www.alkas.lt
GYVENOME, GYVENAME IR GYVENSIME KARTU
Atviras laiškas minint Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Kaczynskio mirties metines
Su deginančiu rūpesčiu ir liūdesiu regime, kaip Lietuvoje kasdien naikinami ir niekinami krikščioniškosios Europos civilizacijos želmenys: išminties ir pakantumo, nuolankumo ir artimo meilės dorybės. Prieš keletą metų sunku būtų buvę netgi patikėti, kad liguistos sąmokslo teorijos, nepamatuoti ar netgi sąmoningai klaidinantys ar kiršinantys teiginiai, kurių šiandien gausu kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, gali tapti valstybių politikos dėmesio objektu ar jų santykius lemiančiu veiksniu. Nerimą kelia vis augantis visuomenės radikalėjimas ir susiskaldymas, pseudopatriotizmo apraiškos, regėtos Kovo 11-osios eitynėse.
Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į „prarastuosius amžius”, iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais.
XXI-ojo amžiaus slenkstį pasiekėme, regis, įveikę praeities vaidus ir išsaugoję dviejų krikščioniškų, laisvę mylinčių tautų bendrystę. Dabar turime dėti visas pastangas, kad ta taika ir bendrystė būtų išsaugota. Siekti taikos mus įpareigoja mūsų bendras tikėjimas – dabar kaip niekad dera prisiminti Apaštalą, kalbėjusį, kad Bažnyčios ir tikėjimo akyse „nėra nei graiko, nei žydo”.
Lenkų kilmės, lenkais save laikantys Lietuvos piliečiai yra Lietuvos visuomenės ir valstybės dalis. Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu su jais. Radikalizmas nepadės rasti bendros kalbos ir jungtis į bendros valstybės kūrimą, greičiau atvirkščiai – ugdo įtarumą ir priešiškumą, atitolina santarvės galimybę.
Raginame įveikti politines prieštaras, gesinti dažnai trumpalaikių politinių siekių kurstomą susipriešinimo ugnį, ieškoti sutarimo su Lietuvos lenkais kaip su vienos valstybės piliečiais, trokštančiais, kaip ir visi, taikoje ir ramybėje kurti savo gyvenimus, savo ir savo vaikų gerovę šioje žemėje.
Mūsų gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos brandumo ir europietiškumo matas. Mes, kaip didesnioji bendruomenė, turime pareigą pirmi ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą, kuris nebus lengvas ir pareikalaus daug pastangų. Siekti santarvės mus primygtinai ragina artėjanti Prisikėlimo šventė – nes kaip galėsime švęsti Velykas pirma nesusitaikę su broliais?
Vilnius, 2011 m. balandžio 10 d.
Antanas Gailius
Doc. Irena Vaišvilaitė
Prof. Alvydas Jokubaitis
Doc. Paulius V. Subačius
Prof. Danutė Gailienė
Kun. Julius Sasnauskas OFM
Prof. Rimvydas Petrauskas
Kaip susitaikyt su”broliu”kai jam kuo daugiau leidi,tuo jis labiau rėkia.SUŠILDĖM GYVATĘ UŽANTYJE.Mano nuomonė paprasta,turim VALSTYBĘ,KONSTITUCIJĄ,ESAM NATO,ES ir baikim nuolaidžiaut šiems “nesusipratusiems”,visi gi žinom kokie iš jų lenkai-TAI SUSLAVĖJA LIETUVIAI-BALTAI.O kaip jie tai gali suprast,ogi mokydamiesi,MOKYDAMIESI…TAI IR MOKYKIM IR KUO DAUGIAU…
Labiausiai mane nustebino Sasnauskas. nesitikėjau. Gailius apgailėtinas. Jis daug prisidėjo, kad būtų išniekinti Pilėnai. Subačius, žinoma, elgiasi kaip tikras komjaunuolis. Visi jūs jau paženklinti gėdos ženku, švelniai sakant.
kodėl taip kukliai, gal geriau iš karto užpakalyn vyriausio brolio.Ko smulkintis,jei negali be muilo gyventi.
