A.Zolubas. Ką reiškia tautybę stumti į pilietybės šešėlį

Algimantas Zolubas, www.slaptai.lt

Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę.

Neseniai, iš reikalo įvardyti valstybėje gyvenančius ir Lietuvos pilietybę turinčius kitų tautybių žmones, sugalvotas ir jau vartojamas terminas pilietinė tauta.

Šis terminas demokratijos mechanizmui yra tinkamas ir nesunkiai apibrėžiamas: pilietinė tauta – konkrečios valstybės pilietinė visuomenė. Tačiau nei mūsų Konstitucijoje, nei kituose normatyviniuose dokumentuose terminas nėra įteisintas, todėl dėl jo esmės ir vartosenos keliamos abejonės ir net įtarimas, kad tautybė prilyginama pilietybei, o tokiu atveju tautybė tarsi ir nebevertinama.

Kai ką, sekdami kitų demokratinių valstybių pavyzdžiu, jau ir esame padarę: Lietuvos Respublikos piliečio pase tautybė nebežymima. Kosmopolitų skatinami einame dar toliau: švenčių proga vangiai keliame Trispalvę, dėl menkaverčio mokymo kalbame lietuviška puskalbe, nebedainuojame lietuviškų dainų, tautinius rūbelius keičiame į džinsus… Gal pradedama pamiršti ir tai, kad Lietuvos Respubliką 1918 metais kūrė ir 1990 metais atkūrė lietuvių tauta, kad ši tauta yra kamieninė Lietuvos pilietinėje tautoje.

Tauta

Tauta iš esmės yra istorinė kategorija, ji yra žmonių bendruomenė, kurią jungia politinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos, vienodi papročiai, tradicijos, dažnai tikėjimas. Tautos būtis neapibrėžiama nei rase, nei kalba, nei religija, nei teritorija, nei valstybiniu suverenitetu, nors visos šios savybės yra daugiau ar mažiau svarbios tautos būčiai. Teisiausiais reikia laikyti tuos, kurie pagrindiniu tautos bruožu laiko iš amžių glūdumos einančią istorinio likimo bendrystę. Istorinės bendrystės suvokimas tautoje ir yra tautinė sąmonė, tautos dvasia.

Tautinė sąmonė, jos gimimas kartu su tautos gimimu skendi vieningos ir nepakartojamos tautos istorijos gelmėse. Išskirtiniu tautos bruožu reikia laikyti jos savitą kultūrą – patį didžiausią turtą, kuriuo ir skiriasi nuo kitų tautų. Kultūros plėtotei palankesnes sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą ir valdymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti.

Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzų kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažieji pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais. Mažosios tautos savita kultūra įdomios pasauliui, todėl bergždi mūsų veikėjų kėslai sudominti pasaulį kokiais gugenheimais, nykštukiniais „dangoraižiais“, grandioziniais fejerverkais ar kerėpliškomis skulptūromis. Pasaulyje, būdamas lygiaverčiu žmogumi, lietuvis kitataučiui įdomus lietuviškumo išskirtinumu, tautinio charakterio savybėmis, savitos kultūros raiška.

Tautybė – vertybė. Ji turi būti puoselėjama, tausojama, gerbiama. Tautiečių visuma – tauta, jos būstas – valstybė. Nutautinimas, pasidavimas kosmopolitiniam virsmui veda į tautos ir jos valstybės išnykimą.

Pilietis

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. Čia gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra pilietinės lietuvių tautos nariai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Šveicarijos vokiečius, italus, prancūzus ir retoromanus, kurie sudaro Šveicarijos valstybę, vadiname šveicarais, nors net tokios tautybės nėra.

Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis tautine priklausomybe dera vertinti išskirtinai. Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuonys, kurie, formaliai tapę Lietuvos piliečiais, Lietuvoje steigia kitos šalies vardu politines organizacijas? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija, visuomeninė Lenkų Lietuvoje (Poliaki na Litve) organizacija; jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, nors jie yra Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams bus abejingi arba priešingi.

