Rinktis tarp fašizmo ir bolševizmo toks pat nedėkingas uždavinys kaip rinktis tarp maro ir choleros. Tiesa, Vakarų pasaulis iš dviejų blogybių rinkosi, kaip jam atrodė, mažesnę. Tai gerai iliustruoja ši, Vinstonui Čerčiliui priskiriama frazė: „Jeigu Hitleris įsiveržtų į pragarą, aš sudaryčiau sąjungą su Liuciferiu“.
Vis dėlto, kai bolševikų pragaras brutaliai įsiveržė į Baltijos valstybes, jų gyventojų akyse ne Hitleris, o raudonasis Liuciferis įkūnijo Absoliutų blogį. Skaityti toliau
Prieš 80 metų, 1938-ųjų rugsėjo 30-ąją, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovai pasirašė Miuncheno susitarimą, leidusį nacių Vokietijai prisijungti dalį Čekoslovakijos. Jūsų dėmesiui siūlome prieš dešimtmetį „XXI amžiuje“ publikuotą Kazio Blaževičiaus apžvalgą, kaip tapo įmanomas šis „Miuncheno sąmokslas“, laikomas viena didžiausių XX amžiaus politinių išdavysčių.
Rugsėjo 29-30 dienomis suėjo 70 metų nuo vienos didžiausių XX amžiaus politinių išdavysčių – Miuncheno sąmokslo. Skaityti toliau
Tikroji istorija nėra politkorektiška ypač , kuomet nagrinėjami tokie skaudūs įvykiai kaip karai. Be to nėra vienos tiesos, kaip ir nėra vieno karo kaltininko. Šioje „Iš savo varpinės“ laidoje buvęs ilgametis JAV diplomatas, ir konsulas Krokuvoje Algis Avižienis pasakoja apie diplomatijos užkulisinius žaidimus vykusius aplink Lenkiją ir pačioje Lenkijoje II-Pasaulinio karo išvakarėse.
Kai kurie pateikiami faktai greičiausiai niekuomet nepateks į istorijos vadovėlius, nes yra labai nepatogūs ar net nepriimtini iš oficialios istoriografijos pusės. Bet tai faktai, kuriuos reikia gerai žinoti, nes jie gali padėti suprasti dabartinę tarptautinę padėtį. Skaityti toliau
Pirmosios gruodžio savaitės skandalus papildė dar vienas: siūlyta iškilmingai pažymėti Lenkijos valstybės viršininko (taip jis pats titulavosi) ir Rytų Lietuvos okupanto bei aneksuotojo Juzefo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Visą kampaniją lydėjo Lietuvoje gyvenančių ar atvykusių žurnalistų J. Pilsudskį liaupsinantys straipsniai, ciniškai „randami“ jo nuopelnai Lietuvai ir jos valstybingumui, o dėl Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupacijos siūlyta vos ne vienos rusų humoristinės laidos personažo žodžiais – suprasti ir atleisti.
Adamas Michnikas: „Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus“ Skaityti toliau
1920 m. spalio 9 d. Lenkija pažeisdama prieš dvi dienas pasirašytą Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių.
Įstrigo atmintin Gerardo Binkio, poeto Kazio Binkio sūnaus ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvio, liudijimas apie lietuvių jaunimo nuotaikas, netekus Vilniaus: „Buvau dar vaikas. Prie manęs priėjo tik iš matymo pažįstamas berniukas ir paklausė: „Ar žinai kas yra spalio 9-oji?“ Na, sakau, eilinė kalendorinė diena. „Nieko panašaus. Spalio 9-ąją lenkai iš mūsų atėmė Vilnių“, – paaiškino. Ir pridūrė: „Kai ateis spalio 9-oji, žinok, šaus iš armotų. Tada turi sustoti ir pagalvoti apie Vilnių.“ Skaityti toliau
Tai buvo gana seniai: 2007 m. sausį per „Žinių radiją“ komentavome naują ksenofobijos ir rasizmo bangą Rusijoje. Tada įsigaliojo Vladimiro Putino pasirašytas įstatymas „Dėl mažmeninės prekybos ir dėl Rusijos Federacijos Darbo kodekso pakeitimų“, ir nuo tų metų balandžio 1 d. buvo įvesti apribojimai užsieniečiams prekiauti turgavietėse, gatvėse ir kitose viešose vietose.
