Bronislovas Genzelis, www.alkas.lt
Prieš 20 metų tuometinio Lenkijos premjero Tadeušo Mazoveckio (Tadeusz Mazowiecki) iniciatyva Krokuvoje buvo įkurtas Tarptautinis kultūros tyrimo centras, tyrinėjantis Rytų ir Vidurio Europos tautų kultūras. Šių metų gegužės 27-ąją centras, švęsdamas veiklos 20-metį, lenkų ir anglų kalbomis išleido savo darbą reprezentuojantį stambų veikalą ir surengė apskritojo stalo diskusiją. Joje dalyvavo dauguma knygos autorių. Šį kartą jų diapazonas buvo labai platus: 50 svečių nuo Lietuvos iki Kinijos. Man, kaip vienam autorių, drauge su čekais, slovakais, vokiečiais, rumunais, prancūzais irgi teko garbė dalyvauti šiame renginyje.
Pradėdamas diskusiją centro direktorius prof. Jacekas Purchla papasakojo apie problemas, su kuriomis susidūrė centras.Viena jų: Sovietų Sąjungos bandymas sutrukdyti Lietuvos delegacijai atvykti į pirmuosius centro renginius (SSRS kultūros ministras asmeniškai skambino ir reikalavo neleisti man kalbėti posėdyje). Pasak profesoriaus, šiandien tai skamba kaip anekdotas, tačiau tada atrodė kitaip. Buvo labai malonu susitikti su senais pažįstamais iš „Solidarumo“.
Prie apskritojo stalo vykęs pokalbis ypač aktualus šiandienos Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekste. Manyčiau, prezidentė Dalia Grybauskaitė teisi sakydama, kad turime ne pasiduoti atskirų politikų insinuacijoms, o mąstyti apie ateitį. Šią koncepciją per diskusiją plėtojo Austrijos politikas, buvęs vicekancleris (1991-1995 metais) Echardas Busekas ir kiti disputantai. Visi apskritojo stato dalyviai adekvačiai suprato tautinę tapatybę, savastį. Todėl neleistina vienai valstybei nurodinėti, kaip mokyti jos mokyklose.
Neaptarinėsiu, ką kuris dalyvis pasakė. Svarbi pati pokalbio dvasia, noras suprasti opias problemas. Be abejo, dėmesio centre buvo Pietryčių ir Vidurio Europos tautų kultūrų savasties ir identiteto išlikimas šiame globaliame amžiuje.
Nors daugelis kalbėjusiųjų vienaip ar kitaip yra dalyvavę (ar dalyvauja) politikoje, jie pripažino, kad niekas kitas kaip politikas, vaikydamasis rinkėjų balsų ir jiems pataikaudamas, taip nepakenkia santykiams su kaimynais. Per diskusiją buvo paklausta, kaip lenkai jaustųsi, jeigu vokiečiai jų krašte steigtų autonomiją. Šiuo aspektu vertinti ir siekiai primesti savo rašybą ar miestų pavadinimus kitiems.
Susirinkusieji nekonkretizavo santykių tarp atskirų tautų ar valstybių, neaptarė ir kylančių problemų, santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, kaip ir tarp kitų kaimynų. Buvo apsiribota mano straipsnio knygoje išspausdinimu (jame išdėsčiau idėjas, kurias ne kartą esu pareiškęs ir „Lietuvos žiniose“). Niekas man neoponavo.
Per kelias savo viešnagės Krokuvoje dienas įsitikinau, kad dominuoja ne ministro Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) ar kitų lenkų imperialistų pozicijos, nors jos ir plačiai skamba. Ypač malonu prisiminti T.Mazovieckį (T.Mazowiecki) ir jo laikyseną kritiniu Lietuvai metu (dabar jis yra Lenkijos prezidento patarėjas). Kalbėdami apie kai kurių užsienio šalių ideologų norą pagal savo pageidavimus vertinti mūsų istoriją, turime matyti tą įtaką, kurią daro kai kurie mūsų naujieji „istorikai“, bandantys suformuoti negatyvų požiūrį į savo tautos praeitį ir taip atkreipti dėmesį į savo egzistenciją. Šios nuotaikos smelkiasi ir į Lietuvos nacionalinio transliuotojo laidas. Neteko girdėti, kad mūsų kaimynai turėtų panašių istorikų, kurių pagrindinis tikslas – nacionalizmo apraiškų savo tautoje paieškos.
Kiekviena tauta gyva visų pirma savo kultūra. Paprastai vyriausybės ja rūpinasi, remia knygų leidybą, suvokia, kad tai – valstybės reikalas. Tačiau mūsų Vyriausybė mąsto kitaip: ji žiūri į kultūrą komersanto akimis. Dėl to Lietuvoje yra didžiausi PVM, taikomi knygoms, spaudai… Spausdintas žodis tampa prabangos dalyku (Lenkijoje knygos kelis kartus pigesnės negu pas mus), o ne būtina tautos gyvasties dalimi. Jeigu tauta atsisako savasties, ji tampa lengvu grobiu bet kam, o Lietuvoje toks požiūris į savo praeitį maitina įvairias lenkų nacionalistines organizacijas.
Jeigu Vyriausybė ir toliau į tautos praeitį žiūrės Alfredo Bumblausko, Neringos Putinaitės, Šarūno Liekio, Nerijaus Šepečio ir panašių veikėjų akimis, nieko kito nebeliks, tik laukti kitos Vyriausybės, nors ir neaišku, kokia ji bus. Gerinti santykius su Lenkija ne vien mūsų Užsienio reikalų ministerijos problema (kol kas ji dar atstovauja Lietuvos interesams), o pačios visuomenės. Negalime tapatinti visos Lenkijos visuomenės su kai kuriais dabartiniais jos politikais, kaip ir Lietuvos lenkų – su Voldemaru Tomaševskiu. Aiškinkimės, kas maitina panašią pasaulėžiūrą.
Tarp Lenkijos kultūros žmonių yra nemažai asmenybių, mąstančių kaip mes: suprantančių, kad imperializmo laikai – praeitis, kad viena tauta negali primesti savo norų kitai, kad R.Sikorskio politika pražūtinga ir pačiai Lenkijai. Krokuvoje surengta diskusija aiškiai byloja apie tai.
Politikai ateina ir nueina. Kultūrinės vertybės lieka. Galima atsiriboti nuo politikų, bet ne nuo kultūros. Todėl kultūriniai kontaktai – ilgalaikiai. Sutarėme su prof. J.Purchla bendradarbiauti. Kaip? Tai tema, verta rimto pokalbio ir platesnės auditorijos.
Šis rašinys yra paskelbtas ir dienraštyje „Lietuvos žinios“
“Politikai ateina ir nueina. Kultūrinės vertybės lieka. Galima atsiriboti nuo politikų, bet ne nuo kultūros”
Reikia duoti po šiuo sakiniu pasirašyti Kubiliui.
Ne Tamstos, dzūkeli, patarimų Kubilius klausosi. Kultūros, tautiškumo ir lietuvybės klausimais jam patarinėja toks Okynčičius. Dyyydelis žinovas ir intelektualas.