Žymos archyvas: Nijolė Marcinkevičienė

„Baltų šventadieniai“ linki „gyvo žalio“ (2)

Zaluma-3

Rengiant laidas apie senąsias baltų šventes, iškyla begalė klausimų ir dėl jų pavadinimų, ir dėl turinio, kuris slypi po pavadinimais, ir jų pasklidimo po Lietuvą vietų bei laiko, nes kalendorių buvo ir yra įvairių, pvz., Mėnulio, Saulės, Žemdirbių ir kitų. Naujausiose laidose papasakosime apie Jurginių šventę, turinčią net keletą pavadinimų, ir „Žemdirbių kalendorių“ bei pakviesime į Jorės šventę – parodysime, kaip ji buvo švenčiama ant Pyplių piliakalnio praėjusiais metais.

Jurginės seniau buvo vadinamos kitaip – Pergrubrinėmis, Perkūninėmis. Skaityti toliau

Tradiciniai lietuviškų kūčiukų receptai – gudrybės, kurios neleis suklysti kepant namuose (0)

Receptas su aguonomis | Bertos Garuckės asmeninio albumo nuotr.

Lietuviai – vienintelė tauta, išsaugojusi tokį  ypatingą, simbolinę reikšmę turintį kepinį kaip kūčiukai, teigia etnologė Nijolė Marcinkevičienė.

Tačiau šiandien vis rečiau kūčiukai kepami namuose, jie praranda savo simbolinę prasmę. Jau įprasta parduotuvių lentynose atrasti įvairiausių skonių ir rūšių Sakūčius, kurie labai visai neprimena šių tikrųjų šventinių kepinių. Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Adventas ir vilkai (1)

Pilkasis vilkas | naturephoto nuotr.

Su žiemos pradžia, adventinių ankstyvųjų pamaldų – rarotų tradicija, jaunimo bendravimo papročiais persipina stebukliniais ir tikrais įvykiais grįsti nutikimai su vilkais. Šaltis, sniegas ir badas šį paslaptingą miškų žvėrį gena arčiau namų ir vis dažniau jis susiduria su žmogumi.

Niūriausias žiemos pradžios metas vadintas vilkų dienomis, vilkų ruja: Andriejaus diena, tai jau žmonės pasikalba, kad negalima ulioti, nes vilkai, vilkų rujos siautėja, Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Strokai (2)

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė | Asmeninė nuotr. Seniai seniai mano motulė ir dvi jos kaimynės Jonės ėjo šieną grėbę ir, be kitokių moteriškų balabaikų, užvedė kalbą apie mėgstamiausius kvapus. Vienai Jonei maloniausias žibalo kvapas, kitai Jonei – šviežių arklio obuolių šiltas garas, o mano motulai – žydinčių pašarinių dobilų aromatas... Ir aš vis ieškojau savo mėgstamiausio kvapo. Šiandien einu link Petruko tvarto prikaltos pašto dėžutės pasiimti rajoninio laikraščio „Merkio kraštas“ – ima ir pakutena šnerves seniai primiršto, kartoko deginamo bulvienojo

Aš, kaip ir etnografinėse ekspedicijose kalbinti žmonės, menu laikus, kai tamsiais advento vakarais su mama traukėme pavakaroti pas vieną kitą kaimyną ar giminę. Kaime visi turėjo savo kvaterą, t. y. pirkią, kur dažniausiai pavakaroti susieidavo vieni ir tie patys kaimo žmonės. Turėjome bent trejetą kvaterų ir kiekvienoje iš jų liežuviu buvo sprendžiamos egzistencinės (daug rečiau – buitinės) pasaulio problemos. Šitie susirinkimai, sakytum, – teminiai klubai. Man asmeniškai labiausiai patikdavo vakarai pas Byngelio Marcalių. Senovinė pirkia, nuo blausios žibalinės lempos atsimušantys šešėliai, platus stalas ir pasienio suolas, apsėstas suaugusiųjų ir vaikų. Yra ir kam kalbėt, ir kam klausyt… Pirmiausia apkalbama, kas per dieną nutiko svietan, sodzun, kožno ūkelin ir, kaip paprastai, artėjant nakčiai pereinama prie stebuklinių nutikimų – strokų. Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Nuo kurstiniuko iki smalinių amato (1)

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė | Asmeninė nuotr.