Avinistinių žydkrikščion. čionybės klūpalų mentalitetinis poreikis – gėdingai klūpoti, importiniais švenraščiais raginant ir kitus, – pritrenkia savaime.
Pilietiškumo principų amorfiškumas kritinėje būtinybėje – nykstančiai LT tautai išlikti – tai būtent prakeiktos chritianizacijos palikimas, kuris nuo amžių klūpavinams dulkinamas.
Kiek gali prakeikta ta …čionybė tęstis ?
– Tol, kol ČIA gaivaluos šieji:
Antanas Gailius
Doc. Irena Vaišvilaitė
Prof. Alvydas Jokubaitis
Doc. Paulius V. Subačius
Prof. Danutė Gailienė
Kun. Julius Sasnauskas OFM
Prof. Rimvydas Petrauskas
…ir kiti juodaskvernių klūpavinai.
Pasitaisau klaidą:
ne CHRITIANIZACIJOS, o CHRISTIANIZACIJOS palikimas.
Žodžiu, šiknalindis tęsiasi. Dar ir su klaidom “Prezidento Lecho KaczyDskio”
Kas pirmasis tapo radikalu ir nekrikščioniu? Ar ne V.Tomaševskis skelbiantis melą apie Lietuvą Europoje ir ugdantis nesantaiką tarp Lietuvos piliečių.Ar ne Lenkija laikanti save krikščioniška šalimi ir buvusi “istorinė sesė” turėtų ginti Lietuvos valstybę, lygiateisę ES narę, tačiau jos ministras Sikorskis skleidžia provokacinius pareiškimus Briuselyje apie Lietuvą.
Apgailėtini intelektualai, jūs esate ne tik, kad ne krikščionys, bet ir bedvasiai prisitaikėliai, neatskiriantys tiesos nuo melo. Jei Lenkijos, 10 kartų didesnės už Lietuvą, tikslai būtų krikščioniški, tai ji gintų savo istorinę sesę, kaip gynė Šv. Tėvas Jonas Paulius II, atvykęs į Lietuvą 1993m.
Tai jau pradėjot kitataučių pavardes rašyti ne valstybine kalba? Jūs, Wilno gyventojai from Litwo?
Žydkrikščioniškai gudrus ne tėvas Jonas Paulius II gynė Lietuvą – kad ją klastingai vėliau pri(si)glausti.
Kaip “tėvas” gali glausti “sesę”?
CHA
geras laiškas,tik reikia kai ką pataisyti- išversti į lenkų k. ir nusiųsti Varšuvon, kad jų prezidentas perskaitytų, ir kitąkart į Vilnių atvyktų ne iš Maišiagalos…
Kažkodėl lietuviams rūpi kaip švęs nesusitaikę, o lenkai, laikantys savo didžių didžiausiais krikščionimis, dėl to nė kiek nesijaudina. Jie ramiai ir pridergę “broliams” pašvęs, paskui prisiliuobs iki žemės graibstymo, paskui gaus išrišimą ir nesuks sau galvos. Šios krikščionybės esmių esmės musiškiai neišmoko.
(turiu lenkų kraujo, jeigu ką)
Romualdas Ozolas. Kas su kuo ir dėl ko turėtų susitaikyti?
2011-04-14
Atviras laiškas pasirašiusiems kreipimąsi „Kaip galėsime švęsti Velykas pirma nesusitaikę su broliais?“
Su kankinančiu gėdos ir pasibjaurėjimo jausmu matome, kaip Lietuvoje diena iš dienos išduodami ir parduodami lietuvių kultūros ir civilizacijos pamatai ir principai – sąžinė, ištikimybė, žodžio ir veiksmo vienybė, pasiaukojimas ir atsakomybė.
Kas buvo padaryta didaus, buvo nuveikta laikantis šių dorybių. Būtent jos apgynė Lietuvą ir lietuvius, formavo istorinį Europos veidą.
