Scenoje deklamuojame eiles apie meilę gimtajai kalbai, dainuojame apie tai, kokia graži, nepakartojama, sena mūsų protėvių ir tėvų kalba. Bet namuose, gatvėje ar mokykloje lietuvių kalbą darkome, o kartais net ir niekiname tuos, kurie kalba taisyklingai, be slavizmų ir kitokių barbarizmų, taigi „normalnie“, kaip sakoma Punske. Laikome save patriotais – o juk patriotizmas tai ir pagarba, ir meilė gimtajai kalbai.
– Jūs perkate „paruvkes“, kraunatės jas į „rekliamuvkas“ ir laikote „lioduvkėse“, – juokauja iš Lietuvos atvykęs tautietis, apsilankęs Punsko parduotuvėje. Kovo 11-osios licėjaus mokytoja pasakoja, kaip nuvažiavusi su mokiniais į Lietuvą norėjo skradžiai žemės prasmegti, išgirdusi, kaip jie kalba: kas antras žodis lenkiškas, nesuprasi, kas mes – lietuviai ar lenkai, ar dar kažkokie.
– Su lietuvių kalba mūsų krašte yra įvairiai, negalima vienareikšmiai sakyti, kad mūsų visų kalba vien slavizmai. Pažįstu šeimų, kurios sąmoningai siekia kalbėti taisyklinga, nebūtinai bendrine, kalba, sąmoningai vengia svetimžodžių, Skaityti toliau →