Netyčia aptikau kraštotyrininko Juozo Petrulio pasakojimą apie sakų, t. y. pušies, eglės dervos panaudojimo būdą: „Gruzdiečiuose – troboje, klojimuose, be balanos, žibintasi eglių bei pušų sakais, šią žibinimosi „priemonę“ neleidžiant užgęsti deginant specialiai klojimo bei kurio kito trobesio kertėj pamūrytame pečiuke, kurstiniuku vadinamu. Dargaičių k-mo (Gruzdžių valsč.) ūkininkai – senukai apie tą žibinimosi priemonę, kiek pastarieji atsimeną iš savo tėvų, papasakoja kai kurias smulkmenas. „Sakų rudenio ir žiemos reikalams – iš anksto Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: gruodis (nuotraukos) (0)

D. Rastenienės nuotr.

Kai atvėsta nuo rudens darganų ir darbymečio įkarščio laukai, pažliugusią raukšlėtą žemę sutraukia gruodas. Gruodis. XIX a. raštuose šio mėnesio vardas dėl ypatingų švenčių sankaupos pavadinamas ir Kalėdų mėnesiu.

Gruodžio diena trumpa. Nespėjo prašviesėti, o jau vakaru kvepia. Šis tamsus, niūrus laikas tik laukimui – adventui ir tikęs. Laukta ne žemiškų gėrybių, o šviesos, meilės, linksmybės… Kad ką nors ypatingo gautum, reikia ką nors ir paaukoti, t. y. perdėtai Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: lapkritis (nuotraukos) (0)

Rasų kapinės per Vėlines. 2015 m. Iš FB puslapio „ We love Lithuania“.

Vis labiau rudenėja, žmonės vis mažiau varsto savo būsto duris, žiemamiegiai laukų ir miškų gyviai baigia ruoštis žiemos poilsiui. Barsukai, sočiai prisiriję, į urvus tempia sausą žolę, virš jos kloja švarias samanas, šalia deda vieną kitą padžiūvusį grybą, gilę, vaisių… Tuo tarpu tinginiai mangutai akylai stebi jų darbą, kad, pasitaikius progai, užimtų patogų barsuko migį. Lazdyninės miegapelės ilgam poilsiui išsinuomoja paukščių inkilus, margo genelio uoksus. Bebrai skuba ręsti namus, kad iki didesnių šalnų suspėtų įsikurti, o ežiukai pasitenkina sausų lapų krūvele, po medžių šaknimis susidariusia landa

Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės. Spalis (0)

Rudens vakaras | R. Motiejūno nuotr.

Spalio mėnesį žmonės jau baigia prisikrauti maisto podėlius žiemai, o gyvulėliai ir paukšteliai pradeda rudenines puotas: praskrendančios laukinės žąsys renka grūdus artojų pamirštose ražienose, skabinėja lesinėja vos prasikalusius rugių želmenis, jėgas kelionei kaupia. Griežlės, skrisdamos sunkiai ir lėtai šiltosios Afrikos link, pakeliui nutupia pastypinėti ant savo ilgų kojų, palesinėti jau apvytusių laukinių augalų sėklų ir sėklelių… Pasisotinę papilkėjusiose miežienose dausų link kyla gervių virtinės. Vaikai, pamatę paukščių rikiuotę, suka kepurę ir šaukia: „Žąsinėli, gervinėli, netiesus kelias ant jūrų marių, virvės galelis!“ Po kelių tokių šūksnių paukščiai pasimeta, iškrinka. Vaikai vėl šaukia: Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Apie bulviakasį ir kitus mažmožius (nuotraukos) (0)

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė | Asmeninė nuotr.

Seniai seniai mano motulė ir dvi jos kaimynės Jonės ėjo šieną grėbę ir, be kitokių moteriškų balabaikų,  užvedė kalbą apie mėgstamiausius kvapus. Vienai Jonei maloniausias žibalo kvapas, kitai Jonei – šviežių arklio obuolių šiltas garas, o mano motulai – žydinčių pašarinių dobilų aromatas… Ir aš vis ieškojau savo mėgstamiausio kvapo. Šiandien einu link Petruko tvarto prikaltos pašto dėžutės pasiimti rajoninio laikraščio „Merkio kraštas“ – ima ir pakutena šnerves seniai primiršto, kartoko deginamo bulvienojo dūmelio dvelksmas. Ar nebus tai mano mieliausias kvapas? Jei ir ne mieliausias, tai bene daugiausia tolstančios vaikystės vaizdus kaip pasakų slibinus išjudinantis, Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: rugsėjis (0)

Jaunimas renkasi į Lygiadienio šventę. 2015 | D. Rastenienės nuotr.