Dingstį davė pranešimai apie teroro išpuolių pavojų Maskvos metro, turguose ir masinio susibūrimo vietose. Gatvėse buvo stabdomi praeiviai, tikrinami jų dokumentai, Skaityti toliau
Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ paakino pirmąkart knygyno duris praverti net tuos lietuvius, kuriems, anot Vaižganto, knygų spinta nėra pažįstamas baldas.
Antrasis nuopelnas – knyga privertė visuomenę iš naujo atsigręžti į primirštą Lietuvos žydų katastrofą, kuri ypač provincijoje ir tiesiogine prasme apaugusi užmaršties žole.
Jaudinanti idėja aplankyti apie trisdešimt žydų masinių žudynių vietų, prisiminti klestėjusias tenykštes žydų bendruomenes, kurias negrįžtamai nušlavė holokaustas. Gaila,„Šoamobilis“ nepasiekė mano gimtųjų Lazdijų – buvusio pasienio žydiško miestelio, Skaityti toliau
Praėjus ketvirčiui amžiaus po kruvinų Sausio įvykių Vilniuje, Rusijos prezidentas V. Putinas vėl grasina galįs panaudoti jėgą, jeigu iškils pavojus „žmonių likimams“. Vokietijos leidinio „Bild“ žurnalistų paklaustas apie Ukrainos krizę, kurią paskatino Rusija, 2014 m. aneksuodama Krymą, V. Putinas atsakė: „Man ne sienos ar valstybių teritorijos rūpi, o žmonių likimai“.
Gražu. Rūpintis žmonių likimais, savo piliečių ar tautiečių padėtimi yra prezidento priedermė. Ko gero, istorijoje nesurasite nė vieno garsaus veikėjo, valstybės vadovo, kuris teigtų priešingai. Šiais laikais netgi skandalingasis Sirijos prezidentas Skaityti toliau
Lietuvis visais laikais, lyg tas rambus jautis, net ir pliekiamas botagu sunkiai pasiduodavo muštrui, juo labiau, kai muštruotojas būdavo okupantas – carinis, lenkiškasis, bolševikinis, sovietinis ar vokiškasis.
Žinoma, kiekvienoj tautoj atsiranda atskalūnų ir parsidavėlių, tačiau lietuvio charakterį gerai apibūdina stagnaciniais 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus sukurto filmo „Niekas nenorėjo mirti“ herojai.
Į milicininkų siūlymą imti rusišką šautuvą Broniaus Babkausko suvaidintas valstietis Marcinkus atsako be jokių užuolankų: Skaityti toliau
Kas iš esmės, pamatiniu būdu jungia dvi ideologijas, neva visiškai skirtingas ir priešiškas – komunizmą ir genderizmą? Atviras ir programinis, manifestinis atsiskyrimas nuo Dievo ir religijos, jo neigimas ir viso socialinio gyvenimo grindimas kitais, „žmogiškais“ pagrindais. Kiek mūsų istorinė atmintis pajėgi aprėpti, tūkstančiai pasaulio religijų, didelių ir mažų, buvo žmogaus būties pamatas. Toks jis buvo ir išliks, nes to reikalauja pati žmogaus prigimtis, įėmusi dieviškąją kibirkštį ir gėrio pradą. Aiškiai reflektuodamas tąjį pradą žmogus atsiskyrė nuo likusios mažiau sąmoningos gamtos. Skaityti toliau
Prieškario mėsmalėje buvo traiškomi tautų likimai, didelės valstybės papuldavo į ją kaip pagrindiniai ingredientai tuometinių monstrų patiekalui, o mažos – tik kaip prieskoniai. Bet įdomiausia, kad iki paskutinės dienos du mirtini priešai – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija – smaguriavo prie bendro pietų stalo.
Draugystė gimė dar bolševikų laikais
Mes jau ne kartą rašėme, kad Maskva ir Berlynas nuo pat Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. buvo tarsi tie pragmatiški meilužiai, kurie meilę vienas kitam išpažįsta tik dėl abipusės naudos.