Apie kokią Europos civilizaciją kalbate, tapatindami ją su išminties ir pakantumo, nuolankumo ir artimo meilės dorybėmis, intelektualais save laikantieji? Kada ir kur Europa jomis vadovavosi? Jos Europos vardu lietuviams buvo brukamos Lenkijos katalikų bažnyčios, klasta ir agresyvumu palenkiančios politinę didžiūniją.
Nelaimingoji mūsų tautos istorija per egoistinės sanglaudos su lenkų karalyste laikotarpį nėra „prarastieji amžiai“ – tai viso labo lietuvių didžiūnijos nutautinimo ir nutautėjimo metas, kurio esmės jūs nenorite pripažinti gal kaip tik dėl to, kad savo raginimais taikytis su mūsų valstybę niekinančiais ir naikinančiais „broliais“ jūs siūlote pratęsti ir šiais laikais.
Kas šmeižia ir niekina mūsų istorijos kelią nuo antikos iki naujausių laikų? Negi jums reikia priminti lietuvių vaidmens Žalgirio mūšyje bylą, kuri prasidėjo su Dlugošu ir tęsiasi iki šių dienų?
Kodėl Lenkijos 1791 metų konstitucija ir šiandien slepiama po Gegužės 3-iosios konstitucijos vardu?
Kas 1989 metais kūrė raudonąją autonomiją Vilniaus krašte, o 1990 m. kovo 11-ąją nebalsavo už Lietuvos valstybės atkūrimą?
Ką reiškia Lietuvos piliečiams išduodamos Lenko kortos įsipareigojimas būti ištikimais Lenkijos valstybei – eilinę niekingą klastą ar šiuolaikinį Liublino unijos variantą?
Kodėl jūs niekinate Kovo 11-osios eitynes, o nė žodžiu niekada neužsimenate apie Armijos krajovos veteranų ir jų įpėdinių debošus kur nors Vilnijoje arba prieš porą trejetą metų iš Lenkijos atvežto gaivalo manifestacijas Vilniuje?
Galima tik stebėtis, ką vapa rinkimų į savivaldybes rezultatų supančioti mūsų politikai, girdėdami vieno Lietuvos europarlamentaro išpuolius prieš Lietuvos valstybę, jos Konstituciją ir tautinį lietuvių orumą.
Tačiau jums, intelektualais save vadinantiems, dėl valdžios gramų ar kilogramų derėtis nereikia! Jūs tarsi ir laisvi žmonės! Tai kas jus ragina ar skatina rašyti servilistinius laiškelius, pridengtus blyškiais „krikščioniškosios civilizacijos želmenėliais“? Anų laikų jėzuitines tradicijas Lietuvoje pratęsti norintieji? Lietuviškoji naivybė? Ar tiesiog baimė vis stiprėjant visokiausio pobūdžio spaudimams, grasinantiems Lietuvą vėl paversti draudimų kultūros totalybe? Tai jūs laikote intelektualų priederme?
Kelias iš šiandien Lietuvai primestos situacijos yra. Jis vienintelis: atimti iš Lietuvą paniekinusio, apšmeižusio ir jos Konstitucijai nusižengusio lenkų tautybės Lietuvos piliečio jo lietuviškąją pilietybę ir su lenkų bendruomene Lietuvoje pradėti kalbas Lietuvos įstatymų kalba, o su Lenkija – normalų jau esančių susitarimų ir įsipareigojimų abipusį vykdymą. Kaip lygių partnerių, o ne vasalų, kurie turėtų atsiprašyti dėl to, kad jie buvo įžeisti.
2011 m. balandžio 12 d.
Romualdas Ozolas
Nepriklausomybės Akto signataras
Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas
Algirdas Patackas. Kas jus ištiko? (atvirai į atvirą intelektualų laišką dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių)
Algirdas Patackas
2011-04-12 12:39
Grupė intelektualų – Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis, doc. Paulius V.Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, prof. Rimvydas Petrauskas – paskelbė atvirą laišką apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, pavadintą „Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“.
