo valią. Pavyzdžiui, Butrimonių dvarininkė pažadėjo dovanoti bažnyčiai 30 dešimtinių žemės, jeigu joje bus nutrauktos pamaldos lietuvių kalba. Paberžėje finansuoti naujos bažnyčios statybą vietos dvarininkai sutiko tik su sąlyga, kad joje nevyks lietuviškos mišios ir pan.

Dvarininkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai meldžiasi lenkų pastatytose bažnyčiose, todėl laikyti mišias pagoniška lietuvių kalba jokiu būdu negalima. Maža to, ragindavo gyventojus, kad šie kunigus lietuvius skųstų valdžiai, šmeižė juos lenkų laikraščiuose ir t. t.

Lenkintojai ne tik trukdydavo lietuviškai giedoti, klausytis pamokslų, bet ir stumdydavo, mušdavo maldininkus, bažnyčiose keldavo kruvinas riaušes – tokių būta Rodūnėje, Rudnėje, Stakliškėse, Butrimonyse, Sužionyse, Mielagėnuose, Benekainiuose ir kitur. Argi galima griebtis smurto šventovėje, Dievo namuose, argi galima neleisti žmonėms melstis taip, kaip jie nori? – nelengvai tuo patikės šių dienų žmogus. Deja, tokių incidentų būdavo nemažai, o vyskupijos vadovybė į tai nereaguodavo, nesiimdavo nieko, kad smurtautojus sutramdytų.

Dėl konfliktų bažnyčiose Vilniaus vyskupystės vadovybė kaltino lietuvius kunigus, kuriuos tuojau pat iškeldavo į gudų gyvenamas parapijas, o jų vietoje paskirdavo lietuvių kalbos nemokančius dvasininkus, kurie tęsdavo polonizaciją.

Iki 1938 m. buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos, Lietuvių labdarybės draugija, Tautinis komitetas, Lietuvių mokslo bei „Ryto“, Šv. Kazimiero, Ūkio draugijos, Mokytojų sąjunga ir net Sporto sąjunga. Nuo 1935 m. lietuvių vaikai galėjo stoti į lietuvišką gimnaziją tik tuo atveju, jei leido policija.

Svarbų vaidmenį lietuvių ir lenkų santykiuose XX a. vaidino Bažnyčia. Iš praeities žinomas posakis: „Būti geru kataliku gali tik geras lenkas, o geru lenku – geras katalikas.“ Gera lenkystė, lenkų kunigų manymu, yra kelionė į Dievo karalystę. Šias kalbas skleidė ne tik eiliniai kaimo katalikai ar kunigai, bet ir vyskupai, kiti aukšti Katalikų bažnyčios hierarchai. Ypač aršus lenkintojas buvo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jalbžykovskis (1876–1955, jam 1926 m. tapus Vilniaus arkivyskupu buvo varžomos lietuvių katalikų teisės, į bažnyčias neįleidžiamos lietuviškos pamaldos, naikinami lietuviški užrašai bažnyčiose ir kt.), veikęs išvien su vietine lenkų valdžia.

Lietuvoje šen bei ten ir dabar lietuviškų mokyklų mokiniai negali tikėjimo sakramentų priimti lietuvių kalba, kai kurie kunigai skatina moksleivius poterius kalbėti bei giesmes giedoti tiktai lenkiškai. Įdomu, ką tai reiškia – ar kad Dievas ir XXI a. nesupranta lietuviškai?

V. Martinkėnas rašo: „1972 metais Gudelių kaime (2,5 km į vakarus nuo Viršuliškių) pamaldi senutė Javorska (tikr. Jovarienė) niekaip netikėjo, kad yra katalikų prancūsų, vokiečių, ispanų ir kt., kurie poteriauja ne lenkų, bet savo kalba. Tai tokių fenomenų paliko ilgametė lenkinimo per bažnyčią politika“.

Daug aistrų kelia Armijos Krajovos (toliau – AK) vertinimas Lietuvoje. Lenkijoje ji liaupsinama, bet nepamirškime, kad Lietuvoje šie kariniai daliniai siekė dviejų tikslų: 1) vėl atplėšti Vilnių ir Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Lenkijos; 2) „išvalyti“ lietuvius iš to krašto, t. y. fiziškai juos išnaikinti. AK Rytų Lietuvoje išžudė 1000 lietuvių, daug krito ir kitų tautybių žmonių nuo jų rankų. Juk AK daliniai Lietuvoje ir Gudijoje ne tik kovojo su vokiečiais – neretai su jais ir bendradarbiavo, iš jų gaudavo ginklų, maisto. AK Lietuvoje daugiausiai kovojo su Lietuvos vietinės rinktinės kariais ir lietuviška administracija Rytų Lietuvoje.

Pristatomoje knygoje skaitytojai susipažins su šiais paminėtais ir kitais įvykiais, bet čia pat reikia pabrėžti, kad tai jokiu būdu nėra nukreipta prieš mūsų kaimynę lenkų tautą. Dauguma šių straipsnių jau skelbta spaudoje, kiti publikuojami pirmą kartą.