Rugių sėjos vardą įgijęs, pirmasis rudens mėnuo kadaise vadintas paukštlėkiu. Kaimiečio akys vis dažniau kyla į dangų, išlydėdamos būrius paukščių… Čaižus kėkštų riksmas lazdynuose primena apie riešučio pačią brandą. Dar diena kita ir riešutai, kad ir mažiausio vėjelio sujudinti, ims kristi iš savo gūželių, slėptis po lapų kilimu.

Valstiečio artimiausi kaimynai ir vyšnių vagišiai špokai didžiausiais būriais jau kadų kadais paliko tėvynę, bet špokai-atskalūnai, išsibuvę, išsiskraidę po plačias apylinkes, Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: rugpjūtis (1)

Rugpjūtis – tai jau tikrasis javų pjūties metas, tai užtvirtina ir paskutinio vasaros mėnesio vardas. Nors laukuose darbymetis, bet atlaidai su visais kermošias ir pakermošiais tęsiasi…

Šv. Laurynas (10 d) – ugnies globėjas. Šiaurinėje Lietuvoje šv. Laurynas laikytas didžiuoju namų, sodybų, laukų, turto globėju. Ar tik ne todėl, kad viena legenda pasakoja, kad šiam šventąjam Popiežius Sikstas patikėjo visus bažnyčios turtus? Ūkininkai jo garbei į bažnyčią nešėsi duonos riekę ir žvakigalį dėl pašventinimo. Tiesiai iš bažnyčios šeimos galva apeidavo savo trobas ir net kiekvieną medį ar jis tik sodybą puoštų, ar vaisius nokintų… Su tomis pačiomis sakramentalijomis keliais tris kartus apeina jaują, Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: liepa (0)

D. Rastenienės nuotr.

Liepa – pati vasaros branda. Mėnesio pavadinimą bus nulėmę liepos žiedų, bičių darbymečio liepynuose žaismė ir svarba.

Apie medžio galias labai vaizdžiai liepos vardu kalbėjo Eugenija Šimkūnaitė: …Mano lapuose trys galybės: nuo sumenkimo, nuo vidurių supykimo, nuo odos atkiurimo. Mano žiedų galybė – nuo krūtinės sunkumo, nuo kaulo laužymo, nuo dieglių diegimo, nuo šerpetų, nuo spuogų, nuo dedervinų. Mano žiedų galybė nuo rūpesčių, nuo susigraužimų, tai mano žiedų gražumėly, tai mano žiedų kvapumėly. Mano žiedų galybių galybė – tai medaus saldybė Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: birželis (0)

Žolynų turgus Vilniuje. 2012 m. | Keičio Kagio Keiichi Kagi) nuotr.

Birželis – jau vasaros pradžia. Jis ilgai vadintas sėmeniu. Ar nebus jo dabartinis vardas susijęs su žodžiu biržė, biržyti. Taip įvardijamas šiaudų kuokštelio (ar šakelės) įkišimas į žemę sėjant, kad būtų pažymėta, iki kur krito sėjami grūdai. Tai buvęs labai svarbus darbas. Sėjėjas pirmą šiaudų kuokštą sudėdavo kryžiumi ir prispausdavo žemės grumstu – tai vis dėl sėjos, derliaus sėkmės. Neužsėta plynė pasėliuose buvo laikyta ženklu, kad kas nors iš šeimos naujo derliaus duonos jau nebesulauks… Bet dar įtikinamiau, kad šis mėnuo bus skirtas medžių medžio – beržo – garbei. Ir ne be reikalo! Sveikatos šaltinis – jo sula, pumpurai, lapai… Vantos – ne tik dėl Skaityti toliau

Ar Lietuvai reikalinga Tautinio paveldo diena? (6)

zum.lt nuotr.

Lietuvoje yra  2895 gaminiai, žymimi tautinio paveldo ženklu, reiškiančiu, jog dirbiniai ar kulinariniai patiekalai gaminami pagal autentiškas tradicijas, egzistuojančias ilgiau nei 100 metų. Tautinio paveldo dienai inicijuoti surengtoje diskusijoje ekspertai, etnologai, tautodailininkai bei lietuviškos virtuvės meistrai vieningai pritarė, jog tokia diena įsimintinų dienų sąraše padėtų šviesti visuomenę ir populiarinti tautinio paveldo ženklą. Skaityti toliau

Romuvos mokykloje vyks užsiėmimai, skirti baltų laidojimo apeigoms (2)

Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Vasario 26 d., sekmadienį, 10.30 val. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos patalpose (Antakalnio g. 25, Vilniuje) įvyks Romuvos mokyklos užsiėmimas, skirtas baltų laidojimo apeigoms.