Pasirašyti buvo siūloma ir man – gavau Seimo nario Manto Adomėno, kuris, kaip supratau, buvo vienas iš akcijos iniciatorių, laišką.
Dar nematęs teksto, sutikau prisidėti prie šios pastangos, nes esu, kaip ir laiško autoriai, tos nuomonės, kad konfrontacija tarp dviejų artimų katalikiškų tautų niekur neveda ir gali prišaukti nelaimę, kokia buvo ištikusi jas XVIII a. pabaigoje – valstybingumo praradimo; esu ta tema parašęs straipsnį („Lietuva – Lenkija, arba atgal į ateitį“, paskelbtą lrytas.lt).
Tačiau gavęs tekstą apstulbau – šalia priimtinų teiginių apie santarvės būtinybę, ypač artėjant krikščioniškajai Prisikėlimo šventei, apie bendras kovas su likiminiais priešais, radau ir tokią pastraipą: „Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į “prarastuosius amžius”, iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais.“
Savaime aišku, apie parašą po šituo negalėjo būti ir kalbos. Vis dėlto, nenorėdamas žlugdyti akcijos, pateikiau kitą redakciją ir mandagiai parašiau Mantui: „Niekaip negaliu prieškarinės „šapokiškos“ linijos laikyti šovinistine ir šmeižikiška – tiesiog tuo metu ji buvo natūraliai tautos esminės dalies pasirinkta ir visiškai save pateisino. Kitas dalykas – naujieji laikai.
Taip pat negaliu vienareikšmiškai vertinti Kovo 11-sios eitynių kaip pseudopatriotinių – pats, kai tik jos prasidėjo nepriimtina forma, bandžiau jas sulaikyti, tačiau dabar jos jau iš vidaus pakankamai kontroliuojamos ir pagaliau nebesustabdomos. Negaliu stovėti vienoje gretoje su Paleckiu ir Zurofu. Pasirašyti galėčiau – esu už santarvę – jei būtų atsižvelgta į pastabas. Tada išsiplėstų pasirašiusių ratas. Tekstas pernelyg individualus, „gailiškas“. Antraip liksite grupele, tebegiedančia 1990-2000 m. bumblauskišką giesmę, kuri gal tiko kurį laiką, bet padėtis juk jau pasikeitė – argi nejuntate?“
Tačiau kai telefoninio pokalbio metu suvokiau, jog pataisa nebus priimta, mandagybės baigėsi: „Kas jūs tokie, kad galite apšaukti šovinistais tuos 2000 pilkasermėgių kaimo vaikinų, kurie padėjo galvas už Nepriklausomybę? Šito nebūtų drįsęs ir paskutinis pilsudskininkas. Suniekinti tas visos tautos pastangas, tą priesaiką „Mes be Vilniaus nenurimsim…“.
Tai nebuvo vien tautininkiška politika – mano tėvas sėdėjo A.Smetonos kalėjime už savo katalikiškas pažiūras, bet jis niekada nė vienu žodžiu nepasisakė prieš to meto valstybės politiką dėl Vilniaus, nes tai buvo visos tautos viltis ir siekinys. Argi nesuvokiate, kad lenkams Vilnius buvo tik vienas iš daugelio jų „kresų“, o Lietuvai tai buvo klausimas žūti ar būti?
Kad Lietuvos istorija po Liublino unijos buvo ėjimas į duobę, iš kurios tik per Dievo stebuklą buvo išsigelbėta? Kad jūsų hymansai grėsė galutiniu kalbos praradimu, o tuo pačiu ir mentaline mirtimi?
Iš kur šitas kumečio kompleksas, šitas serviliškumas, juk rodos nebesate pirma karta nuo žagrės? Ir ar suvokiate, kad einate prieš tautą, kuri gali jus nušluoti su visais jūsų intelektais…“
Tai tiek šįkart broliams intelektualams – be „przepraszem“.