Medžiaga apie „Bažnytinę padėtį Vilniaus krašte dokumentų šviesoje“ buvo parengta išleisti 1930 m., bet šį leidinį konfiskavo okupacinė lenkų valdžia.

Manau, kad didelio susidomėjimo turėtų sulaukti trys pedagogo, istoriko, enciklopedininko Vinco Martinkėno (1907–1997) straipsniai („Per lenkystę į dangaus karalystę“, „Lietuvių lenkinimo metodai Vilniaus krašte 1920–1939 metais“, „Kas esu?“), Lietuvoje skelbiami pirmą kartą. Jie gauti iš Mokslų akademijos bibliotekos fondų.

Skaitytojų dėmesį turėtų patraukti dailės istoriko, muziejininko Vlado Drėmos (1910–1995) publikacija „Lenkų šovinizmas bolševikų priedangoje“. Joje aprašyti 1940–1941 m. įvykiai Vilniuje, kai sovietų okupacinėms struktūroms lenkai skundė lietuvių mokytojus, kultūros darbuotojus.

Gal skaitytojams pasirodys įdomūs ir sovietų tautinės politikos Vilniaus krašte faktai. Pirmiausia publikuojama Atgimimo metais spausdinta medžiaga apie 1950 m. vykusį LKP(b) CK plenumą lenkų klausimu. Jame Vladas Niunka kalbėjo: „negali būti jokios baimės, kad bus perlenkimų, kad baltarusius, lietuvius priversime mokytis lenkų kalba“. Nutarimo paskutiniu punktu pasmerkti „draugo Gedvilo ir draugo Paleckio pasisakymai, kad Vilniaus srities gyventojus sudaro sulenkėję lietuviai ir sulenkėję baltarusiai, kurių nacionalinė savimonė neišvystyta“. Ši publikacija rodo partinės mūsų valdžios bejėgiškumą prieš Maskvos primetamą rusinimo ir lenkinimo planą Rytų Lietuvai, kai vietoje lietuviškų mokyklų buvo įsteigtos 367 lenkiškos mokyklos, net ten, kur visai jokių lenkų nebuvo. Taip lietuviškų mokyklų šiame regione beveik nebeliko, ištisa gyventojų karta buvo sulenkinta, žinoma, kaip ir vėlesnės. Tai buvo didžiulis nuostolis mūsų tautai, skriauda tūkstančiams vaikų, tapusių politinių žaidimų aukomis.

Nedaug ką šitame kontekste galėjo pakeisti ir intelektualų norai sustabdyti šio regiono lenkinimą 1956 metais. Tai rodo rašytojų Antano Žukausko- A. Vienuolio kalba LTSR AT, Antano Venclovos laiškas Antanui Sniečkui bei 11 Lietuvos inteligentų laiškas Motiejui Šumauskui, kuriame klausė, „kodėl nelenkiškai namie kalbantiems per prievartą brukama mokyklose lenkų kalba, kitaip sakant, kodėl Vilniaus krašte, Lietuvos TSR teritorijoje vykdomas priaugančios kartos lenkinimas“. Matyt, visa tai padėjo šiek tiek pristabdyti Vilnijos polonizaciją per mokyklas.

Įdomi 1957 m. surašyta ataskaita apie ekspediciją Dzūkijoje, po Vilniaus ir Šalčininkų rajonus. „Ekspediciją sustabdė [Šalčininkų] rajono prokuroras. Jis šiurkščiai elgėsi su grupe, vadovu mokytoju A. Ivanausku, reikalavo dokumentų, grasino „visus pasodinsiąs“.

1995 m. „Lietuvos aidas“ išspausdino LRS nario, Nepriklausomybės Akto signataro Juozo Dringelio (g. 1935 m.) straipsnį „Bernardinų bažnyčios paslaptis“. Remontuojant bažnyčią buvo rastas AK Vilniaus apygardos archyvas. Iš pateiktų dokumentų ryškėja, kad be kitų klausimų, buvo sprendžiama, kaip dvi lietuvių ir lenkų tautos turės sugyventi po karo. Siūlyta Kauną su apylinkėmis įjungti į Lenkijos sudėtį, kad Laikinoji Lietuvos sostinė atgautų lenkišką savo charakterį. AK reikalavo Lietuvą pripažinti „kariaujančia šalimi ir neginčijamai reikalauti ją okupuoti“. Ir tai vyko po to, kai Lietuva humaniškai elgėsi su Lenkijos kariais, kai jie buvo internuoti Lietuvoje 1939 m.! Jau buvo sudarinėjami baustinų žmonių sąrašai. Į vieną sąrašą įtraukti 752 asmenys, iš jų 160 pakeitę tautybę (iš jų 109 į lietuvių). Vadinasi, lenkų okupacijos metais buvo galima lenkinti žmones, o kai koks sulenkėjęs asmuo atsilietuvindavo, jo laukdavo aukščiausia bausmė. Yra ir daugiau akibrokštų.