Mokyklos lankytojai išgirs dvi paskaitas. Etnologė, laidotuvių papročių tyrinėtoja Nijolė Marcinkevičienė pasidalins savo etnografinių ekspedicijų duomenimis „Etnografiniai laidojimo papročiai Lietuvoje“. Inija Trinkūnienė papasakos apie Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ atliekamas laidojimo apeigas pagal baltų papročius. Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Žiogelių Balčiai (0)

Danutė Balciute ir Vytautas Balcius. 1959_asmen.nuotr

1978 m. režisierius Arūnas Žebriūnas su Lietuvos kino studijos kūrybine grupe pagal Sauliaus Šaltenio to paties pavadinimo apysaką sukūrė vaidybinį filmą „Riešutų duona“. Filmuota ir sename Žiogelių kaime netoli Druskininkų. Pagrindinio veikėjo Andriaus Šato tariama gimtine tą vasarą tapo Vinco Balčiaus sodyba. Filmas laikomas pirmąja lietuvių tragikomedija, o reali šeimos, gyvenusios šioje sodyboje, istorija – tikra drama, jei ne tragedija. Apie tai papasakojo šios sodybos šeimininkė, Balčių vaikaitė Danutė Balčienė (Balčiūtė). Skaityti toliau

Pasirodė priešvelykinis „Liaudies kultūros“ numeris (0)

LK_2016

Pasibaigus kalendorinei žiemai, nusiteikti pavasariškai kviečia pirmasis 2016 m. „Liaudies kultūros“ numeris su net 70 spalvingų iliustracijų.

Įžanginėje publikacijoje „Lietuviai ir Amazonijos indėnai: čiabuviai ir tenbuviai“ (p. 1–14) su knygos „Lietuvių misijos Amazonėje“ bendraautoriumi, misionieriumi Brazilijoje ir kitose Pietų Amerikos šalyse, kunigu Antanu Saulaičiu SJ kalbasi Juozas Šorys. „Mama, atėjo lietuviškas!“ (p. 15–16): taip, pamatę, kunigą šaukdavo Brazilijos lietuvių imigrantų vaikai. Čia pat rasite ir keletą indėnų tukanų mitų (p. 17–18), iš portugalų kalbos išverstų šio šviesaus dvasininko. Skaityti toliau

Vėlinės (1)

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Vėlinės – mirusiųjų, esančių šalia mūsų, diena. Nagrinėjant šią temą tinka kalbėti apie mus, mirtį, apie vėlių gyvenimą ir dar daug ką.

Kas gi ta mirtis ir pomirtinis gyvenimas…

Formaliai, mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo apykaita. Žmogaus gyvenime vienintelis tikras dalykas yra tas, kad jis mirs. Kada – neaišku. Mūsų tautosakoje labai gerai žinomos sakmės apie laikus, kai žmogus žinojo savo mirties datą ir turėjo galimybę savo gyvenimu užsitarnauti lengvą ar sunkią mirtį. Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Dieveniškių apylinkių Kūčių papročiai (2)

Kūčių stalas su avižų kisieliaus dubeniu | N. Marcinkevičienės nuotr.

Jau gal niekur kitur Lietuvoje dabar nepavyktų užrašyti tiek daug kalendorinių švenčių senųjų papročių, tikėjimų, burtų, spėjimų, kaip Dieveniškių apylinkėse (Šalčininkų r.). 2012 m. per kelias dienas jų užrašiau daug ir senų.

Gruodis laikytas vilkų mėnesiu, jų rujos priartėdavo prie kaimo, įsibraudavo į tvartus, gal todėl apie Dieveniškes ilgai laikytasi draudimo, kad advente negalima kirpti avių, nes vilkai jas nešios. Ilgai verpė, nes ilgi vakarai priminė ilgą linų valakną… Dėl vilnos gerumo, kad ėriukai negimtų margi, stengėsi nelopyti drabužių

Skaityti toliau

N.Marcinkevičienė. Kūčių avižinis kisielius: arkliai, vėjai ir vėlės (0)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

XX a. pirmoje pusėje avižinis kisielius buvo privalomas Kūčių stalo patiekalas, o kūčiukai, aguonpienis ir net žuvis dar nebuvo paplitę. Apie penkis nuošimčius šeimų be jo neapsieis ir šiemet, ypač šiaurės rytų Lietuvoje ir pamaryje. Apie avižų kisieliaus svarbą Klaipėdos krašte rašyta spau­doje; atkreiptas dėmesys, kad ir virtas jis ne bet kaip: „Ki­sieliui avižas grūsti pradėdavo kelias dienas prieš Kūčias. Grūsdavo piestose, kurias pirmiausia gerai apvalydavo nuo negerų dvasių, nes jose mėgdavusios važinėtis raganos. Grūsdavo visi šeimos nariai, kad visi ir visuomet turėtų avi­žų“ (Jaunoji Lietuva, 1936, Nr. 12).