Praėjus 75-eriems metams nuo antro pasaulinio karo pradžios Vakarai atrodo vėl kapituliuoja prieš agresiąj, sako Lenkijos intelektualai rugsėjo 1 d. išplatintame kreipimesi į Europos piliečius ir vyriausybes. Šio, antrojo pasaulinio karo pradžios metines Gdanske minint, pasirašyto pareiškimo (paskelbto Lenkijos dienraštyje Gazeta Wyborcza, Belgijos dienraštyje La Libre Belgique, Vokietijos dienraštyje Die Welt, Prancūzijos dienraštyje Le Monde, Jungtinės karalystės savaitraštyje The Economist ir Ukrainos žiniasklaidoje) autoriai perspėja Europą nekartoti praeities klaidų. Skaityti toliau
Vėl ir vėl, viso mano gyvenimo metu, man buvo rodomos nuotraukos iš 1939 metų Lenkijos vasaros: vaikai, žaidžiantys saulės šviesoje, madingos moterys Krokuvos gatvėse. Teko matyti ir vestuvių, vykusių 1939 metų birželį, nuotrauką, jos vyko mano dabartinio namo sode. Kadangi žinome, kas įvyko po to, visus žmones tuose nuotraukose lengva pradėti smerkti. 1939 metų rugsėjis atnešė invaziją tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Okupaciją, chaosą, destrukciją, genocidą. Dauguma žmonių, dalyvavę tose vestuvėse, greitai buvo nužudyti arba ištremti. Nei vienas iš jų nesugrįžo namo. Skaityti toliau
Skaitytojai jau bus pastebėję, kad didžiausia XX a. karų auka ir narsiausia kovojanti valstybė Europoje mums pristatoma Lenkija. Neseniai – (2011 m. – vert. past.) balandžio 13 d. – laikraštis „Neatkarīgā Rīta Avīze“ Lenkijos kančioms atminti ir JAV rūpesčiui šia „neteisybės auka“ skyrė pirmuosius savo puslapius.
Reaguojant į tą interviu, „Dienos“ bloguose pasirodė straipsnis „Alenas Polas – latvių atminties saugotojas“. Straipsnio turinys sukėlė nemažos skaitytojų dalies pasipiktinimo audrą, siūlant kitiems laikyti straipsnį melų jovalu. Skaityti toliau
Vyresnieji galbūt prisimena su fanfarom SSRS demonstruotą 1960 m. sukurtą karinį filmą „Eskadrilė Normandija – Nemunas“, kuriame menine-agitacine forma buvo pavaizduoti prancūzų lakūnų būrio, priklausiusio Raudonajai armijai, oro mūšiai su vokiečių aviacija. Režisieriaus Žano Drevilio (Jeane Dreville) filmo premjeros tų metų pavasarį įvyko Paryžiuje ir Maskvoje.
NN eskadrilės, numušusios 273 vokiečių lėktuvus, pavadinimas su Nemunu susijęs tik tiek, kad Alytuje ir Antanave, prie Pilviškių, bazavosi prancūzų valdomi rusiški lėktuvai JAK – 1, JAK – 3 ir JAK – 9, o tas Nemuno priedėlis 1944-ųjų lapkritį prigijo tik po sėkmingo upės forsavimo Baltarusijoje vasarą. Pasakojama, Skaityti toliau
Agresoriai dažnai puola savo silpnesnius kaimynus vien tam, kad atkurtų savigarbos jausmą.
nationalreview.com | 2014 m. gegužės 8 d.
Vladimiro Putino Rusija yra ne kas kita, kaip nesėkmė, pasižyminti gyventojų skaičiaus mažėjimu, korupcija, autoritarizmu, iškreipta ekonomika ir aukštu alkoholizmo rodikliu. Kodėl tuomet V. Putinas nori sužlugdyti dar vieną teritoriją Kryme ir Ukrainoje lygiai taip pat, kaip jis nustekeno didžiąją dalį Rusijos? Skaityti toliau
Lietuva po 120 rusų carų nelaisvės metų – nacionalinės priespaudos, gimtojo žodžio draudimo, jos vardo išbraukimo iš pasaulio tautų ir valstybių tarpo, rusinimo ir lenkinimo, dėka lietuviško kaimo nepraradusio lietuvybės, išlaikiusio lietuvių kalbą, iš jo 19 amžiaus pabaigos kilusių šviesuolių, Lietuva buvo prikelta tautiniam atgimimui.
Pasinaudojusi kaimyninių imperinių valstybių tarpusavio prieštaravimais, dėl ko 1914 metais kilo pirmas pasaulinis karas besitęsiąs keturis metus nualino kariaujančias šalis. Kilusiomis revoliucijomis pasinaudojo pavergtos tautos, jų tarpe ir Lietuva. Skaityti toliau
Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo. Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.
Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky’o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“, kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo Skaityti toliau
Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ lietuvių kalba išleido 1928 m. Paryžiuje pasirodžiusią žymaus prancūzų istoriko ir tarptautinės politikos tyrėjo, pripažinto to meto Centrinės ir Rytų Europos reikalų žinovo, Lilio universiteto profesoriaus Renė Martelio (René Martel) (1893-1972) knygą atskleidžiančią tikrąjį, nepridengtą diplomatinio etiketo, Vakarų to meto požiūrį į Lenkiją, jos istoriją, visuomeninę ir ekonominę raidą.