O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip balsavo 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai lenkai dėl Lietuvos nepriklausomybės arba kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Jie, būdami Lietuvos pilietinės tautos nariais, atstovauja kitoms valstybėms, taigi, neturėdami lojalumo Lietuvos valstybei, kamieninės tautos nariais negali būti. Per mūsų Teisingumo ministerijos ydingą partijų registravimą, tarp Lietuvos valstybės piliečių randasi piliečiai su kitataučių kortomis ar be jų, tačiau Lietuvai nelojalių.

Valstybė

Valstybė yra politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausiąją valdžią, savo teritoriją, savo įstatymus, savo valstybinius simbolius (himną, herbą, vėliavą), savo kariuomenę bei kitas, nuo kitų valstybių nepriklausomas, valstybines institucijas. Valstybė yra tautos pilis, jos būstas. Optimali tautos būsena yra savoje nepriklausomoje valstybėje. Vargu ar rasime valstybę, kurią sudarytų vienos, kamieninės tautos žmonės. Tačiau savo likimą susieję su kamienine tauta kitų tautybių žmonės, tapę jos valstybės piliečiais, gyvena ir veikia pagal šios valstybės įstatymus, įsipareigoja jai, tvirtina valstybingumą, tampa kamieninės tautos nariais.

Tautą sukurti savo valstybę skatina meilė laisvei, įgalinančiai turėti saugią vietą, leidžiančią netrukdomai vystytis pagal savo prigimtį. Laisvės troškimo pagimdyta toji valstybė ir tarnauja laisvei, užtikrina jos kūrėjų saugumą. Mažoji valstybė tik laisve ir gali kompensuoti didžiųjų pranašumą ir galią, todėl ją taip vertina, ją puoselėja, dėl jos gyvybę aukoja. Dėl laisvės į neišvengiamą žūtį ėjo tūkstančiai lietuvių, suomių, kitų nedidelių tautų, į tokią žūtį šiandien eina čečėnai. Kadangi fizinis tautos naikinimas jos dvasios, taigi ir laisvės troškimo, sunaikinti nepajėgus, tokia didžiųjų kova yra beprasmė, pelno visuotinį pasmerkimą.

Nacionalizmas

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu jau apeinamas arba apie jį kalbama vangiai. Žodis nacionalizmas, lygiavertis tautiškumui, jau oficialiai, kaip ir sovietmečiu, laikomas vos ne smerktinu reiškiniu. O juk Lietuvos valstybę pagal Konstituciją kuria lietuvių tauta, kamieninė tauta yra lietuviai, todėl nacionalistais pozityviąja žodžio prasme turime ir būti. Iš praeities einančios „tautų draugystės“ ir iš dabarties kosmopolitinės nuostatos tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Apstu ženklų, kad Lietuva, deramai nepuoselėdama savo kultūros bei tradicijų, labai lengvai susižavi primetamais užsienietiškais niekučiais (Valentino diena, helovynas, fejerverkai), pasiduoda globalizmo bei kosmopolitizmo kėslams. Ne tik iš kitataučių tenka išgirsti: „Lietuvėlė – valstybėlė“. Panašiai pasakoma ir apie kitas mažas valstybes. O didžiosios valstybės dar priekaištauja, kad mažosios tautos su savo miniatiūriškomis valstybėlėmis kelia pavojų taikai, kad jų kapitalai menki tarptautinei pramonei ir prekybai, kad jos trukdančios didžiosioms valstybėms racionaliai tvarkyti pasaulį. Remdamiesi tokiais argumentais didieji stengiasi prisijungti mažuosius ir tokio savo elgesio nevadina kolonializmu ar imperializmu, o integracija, laisvanorišku prisijungimu ar kova su terorizmu. Ar pamatuotas toks didžiųjų sureikšminimas ir mažųjų menkinimas?

Didžiųjų silpnybė ir mažųjų galybė

Šveicarijos sūnus, didis Lietuvos patriotas ir pilietis profesorius Juozas Eretas knygelėje „Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) vaizdžiai parodė, kad tautų ir jų valstybių galia ir reikšmė žmonijos istorijoje nėra proporcinga jų dydžiui, kad didžiosios valstybės nėra tokios galingos ir reikšmingos kaip didelės, o mažosios nėra silpnos ir nereikšmingos kaip mažos.