Avižų kisieliaus svarbą (ne tik per Kūčias) liudija ir senieji šaltiniai. Motiejus Pre­torijus (1635–1707) „Senovės prūsų ekonomijoje“ Skaityti toliau

Kviečia pokalbių popietė „Mūsų Velykų stalas“ (0)

Kovo 30 d., šeštadienį, 15 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) svečiuosis etnologė Nijolė Marcinkevičienė (Vilnius), kviečianti klaipėdiečius į pokalbių popietę „Mūsų Velykų stalas“. Renginys skirtas norintiems daugiau sužinoti apie Velykų stalo dengimo tradicijas, apeiginius valgius, tradicines puošmenas, išvysti senovinį sviesto mušimo procesą bei išmokti pasigaminti sviestinį avinėlį.

Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcinkevičienė teigia, kad mes, lietuviai, tebesaugome „idealistinį“ požiūrį į stalą. Širdy tebelaikome jam skirtą centrinį aukštą statusą namų erdvėje –  iki šių dienų stalas išliko svarbiausių apeigų  vieta, ar tai būtų mirusiojo minėjimas, ar jaunųjų užsveikinimas, ar bendras kalėdaičio valgymas, ar pasidalinimas šventintu Velykų margučiu. Skaityti toliau

„Lietuvių tradicinės vestuvės“ Vilniaus knygų mugėje (0)

Lietuvių tradicinės vestuvės (knygos viršelis) Vasario 24 d., penktadienį, 18 val. Litexpo parodų rūmų Konferencijų salėje 5.1 vyks Lietuvos liaudies kultūros centro išleisto filmo „Lietuvių tradicinės vestuvės“ ir kalendoriaus „Lietuvių tautinis kostiumas“ pristatymai. Jau dešimtame serijos „Gyvoji tradicija“ filme atkuriamos XIX a. pab. – XX a. pr. įvairių Lietuvos regionų vestuvių apeigos, tautosaka, išryškinami svarbiausi jungtuvių veikėjai. Renginyje dalyvaus etnologė Nijolė Marcinkevičienė, režisierius Juozas Javaitis, vestuvių fragmentą parodys folkloro ansamblis „Vilniaus dzūkuliai“. Taip pat žiūrovams bus pristatytas 2011-2012 metų kalendorius „Lietuvių tautinis kostiumas. Nuo pavasario iki žiemos“. Renginyje kostiumai bus parodyti gyvai akcentuojant jų dėvėseną skirtingu metų laiku, juos apibūdins menotyrininkė dr. Teresė Jurkuvienė ir kostiumų dizainerė Danutė Keturakienė.

Tą pačią dieną 17 val. Vaikų salėje vyks tradicinių šokių rinkinio „Šoks broliukai šokinį“ pristatymas-vakaronė. Keturiose vaizdo plokštelėse nufilmuoti geriausių folkloro kolektyvų atliekami įvairių Lietuvos regionų šokiai. Mugės lankytojus pavakaroti kvies, gražius lietuviškus šokius rodys, naujų šokių mokys folkloro ansambliai „Nalšia“, „Poringė“, „Radasta“ ir jų vadovė Audronė Vakarinienė. Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Kūčių užeiviai (0)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.Kalėdos – metas, kai į mus vėl atsigręžia motulė Saulė. Prasiveria Dangaus langai ir, stebuklinės šviesos paviliota, per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, geležiniais ratais, šilko botagais atvažiuoja Kalėda, atvežanti lašinių paltis, dešrų kartis, mergoms bielynas, riešutų maišelius, aukso kupkus, sidabro žiedus… Kalėdos dovanos – visa, kas žmogų padaro tikrai laimingą: sveikata, linksmybė, meilė, sotumas… Šventė!

Archyvinė tautosaka, nors ir menku aidu, vis dar atsiliepia vyresniųjų prisiminimuose: „Kap šara gudyna, Skaityti toliau