René Martel. Lenkija ir mes. Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė. – Vilnius: Artūras Andriušaitis ir partneriai, 2013. – 191 p. – ISBN 9786099534817. Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas. Skaityti toliau
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ atliko gyventojų apklausą DELFI užsakymu. Šios apklausos tikslas – išsiaiškinti, kiek Lietuvos gyventojų pritaria ar nepritaria Kovo 11-osios eitynėms Vilniuje. Kokioms eitynėms? Štai čia ir atskleidžiama tyrimo esmė, nes klausimas suformuluotas taip: „Ar Jūs pritariate kasmetinėms nacionalistų eitynėms Vilniaus Gedimino prospekte Kovo 11-ąją?“ Klausime jau užkoduotas negatyvus požiūris į eitynių dalyvius, nes Lietuvoje, kuri vis dar priskirtina prie pilietiškumą mažiausiai demonstruojančių valstybių, nacionalizmo konotacija tebevelka sovietinį šleifą – nacionalizmas yra blogis. Iš tiesų nacionalizmas kaip universali doktrina teigia, kad aukščiausioji kiekvieno žmogaus pareiga yra ištikimybė savo tautai. Skaityti toliau
Ar Rytprūsiuose (Karaliaučiaus krašte) vokiečių armijų grupuotės „Centras“ sunaikinimas turėjo strateginę reikšmę karo eigai, ar tai buvo Maskvos politinio plano karinė dalis, vykdant sąmoningą žmonių genocidą Karaliaučiaus žemėse?
Į šį klausimą išsamiau galima atsakyti tik, kiek įmanoma remiantis abiejų kariavusių bei trečiųjų šalių prieinamais dokumentais, išnagrinėjus faktinę to meto politinę bei karo padėtį frontuose. Šiame straipsnyje aš pagal galimybes išsamiau panagrinėsiu tik vieną karinį klausimą: koks buvo Rytprūsiuose jėgų santykis tarp kariaujančiųjų pusių prieš operaciją Skaityti toliau
Gal ir atsibodusi ši tema, tačiau ryškėja vienas įdomus aspektas – Lietuvoje yra du atkaklūs spjaudytojai į savo šalies istoriją, kurie šiaip jau turbūt nesusėstų prie bendro stalo.
Vienas jų – VU istorikas ir Lietuvos TV šoumenas, kiekviena patogia proga kartojantis Varšuvos kolegų nuomonę, kad 1920 m. spalio mėn. jokios Lenkijos intervencijos į Lietuvą nebūta, kad L. Želigovskis esą surinkęs vietinius „senlietuvius“ ir patraukęs vaduoti Vilniaus iš litvomanų, arba „naujalietuvių“ [2]. Tai buvęs ne karas, o viso labo vietinių tarpusavio „konfliktas dėl Vilniaus“, kur, pagal tokią logiką, „savi šaudė į savus“. Skaityti toliau
1939-ųjų rugpjūtis ir rugsėjis buvo lemiami mėnesiai ne tik Lietuvai, bet ir visam tai siaurėjančiam, tai išsiplečiančiam ruožui tarp nedidelio Salos rajono Suomijos Laplandijoje ir Besarabijos, tuomet priklausiusios Rumunijai. Šių kraštų likimą iš esmės sprendė iš pradžių geros bičiulės, o paskui mirtinos priešės, – Sovietų Sąjunga ir Vokietija. Todėl dažnai skambantis klausimas, kurią pusę galėjome pasirinkti tose grumtynėse, yra daugiau hipotetinis nei realus.
Tiesą sakant, rugpjūčio 23-oji, kai buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, tėra formalus Lietuvos ateities atskaitos taškas. Skaityti toliau
Molotovo-Ribentropo pakto vardu žinomas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. jų pasirašytas ir šiandien Juodojo kaspino dieną minimas dokumentas iš tikrųjų yra Stalino Sovietų Sąjungos – Hitlerio nacių Vokietijos sutartis dėl Baltijos jūros rytinio pakraščio pasidalinimo. Taigi, nors ir neužrašytas, bet savaime suprastas šio pakraščio okupavimas ir nepriklausomų valstybių – Estijos, Latvijos, Lietuvos – panaikinimas. Tai netrukus ir įvyko, o tų kraštų okupacija tęsėsi 50 metų. Per ją lietuvių tauta neteko ketvirtadalio savo vaikų ir dar iš tikrųjų nežinia, kiek milijardų dolerių turto.