Visa Europa yra mažų erdvių žemynas ir jos yra pakankamai saugios, tikri kultūros ir civilizacijos židiniai. Po Pirmojo pasaulinio karo į vakarus nuo Maskvos Europoje buvo daugiau nei 35-ios valstybės, o į rytus iki Kinijos – tik viena, tačiau Europa iki šiol pasaulį veikia energingiau, negu visi kontinentai kartu, o kultūriniu atžvilgiu yra didinga, nors fiziškai nėra galinga. Ji yra mažųjų valstybių tėvynė. Europietis labiau rūpinasi kokybe, o ne kiekybe, individualumu. Jis, anot J. Ereto, mieliau nori būti liesu vienetu priekyje, negu storu nuliu po jo.

Pagrindinis didžiųjų valstybių silpnumo požymis yra jų trapumas. Šią silpnybę parodo jų vengimas geografiškai tiesiogiai suartėti su kitomis didžiosiomis, tarp savęs ir konkurentės nori turėti saugos zonas – buferines valstybes (todėl Rusija taip priešinosi Baltijos valstybių jungimuisi į euroatlantines struktūras, dabar siekia daryti įtaką per ekonomiką). Sienos kivirčų, valstybinių konfliktų, pažeidžiamumo baimė lydi visas didžiąsias valstybes. Didžiųjų pastangos tapti galingomis neatitinka milžiniškų aukų, kurias patiria konkurentės.

Trumpalaikiai bismarkinės ir hitlerinės Vokietijos, Japonijos, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos iškilimai tik patvirtina minimą didžiųjų trapumą, laikinumą, netikrą spindesį savo kultūros ir ekonominių galių menkinimo sąskaita. J. Ereto žodžiais tariant, turint galvoje, kad didieji anksčiau ar vėliau bus išstumti iš savo jėgos pozicijų, jie turėtų dar „geruose laikuose“ susilaikyti nuo skriaudimo ir apstumdymo tų, į kurių tarpą jie neišvengiamai patys pateks. Toks įspėjimas šiandien tinka ir Kaukaze vykdančiai agresiją Rusijai, kuri jau dabar turėtų apverkti ne tik beprasmiškai žuvusius dešimtis tūkstančių savo karių, bet ir pragaištingą savo valstybės ateitį. Įsigilinę į J. Ereto pastebėjimus, matysime, kad mažųjų tautų buvimas įvairove ir grožiu praturtina pasaulį, todėl skriauda mažoms tautoms tampa skriauda visiems.

Teisė į būtį

Teisė tiek žmogui, tiek tautai yra esminė Kūrėjo suteikta dovana, todėl jos negali paneigti joks žemiškas valdovas. Ji negali būti siejama su tautos ir teritorijos didumu ar kitokiu didžiūno svoriu. Jei teisė nepripažįstama, žmogus ar tauta dėl jos kovoja, nes ji tvirtesnė ir už tvirčiausius teisės neigėjus. Jei kovojama atkakliai, teisė visuomet laimi, nes teisę žlugdanti jėga, kad ir kokia didelė būtų, yra trapi, o teisė – amžina. Jėgos prieš teisę pralaimėjimų istorija tai nuolat patvirtina.

Pasaulis keičiasi, randasi naujos valstybės, kurios jungiasi arba išlieka nepriklausomos sąjungoms, besijungdamos dalį savo teisių ir įsipareigojimų saugumo vardan demokratiniu būdu perduoda sąjunginėms struktūroms, tačiau tautos teisė į savitą būtį laikytina šventa, nedaloma, bendryste paženklinta amžių glūdumoj, turi tokia išlikti ateičiai.

Lietuvos visuomenė turi atmesti įvairių pamokslautojų (juolab ne kamieninės tautos atstovų) šūkavimus, apie tautų lygybę, (iš tikrųjų – asimiliavimą, kosmopolitinį suvienodinimą), o kamieninės lietuvių tautos reikalą tausoti ir ginti, užtikrinti teisę į vertą būtį. Džiugina ir sveikintina tai, kad nepaisant dešimtmečius trukusio nutautinimo bei dabarties globalistų, kosmopolitų bei liberalų pastangų tautiškumą niekinti Lietuvoje, ypač jaunojoje kartoje, randasi tautinio atgimimo ženklai.