Seiniškio Algirdo Nevulio (g. 1944 m.) straipsnyje „Seinų lietuvių kova dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje po II pasaulinio karo“, teigiama, jog ir Liaudies Lenkijos Respublikoje darytas spaudimas, kad Dievo žodis būtų skelbiamas tik lenkiškai. Tik pačiame LLR saulėlydyje 1983 m. lietuviams pavyko gauti teisę bažnyčioje klausyti šv. Mišių lietuviškai. Iš vis stebina keistas Lenkijos nusistatymas tautinių mažumų atžvilgiu. Daugelis galbūt nežino, kad po karo pirmasis LLR dekretas buvo vokiečių kalbos vartojimo uždraudimas (o jų Lenkijoje iš viso buvo 7 milijonai).

Daugelis lietuvių abejoja, ar galima dabartinę Lenkiją laikyti strateginiu Lietuvos partneriu. Per 20 metų neįgyvendinti svarbiausi energetikos ir infrastruktūros projektai. Nesiliauja priekaištai dėl tautinių mažumų (lenkų) skriaudimo Lietuvoje. Eskaluojamas tautinių mažumų vardų ir pavardžių rašymo pasuose, gatvių pavadinimų rašymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose reikalas. Lenkijos Seimo komitetuose svarstomos Lietuvos švietimo įstatymo nuostatos, lyg Vilnius ir Vilniaus kraštas vis dar priklausytų Lenkijai.

Apie visa tai ir kitus neminėtus įvykius, ilgus amžius Vilniaus krašte vykdytą polonizacijos politiką, istorijos veikėjų ir herojų (knygos gale yra jų biogramos) veiklą išsamiai pasakojama Gintauto Šapokos sudarytame straipsnių ir dokumentų rinkinyje* „Lenkinimo politika Vilnijoje“, kuris pasirodė 2010 m. pradžioje. Gaila, kad knygos tiražas vos 300 egz. (ją po vieną egz. turi tik septynios bibliotekos Lietuvoje!), o būtų tikslinga išleisti ją kelių dešimčių tūkstančių tiražu (gal net ir lenkų k.) ir nemokamai aprūpinti visas Lietuvos bibliotekas, mokyklas ir pan., nes retas Lietuvoje žino apie tragišką Vilniaus krašto lietuvių likimą anuo metu ir dabar. Tai turėtų būti parankine faktų knyga Lietuvos politikams, kurie sprendžia ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos klausimus su kaimynine Lenkija. Tik istorijos žinojimas ir teisingas ankstesnių laikų įvykių vertinimas gali užtikrinti abipusius darnius santykius dabar ir ateityje.

Turinys:

Pratarmė Gintautas Šapoka / 7
Bažnytinė padėtis Vilniaus krašte dokumentų šviesoje / 15
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jalbžykovskis lietuvių akimis Gintautas Šapoka / 45
„Per lenkystę į dangaus karalystę“ Vincas Martinkėnas /ištraukos is atsiminimų / 55
Lietuvių lenkinimo metodai Vilniaus krašte 1920–1939 metais Vincas Martinkėnas / 98
Kas esu? Vincas Martinkėnas /103
Lenkų šovinizmas bolševikų priedangoje Vladas Drėma / 123
Bernardinų bažnyčios paslaptis Juozas Dringelis /133
1950 metų LKP(b) CK biuro posėdis Lietuvos lenkų klausimu (stenograma) / 171
Antano Vienuolio kalba kalba 1956 metų lapkričio 29 dienos LTSR AT IV šaukimo IV sesijoje / 184
1956 metų rūpesčiai dėl lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte / 188
1956 metų Antano Venclovos laiškas Antanui Sniečkui / 196
Preliminari ataskaita apie 1957 metų rugpjūčio mėnesio etnografinę ekspediciją Dzūkijoje / 199
Seinų lietuvių kova dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje po II pasaulinio karo Algirdas Nevulis / 205
Biogramos / 209

Knygos sudarytojas Gintautas Šapoka (g. 1948 m.) yra garsiojo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos, „Lietuvos istorijos“ autoriaus ir redaktoriaus, giminaitis – pusbrolio sūnus. Jis, baigęs žemės ūkio ekonomikos mokslus, daug metų dirbo ekonomistu. Pastaruosius 15 metų ūkininkavo. Dabar pensininkas. Istorikas mėgėjas išleido dvi knygutes: „Mūsų giminė“ (2005) ir „Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija“ (2006). Jis surado 405 A. Šapokos publikacijas, kurias perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.

G. Šapoka rašo: „Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų susidaryti nuomonę apie dviejų kaimyninių tautų santykius, ir linkėčiau tų santykių lygiateisiškumo, geresnio istorijos pažinimo“.

Galima tik pridėti, kad didžiarusiškasis agresyvusis carinis ir sovietinis šovinizmas bei fanatiškoji šovinistinė lenkiškoji katalikybė buvo didžiausi lietuvybės naikintojai Vilniaus krašte.