Ši istorija yra daug kartų aptarta, aprašyta, todėl vargu ar verta dar kartą ją kartoti. Skaityti toliau
Prisimenant 1987 m. rugpjūčio 23 dienos pirmą viešą protesto mitingą sovietmečiu Vilniuje
Jau savaitė, kai iš lūpų į lūpas eina gandas, kad čia vyks mitingas, kuriame žmonės pasmerks slaptąjį Stalino-Hitlerio suokalbį, okupacijos Lietuvoje prielaidą. Okupuotoje Lietuvoje mitingas prieš okupaciją! Ruošiausi į jį, suprasdama, kuo gali tai baigtis. Galimybių daug… Gal suims, gal šaudys, gal išmes iš darbo, o gal „tik“ sumuš… Mitingas vyks Adomo Mickevičiaus aikštėje, kuri yra tarsi pusiasalyje – apsupta Vilnelės upe. Vienintelė sąsaja su Vilniumi-kelios gatvelės ir tos pačios užblokuotos KGB automobiliais. Skaityti toliau
Perkeltine prasme, žinoma, neverk, Argentina. Nepriklausomos Lietuvos saugumo generolas Jurgis Jurgelis įsiveržė į publicistiką ir kartu su dar vienu generolu neduoda ramybės oficialiai pripažintiems Lietuvos laisvės kovotojams – pokario partizanams. Publicistas ir generolas siekia perrašyti Lietuvos istorija, kad galėtų valdyti ateitį. Kaip žinoma, dabar Lietuvoje dominuoja buvusi komunistinė nomenklatūra, vyksta kartų kaita, dominavimo estafetė perduodama vaikams ir anūkams, dėl to generolas prieš Naujuosius metus uždavė Lietuvai klusimą, kas geriau: būti nužudytam stribo ar partizano. Pagal užmanymą ar užduotį buvusiems stribams prijaučiantis elektoratas turi choru teisingai atsakyti, susivienyti ir balsuoti už savuosius. Skaityti toliau
Rugpjūčio 23-oji – Juodojo kaspino diena – nėra paprasta atminties diena. Iki šiol dar daug kam ji skausminga. Jau vien dėl to, kad prastai dera su supaprastinta Antrojo pasaulinio karo istorijos versija. Ypač sunkiai ji suderinama su šiuolaikinės Rusijos tapatybei svarbiu Didžiojo Tėvynės karo mitu. Tai mito apie Gėrio kovą su Blogiu variantas. Blogis – „fašistinė“ Vokietija. Gėris – tie, kurie prieš ją kovojo, žinoma, visų pirma didžiausią vaidmenį šioje kovoje suvaidinusi Sovietų sąjunga ir jos Raudonoji armija – „armija išvaduotoja“.
Blogis negali turėti nieko bendro su Gėriu. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS) negalėjo net turėti bendro ideologiją nusakančio žodžio su Adolfo Hitlerio Vokietijos nacionalsocialistine darbininkų partija, ir jeigu jis buvo, tai juo blogiau jam. Skaityti toliau
Istorija kaip ir kiekviena lazda, kuria galima užmušti tiesą, turi du galus. Vienoje pusėje mokslininkai, iš pavienių faktų, metraščių ir archeologinių radinių bandantys atkurti realybę, o kitoje pusėje… propagandistai ir fantastikos mėgėjai. Pastarieji istoriją laiko karklo lazda, kurią galima labai lengvai sulenkti į tą pusę, į kurią kiekvienam norisi. Užtenka paklausti, o kas būtų, jei įvykiai būtų susiklostę kitaip? Tokių svarstymų istorija prasidėjo dar nuo romėno Tito Livijaus laikų, o šiandien ji vadinama alternatyviąja istorija. Skaityti toliau
Latvijos politikų sprendimai panardino į depresijos liūną visuomenę, sukėlė baisią emigracijos bangą, pasakoja pastaruoju metu Latvijoje gyvenantis Arvydas Juozaitis. „Dabar didžiuliai šalies laukai jau primena tundrą, jie be žmogaus,“ – pasakoja jis.
Šiuo metu A. Juozaitis gyvena Rygoje, kuri, jo žodžiais, jam tapo „darbo kabinetu“. Šis „kabinetas“ įkvėpė ir devynioliktą A. Juozaičio knygą, kuri yra skirta Latvijai ir latviams.
Nedžiugina filosofo ir Lietuvos likimas. Skaityti toliau
